Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-07-03 · Civilinė byla Nr. 2A-400/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-03
Bylos Nr.
2A-400/2012
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00211-2010-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Rimvydas Norkus
Atsakovas
Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Agluona“
Kategorijos
  • 73.2.6.4.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-400/2012Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00211-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.4.10.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1526-104/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Agluona“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Naujoji Agluona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo 2008 m. sausio 14 d. draudimo sutarties pagrindu 121 239,16 Lt draudimo išmoką, 1 873,39 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolių įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodoma, kad 2008 m. sausio 14 d. draudikas CofaceAustria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui, Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 (toliau – Taisyklės) pagrindu pasirašė Globalliance prekinio kredito draudimo liudijimą GAC Nr. 0311/08, kuriuo atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas apdraudė ieškovą UAB „Naujoji Agluona“ nuo pirkėjų nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudiminio įvykio atveju kompensuoti 90 procentų pirkėjo neapmokėtos skolos. Atsakovas 2008 m. vasario 1 d. įvertinęs draudimo riziką patvirtino ieškovo pirkėjui AB „Andova“ 200 000 Lt draudimo apsaugą - kredito limitą. Ieškovas pardavinėjo prekes pirkėjui AB „Andova“. Pirkėjas AB „Andova“ neapmokėjo 2008 m. spalio 24 d. – 2008 m. gruodžio 12 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų per 60 dienų nuo sąskaitos faktūros pateikimo dienos, liko skolingas 134 710,18 Lt. Ieškovas apie pirkėjo vėlavimo atsiskaityti faktą 2009 m. vasario 5 d. ir 2009 m. vasario 19 d. pranešimais informavo atsakovą, kaip to reikalauja Draudimo taisyklių 2.3. iii) punktas, ir pateikė atsakovui visus skolą patvirtinančius dokumentus. Atsakovo nurodymu ieškovas taip pat 2009 m. balandžio 6 d. perleido atsakovui reikalavimo teisę į UAB „Andova“ įsiskolinimą, kuris reikalavimo teisės perleidimo atsakovui dieną sudarė 135 280,42 Lt, ir atsakovas pradėjo pirkėjo skolos išieškojimo veiksmus. Ieškovas 2009 m. liepos 14 d. raštu Nr. AGL-05 paprašė išmokėti jam priklausančią draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2009 m. spalio 9 d. įvykio tyrimo aktu Nr. 014709 pripažino 134 710,18 Lt nuostolį nedraustu ir 2009 m. spalio 9 d. sprendimu atsisakė mokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis Taisyklių 1.2.3 punkto iv) dalimi, 2.1.1 punktu, 2.3 punkto i) dalimi bei 9.3 punktu. Ieškovo teigimu, jis nepažeidė atsakovo nurodytų taisyklių, nes jokios nepalankios informacijos apie pirkėją ir atsiskaitymų sutrikimą (Taisyklių 11 p.) iki 2009 m. vasario 5 d. pranešimo nebuvo, nes tarp šalių buvo išankstinis susitarimas pastačius butą įskaityti skolą, todėl buvo pasirašyta Reikalavimų įskaitymo sutartis ir tarpusavio užskaitos aktas dėl 320 000 Lt vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Kadangi tarp šalių atsiskaitymų sutrikimo nebuvo, tai neatsirado ir draudėjo pareiga pranešti nepalankią informaciją (apie atsiskaitymų sutrikimą), sustabdyti prekių tiekimą pirkėjui, todėl nėra teisinio pagrindo susidariusius nuostolius laikyti nedraustais pagal Taisyklių 1.2.3 iv) punktą. Draudėjas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarydamas Reikalavimų įskaitymo sutartį elgėsi rūpestingai ir apdairiai, ši reikalavimų įskaitymo sutartis bei vėlesnis tarpusavio skolų užskaitos aktas ir leido išvengti nuostolių pagal 2008 m. balandžio 15 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą NVV0003168. Sudarydamas reikalavimų įskaitymų sutartį bei tarpusavio skolų užskaitos aktą draudėjas įgyvendino savo teises, turimas pirkėjo atžvilgiu. Atsiskaitymų sutrikimas atsirado vėliau, ir apie jį 2009 m. vasario 5 d. bei 2009 m. vasario 19 d. pranešimais laiku, t.y. nepraleidus 120 dienų pranešimo termino, atsakovas buvo informuotas.

