Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. ieškovas E. K. kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu, juo prašė: 1. pripažinti negaliojančiu 2022 m. gegužės 13 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-22-4-19494, kuriuo antstolė Vida Daugirdienė pardavė iš varžytynių atsakovui L. V. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 61 039 Eur.; 2. taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo L. V. jam butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3. taikyti restituciją ir atsakovui L. V. iš atsakovų R. B. ir atsakovės I. B. solidariai priteisti 61 039 Eur; 4 priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų R. B. ir I. B..

1.1. Nurodė, kad antstolė Laima Neniškienė, o vėliau išieškojimą perėmusi antstolė Vida Daugirdienė, vykdo: vykdomąją bylą Nr. 0065/19/00872, pradėtą vykdyti pagal Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 18 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-976-538/2017 dėl skolų išieškojimo iš jo, skolininko E. K., išieškotojo R. B. naudai; vykdomąją bylą Nr. 0065/20/00844, pradėtą vykdyti pagal Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-976-538/2017 dėl skolų išieškojimo iš jo, skolininko E. K., išieškotojo R. B. naudai. Vykdymo procese antstolės areštavo jam priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei jį pardavė iš viešųjų varžytynių. 2022 m. gegužės 13 d. antstolė Vida Daugirdienė surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-22-4-19494, kuriame nurodyta, jog 2022 m. balandžio 21 d. įvykusiose varžytynėse butas už 61 039 Eur parduotas L. V.. 2022 m. gegužės 30 d. antstolė Vida Daugirdienė priėmė patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. S-22-4-22113, kuriame nurodė, jog išieškota 61 039 Eur suma paskirstyta taip: 29 089,85 Eur – J. K., 10 356,83 Eur – R. B. (vykdomoji byla Nr. 0004/21/11907) ir 19 114,52 Eur – R. B. (vykdomoji byla Nr. 0004/21/12059), vykdymo išlaidos.

1.2. Ieškovo teigimu, varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes parduodant butą iš varžytynių buvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 3.85 straipsnio 3 dalies norma, numatanti, kad iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su skolininko šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. Teigia, jog pardavus šeimos turtu esantį butą iš varžytynių, buvo pažeistos esminės jo nepilnamečio vaiko S. K., gim. (duomenys neskelbtini), teisės, o konkrečiai – teisė į gyvenamąjį būstą. Iš varžytynių parduotas butas nuosavybės teise priklausė jam, buvo jo bei jo nepilnamečio sūnaus S. K. vienintelis gyvenamasis būstas, kuris laikytinas šeimos turtu. Ieškovas nurodo, kad bute gyveno nuo pat vaikystės, nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. jame yra deklaravęs gyvenamąją vietą, 2014 m. rugsėjo 26 d. šį butą jam padovanojo tėvai. Kito nekilnojamojo turto neturi. Minėtame bute – vieninteliame gyvenamajame būste, kartu su juo gyveno (ir iki šio gyvena) jo nepilnametis sūnus S. K., kurį augina ir visais jo poreikiais rūpinasi jis, kaip tėvas. S. K. motina G. V., su kuria nebuvo susituokęs, jau kelerius metus yra išvykusi į Norvegiją, kur gyvena ir dirba, ji su sūnumi bendrauja nuotoliu ir gyvai kelis kartus per metus. Pažymi, kad nors butas viešame registre formaliai nebuvo įregistruotas, kaip šeimos turtas, tačiau šis šeimos turto statuso faktas gali būti naudojamas prieš trečiuosius asmenis, kadangi tiek antstolė Vida Daugirdienė, tiek išieškotojas R. B. labai gerai žinojo, kad bute jis gyvena su savo nepilnamečiu vaiku.

1.3. Nurodo, kad jis su R. B. ir I. B. šeima bei šeimos įmonėmis daugiau kaip 20 metų palaikė verslo santykius. B. gerai žinojo jo šeimą, žinojo, kad jis augina nepilnametį sūnų bei tai, kad šeima jau daugelį metų gyvena tame pačiame ginčo bute ir kad šis turtas yra vienintelis šeimos gyvenamasis būstas. Atitinkamai, B. labai gerai žinojo, kad antstolė Vida Daugirdienė išieškojimą vykdo iš šio vienintelio turimo nekilnojamojo turto – vienintelio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena su savo nepilnamečiu vaiku, ir kuris yra šeimos turtas. Apie tai, kad iš varžytynių parduodamas butas yra šeimos turtas, kur gyvena nepilnametis vaikas, vykdymo proceso metu ne kartą ir antstolei Vidai Daugirdienei nurodė, siekdamas apsaugoti savo ir savo nepilnamečio vaiko vienintelį gyvenamąjį būstą.

1.4. Ieškovas nurodo, kad B. neinformavo antstolės apie tai, jog skola jiems kilusi iš taikos sutarties, kuria jo, ieškovo, prisiimti įsipareigojimai nėra susiję su jo šeimos poreikiais, jiems prieštarauja ir išieškojimas iš šeimos gyvenamojo būsto, tokiu atveju, negalimas. Teigia, kad skola B. kilo iš Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-976-538/2017 patvirtintos šių asmenų sudarytos taikos sutarties, todėl, ieškovo teigimu, vertintina, ar B. (kreditoriai) žinojo arba turėjo žinoti, jog taikos sutartimi jo prisiimti įsipareigojimai nėra susiję su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams.

1.5. Nurodo, kad jis yra UAB „P. p.“, vykdančios kelionių agentūros ekonominę veiklą, steigėjas ir 80 proc. jos akcijų savininkas bei vadovas, o B. yra įmonių, su kuriomis apie 18 metų UAB „P. p.“ bendradarbiavo, savininkai ir vadovai. Paskutinė įmonė, su kuria UAB „P. p.“ bendradarbiavo, yra I. B., kaip vienintelei akcininkei, priklausanti Rusijoje registruota bendrovė RAB „B.“. UAB „P. p.“ su RAB „B.“ 2013 m. vasario 1 d. sudarė užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutartį, pagal kurią už atlyginimą agentas RAB „B.“ įsipareigojo pardavinėti kelionių organizatoriaus UAB „P. p.“ Lietuvoje organizuojamas keliones Rusijos turistams. RAB „B.“ vykdė 100 proc. visų pardavimų, iš jos gaunamos pajamos (Rusijos turistų lėšos, sumokėtos už keliones) buvo vienintelis UAB „P. p.“ pajamų šaltinis. RAB „B.“ savininkė I. B. iš savo bei sutuoktinio R. B. asmeninių sąskaitų (laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 28 d.) pervedė į UAB „P. p.“ akcininko ir vadovo E. K. asmeninę sąskaitą apie 285 000 Eur, o jis, E. K., savo ruožtu šias lėšas tą pačią arba kitą dieną pervedė į UAB „P. p.“ sąskaitą ir šios lėšos buvo naudojamos šios įmonės veiklai. R. B. ir I. B. sumokėtos piniginės lėšos buvo skirtos ne jam, E. K., kaip fiziniam asmeniui, ir jo šeimos poreikiams, o juridiniam asmeniui UAB „P. p.“. Šiuo atveju jis buvo tik lėšų perdavimo tarpininkas.

1.6. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi 2016 m. spalio 20 d. preliminarų sprendimą panaikino, patvirtino tarp R. B. ir I. B. bei jo, E. K., sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukė. Būtent šios Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties pagrindu vėliau buvo išduoti vykdomieji raštai, kuriuos vykdomosiose bylose ir vykdo antstolė Vida Daugirdienė, ir kurių vykdymo procese iš varžytynių buvo parduotas šeimos turtas.

1.7. Ieškovas teigia, kad 2017 m. vasario 28 d., pasirašydamas faktinės situacijos neatitinkančią jam asmeniškai ir jo šeimai itin nepalankią ir nenaudingą taikos sutartį, jis nežinojo apie R. B. ir I. B. apgaulę, naudojamą prieš jį – jau pradėtus vykdyti nesąžiningos konkurencijos veiksmus prieš UAB „P. p.“ bei ketinimus iš karto po taikos sutarties patvirtinimo nutraukti agentavimo sutartį, taip faktiškai sužlugdant UAB „P. p.“ veiklą 2017 metų turizmo sezonu ir, apskritai, padarant didžiulius turtinius nuostolius ir taip sutrukdant jam įvykdyti taikos sutartį. I. B. RAB „B.“ vardu be išankstinio įspėjimo, nenurodant visiškai jokių priežasčių, 2017 m. kovo 31 d. raštu nuo 2017 m. balandžio 1 d. vienašališkai nutraukė su UAB „P. p.“ sudarytą agentavimo sutartį ir toks agentavimo sutarties nutraukimas yra pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1003-911/2021. Jei jis, E. K., 2017 m. vasario 28 d. būtų žinojęs, kad I. B. 2017m. kovo 31 d. nutrauks ilgametę terminuotą agentavimo sutartį ir R. B. bei I. B. toliau (iki šiol) per savo įmones vykdys nesąžiningos konkurencijos veiksmus, dėl to UAB „P. p.“ negaus suplanuotų 2017 metų pajamų bei neteks pajamų ateinančiais metais, ir dėl to negalės pervesti jų jam, E. K., kad šis įvykdytų taikos sutarties sąlygas, jis niekada tokios taikos sutarties nebūtų pasirašęs. Ieškovo teigimu, jis aktyviai po taikos sutarties patvirtinimo tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso tvarka siekė įrodyti, jog asmeniškai jis jokių prievolių R. B. ir I. B. neprisiėmė, o taikos sutartis buvo sudaryta tik pridengiant R. B. ir I. B. bei jo įmonių RAB „B.“ ir UAB „P. p.“ tarpusavio atsiskaitymus. R. B. ir I. B. jam pervestos piniginės lėšos nebuvo skirtos jo ir jo šeimos poreikiams tenkinti, šių lėšų jis faktiškai negavo, nes jos buvo pervestos UAB „P. p.“. Jo įsipareigojimų pagal taikos sutartį prisiėmimą lėmė R. B. ir I. B. prieš jį panaudota apgaulė. Tokiu būdu, B., kaip kreditoriams, pagal taikos sutartį žinojus, jog asmeniškai faktiškai jokių skolinių įsipareigojimų jiems neturi, žinant taikos sutarties pasirašymo aplinkybes, žinant, kad iš taikos sutarties kylantis įsipareigojimas niekaip nebuvo susijęs su šeimos poreikių tenkinimu, o priešingai – didžiulis nepagrįstas įsiskolinimas prieštarauja šeimos interesams, taikytina CK 3.85 straipsnio 3 dalies nuostata, draudžianti iš šeimos turto išieškoti pagal kreditorių reikalavimus, kai sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams.

1.8. Ieškovas nurodo, kad pripažinus negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-22-4-19494, taikytina restitucija jam, ieškovui, grąžinant butą, o buto pirkėjui L. V. iš atsakovų B., kurių, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teise turtą valdančių sutuoktinių, naudai vykdomosiose bylose vykdomas išieškojimas ir kurie žinojo, jog pagal jų reikalavimą iš šeimos turto negali būti išieškoma, priteisiant sumokėtą buto kainą – 61 039 Eur.