Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-28 · Civilinė byla Nr. 2A-426/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-28
Bylos Nr.
2A-426/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
P. V. R., G. Z. R., D. G., R. R.
Ieškovas
A. M.
Trečiasis asmuo
E. M., V. V., L. J.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-426/2012Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. V. R., G. Z. R. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-538-370/2011 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams P. V. R., D. G., R. R., G. Z. R. dėl avanso priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana), tretieji asmenys E. M., V. V., L. J., ir atsakovo P. V. R. priešieškinį ieškovui A. M. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) priteisti iš atsakovo P. V. R. 115 000 Lt sumokėto avanso, 4 310 Lt palūkanų iki bylos iškėlimo teisme ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteisto avanso iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia 2009-06-18 dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovai P. V. R. ir G. Z. R. neatlygintinai perleido atsakovui D. G. 0,0585 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo D. G. atsakovui P. V. R. 113 960 Lt, skirtų priteisto avanso ir palūkanų išieškojimui įvykdyti; 3) pripažinti negaliojančia 2009-06-18 dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovai P. V. R. ir G. Z. R. neatlygintinai perleido atsakovui D. G. 0,0600 ha, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra; 4) pripažinti negaliojančia 2009-08-24 dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovai P. V. R. ir G. Z. R. neatlygintinai perleido atsakovui R. R. 0,0611 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra.

Nurodė, kad su atsakovu P. V. R. 2008-05-10 sudarė preliminariąją sutartį (įvardyta kaip rankpinigių sutartis) dėl žemės sklypo su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo. Tą pačią dieną atsakovui buvo sumokėtas 100 000 Lt avansas. 2008-09-02 atsakovui avansu buvo perduota dar 15 000 Lt. Pagrindinės sutarties sudarymo terminas nebuvo nustatytas, todėl pagal įstatymą pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per vienerius metus, t. y. iki 2009-05-10. Ieškovas minėtą turtą iš atsakovo ketino pirkti iš pinigų, gautų pardavus ieškovui ir trečiajam asmeniui E. M. priklausantį 0,22 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims L. J. ir V. V. Su pastaraisiais ieškovas sudarė preliminarią sutartį dar iki 2008-05-10 preliminarios sutarties su P. V. R. Iš L. J. ir V. V. avansu sumokėtų pinigų ieškovas sumokėjo avansą atsakovui P. V. R. L. J. ir V. V. atsisakius pirkti ieškovo turtą, ieškovas nebeturėjo pinigų įvykdyti su atsakovu P. V. R. sudarytos 2008-05-10 preliminariosios sutarties. Ieškovo nuomone, nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovui atsakovas privalo grąžinti sumokėtą avansą, tačiau jis tai atsisakė padaryti. Taip pat atsakovas P. V. R. ieškovui privalo sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas, kurios nuo preliminarios sutarties pabaigos 2009-05-11 iki ieškinio padavimo teismui dienos sudaro 4 310 Lt. Siekdamas išvengti prievolės grąžinti avansą, atsakovas dovanojimo sutartimis kartu su sutuoktine G. Z. R. visą savo turtą perleido bendraatsakovams ir tapo nemokus, nes nebeturi jokio turto, iš kurio galima būtų išieškoti grąžintiną avansą. Šie sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip pažeidžiantys kreditoriaus teises. Pripažinus sutartis negaliojančiomis taikytina restitucija: 0,0600 ha ir 0,0611 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), grąžintini natūra, kadangi jie yra apdovanotojų nuosavybė, o vietoj 0,0585 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), priteistina piniginė kompensacija, kadangi apdovanotasis D. G. juos už 270 000 Lt perleido kitam asmeniui, kurio laikyti nesąžiningu ieškovas neturi pagrindo. Padovanoti nekilnojamieji daiktai P. V. R. ir G. Z. R. priklausė jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl P. V. R. priklausė tik 1/2 dalis minėto turto. Pritaikius restituciją, P. V. R. tektų tik pusė nekilnojamojo turto vertės, nes ieškovas neturi duomenų, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta G. Z. R. sutikimu ar jos buvo patvirtinta, todėl P. V. R. skolą galima išieškoti tik iš jam priklausančios turto dalies. Dovanotų 0,0600 ha ir 0,0611 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), bendra vertė yra 10 700 Lt, todėl P. V. R. tenka 5 350 Lt. Ieškovo reikalavimo suma yra 119 310 Lt, todėl iš atsakovo D. G. už jam padovanotą 0,0585 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), P. V. R. priteistina 113 960 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovai P. V. R., D. G., R. R. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, todėl atsakovas P. V. R. patyrė nuostolių dėl turto nuvertėjimo, juos ieškovas privalo atlyginti. P. V. R. ieškovui pateikė priešpriešinį reikalavimą - jis pagrįstai sustabdė avanso grąžinimą, todėl ieškovas neturėjo pagrindo skaičiuoti 5 proc. palūkanas už avanso grąžinimo uždelsimą. 0,0585 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) perleidimo D. G. sandoris buvo sudarytas sąžiningai, po to, kai ieškovas atsisakė minėtą turtą pirkti. Ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 0,0600 ha ir 0,0611 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis nepagrįsti dar ir dėl to, kad ieškovo piniginiams reikalavimams dėl 115 000 Lt avanso grąžinimo ir 4 310 Lt palūkanų priteisimo patenkinti pakaktų restitucijos pagal 0,0585 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo dovanojimo sutartį.