Šalies argumentai

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovo nuostolis buvo pripažintas nedraustu dėl ieškovo nepateiktos nepalankios informacijos, t.y. pirkėjo atsiskaitymų sutrikimų. 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutartis su pirkėju yra abstrakti ir neinformatyvi, todėl atsakovas 2009 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Mokesčių administratorių, prašydamas paaiškinti, ar ieškovo pateikta minėta reikalavimų įskaitymų sutartis Nr. 12/Bs88 yra tinkama daryti buhalteriniam įrašui ir fiksuoti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymui. Buvo nustatyta, kad tokia sutartis negali būti taikoma juridinio fakto konstatavimui, todėl draudėjas pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Atsakovo teigimu, ieškovo skolos perleidimas atsakovui 2009 m. balandžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimi neįpareigoja atsakovo išmokėti draudimo išmokos, o suteikia teisę atsakovui sumažinti ieškovo ir savo galimus nuostolius, jei draudėjo nuostolis būtų pripažintas nedraudiminiu įvykiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 121 239,16 Lt draudimo išmoką, 1 873,39 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl to, kad nuostolį pripažino nedraustu vadovaujantis Taisyklių 1.2.3 punkto iv) dalimi, 2.1.1 punktu, 2.3 punkto i) dalimi, 9.3 punktu. Atsakovo atsisakymui išmokėti draudimo išmoką turėjo reikšmės nustatyta aplinkybė, kad ieškovas išrašė 2008 m. balandžio 15 d. pirkėjui sąskaitą faktūrą, už kurią apmokėjimą gavo 2008 m. spalio 31 d., t. y. po 199 d. praleidus maksimalų 120 d. pranešimo apie uždelstą skolą terminą ir draudikui apie uždelstą skolą nepranešė, tuo pažeidžiant Taisyklių 2.3 punkto i) ir iii) dalies sąlygas. Pagal Taisyklių 2.3 p. i) dalį privaloma informuoti draudiką raštu ar elektronine forma, kai tik sužinoma kokia nors nepalanki informacija apie pirkėją. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, jog iki 2009 m. vasario 5 d. bei 2009 m. vasario 19 d. pranešimų dėl neapmokėtų 2008 m. spalio 24 d. – 2008 m. gruodžio 12 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nepalankios situacijos nebuvo. Teismo vertinimu, susiklosčiusi situacija tarp UAB „Naujoji Agluona“ ir UAB „Andova“ negali būti laikoma atsiskaitymų sutrikimu, nes šalys, sudarydamos sutartį dėl buto statybos, tą pačią dieną susitarė atsiskaityti įskaitymo būdu – pastačius butą įskaityti skolą pagal šalių sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią šalys sutarė įskaityti priešpriešinius reikalavimus, kurių terminas suėjęs. Teismas sprendė, kad, vertinant termino „nepalanki situacija“ turinį ir ieškovo bei UAB „Andova“ susiklosčiusius santykius 2008 m. rugpjūčio 1 d., nėra Taisyklių 11 punkte išvardintų aplinkybių, leidžiančių tvirtinti, kad buvo įvykis, kuris laikytinas nepalankia informacija. Dėl to ieškovas neturėjo pareigos informuoti atsakovą apie atsiskaitymų sutrikimus, juo labiau, kad susitarimas dėl įskaitymo buvo priimtas per 120 dienų terminą, per kurį ieškovas turėjo pranešti apie neapmokėtą 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitą faktūrą. Teismo nuomone, ieškovas elgėsi rūpestingai ir apdairiai, sąžiningai atsakovo atžvilgiu. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad reikalavimo įskaitymo sutartimi negalima vadovautis dėl to, kad jis yra abstrakti ir neinformatyvi. Sudarydamos reikalavimų įskaitymo sutartį sutarties šalys turėjo tikslą įskaityti reikalavimus atsiradusius iš pirkimo-pardavimo sutarties bei statybos sutarties. Statybos sutartyje buvo numatyta, kad užsakovas UAB „Naujoji Agluona“ sumokės 320 000 Lt avansą į statytojo UAB „Andova“ sąskaitą ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 30 d., taigi, vertinant tikrąją šalių valią ir ketinimus, galima nustatyti, kokios sumos yra įskaitomos, bei iki kada turi būti atliekamas įskaitymas. 2008 m. lapkričio 12 d., remiantis įskaitymų sutartimi, buvo pasirašytas Tarpusavio užskaitos aktas, kuriuo buvo įskaityti 320 000 Lt vertės šalių reikalavimai – ieškovas įskaitė įsiskolinimą už prekes, o pirkėjas užskaitė avansą už statomą butą. Esant išankstiniam susitarimui su pirkėju dėl skolų įskaitymo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovas pažeidė Taisyklių 2.3 i) dalį. Nustatęs, kad ieškovas teisėtai atliko skolų įskaitymą, teismas atmetė atsakovo argumentus dėl Taisyklių 2.1.1, 2.4, 9.3 punktų pažeidimo kaip netekusius teisinės reikšmės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, atleidžiančių jį nuo atsakomybės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė CPK 269 straipsnio 1 dalį pagal kurią teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas gali būti atidėtas ne ilgesniam kaip 14 dienų terminui.Teismas klaidingai konstatavo, kad priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kurių terminas suėjęs, yra įskaityti. 