- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- I1-1786-535/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00067-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau - Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2019-02-15 iki 2019-06-30 buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 203, 165, 108, 114, 162, 164, 52, 106, 24, 109, 62A, 118, 156 ir Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) Nr. 6 (šiuo metu 32) nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas dėsto savo nuomonę apie patalpų nepritaikymą gyvenimui pagal jų rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą, taip pat apie netinkamu laiku fiksuojamą kamerose esančių įkalintųjų skaičių ir teigia, kad buvo kalinamas, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų nustatyto 3,6 m² gyvenamojo ploto. Nurodo, kad vienam asmeniui skirtas plotas sumažėdavo ir dėl jose esančių lovų ir kito inventoriaus. Pareiškėjas teigia, kad dėl kamerų mažo ploto buvo ribojamas jo normalus judėjimas. Pareiškėjas pažymi, kad kamerose buvo nesaugiai ir nestandartiškai įrengtas sanitarinio mazgo sistema ir jos naudojimas, t. y. suprojektuoti ir grindyse įmontuoti vandens nutekėjimo trapai su sifonais, kas jam sudarė nežmoniškas ir kankinimui priliginamas sąlygas. Dėl naudojamo reguliaraus didelio vandens kiekio kamerose, kaupėsi drėgmė, sudarydama palankią terpę pelėsiui veistis. Būtiniausių kasdieninių buitinių gyvenimo procedūrų atlikimas, kiekvieną kartą buvo susijęs su orumo ir garbės pažeminimais. Pareiškėjas akcentuoja, kad judėti tarp inventoriaus, praustuvės ir klozeto buvo labai nepatogu dėl per mažos ir siauros kameros erdvės. Kamerų vėdinimas per langus, nebuvo pakankamas, nes atverti langą trukdė vidinės lango grotos, o šaltuoju metų laikotarpiu, jei buvo atveriamas langas, kameroje laikėsi lauko temperatūra,.
Pareiškėjas teigia, kad sanitariniai mazgai - tualetas, nebuvo atskirti nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais jis buvo matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui ar jam stebint kamerą, tame tarpe ir kitos lyties pareigūnui. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas tualete ir tai viena iš reikšmingiausių aplinkybių, lemiančių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvės apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimus.
Pareiškėjas teigia, kad jo laisvių apribojimas pasireiškė užimtumo nesuteikimu. Lukiškių TI-K nepakankamai sudarė sąlygų jam kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla - mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti video filmus ir pan.
Pareiškėjas nurodo, kad galėjo tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, taigi prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje. Atsakovės atstovas tuo pagrindu neteisėtai įrengė viduryje kameros vandens nutekėjimo sifoną ir nepagrįstai laiko, kad tokiais savo veiksmais sudarė tinkamas sąlygas švarai palaikyti. Vieną kartą suteiktas per savaitę dušas, prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti kitiems pavyzdį.
Pareiškėjas teigia, kad nei vienoje kameroje nebuvo aliarmo sistemos (neveikė nei vienoje kameroje), todėl užtrukdavo labai daug laiko prisišaukti pareigūnus, nes beldimas į duris buvo neefektyvus metodas. Aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas, jam kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.
Pareiškėjas teigia, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje. Neturtinę žalą įvertina 4 000 Eur (b. l. 1-13).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Atkreipia dėmesį, kad iš pridedamų M. K. kamerų ir judėjimo išrašų, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas, matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė - suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.
Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl švaros palaikymo kamerose, vykdomų patikrinimų.
Atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpindavo Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais.
Pažymi tai, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Pažymi, kad įstaigos gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti.
Dėl teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016-04-04 nutartis Nr. A-1230-502/2016). Tokio aiškinimo, kaip minėta laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Tai gi pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.
Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.
Nurodo, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose
Paaiškina, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 ,,Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė.
Pažymi, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Savo skunde M. K. nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl manome, kad M. K. buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Pažymi, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veiki iki šiol.
Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę.
Atkreipia dėmesį, kad gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas.
Lukiškių TI-K periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.
Pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Lukiškių TI-K savo veikloje vadovavosi galiojančiais teisės aktais, o ne asmenų norais ar pageidavimais.
Pabrėžia tai, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.
Pažymėjo, kad pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atlikti nebuvo, atsižvelgiant į tai, tokie aktai pateikti nebus.
Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 40 -52).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, privatumo, užimtumo, išvedimo į dušą neužtikrinimo ir higienos normos pažeidimų.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 m² vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pažymėtina, kad iš atsakovės atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019-02-15 iki 2019-06-27. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 116 parų. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas visas 116 parų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su patalpų nepritaikymu gyvenimui pagal jų rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą ir iš to kilusių nepatogumų, laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą perkelti Vilniaus PN administracijai. Taip pat ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl galimų pažeidimų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas dėl pastato nepritaikymo gyvenimui atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą taip pat teigia, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų, jose drėgna, yra pelėsis.
Iš byloje Vilniaus PN pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad juose nėra duomenų apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu realią kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimų, nėra nustatytas. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl higienos normų pažeidimų yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar Lukiškių TI-K veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams, nėra nustatytas.
Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, jie yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurią pateikė į bylą (b. l. 54-57). Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, atliko nuolatinį nariuotakojų ir graužikų naikinimą.
HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.
Nuo 2015-08-03 įsigaliojusioje HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Vilniaus PN taip pat nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 str.).
Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 116 parų. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 40,5 paros kalėjo vienas, taigi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 75,5 paras. Pažymėtina, kad teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362, 6 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Konstatuotina, kad šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Taigi, teismo įsitikinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Be to Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai. Teismas neturi pagrindo abejoti įstaigos paaiškinimu ir atmeta pareiškėjo pretenzijas dėl aliarmo mygtukų įrengimo.
Pareiškėjas nurodo, kad šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, kurio, pareiškėjo teigimu, jam buvo per mažai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 min. Vedami visi kameroje esantys asmenys.
Taigi, šiuo atveju, pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neneigia, kad šiuos reikalavimus Lukiškių TI-K vykdė, todėl jo argumentai dėl dažnesnio prausimosi negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.
Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Atkreipia dėmesį, kad gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovės atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti. Teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nėra pagrindo.
Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę 75,5 paros, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 185 Eur. Pareiškėjo prašoma neturtinės žalos suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 185 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.