Šalies argumentai

Atsakovas P. V. R. pateikė priešieškinį, kuriuo teismo prašė priteisti iš ieškovo 128 318,24 Lt nuostolių atlyginimo bei 5 proc. procesinių palūkanų. Nurodė, kad ieškovui sumokėjus ketvirtadalio preliminaria sutartimi sutarto pirkimo–pardavimo sandorio kainos dydžio avansą, atsakovas buvo įsitikinęs, kad ieškovas tikrai pirks atsakovo turtą. Tik prieš pat pagrindinės sutarties sudarymo termino pabaigą ieškovas atsakovui paaiškino, kad pirkimo–pardavimo sutarties nesudarys, nes neturi tam lėšų, t. y. yra nemokus. Kadangi nekilnojamojo turtė vertė krito, atsakovas bankui privalėjo grąžinti paskolas, atsakovas gyvena vien iš pensijos, yra senyvo amžiaus, ligotas, jam yra sunku ūkiškai tvarkytis, todėl jam nebeliko kitos išeities, kaip tik padovanoti turtą anūkams D. G. ir R. R., kad šie atsakovą ir jo sutuoktinę išlaikytų iki gyvos galvos. Preliminariojoje sutartyje nurodytų nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sandorį atsakovas sudarė 2009-06-18, t. y. po to, kai ieškovas atsisakė sudaryti sutartį ir baigėsi įstatymo nustatytas preliminariosios sutarties galiojimo terminas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pažeidė preliminariąją sutartį, t. y. pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės. Ieškovui neįvykdžius preliminariosios sutarties atsakovas buvo priverstas mokėti palūkanas pagal savo sudarytas kredito sutartis: 2008-07-17 Nr. 08-00474, 2008-09-18 Nr. 08-00625, 2008-09-01, Nr. 08-00584, ir patyrė 3 318,24 Lt nuostolių. Nesudarydamas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ieškovas pažeidė atsakovo teisėtus lūkesčius, nes atsakovas prarado galimybę parduoti savo turtą už 410 000 Lt. Pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo paskutinę dieną (2009-05-10) šio turto vertė jau buvo smarkiai nukritusi ir siekė tik 285 000 Lt, todėl atsakovas negavo 125 000 Lt pajamų. Atsakovo nuomone, ieškovas privalo atlyginti šiuos nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą, t. y. ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę. Patenkinus priešieškinį, nuo priteistos sumos iš ieškovo priteistinos procesinės palūkanos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo P. V. R. priešieškinį ieškovas prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas nedetalizuoja, iš ko susideda 3 318,24 Lt nuostoliai, o tik nurodo, kad tai yra sumokėtos palūkanos pagal tris kredito sutartis. Tačiau viena kredito sutarčių sudaryta ne su atsakovu, tik pagal vieną kredito sutartį atsakovas uždelsė atsiskaityti, be to, tik vieną mėnesį, visose kredito sutartyse nurodyta, kad kreditų paskirtis-statomo gyvenamojo namo užbaigimui, t. y. jos nesietinos su preliminariosios sutarties dalyku, nes namas, kurį ketino pirkti ieškovas, jau buvo pastatytas, o kreditai atsakovo buvo paimti visai kito namo statybai. Nuostolių dėl prarastos galimybės piniginė vertė turi būti pagrįsta realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis. Nekilnojamojo turto vertės pokyčiai nėra pakankamas pagrindas reikalauti atlygio už prarastą galimybę bei nėra kriterijus nustatant nuostolių dydį. Atsakovas nekilnojamuosius daiktus, kuriuos planavo parduoti ieškovui, tiesiog padovanojo. Turto vertės skirtumas neturi jokios įtakos nuostolių atsiradimui, kainų skirtumas yra hipotetinės pajamos, kurias atsakovas norėjo gauti, tačiau savanoriškai atsisakė net nebandydamas jų gauti. Tokių pajamų jis neprarado, nes perleido turtą neatlygintinai. Byloje yra pateiktas turto įvertinimas tik preliminariosios sutarties pasibaigimo dieną, ir tai padaryta atgaline data, t. y. jau žinant apie šios bylos dalyką, bet nėra pateikta turto įvertinimo preliminariosios sutarties sudarymo dieną, todėl nėra galimybės įvertinti kainų kaitos dėl rinkos pokyčių. Be to, kai D. G. nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutartimi perleido kitam asmeniui, sutartyje nurodyta nekilnojamųjų daiktų vertė yra 382 700 Lt, o ne 285 000 Lt, kaip nurodyta atsakovo į bylą pateiktoje vertinimo ataskaitoje.

Trečiasis asmuo E. M. atsiliepime prašė ieškovo ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais.