2008 m. lapkričio 12 d. Tarpusavio užskaitymo aktu ieškovas su pirkėju vienas kitam turėjo prievolę sumokėti 320 000 Lt. Taip pat šiame akte konstatuota, kad pirkėjas 2008 m. lapkričio 1 d. papildomai lieka skolingas ieškovui 50 473,45 Lt. Įvertinus ieškovo pateiktą informaciją Prekybos istorijoje laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d., matyti, kad ieškovas pardavė pirkėjui prekių už 310 362,24 Lt, dėl to nėra aišku, kaip ieškovas tarpusavio užskaitos akte gali teigti, jog pirkėjas jam 2008 m. lapkričio 1 d. yra skolingas 370 473,45 Lt, nes Prekybos istorijoje pateikiama parduotų prekių suma iki minėtos datos yra 60 111,21 Lt mažesnė. Iš to darytina išvada, kad 320 000 Lt priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai negalėjo būti įskaityti, nes pirkėjas ieškovui buvo skolingas mažiau negu 320 000 Lt. Be to, pagal ieškovo su pirkėju pasirašytą statybos sutartį ieškovui prievolė mokėti 320 000 Lt avansą suėjo tik 2008 m. lapkričio 30 d., taigi 2008 m. lapkričio 12 d. ieškovas neturėjo prievolės mokėti pirkėjui minėtos sumos.Teismas neįvertino, ar ieškovo pirkėjas turėjo papildomą 50 473,45 Lt skolą už parduotas prekes iki 2008 m. spalio 24 d. ir kodėl ši skola atsakovui nebuvo pranešta. Darytina išvada, kad atsakovui pateiktoje Prekybos istorijoje nenurodyti visi finansiniai srautai. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo Prekybos istorijoje nėra nepalankios informacijos, t. y. nėra atsiskaitymų sutrikimų.Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutartis yra tinkama įskaitymui, nes iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, jog ieškovas ir pirkėjas priešpriešinius vienarūšius įskaitymus galėjo padaryti 2008 m. lapkričio 1 d., jeigu egzistavo atitinkamos prievolės.Teismas konstatavo tik šalių ketinimą daryti įskaitymą, tačiau nenustatė, kada iš tikrųjų 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitą faktūra laikytina apmokėta, tuo nepagrįstai darydamas išvadą, kad ieškovo Prekybos istorijoje nėra nepalankios informacijos.Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriuos ištyręs teismas galėjo padaryti išvadą, kad tarp ieškovo ir pirkėjo buvo derybos dėl 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimų įskaitymų sutarties sudarymo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp ieškovo ir pirkėjo buvo susiklosčiusi tokia verslo praktika, nes ieškovas tokių įrodymų nepateikė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Naujoji Agluona“ prašo atsakovo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, atsižvelgęs į visus esminius ir atsakovo nepaneigtus bylos įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad šalys buvo susitarę dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo ir juos įskaitė. Nei ieškovas, nei pirkėjas niekada neginčijo skolos dydžio ir užskaitos akto. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Andova“ skola ieškovui yra ne 134 710,18 Lt. Nei sprendime dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, nei atsiliepime į ieškinį atsakovas neginčijo pirkėjo skolos dydžio ir atsisakė mokėti išmoką dėl kitų priežasčių. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia naujais argumentais, kurie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentais, jog buvo atsiskaitymų sutrikimas, apie kurį ieškovas turėjo pranešti atsakovui. Apie 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitos neapmokėjimą ieškovas turėjo pranešti ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 15 d., tačiau 2008 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui ir pirkėjui sudarius susitarimą dėl reikalavimų įskaitymo, 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitą faktūrą šalys laikė apmokėta. Taigi pranešimo apie pirkėjo uždelsimą apmokėti sąskaitą ieškovas pateikti neturėjo. Teismas sprendime teisingai nustatė, kad nebuvo nepalankios informacijos, nes niekada nebuvo abejonių, kad bus padarytas įskaitymas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog ieškovas neturėjo pranešti apeliantui apie 2008 m. balandžio 15 d. pirkėjui išrašytos sąskaitos faktūros neapmokėjimą, nes atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ši sąskaitą faktūra buvo apmokėta. Apeliantas nesutinka su tuo, jog buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, ir nurodo jog pirkėjas buvo skolingas ieškovui mažiau, nei nurodoma 2008 m. lapkričio 12 d. tarpusavio užskaitos akte, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog pagal minėtą užskaitos aktą pirkėjas turėjo papildomą 50 473,45 Lt skolą ieškovui, apie kurią nebuvo pranešta apeliantui, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutartis nėra tinkama įskaitymui ir kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kada įskaitymas iš tiesų buvo padarytas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantas pirmosios instancijos teisme ir kėlė abejones dėl 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutarties galios, tačiau nei paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nebuvo nurodęs jokių aplinkybių, susijusių su ieškovo ir pirkėjo prekybos istorija ir su neatitikimu tarp ieškovo parduotų prekių pirkėjui ir 2008 m. lapkričio 12 d. tarpusavio užskaitos akte nurodyto pirkėjo įsiskolinimo suma ieškovui. Apeliantas taip pat nebuvo nurodęs, kad jam nebuvo pranešta apie 2008 m. lapkričio 12 d. tarpusavio užskaitos akte nurodytos 50 473,45 Lt pirkėjo skolos ieškovui egzistavimą, šia aplinkybe jis negrindė nei savo pozicijos pirmosios instancijos teisme, nei savo sprendimo dėl draudimo išmokos nemokėjimo. Priešingai, atsisakymas sumokėti draudimo išmoką buvo grindžiamas vieninteliu argumentu, jog draudikui (apeliantui) nebuvo pranešta apie uždelstą apmokėti 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitą faktūrą (1 t., 72 – 74 b.l.). Nurodytos aplinkybės nesudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyko, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas savo sprendime neanalizavo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), šių naujai nurodytų aplinkybių Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų šiame procesiniame sprendime nepasisako.

Apeliantas savo atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė Specialiųjų sąlygų 5 punkto pažeidimu, kuriame nustatytas 120 dienų pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo terminas, kuris skaičiuojamas nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo dienos. Vertinant, ar atsirado ieškovo pareiga pranešti apeliantui apie 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitos faktūros neapmokėjimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Taisyklių 2.3. i) ir iii) punktus, kuriuose įtvirtinta draudėjo pareiga informuoti draudiką, kai tik sužino kokią nors nepalankią informaciją apie pirkėją ir apie visas uždelstas skolas, kurios yra neapmokėtos iki pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino. Sistemiškai aiškinant minėtas Specialiųjų sąlygų ir Taisyklių nuostatas bei atsižvelgiant į paties apelianto argumentus matyti, kad ieškovas turėjo pranešti apeliantui apie 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitos neapmokėjimą, jei ši sąskaita nebūtų apmokėta per 120 dienų. 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimų įskaitymo sutartis sudaryta nesuėjus 120 dienų terminui. Šios sutarties tekstas, jog šalys „susitaria atsiskaitymo prievoles <...> užbaigti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kurių terminas suėjęs, įskaitymu (sutarties 3 p.) ir „sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško šalių įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo“ (sutarties 4 p.) leidžia teigti, kad ši sutartis sukūrė šalims teises ir pareigas nuo pat jos sudarymo dienos, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. Iš 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimų įskaitymo sutarties matyti, kad šalių priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai kildinami iš 2008 m. rugpjūčio 1 d. statybos sutarties ir 2005 m. lapkričio 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties. Nors galima iš dalies sutikti su apelianto argumentu, kad minėta sutartis yra abstrakti (pvz., joje nėra nurodytos įskaitomos sumos), tačiau joje aiškiai atsispindi šalių valia dėl prievolės užbaigimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu. Jei sutarties šalys vienodai suvokė, kurie jų reikalavimai yra įskaitomi, tai yra pakankamas pagrindas laikyti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą įvykusiu 2008 m. rugpjūčio 1 d. sutarties sudarymo metu, sutarties šalys dėl įskaitomų reikalavimų apimties nesiginčijo.