Trečiasis asmuo V. V. atsiliepime prašė ieškovo ieškinį tenkinti. Nurodė, kad šalys yra laisvos derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas susitarimas. Taigi ir baigiamajame ikisutartinių santykių etape – sudarant preliminariąją sutartį – dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis. Jeigu viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šalies nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmetė: ieškovui iš atsakovo P. V. R. priteisė 115 000 Lt sumokėto avanso, 4 310 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteisto avanso sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-02-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-06-18 dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovai P. V. R. ir G. Z. R. neatlygintinai perleido atsakovui D. G. 0,0585 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovo D. G. atsakovui P. V. R. 119 310 Lt ir į šią sumą nukreipė ieškovo reikalavimą dėl 115 000 Lt sumokėto avanso ir 4 310 Lt palūkanų išieškojimo; iš atsakovų P. V. R. ir D. G. priteisė po 2 160 Lt išlaidų ieškovui ir po 1 443 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose: 2000-10-04 Nr.3K-3-949/2000, 2001-10-24 Nr. 3K-3-998/2001; 2002-06-17 Nr. 3K-3-868/2002), kad avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Nustatė, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl ieškovo sumokėtų 115 000 Lt paskirties, abi šalys sutinka, kad mokėjimų tikslas buvo išankstinis apmokėjimas (avansas), įskaitytinas į būsimo pirkimo–pardavimo sandorio kainą, abiem mokėjimo atvejais šalys nurodė, kokia suma liko mokėti. Kadangi preliminariosios sutarties tikslas byloje nagrinėjamu atveju nebuvo pasiektas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, teismas pripažino, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, kas lemia, jog ieškovui jie grąžintini pagal CK 6.237 str.

Teismas nurodė, kad atsakovas ieškovui pareiškė reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Atlikęs teisės aktų analizę teismas konstatavo, kad neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Nustatė, kad byloje nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad su atsakovu P. V. R. pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties negalėjo sudaryti dėl lėšų trūkumo, nes atsakovo namą ketino pirkti už pinigus, gautus pardavus savo namą. Teismo nuomone, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dar 2008-04-26 ieškovas buvo sudaręs preliminarią sutartį su trečiaisiais asmenimis V. V. ir L. J. dėl savo namo pardavimo, iš pastarųjų avansu gautus 115 000 Lt ieškovas sumokėjo avansą atsakovui. Tretiesiems asmenims atsisakius pirkti ieškovo namą, ieškovas nebeturėjo finansinių galimybių nupirkti atsakovo namą. Pažymėjo, kad atsakovai šių faktinių aplinkybių neginčijo, ieškovo nesąžiningumo neįrodinėjo. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas ikisutartiniuose santykiuose su atsakovu P. V. R. veikė nesąžiningai ir kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nuostolius dėl prarastos galimybės apskaičiuoja taikydamas nekilnojamojo turto rinkos vertės pokytį, nors prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 str. 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Nurodė, kad byloje nagrinėjamu atveju atsakovas įrodinėja patyręs nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčio dydžio nuostolius – 125 000 Lt, nors savo turtą, kurio vertę dovanojimo dieną pats nurodo esant 285 000 Lt, perleido neatlygintinai, t. y. šiuo atveju negalima nustatyti kainų skirtumo. Aplinkybė, kad atsakovas savo turtą perleido neatlygintinai, teismo nuomone, sudaro savarankišką pagrindą ieškovą atleisti nuo civilinės atsakomybės dėl atsakovo nuostolių (CK 6.253 str. 5 d.), nes pats atsakovas savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Pastebėjo, kad tarp ieškovo veiksmų ir atsakovo nurodytų nuostolių dėl palūkanų pagal kredito sutartis mokėjimo nėra priežastinio ryšio, nes kredito sutarčių tikslas nesusijęs su ieškovo ir atsakovo sudaryta preliminariąja sutartimi, be to, atsakovas nežymiai uždelsė atsiskaityti tik pagal vieną kredito sutartį. Nurodė, kad įvertindamas ikisutartinių santykių pobūdį, t. y. kad derybos dėl sutarties ateityje sudarymo ne visada privalo baigtis sutarties pasirašymu, atsakovas turėjo būti pakankamai atidus, rūpestingas ir turėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis.

Visų išdėstytų motyvų pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti sumokėtą 115 000 Lt avansą yra tenkintinas (CK 6.237 str. 1, 2 d.), o atsakovo priešieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CK 6.245–6.249 str., CPK 178, 185 str.). Atitinkamai už piniginės prievolės grąžinti avansą įvykdymo uždelsimą iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo prievolės atsiradimo, t. y. preliminariosios sutarties pasibaigimo, dienos (2009-05-10) iki civilinės bylos iškėlimo dienos, kurios sudaro 4 310 Lt (CK 6.210 str. 1 d., 6.261 str.). Taip pat ieškovui priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą avansą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Teismas, nustatęs, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą P. V. R., vertino, ar egzistuoja kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Nurodė, kad atsakovas P. V. R. neginčija, kad sudaręs ieškovo ginčijamus sandorius jis tapo nemokus. Pats atsakovas šią aplinkybę patvirtino prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio už priešieškinį, todėl teismas konstatavo, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo teisės, nes atsakovas nebeturi realios galimybės atsiskaityti su ieškovu. Nustatė, kad ieškovo ieškinys pareikštas 2010-02-04, ginčijami sandoriai sudaryti 2009-06-18 ir 2009-08-24, todėl konstatavo, kad nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 str. 3 d.). Pažymėjo, kad atsakovas neįrodinėjo, kad ginčijamus sandorius privalėjo sudaryti, priešingai – įrodinėdamas nuostolius dėl prarastos galimybės perleisti nekilnojamąjį turtą už didesnę kainą, atsakovas perleido savo turtą neatlygintinai, t. y. šie sandoriai atsakovui buvo finansiškai nenaudingi. Vertino, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo apie savo piniginę prievolę ieškovui, šiam jokių pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo nereiškė iki pats ieškovas kreipėsi į teismą, be to, ginčijamus sandorius sudarė su artimaisiais giminaičiais – vaikaičiais D. G. ir R. R., todėl ir pastarųjų nesąžiningumas yra preziumuotinas (CK 6.67 str. 1 p.). Papildomai pažymėjo, kad sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais neatsižvelgiant į D. G. ir R. R. sąžiningumą/nesąžiningumą, nes sandoriai yra neatlygintiniai (CK 6.66 str. 2 d.). Nurodė, kad ieškovo reikalavimas gali būti nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Pastaruoju klausimu teismas sutiko su atsakovų atsiliepimo motyvais, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja pripažinti negaliojančiais 0,0600 ha ir 0,0611 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorius, nes ieškovo piniginiams reikalavimams (119 310 Lt) patenkinti pakaktų restitucijos pagal 0,0585 ha žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais teismas tenkino iš dalies – 0,0585 ha žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini), 2009-06-18 dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia ir taikė restituciją. Nurodė, kad pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Nustatė, kad byloje nagrinėjamu atveju minėtą žemės sklypą su namu apdovanotasis D. G. 2009-07-27 už 270 000 Lt perleido J. Š. Pažymėjo, kad CK 6.222 str. 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Tais atvejais, kai nesąžiningas trečiasis asmuo iš skolininko įgytą turtą yra perleidęs sąžiningam kitam trečiajam asmeniui, tai kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ir kitos nesąžiningos sandorio šalies solidariai atlyginti turto vertę pinigais (CK 6.6 str. 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002). Atsižvelgiant į nurodytas restituciją reglamentuojančias teisės normas, jų išaiškinimus ir į CK 6.66 str. 4 dalies nuostatą, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, teismas taikė restituciją iš D. G. atsakovui P. V. R. priteisiant 119 310 Lt ir į šią sumą nukreipiant ieškovo reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl šios priežasties, nors ir nebuvo patenkinti ieškovo reikalavimai dėl dviejų žemės sklypų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, o ieškovo reikalavimas nukreiptas į kitą perleistą turtą, laikė, kad ieškovo ieškinys iš esmės yra patenkintas visiškai, todėl iš atsakovų jam priteisė visas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Atitinkamai iš atsakovų P. V. R. ir D. G. lygiomis dalimis teismas priteisė 4 330 Lt išlaidų ieškovui ir 2 886 Lt žyminio mokesčio valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai P. V. R., G. Z. R. ir D. G. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys, bei priimti šioje dalyje naują sprendimą – visiškai atmesti ieškinį ir patenkinti priešieškinį. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad atsakovai neįrodinėjo ieškovo nesąžiningumo ir kad nėra pagrindo išvadai, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų. Visų pirma, svarbu yra tai, kad ieškovas, derėdamasis su atsakovu P. V. R., neatskleidė esminės aplinkybės, jog ieškovas realiai neturi lėšų namo pirkimui. Ieškovas suklaidino atsakovą sumokėdamas avansą, t. y. buvo nesąžiningas. Antra, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra pats kaltas dėl to, kad tretieji asmenys nepirko iš jo namo. Tai patvirtina 2009-05-29 trečiųjų asmenų pretenzija, kurioje ieškovas kaltinamas apgaule ir nesąžiningumu. Be to, net pats ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad jis yra kaltas dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Tą ieškovas patvirtino ir teismo posėdžių metu.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nurodė, kad P. V. R. nuostolius dėl prarastos galimybės apskaičiuoja taikydamas nekilnojamojo turto rinkos vertės pokytį, nors prarastos galimybės vertė galėtų būti apskaičiuojama taikant CK 6.258 str. 5 d. nurodytą kainų skirtumo principą. Vertintina, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes priešieškiniu yra reikalaujama negautų pajamų ne prarastos galimybės pagrindu, o žalos padarymo pagrindu (CK 6.249 str.). Ginčo atveju žala buvo padaryta iki 2009-06-18 dovanojimo sandorio Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo, todėl padaryti nuostoliai apskaičiuotini kaip skirtumas tarp neįvykusio sandorio vertės (šiuo atveju 410 000 Lt) ir pas nukentėjusią šalį likusio turto vertės (šiuo atveju 115 000 Lt). Be to, manytina, kad asmuo teisę į nuostolių atlyginimą turi ir gali realizuoti nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jis po preliminaraus sandorio neįvykdymo realizuoja disponavimo nuosavybe teisę, t. y. ar turtą parduoda, ar dovanoja. Daikto dovanojimas nepaneigia asmens teisės reikalauti neteisėtais veiksmais sukeltų pasekmių pašalinimo, t. y. nuostolių atlyginimo.

3. Teismas nurodė, kad 2009-06-18 dovanojimo sandoriu Nr. (duomenys neskelbtini) turtas buvo perleistas neatlygintinai, todėl negalima nustatyti kainų skirtumo pagal CK 6.258 str. 5 d. nurodytą kainų skirtumo principą. Negalima sutikti su tokia teismo išvada. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino 2010-02-26 Šilutės kredito unijos pažymos Nr. 4-3-20 ir 2007-02-10, 2007-03-12, 2007-05-11, 2007-06-18 paskolos rašteliuose esančių pakvitavimų. Šie įrodymai patvirtina, kad 2009-06-18 dovanojimo sandoriu Nr. (duomenys neskelbtini) turtas buvo perleistas atlygintinai, t. y. D. G. už perleistą turtą P. V. R. perdavė pinigus (270 000 Lt). Tai esminė aplinkybė, kuri įrodo, jog negalima priteisti iš D. G. sumos, kurią jis jau atidavė P. V. R. Taigi skirtingai nei nurodė teismas, pagal CK 6.258 str. 5 d. nurodytą kainų skirtumo principą galima apskaičiuoti prarastos galimybės vertę – 140 000 Lt (410 000 Lt – 270 000 Lt).

4. Teismas padarė išvadą, jog turto neatlygintinis perleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškovą atleisti nuo atsakomybės, nes pats P. V. R. prisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Su tokia teismo išvada nesutiktina, nes atsakovas neprisidėjo prie nuostolių atsiradimo. Būtent ieškovo nesąžiningi veiksmai sąlygojo nuostolių atsiradimą. Be to, atsakovas pagal savo išsilavinimą ir amžių buvo pakankamai rūpestingas, o ieškovas pasinaudojęs atsakovo senatve ir pasitikėjimu su juo pasielgė nesąžiningai.

5. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovo veiksmų ir P. V. R. nurodytų nuostolių dėl palūkanų nėra priežastinio ryšio. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes, jei ieškovas būtų sutartu laiku įvykdęs preliminarią sutartį ir sumokėjęs P. V. R. 410 000 Lt, tai jis būtų galėjęs iš karto padengti skolas kreditoriams ir nebebūtų reikėję mokėti palūkanų už skolas.

6. Teismas nurodė, kad P. V. R. neginčija, kad sudaręs ginčijamus sandorius tapo nemokus, nes paprašė iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo teisės. Su tokia teismo išvada nesutiktina, nes pagal 2009-06-18 sandorį atsakovas gavo 270 000 Lt. Be to, atsakovas gauna pensiją. Ta aplinkybė, kad atsakovas paprašė atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, nereiškia, kad atsakovas nemokus, o reiškia, kad atsakovui sunku iš karto sumokėti tokio dydžio žyminį mokestį. Taigi, priešingai nei nurodo teismas, atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad po ginčijamo sandorio sudarymo jis buvo mokus ir net atsiskaitė su kreditoriais.

7. Teismas nevertino G. Z. R. valios sudarant ginčijamus sandorius. Jos nesąžiningumas ir kaltė sudarant dovanojimo sandorius teismo nebuvo konstatuotas. Dėl šios priežasties vertintina, kad dovanojimo sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovas P. V. R. neįrodė, kad sandorius sudaryti privalėjo, o priešingai – perleido turtą neatlygintinai, t. y. sandoriai atsakovui buvo finansiškai nenaudingi. Visų pirma, sandoris buvo atlygintinis. Antra, atsakovas įrodinėjo, kad jis buvo priverstas sudaryti sandorius, nes buvo reikalinga kuo greičiai atsiskaityti su Šilutės unija.

9. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas P. V. R. buvo nesąžiningas, nes iki ieškovo kreipimosi į teismą neteikė ieškovui jokių pretenzijų. Minėtos pretenzijos buvo teikiamos ir ieškovas netgi siūlė taikiai atlyginti pusę nuostolių sumos. Taigi jokių atsakovo nesąžiningumo požymių nėra.

10. Teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 4 310 Lt palūkanų, nes nebuvo rašytinio susitarimo dėl jų mokėjimo. Be to, CK 6.210 str. 1 d. numato tik palūkanų dydį, o ne pareigą palūkanas mokėti. Ieškovui galėtų būti priteistos nebent 5 proc. palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo (procesinės palūkanos).

11. Teismas, tik iš dalies tenkinęs ieškovo ieškinį, nepagrįstai ieškovui priteisė visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas turėjo bylinėjimosi išlaidas paskirstyti proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, tačiau to nepadaręs pažeidė šalių lygiateisiškumo, lygybės prieš įstatymą principus ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles.

Atsiliepimas

Ieškovas A. M. ir trečiasis asmuo E. M. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas neginčijo, kad pagrindinis sandoris neįvyko dėl jo kaltės, nes iš tikrųjų jis atsisakė pirkti turtą dėl to, kad kiti tretieji asmenys atsisakė pirkti jo turtą. Visgi kaltė ir nesąžiningumas yra skirtingi dalykai. Byloje nebuvo ginčo, kad pagrindinis sandoris neįvyko dėl ieškovo kaltės, tačiau jo kaltė nebuvo grįsta nesąžiningumu. Atsakovai neginčijo priežasčių, dėl kurių neįvyko pagrindinis sandoris. Taigi esant tokioms aplinkybėms, kad ieškovas negalėjo sudaryti pagrindinio sandorio dėl kitų trečiųjų asmenų veiksmų ir kad atsakovai šios priežasties neginčijo, tai teismas pagrįstai konstatavo, kad tokios sandorio nesudarymo priežastys nėra nesąžiningos ir kad atsakovai neįrodinėjo ieškovo nesąžiningumo.

2. P. V. R. daiktą, kurį planavo parduoti, tiesiog padovanojo. Tai reiškia, kad atsakovo tikslas nebuvo iš turto gauti pajamas, o tiesiog buvo siekis tą turtą perleisti kitam asmeniui. Dėl šios priežasties turto kainų skirtumas neturi jokios įtakos nuostolių atsiradimui, o atsakovas reikalauja tik hipotetinių pajamų. Svarbu ir tai, kad neatlygintinai perleisdamas savo turtą atsakovas pats prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių atsiradimo. Atsakovas nuostolius grindžia ir turto nuvertėjimu dėl rinkos pokyčių, tačiau rinkos pokyčiai yra objektyvus veiksnys, kuris negali būti pagrindu skaičiuojant negautų pajamų dydį. Tokio reikalavimo, kad dovanojimo sutartys buvo apsimestinės sutartys ir turi būti laikomos atlygintinėmis (pirkimo – pardavimo) sutartimis, atsakovai nereiškė ir to neįrodinėjo. Taip pat neįrodinėjo to, kad G. Z. R. sudarė apsimestines dovanojimo sutartis, nors iš tikrųjų sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Be to, atsakovų aiškinimai apie ieškovo ir kitų trečiųjų asmenų sąžiningumą nėra šios bylos dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl to nepasisakė.

3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarp ieškovo veiksmų ir atsakovo nurodytų nuostolių dėl palūkanų pagal kredito sutartis mokėjimo nėra priežastinio ryšio, nes kredito sutarčių tikslas nesusijęs su ieškovo ir atsakovo sudaryta preliminariąja sutartimi, be to, atsakovas nežymiai uždelsė atsiskaityti tik pagal vieną kredito sutartį. Pritartina ir teismo argumentams, jog įvertindamas ikisutartinių santykių pobūdį, t. y. kad derybos dėl sutarties ateityje sudarymo ne visada privalo baigtis sutarties pasirašymu, atsakovas turėjo būti atidesnis, rūpestingesnis ir turėjo geriau įvertinti savo galimybes grąžinti kreditus.

4. Atsakovas P. V. R. turėjo pareigą įrodyti, kad jis yra mokus, tačiau jis to nepadarė. Ta aplinkybė, kad jis gauna pensiją, nepagrindžia atsakovo mokumo, nes iš tokių pajamų nėra galimybės daryti nustatyto dydžio išskaitymus. Neatlygintinio sandorio, kuriuo sukuriama atsakovo nemokumo situacija ir taip pažeidžiamos kreditoriaus teisės į skolos išieškojimą, sudarymas bet kokiu atveju leidžia laikyti atsakovą nesąžiningu, nepriklausomai nuo to, ar jis privalėjo sudaryti sandorį ar ne. Be to, privalomumas sudaryti sandorį ir sandorio šalių sąžiningumas turėtų įtakos tuo atveju, jei sandoris būtų atlygintinis, tačiau pagal CK 6.465 str. 1 d. dovanojimo sandoris yra neatlygintinis. Taip pat ta aplinkybė, kaip D. G. panaudojo pinigus, gautus parduotą dovanotą turtą, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo pareigos grąžinti pinigus pritaikius restituciją.

5. Pagal CK 6.37 str. 1 d. palūkanas gali numatyti ir įstatymai. Atsakovas, negrąžindamas laiku gauto avanso, yra pažeidęs piniginę prievolę, o CK 6.210 str. 1 d. numato skolininko pareigą sumokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo momento, kada praleistas mokėjimo terminas. Dėl šios priežasties iki bylos iškėlimo teisme jos paskaičiuojamos įstatyminiu pagrindu ir išreiškiamos konkrečia pinigų suma, o nuo bylos iškėlimo teisme minėtos palūkanos yra laikomos procesinėmis palūkanomis.

6. Teismas apgynė ieškovo pažeistas teises, t. y. iš esmės ieškovo reikalavimus patenkino visiškai. Dėl šios priežasties vertintina, kad teismas, priteisdamas ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai iš esmės neginčijo ieškovo nurodytos priežasties, dėl kurios jis neįvykdė pagrindinės sutarties. Byloje ir nebuvo ginčo, kad pagrindinis sandoris neįvyko dėl ieškovo kaltės.

Nesąžiningumą apibrėžia priežastys, dėl kurių kaltoji šalis t. y. A. M. neįvykdė sandorio. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.154 str. 1 d. sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos CK 6.156 str. 1 d. 2008 m. gegužės 10 d. A. M. ir P. V. R. sudarė preliminarią sutartį, kuri įvardinta kaip rankpinigių sutartis dėl žemės sklypo su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini) 84 sklype pirkimo. Kaip avansas P. V. R. buvo sumokėta 100 tūkst. litų, o 2008 m. rugsėjo 2 d. dar 15 tūkst. litų nurodant, kad likusi pirkimo suma sudaro 295 tūkst. litų (b. l. 7, 9, T. 1). Taigi, iš minėtų sutarčių turinio yra akivaizdu, kad ieškovas prisiėmė įsipareigojimą sumokėti visą sutartą pinigų sumą už parduodamą žemės sklypą ir pastatus, t. y. iš surašytų dokumentų matyti, kad ieškovas vykdė preliminarioje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Ieškovas nurodė priežastį, dėl kurios negalėjo sudaryti pagrindinės sutarties, kurią nulėmė trečiųjų asmenų veiksmai ir kurios ieškovas A. M. negalėjo numatyti sudarydamas preliminarią sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovo veiksmai negali būti vertinami nesąžiningais, nes jis negalėjo įvykdyti pirkimo pardavimo sutarties dėl piniginių lėšų trūkumo, nepavykus parduoti savo gyvenamojo namo.

Atsakovas mano, kad ieškovas vis tik elgėsi nesąžiningai, todėl pareiškė reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius dėl atsisakymo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, formuodama teismų praktiką, žemės sklypų pirkimo-pardavimo civilinėse bylose yra konstatavusi, kad kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 str.), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, minėta, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais gali būti pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas yra reikšmingas ta prasme, kad derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos, tačiau laikantis Lietuvos Respublikos CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 str. nuostatų, kad derybose dėl sutarties sudarymo šalys privalo elgtis sąžiningai. Kaip minėta, nagrinėjamoje civilinėje byloje šalys tarėsi dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) 84 sklype pirkimo-pardavimo. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad ieškovas A. M. savo finansines galimybes įsigyti šiuos objektus siejo su jam priklausančio gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini) pardavimu L. J. Gavęs iš jos 115 tūkst. litų A. M. juos perdavė perkamo gyvenamojo namo ir žemės sklypo savininkui P. V. R. Tolimesnės pirkėjo galimybės mokėti sutartą sumą tapo apsunkintos, nes A. M. nepavyko parduoti jam priklausančio gyvenamojo namo (b. l. 6, T. 2). Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad jis elgėsi nesąžiningai, atsakovo (pardavėjo) prašomos sankcijos pirkėjo atžvilgiu negali būti taikomos. Lietuvos Respublikos CK 6.163 str. 2 d. numato, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas šalių susitarimas.

Atsakovas P. V. R. nekilnojamąjį turtą, kurį planavo parduoti, padovanojo giminaičiams, kas rodo, kad jo tikslas buvo ne gauti pajamas iš parduodamo turto, o jį perleisti kitam asmeniui. Todėl turto kainų skirtumas neturi įtakos nuostolių atsiradimui. Nurodomas kainų skirtumas yra hipotetinės pajamos, t. y. pajamos, kurias pardavėjas norėjo gauti, tačiau jų atsisakė savanoriškai, nebandydamas tokių pajamų gauti. Tokių pajamų jis neprarado, nes turtą perleido neatlyginimai. Kainų skirtumas kaip nuostoliai galėjo būti tik tuo atveju, jei ieškovui nenupirkus turto, atsakovas būtų jį pardavęs pigiau, ir jei kainų skirtumui įtakos nedarytų rinka, nes rinkos pokyčiai yra objektyvus veiksnys, kuris negali būti pagrindu skaičiuojant negautų pajamų dydį. Šiuo atveju kainų skirtumui turto pardavimo metu labai didelę įtaką darė rinka, nes nekilnojamo turto kainos sparčiai krito. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai savo nuostolius kildino iš hipotetinių pajamų, sąlygotų objektyvių veiksmų. Neatlygintinai perleisdamas savo turtą atsakovas pats prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių atsiradimo.

Atsakovai nebuvo pareiškę reikalavimo byloje ir neįrodinėjo, kad turto dovanojimo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, o iš tikrųjų už šiuos sandorius buvo atsilyginta. Lygiai taip pat neįrodinėjo, kad G. Z. R. sudarė apsimestines dovanojimo sutartis, o iš tikrųjų sudarė turto perleidimo sutartį su sąlyga išlaikyti ją iki gyvos galvos. Atsakovų aiškinimai dėl ieškovo ir kitų trečiųjų asmenų tarpusavio santykių sąžiningumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apygardos teismas pagrįstai šiuo klausimu nepasisakė.

Vertinant atsakovų nurodytus nuostolius dėl kredito sutarčių pažymėtina, kad 2008-09-01 d. kredito sutartis buvo sudaryta netgi ne su P. V. R., jis pagal šią kredito sutartį yra tik laiduotojas. Visose kredito sutartyse yra nurodyta, kad kreditų paskirtis yra statomo namo užbaigimui, kas nėra susiję su preliminarios sutarties dalyku, nes namas, kurį ieškovas ketino pirkti jau buvo pastatytas, o kreditai buvo imami visai kito namo statybai. Pagal kredito sutartyse numatytus kredito grąžinimo grafikus, kreditų grąžinimai iš esmės nebuvo uždelsti: pagal 2008-07-17 d. sutartį kreditas turėjo būti grąžintas iki 2009-07-16 d., o grąžintas 2009-08-13 d., t. y. vienu mėnesiu vėliau, vieno mėnesio palūkanos pagal šią kredito sutartį buvo 254,79 Lt; pagal 2008-09-18 d. sutartį kreditas turėjo būti grąžintas iki 2009-09-17 d., faktiškai grąžintas 2009-08-13, t. y. netgi visu mėnesiu anksčiau, kas reiškia, jog jokių papildomų mokesčių mokėti nereikėjo; pagal 2008-09-01 d. sutartį kreditas turėjo būti grąžintas iki 2009-09-01, grąžintas buvo 2009-08-13, t. y. visu mėnesiu anksčiau, jokių papildomų mokesčių mokėti nereikėjo. Paskolas P. V. R. ėmė savo rizika dėl to, kad reikėjo pinigų kito namo statyboms, ką patvirtina kredito sutartys, kurios buvo sudarytos dar prieš sudarant preliminarią sutartį. Todėl negalima sieti kreditų grąžinimo su preliminarios sutarties vykdymu, nes nėra priežastinio ryšio. Imdamas paskolas atsakovas elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, nenumatė, nors galėjo ir privalėjo numatyti kreditų grąžinimo galimybes neįvykus pagrindiniam sandoriui. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp nuostolių dėl palūkanų, kredito sutarčių tikslas nesusijęs su preliminarios sutarties dalyku, kreditai praktiškai nebuvo uždelsti išmokėti, todėl nereikėjo mokėti jokių papildomų mokesčių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos CK 6.66 str., kuris nustato actio Pauliana institutui būdingą restitucijos formą. Atsakovas P. V. R. turėjo įrodyti, kad yra mokus ir kad neatlygintinis sandorių sudarymas nesąlygojo jo nemokumo. Akivaizdu, kad atsakovas P. V. R. siekdamas išvengti grąžinti ieškovui 2008 m. gegužės 10 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. avansu išmokėtas sumas, dovanojimo sutartimis visą savo turtą perleido giminaičiams bendraatsakoviams šioje byloje (b. l. 142-147, T. 1) ir todėl tapo nemokus, nes neturi turto, į kurį galima nukreipti grąžintinų A. M. sumų išieškojimą.

Neatlygintinio sandorio, šiuo atveju dovanojimo sutarties, kuria sukuriama atsakovo nemokumo situacija ir taip pažeidžiamos kreditoriaus teisės į skolos išieškojimą, sudarymas yra laikomas nesąžiningu, nepriklausomai nuo to, ar jis juos privalėjo sudaryti ar ne. Dovanojimo sutartis savo esme yra neatlygintinis sandoris (Lietuvos Respublikos CK 6.465 str.). Tai, kad atsakovas gauna pensiją, nesudaro pagrindo teigti, kad jis yra mokus, nes iš gaunamos pensijos darant Lietuvos Respublikos CPK 736 str. nustatyto dydžio išskaitymus, negalima skolos padengti per 6 mėn. (CPK 663 str.).

Atsakovas, negrąžindamas laiku gauto avanso, yra pažeidęs piniginę prievolę, o Lietuvos Respublikos CK 6.210 str. 1 d. numato skolininko pareigą sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo momento, kada praleistas mokėjimo terminas. Iki bylos iškėlimo teisme jos paskaičiuojamos įstatyminiu pagrindu ir išreiškiamos konkrečia pinigų suma, o nuo bylos iškėlimo teisme – tuo pačiu pagrindu laikytinos procesinėmis palūkanomis.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovui ir trečiajam asmeniui. Tretysis asmuo E. M. patyrė 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo pateikimą į apeliacinį skundą. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, trečiajam asmeniui priteistina 1 200 Lt suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui E. M. (duomenys neskelbtini) solidariai iš apeliantų P. V. R. (duomenys neskelbtini), G. Z. R. (duomenys neskelbtini) ir D. G. (duomenys neskelbtini) 1 200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVytas MiliusNijolė Piškinaitė