Taisyklėse nepateiktas sąvokos „neapmokėta skola“ apibrėžimas ir nėra nustatyta, kad skola turi būti apmokama tik pinigais, nėra nustatyta specialių reikalavimų įskaitymo sandoriams. Tokio apibrėžimo nepateikia ir Specialiųjų sąlygų 5 punktas, kuriame nurodomas tik pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo terminas. Dėl šios priežasties ieškovas, esant galiojančiai ir nenuginčytai 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimų įskaitymo sutarčiai, turėjo pagrindą laikyti 2008 m. balandžio 15 d. sąskaitą faktūrą apmokėta, nelaikyti jos uždelsta skola ir nepranešti apie ją apeliantui. Vertinant 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimų įskaitymo sutarties ir 2008 m. lapkričio 12 d. tarpusavio užskaitos akto santykį matyti, kad pastarasis aktas detalizuoja įskaitomas sumas, tačiau jis neduoda pagrindo 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimų įskaitymo sutarties nevertinti kaip įvykusio įskaitymo.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovo prievolė pirkėjui sumokėti 320 000 Lt avansą suėjo tik 2008 m. lapkričio 30 d., taigi 2008 m. lapkričio 12 d. sudarant tarpusavio užskaitos aktą ieškovo prievolė mokėti neegzistavo. Iš ieškovo ir pirkėjo 2008 m. rugpjūčio 1 d. statybos sutarties 4 dalies 1 punkto, kuriuo remiasi apeliantas, matyti, kad užsakovas (ieškovas) įsipareigojo sumokėti į statytojo (pirkėjo) sąskaitą 320 000 Lt avansą ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 30 d. Remiantis statybos sutarties 7.3. punktu sutartis neteks galios, jei laiku bus nesumokėta pirmoji įmoka. Taigi skirtingai nei galima suprasti iš apelianto argumentų, ieškovo prievolės vykdymo terminas pirkėjui buvo suėjęs tiek 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutarties sudarymo metu, tiek 2008 m. lapkričio 12 d. tarpusavio užskaitos akto sudarymo metu, todėl egzistavo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sąlyga – galima įskaityti tik reikalavimą, kurio terminas suėjęs (CK 6.130 str. 1 d.). Jei ieškovas nebūtų atsiskaitęs su pirkėju iki 2008 m. lapkričio 30 d., jis būtų pažeidęs statybos sutartį, o tai be to būtų savarankiškas pagrindas statybos sutarčiai pasibaigti.

Vertinant apelianto argumentus, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutartis nėra tinkamas dokumentas daryti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o tai, apelianto teigimu, patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 15 d. raštas, kuriame nurodyta, jog „ši sutartis apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nėra pajamas ar sąnaudas patvirtinantis juridinę galią turintis dokumentas“ (1 t., 116 b.l.) atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nagrinėjamas ne mokestinis ginčas dėl pajamų ar sąnaudų pripažinimo, o civilinė byla, kurioje apeliantas kelia klausimą dėl atlikto įskaitymo realumo. Pagal CK 6.141 straipsnį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą yra pranešama kitai šaliai. Pareiškimas apie priešpriešinio reikalavimo įskaitymą gali būti padaromas šalies kompetentingo asmens dokumentu, taip pat gali būti išreikštas abiejų šalių pasirašytame dokumente (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant, ar egzistuoja įskaitymas kaip prievolės pasibaigimo pagrindas civilinės teisės prasme, nėra teisiškai reikšmingas iš tokio įskaitymo sandorio kylantis apmokestinimas ir galimybė panaudoti įskaitymo sandorio dokumentus buhalterinėje apskaitoje. Mokestiniai ir buhalterinės apskaitos teisiniai santykiai yra civilinių teisinių santykių pasekmė, o ne atvirkščiai. Buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti įrodinėjimo priemonė, kuria įrodinėjamas atlikto civilinio teisinio sandorio turinys, tokio sandorio galiojimas ar negaliojimas, tačiau vien tai, jog atitinkamas dokumentas neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo keliamų reikalavimų savaime nereiškia, jog jis negali sukurti šalims civilinių teisių ir pareigų. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovas neteikė įrodymų, kaip 2008 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo įskaitymo sutartį įformino savo buhalterinėje apskaitoje, nes šios aplinkybės tiesioginės teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos sprendimui neturi.

Kiti apelianto argumentai, o taip pat nurodymas, kad teismas pažeidė sprendimo priėmimo terminą, nėra teisiškai reikšmingi vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 329 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė GasiūnienėRimvydas Norkus