- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-304-919/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-02223-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- G. B.
- Advokatai
- Raimonda Lazauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. ir jo gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. B. Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, prisistatydamas kaip patyręs finansų paslaugų konsultantas, turintis ryšių kreditų įstaigose bei galintis organizuoti kredito gavimą, įgijęs nukentėjusiojo A. Č. pasitikėjimą, (duomenys neskelbtini) d. A. Č. ūkyje adresu (duomenys neskelbtini) raj., kaip UAB „R.“ atstovas pasirašė su A. Č. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodytas 3 300 eurų avansas bei 10 000 eurų + PVM sėkmės mokestis, įsipareigodamas konsultuoti bei tarpininkauti gaunant paskolą, žadėdamas organizuoti 400 000 eurų paskolos gavimą, kurios pagrindu, (duomenys neskelbtini) d. A. Č., vykdydamas sutarties sąlygas, pervedė 1 000 eurų į UAB „R.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke, o G. B., pareikalavus pervesti daugiau pinigų, atsisakė tai daryti, todėl jis, siekdamas dar daugiau įtikinti A. Č., (duomenys neskelbtini) dienų laikotarpyje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, jam paskambino ir melagingai pranešė, kad yra galimybė refinansuoti visas A. Č. paskolas S. banke, iki (duomenys neskelbtini) d. gauti 2 790 000 eurų, ko pasekoje (duomenys neskelbtini) d. A. Č. viešbučio „P.I.“, esančio (duomenys neskelbtini), restorane su juo, tai yra G. B. pasirašė tarpininkavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) d. mokėtinas užmokestis už tarpininkavimą 12 procentų + PVM nuo gauto kredito sumos, o avanso suma 15 000 eurų. Panaudodamas apgaulę, melagingai teigdamas, kad S. banko valdybos posėdis dėl A. Č. finansavimo vyks (duomenys neskelbtini) d., ir tą pačią dieną pastarasis gaus sprendimą, suklaidino A. Č., kuris tokios apgaulės įtakoje patikėjęs G. B., tą pačią dieną sumokėjo pastarajam grynais pinigais 10 000 eurų, pasirašant pinigų išmokėjimo kvitą serija BLN Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) val., G. B. telefonu A. Č. melagingai teigė, kad bankui reikia pateikti verslo planą, žadėdamas pats jį surašyti, už tai reikalaudamas sumokėti dar pinigų. (duomenys neskelbtini) d. (duomenys neskelbtini), kavinėje „C.C.“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), susitikus neva aptarti G. B. ruošiamo A. Č. ūkio verslo plano, taip panaudodamas apgaulę, jis suklaidino A. Č., kuris tokios apgaulės įtakoje patikėjęs juo, pinigų priėmimo kvitu sumokėjo G. B. 1 000 eurų, o (duomenys neskelbtini) d. susitikus ofise, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pinigų išmokėjimo kvitu serija BLN Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo dar 1 000 eurų. (duomenys neskelbtini) dienų laikotarpyje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, G. B. telefonu pareikalavo, kad A. Č. sumokėtų 800 eurų, kuriuos jis neva turi atiduoti asmeniui, ruošiančiam verslo planą. (duomenys neskelbtini) dienų laikotarpyje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, prie Prekybos centro „M.“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), A. Č. perdavė G. B. reikalaujamus 800 eurų asmeniui, ruošiančiam verslo planą bei 200 eurų G. B. už tarpininkavimą. (duomenys neskelbtini) d. G. B. telefonu pareikalavo, kas A. Č. laikytųsi sutarties sąlygų ir sumokėtų likusius pinigus, todėl A. Č. (duomenys neskelbtini) d. mokėjimo nurodymu pervedė 2 000 eurų į UAB „R.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) S. banke. Tokiu būdu, iš viso laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) d. G. B., įtikinęs A. Č., kad jam tarpininkaujant pastarasis iš S. banko gaus 2 790 000 eurų paskolą, nors to nė neketino daryti ir nedarė, iš nukentėjusiojo A. Č. apgaule išviliojo ir savo naudai įgijo svetimą A. Č. turtą, jam priklausančius pinigus – 16 000 eurų, tuo padarydamas jam didelę bendrą 16 000 eurų turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis G. B. ir jo gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendį ir G. B. išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio reikalavimo, apeliacinius skundu prašo sušvelninti G. B. paskirtą bausmę, neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės, tai yra, taikant BK 75 straipsnio nuostatas arba skiriant bausmę (baudą ar areštą) arba skiriant mažesnį realaus laisvės atėmimo terminą.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevertino bylos įrodymų visumos, dalies įrodymų ir aplinkybių, nepagrįstai vertino tik G. B. kaltinančius įrodymus, o nuteistąjį teisinančių įrodymų net nevertino ir dėl jų išvis nepasisakė, nors būtent nuteistąjį teisinantys įrodymai ir paneigia jo kaltę. Skundžiamas nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas. Nuosprendyje tik paviršutiniškai išdėstomi byloje surinkti įrodymai, tačiau kaltinimą grindžiantys ir teisinantys įrodymai teismo nevertinti, o dėl jų reikšmės pagrindžiant nuteistojo kaltę ar nekaltumą visiškai nepasisakyta. Skundo autoriai pažymi, kad visiškai nesuprantami teismo motyvai neva G. B. kaltę patvirtina tai, jog jis tokia pačia apgaulės schema veikė ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (A. G. ir N. L.), tačiau teismas šių aplinkybių apskritai neturėjo vertinti. Tokiais motyvais teismas grubiai pažeidė vieną pamatinių baudžiamosios teisės proceso principų - nekaltumo prezumpciją. Taigi, nors G. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis buvo kaltinamas įvykdęs BK 182 straipsnyje numatytą veiką ir kitų trečiųjų asmenų atžvilgiu, šios aplinkybės niekaip nepatvirtina teismo motyvų neva G. B. tokia pačia schema nusikalstama veika veikė ir kitų trečiųjų asmenų naudai. Galiausiai tokias teismo išvadas neginčytinai paneigia teikiamas Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Rasos Verdnikovienės (duomenys neskelbtini) d. nutarimas, kuriuo prokurorė sprendė nutraukti G. B. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymių ir kad tarp šalių susiklostė sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. Č. pinigus G. B. perdavė tarp šalių sudarytų tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarčių pagrindu, kuriomis G. B. įsipareigojo tarpininkauti nukentėjusiajam gaunant paskolą. Nepaisant to, tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis nebuvo įvykdyta ir nukentėjusysis paskolos negavo. Tačiau pabrėžtina, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymiu ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka pinigų paėmimo ir jų negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytu kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisia atkūrimo priemonėms.
2.3. Skunde akcentuojama, jog nors nukentėjusysis įrodinėjo, kad pinigus nuteistajam perdavė būdamas įtikintas, jog jis yra patyręs finansų paslaugų konsultantas ir tikrai gaus nukentėjusiajam net 2,3 mln. ar net didesnį refinansavimą, tokia nukentėjusiojo pozicija yra visiškai nelogiška, neracionali, neatitinkanti jokių protingumo, sąžiningumo kriterijų, prieštaraujanti byloje ištirtiems įrodymams. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, G. B. niekada neteigė ir net nebandė įtikinti nukentėjusiojo esą jis yra patyręs finansų paslaugų konsultantas. Bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis valdydamas žemės ūkį patyrė itin didelius finansinius sunkumus, ko pasėkoje buvo apsunkintos jo galimybės gauti paskolą iš Lietuvoje veikiančių bankų. Todėl nukentėjusysis ieškodamas galimybių gauti paskolą kreipėsi į bendrovę UAB „S.P.“, kuri teikia tarpininkavimo paslaugas gaunat paskolas. Kaip paaiškino bendrovės vadovas S. G., šios tarpininkavimo paslaugos tikslas yra toks, kad tarpininkas suranda fizinį ar juridinį asmenį, kuris turi galimybę kredituoti asmenį, kuriam reikalinga paskola, o tarpininkas gauna už surastą kreditorių komisinį mokestį. Kaip paaiškino S. G. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, jo turimi kontaktai, tai yra, fiziniai ir juridiniai asmenys nesutiko suteikti kreditą nukentėjusiajam, dėl ko jis pats asmeniškai pradėjo galvoti, kas iš jo pažįstamų tarpininkų galėtų suteikti nukentėjusiajam tarpininkavimo paslaugą gaunant kreditą. Po ko jis atsiminė G. B., kuris jam buvo žinomas kaip asmuo teikiantis tas pačias tarpininkavimo paslaugas. Kaip paliudijo S. G., jam yra žinomi mažiausiai 5-7 jo G. B. nusiųsti klientai, kuriems jis suteikė ta pačias tarpininkavimo paslaugas ir nei vienas iš klientų nesiskundė G. B. teikiamų paslaugų kokybe, dėl ko G. B. buvo užsitarnavęs S. G. pasitikėjimą. Be kita ko, G. B. buvo supažindinęs S. G. su AB „Š.B.“ vadovu V., taip pat su AB „S.“ banke dirbančiu vadybininku, ko pasėkoje S. G. buvo žinoma, jog G. B. turi platų kontaktų ratą, kurie gali padėti gauti kreditą. Taigi, tokiomis aplinkybėmis pats S. G. supažindino G. B. su nukentėjusiuoju kaip ir praeityje buvo supažindinęs kitus savo klientus su G. B., nes kaip patvirtino S. G., tarp tarpininkų yra įprasta praktika, jog jei tu nerandi kreditoriaus, perduodi klientą kitam tarpininkui ir pavykus gauti kreditą daliniesi komisinį atlygį. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino pats nukentėjusysis, būtent S. G. jam G. B. pristatė kaip asmenį, dirbanti su bankais ir galinti padėti gauti kreditą bei ypač akcentavo AB „S.“ banką, kadangi jame yra dirbęs. Taigi, visiškai nesuprantama kokiu konkrečiu byloje ištirtu įrodymu pagrindu teismas sprendė, jog pats G. B. įtikino nukentėjusįjį, jog jis yra patyręs finansų konsultantas, kadangi tiek S. G., tiek paties nukentėjusiojo paaiškinimai patvirtina, jog G. B. nukentėjusiajam buvo pristatytas tik kaip tarpininkas, galintis tarpininkauti gaunant kreditą iš kredito ištaigu ar fiziniu asmenų.
2.4. Skundų autorių nuomone, nepagrįsta teismo išvada, jog neva G. B. įvykdė nusikalstamą veiką įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog G. B. su nukentėjusiuoju susipažino (duomenys neskelbtini), tai yra, tą patį mėnesį kuomet nukentėjusysis sprendė perduoti G. B. pagal tarpininkavimo sutartis sulygtą avansą. Akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis veikė kaip verslo subjektas, atitinkamai visiškai nesuprantama kokiu būdu nuteistasis galėjo įgyti nukentėjusiojo pasitikėjimą su juo pasimatydamas vos vieną kartą bei kelis kartus pabendraudamas telefonu. Pabrėžtina, jog byloje nebuvo nustatyta, kad nuteistasis būtų pateikęs nukentėjusiajam kažkokius suklastotus dokumentus, kurių pagrindu būtų sudaręs patikimo profesionalo įspūdį. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis nurodė tiek savo tikrąjį vardą ir pavarde, tiek bendrovę UAB „R.“, tai yra, pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kurių pagrindu nukentėjusysis patikrinęs oficialius duomenis galėjo visapusiškai įsitikinti tiek nuteistojo, tiek bendrovės patikimu bei kvalifikacija, ką ir padarė, nes kaip patvirtino nukentėjusysis, jis visų sandorių eigoje nuolat konsultavosi su advokate. Atitinkamai visiškai nesuprantama kuom pasireiškė nuteistojo piktnaudžiavimas nukentėjusiojo pasitikėjimu ar kokius konkrečius tikrovės neatitinkančius duomenis apie save nuteistasis nurodė nukentėjusiajam, kuriu pagrindu nuteistasis įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą ir sprendė perduoti G. B. pinigines lėšas. Be to, nepagrįsto ir teismo išvados neva nukentėjusysis perdavė nuteistajam pinigus būdamas užtikrintas, jog AB „S.“ bankas tikrai suteiks nukentėjusiajam paskolą. Tačiau gynyba viso teisminio nagrinėjimo metu akcentavo, jog G. B. niekada negarantavo nukentėjusiajam, jog jam pavyks rasti kreditorių suteiksianti jam paskolą. Nuteistasis taip pat niekada negarantavo, jog AB „S.“ bankas garantuotai suteiks refinansavimą nukentėjusiojo ūkiui. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusysis perdavė pinigus G. B. ne dėl to, kad esmingai pastarojo buvo suklaidintas, jog tikrai nuteistajam pavyks suderinti nukentėjusiajam paskolos gavimą, o dėl to, kad vykdė tarp šalių sudarytą tarpininkavimo sutartį, kuria šalys aiškiai sulygo, jog jei nukentėjusysis tarpininkaujant kaltinamajam negaus paskolos, avansas nukentėjusiajam bus grąžintas, tai yra, nukentėjusysis perdavė pinigus laisva valia, aiškiai suvokdamas, jog paskolos gali negauti ir aiškiai suvokdamas, jog paskolos negavimo atveju jis šiuos pinigus atgausiąs. Atitinkamai nesant nustatytam faktui, jog nukentėjusiojo suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką jo apsisprendimui perduoti turtą, nėra pagrindo nuteistojo veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal kasacinio teismo praktika, sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis būdamas verslo subjektu teigia, jog pinigus perdavė G. B. būdamas jo įtikintas, kad jis užtikrintai suderins jam paskolos gavimą net dėl 2,3 mln. Eur, tačiau neginčytina, kad bet koks net minimaliai protingai mąstantis asmuo tokia tariama apgaule nepatikėtų. O nagrinėjamu atveju nukentėjusysis veikė net ne kaip fizinis asmuo, o kaip verslo subjektas, kurį negana to, viso proceso metu atstovavo kvalifikuota advokatė, kuri įvertino šalių sudarytas sutartis ir jokių neteisėtų veiksmų ar neteisėtų ketinimų nenustatė. Iš ko seka, kad net ir laikant, jog G. B. panaudojo apgaulę nukentėjusiojo atžvilgiu, ji neįveikė bent minimalaus protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygio, kas vėlgi vadovaujantis kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą spręsti, jog tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o ne baudžiamieji.
2.6. Pabrėžtina, jog nuteistoje veikoje nebuvo nustatyta ir kito civilinės nuo baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijaus (kreditoriaus padėties apsunkinimo, tai yra, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo kokiu nors būdu apsunkinta galimybė ginti savo pažeistas civilinio proceso tvarka. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis neįvykdęs savo prievolės pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį niekada neginčijo nei nukentėjusiajam nei kitiems asmenims savo prievolės grąžinti nukentėjusiajam jo sumokėtus pinigus. Bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis netapo beturčiu ir buvo finansiškai pajėgus grąžinti nukentėjusiajam jo sumokėtą avansą. Tokias aplinkybes patvirtina tai, jog nuteistasis dar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu sumokėjo nukentėjusiajam 16 000 Eur. Esant nustatytam faktui, jog nuteistasis grąžino nukentėjusiajam avansą, konstatuotina, jog nuteistojo finansinė padėtis buvo gera. Tačiau nepaisant to, kad nukentėjusysis galėjo savo pažeistas teises apginti civilinio proceso tvarka, nukentėjusysis pradėjo baudžiamąjį persekiojimą nuteistojo atžvilgiu prieš tai neišsiuntęs nuteistajam jokios pretenzijos ar raginimo grąžinti pinigus. Minėta aplinkybė taip pat patvirtina, jog tik prielaidomis grindžiama teismo išvada neva nuteistasis grąžino nukentėjusiajam pinigus tik dėl to, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu. Nesant duomenų, jog nukentėjusysis būtų reikalavęs civilinės teisės priemonėmis grąžinti jo sumokėtą avansą, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis būtų vengęs vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir grąžinti nukentėjusiajam jo sumokėtą avansą ryšium su tuo, kad nuteistajam nepavyko rasti kreditoriaus nukentėjusiojo ūkio refinansavimui.
Šalies argumentai
2.7. Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas nuteistojo tyčinius veiksmus grindė iš esmės tik nuteistojo kvalifikacijos stoka teikti tarpininkavimo paslaugas finansų srityje. Teismo įsitikinimu, jei nuteistasis nebuvo įgijęs banko vadybininko įgūdžių, tai negalėjo ir įvykdyti tarp šalių sudarytos sutarties. Tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Pabrėžtina, jog įstatymai nenumato nei pareigos turėti licenciją, nei atitinkamą išsilavinimą ar darbo patirtį suteikiant tokio pobūdžio tarpininkavimo paslaugas. Atitinkamai niekaip su nuteistojo tyčiniais veiksmais nesusijusios faktinės aplinkybės, jog nuteistasis nebuvo šios srities profesionalas. Tuo tarpu vien tai, kad nuteistasis sprendė sudaryti su nukentėjusiuoju tarpininkavimo sutartį neįsitikinęs, jog tikrai su kredito įstaigomis ar fiziniais asmenimis suderins paskolos gavimą, nesudaro pagrindo pripažinti G. B. kaltu, kadangi šalys tarpininkavimo sutartyse aiškiai sulygo, jog tokiu atveju nuteistasis įsipareigoja nukentėjusiajam grąžinti visus jo sumokėtus pinigus. Aplinkybę, kad nuteistasis vykdė tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį bei sąžiningai siekė gauti kreditą nukentėjusiajam, neginčytinai patvirtina ir kiti objektyvūs byloje ištirti įrodymai. Akcentuotina, jog būtent nuteistojo užsakymu buvo padarytas nukentėjusiojo ūkio verslo planas, kuris buvo būtinas siekiant gauti refinansavimą iš banko. Pabrėžtina, jog pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu neginčijo, jog verslo planas buvo padarytas. Tuo tarpu bylos duomenys (šalių tarpusavio susirašinėjimas) patvirtina, jog verslo planas buvo padarytas (duomenys neskelbtini) d., tai yra, jau po to, kai nukentėjusysis buvo perdavęs kaltinamajam visus 16 000 Eur. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog po to, kai nukentėjusysis perdavė pagal tarpininkavimo paslaugu sutarti visas pinigines lėšas, nuteistasis iš nukentėjusiojo daugiau jokiu piniginių lėšų negavo ir nereikalavo. Todėl neįtikinama, kad G. B. turėdamas tikslą sukčiauti ir net neketindamas vykdyti tarpininkavimo sutarties jau po to, kai buvo gavęs visas pinigines lėšas pagal sutartį, dar būtų papildomai daręs verslo planą, negana to, ieškojęs kitų būdų nukentėjusiajam gauti kreditą. Taigi, darytina pagrista išvada, jog vien nuteistojo iniciatyva parengtas verslo planas paneigia pastarojo tyčinius veiksmus siekiant iš anksto nevykdyti tarp šalių sudarytos sutarties, kadangi būtent nuteistojo iniciatyva parengtas verslo planas nukentėjusiojo ūkiui patvirtina nuteistojo faktini vykdymą tarp šalių sudarytos tarpininkavimo sutarties. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis nukentėjusiojo perduotų lėšų savo asmeniniams poreikiams nepanaudojo, visos iš nukentėjusiojo gautos lėšos, išskyrus tas, kurios buvo panaudos apmokėjimui už verslo planą, buvo apskaitytos bendrovės UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje. Pagrindo tuo abejoti nėra, kadangi tokius duomenis patvirtina byloje pateikta Kauno apskrities valstybės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) d. operatyvaus patikrinimo pažyma. Pabrėžtina, jog Valstybinė mokesčių inspekcija nenustatė, jog šios lėšos nebuvo panaudotos bendrovės veiklai, dėl ko nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog G. B. iš nukentėjusiojo gautas lėšas panaudojo ne bendrovės veiklai. Be kita ko, neįtikinama ir tai, jog G. B. turėdamas tikslą apgauti nukentėjusįjį būtų apskaitęs iš jo gautas lėšas UAB „R.“ buhalterinėje apskaitoje. Būtent gautų lėšų apskaitymas buhalterinėje apskaitoje vėlgi patvirtina G. B. sąžiningą siekį vykdyti tarpininkavimo paslaugų sutartį. Tuo tarpu vien tai, kad UAB „R.“ savo įstatuose nebuvo nurodžius, jog gali teikti tarpininkavimo paslaugas nesudaro pagrindo nuteistajam taikyti baudžiamąją atsakomybę, ypač atsižvelgiant į tai, kad bendrovė turėjo teisę verstis nekilnojamojo turto operacijomis.
2.8. Skunde pažymima, kad nors nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog kitos švelnesnės rūšies bausmės parinkimas G. B. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakankamas, tačiau tokia teismo išvada įvertinus G. B. charakterizuojančius duomenis yra aiškiai nepagrįsta. Visų pirma, visiškai nesuprantama teismo naudojama daugiskaita įvardinant G. B. polinkį nusikalsti, kadangi bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog G. B. anksčiau nėra teistas. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog nuteistasis yra dirbantis, verčiantis individualia veikla, turi pastovią gyvenamąją vietą. Nors G. B. nėra sukūręs šeimos, tačiau būtina atsižvelgti į jo jauną amžių bei į tai, kad G. B. puikiai sutaria su savo tėvais. Be kita ko, G. B. yra įgijęs profesinį techninį autošaltkalvio profesiją, o nuo pat pilnametystės nuolatinai dirbo bei savo darbdavių yra vertintinas itin teigiamai, kas leidžia daryti išvadą, jog G. B. nėra linkęs nepaisyti visuomenėje nusistovėjusių taisyklių. Be kita ko, paskiriant bausmę būtina įvertinti ir padarytos veikos pavojingumą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad situacija nebuvo vienareikšmė, tai yra, net ir sprendus, jog nuteistasis įvykdė nusikalstamą veiką, matyti, jog tarp šalių susiklostę santykiai turėjo ir aiškių civilinės teisės požymių, ko pasėkoje nuteistasis dėl savo jauno amžiaus ir patirties trūkumo galėjo nesuvokti savo veiksmų neteisėtumo. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad G. B. jau yra grąžinęs nukentėjusiajam pagal sutartį sulygtus 16 000 Eur. Taip pat pasirašęs su nukentėjusiuoju vekselį, tokiu būdu užtikrindamas nukentėjusiajam, jog atlygins ir jo turėtas bylinėjimosi išlaidas šioje byloje. Todėl paskiriant G. B. bausmę būtina atsižvelgti į jo galimybes resocializuotis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas niekaip nepadės G. B. resocializuotis. Priešingai, paveiks nuteistąjį neigiamai, kadangi nuteistajam tektų bendrauti su asmenims padariusiais žymiai sunkesnius nusikaltimus nei jis. Be to, G. B. būtų pasmerktas įbristi į dar didesnes skolas. Kaip patvirtina tiek šios baudžiamosios medžiaga, tiek teikiamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, šiai dienai G. B. pripažįsta savo kreditorinius įsipareigojimus skolininkams ir juos po truputį atidavinėja. Tačiau paskyrus G. B. realią laisvės atėmimo bausmę, galimybė grąžinti kreditoriams skolas būtų iš esmės panaikinta ir skolos tik didėtų. Todėl esant duomenims, jog jau šiai dienai G. B. yra ėmęsis visų veiksmų gyventi dorai ir sąžiningai, nėra pagrindo žlugdyti asmens bei skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę. Juolab atsižvelgiant į tai, kad praeityje G. B. nėra teistas, byloje nėra gauta jokių duomenų, kad G. B. asmenybė būtų pavojinga visuomenei ar kad G. B. būtų linkęs nusikalsti. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo reikšmingas nuteistojo asmenybės vertinimas. Teismai, skirdami ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, privalo įvertinti, kaip tokia bausmė paveiks nuteistojo šeimos ryšius, nuteistojo resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Nagrinėjamu atveju įvertinus G. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo padarytos veikos pavojingumą, taip pat galimybes resocializuotis, daugiau nei akivaizdu, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir skiriant švelnesnę bausmę nei realus laisvės atėmimas, kadangi realus laisvės atėmimas auklėjamosios funkcijos neatliktų, o tik dar labiau sužlugdytų nuteistąjį. Todėl netenkinus nuteistojo apeliacinio skundo dalyje dėl apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo, nuteistasis prašo aukštesnės instancijos teismo sušvelninti jam paskirtą bausmę, neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės arba jos terminą sutrumpinant, arba paskiriant kitas bausmes nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. B. ir jo gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
5. Nuteistasis G. B. neigia kaltę dėl nukentėjusiojo A. Č. tyčia suklaidinimo ir siekio prieš jį sukčiauti, teigdamas, jog jis kreipėsi tiek į bankus, tiek į privačius investuotojus iš užsienio valstybių dėl paskolos suteikimo nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, nuteistojo G. B. ir jo gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo, atmeta kaip nepagrįstus.
6. Pažymima, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo pagrindines nuostatas apibrėžia BPK 20 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 5 dalimi teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką.
7. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis G. B. duodamas parodymus dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nebuvo nuoseklus ir pirmojo teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš dalies, vėliau kaltės nepripažino ir parodė, kad jis savo kaltės nejaučia, jis mėgino rasti nukentėjusiojo A. Č. ūkiui kreditą, tačiau jam nepavyko, pripažino, kad jis kaltas dėl to, jog negražino pinigų, šiuo metu pinigai gražinti, nukentėjusiojo atsiprašė (3 t. 107-112 b.l.). G. B. nurodė, jog dėl A. Č. teikiamos paskolos bendravo su bankų konsultantais, tačiau atsisakė nurodyta kada ir su kuriais konkrečiai bendravo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog dėl kredito suteikimo nukentėjusiajam bendravo su dviem vyrais, kurių vardų neatsimena, kitų kontaktinių duomenų neturi, bet vienas iš jų nurodė, kad dirba UAB M. banke arba AB Š. banke ir kad gali padėti gauti nukentėjusiajam paskolą. Šiems vyrams G. B. atidavė A. Č. pinigus, tačiau dokumentą patvirtinantį pinigų perdavimą nesurašė. Minėtiems vyrams G. B. atidavė visus pinigus gautus nukentėjusiojo A. Č. (2 t. 49-51, 65-68 b.l.).
8. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. Č. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog G. B. tvirtino, kad jis yra Gitano Nausėdos giminaitis, turi daug pažįstamų bankuose, visaip imitavo veiklą, pasakojo, kad turi būti banke posėdis dėl jo paskolos, tačiau vėliau sužinojo, kad į banką dėl jo ūkio refinansavimo net nebuvo kreiptasi, nebuvo pateikta paraiška dėl paskolos. G. B. nuolat sakydavo, kad jis kalbasi bankuose, bendrauja su užsieniečiais ir vis žadėjo, kad greitai kredito klausimai bus išspręsti. Nors jis nuteistajam sumokėjo 16 000 eurų, G. B. vis žadėjo rasti kreditorius, tačiau akivaizdu, kad jis tokių ketinimų ir neturėjo. Vėliau, kai jis suprato, kad yra apgautas, nebegalėjo su G. B. susisiekti, jis į skambučius telefonu ir žinutes neatsiliepdavo, kredito klausimų nesprendė, pinigus jam gražino tik baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme. Jis apie tai kalbėjo su S. G., suvedusiu jį su G. B., kuris nurodė, kad prarado pasitikėjimą G. B.. Be to, jis yra girdėjęs, kad G. B. užsiima lošimais, be to, jam skambino asmuo vardu E., kuris pasakė, kad nuteistasis apgavo daug žmonių, kurie kreipėsi dėl jo apgaule padarytos žalos į policiją (1 t. 44-46, 51-54 b.l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t. 22-25 b.l). Šiuos nukentėjusiojo parodymus tiek pirmosios instancijos teismas, tiek aukštesnės instancijos teismas vertina kaip nuoseklius ir netikėti jais teismai neturi pagrindo.
9. Liudytojas A. G. nurodė, jog G. B. jam pasiūlė kurti bendrą verslą, imituodamas veiklą, nusipirko UAB „R.“, kurios pirkimą ir visas išlaidas finansavo A. G., o pats G. B. imitavo bendrovės veiklą, nors iš tiesų jokios veiklos nevykdė, priėmė kelis savo pažįstamus į darbą, nors ką jie dirbo niekas nežino. UAB „R.“ jokios veiklos nevykdė ir nevykdo, A. G., kaip įmonės akcininkas, negali likviduoti bendrovės, kadangi yra skolos Valstybinės mokesčių inspekcijai ir Sodrai, jis liko materialiai atsakingas už bendrovės skolas, G. B. iki šiol jam nėra gražinęs asmeninių skolų. Tai patvirtino ir bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi R. P., kuriai iki šiol nebuvo sumokėta už darbą (2 t. 11-12, 14,15 b.l., 3 t. 64-68 b.l.). Nuteistasis ir pats pripažino, kad dėl skolų į teisėsaugos organus kreipėsi ne vienas žmogus, iš kurių jis gaudavo pinigus už įvairius projektus, kurių realiai nebuvo, tai būsto pirkimai, kotedžų statyba ir panašiai, ką patvirtino liudytojas E. G., kuriam nuteistasis taip pat siūlė prisidėti, tačiau jam kilo abejonių dėl tokių didelių projektų ir prašomos nedidelės pinigų sumos, kuris be to parodė, kad G. B. paėmė pinigus iš jo draugo N. L. ir iki šiol negražino (2 t. 14-15 b.l.). Kad nuteistasis G. B. yra nepatikimas ir apgavo A. Č. suprato ir jį nukentėjusiajam rekomendavęs S. G., kuris, tai supratęs, nutraukė santykius su G. B. (2 t. 2-3, 8-9 b.l.). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad S. G. G. B. yra perleidęs kelis klientus ir jokių nusiskundimų iš jų negavo, tačiau liudytojas S. G. apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nežino jokio asmens, kuriam G. B. padėjo gauti kreditą, taip pat, tik iš paties G. B. žodžių žino apie tai, kad jis padėdavo žmonės gauti paskolas (3 t. 104-107 b.l.).
10. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog G. B. būtų atlikęs kokius realius veiksmus siekiant A. Č. padėti gauti kreditą. G. B. nukentėjusiajam nuolat teigdavo, jog jis veda derybas su AB S. banku ir su privačiais investuotojais iš užsienio, be to, apklausiamas teisme nurodė netgi konkrečią AB S. banko posėdžio datą ((duomenys neskelbtini) d.), kurioje neva buvo svarstoma dėl paskolos suteikimo A. Č.. Taigi, akivaizdu, kad bent jau paklausimas dėl galimybės A. Č. gauti paskolą banke turėjo būti gautas, tačiau byloje esančiame AB S. banko (duomenys neskelbtini) d. rašte nurodyta, jog banko informacinėje sistemoje nerasta duomenų apie A. Č. bankui pateiktas kredito paraiškas (1 t. 188 b.l.). Jokių kitų įrodymų, jog nuteistasis bendravo su bankais ir privačiais investuotojais, taip pat bylos medžiagoje nėra. Tokių duomenų nuteistasis ir jo gynėja nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Be to, nuteistasis bendravimą su nukentėjusiuoju A. Č. dėl jo kredito pradėjo (duomenys neskelbtini) mėnesį, jų bendravimas nutrūko (duomenys neskelbtini) mėnesį, per šį laikotarpį nuteistasis nukentėjusiajam nuolat pranešdavo, jog šiuo metu yra banke ir tariasi su vadybininkais, jog atsakymą iš banko gaus penktadienį, taip pat, kad šiuo metu bendrauja su šešiais kreditoriais iš (duomenys neskelbtini), ir panašiai (1 t. 105-132 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, per šį pusės metų laikotarpį bent jau minimalių duomenų, jog G. B. atliko kokius nors realius veiksmus siekiant nukentėjusiajam gauti paskolą, turėjo būti, tačiau kaip ir minėta, jokių duomenų apie tokius G. B. veiksmus bylos medžiagoje nėra.
11. Nors nuteistasis nurodė, kad jis turi įgūdžių tvarkant paskolas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis yra įgijęs profesinį techninį autošaltkalvio išsilavinimą, pasak jo, jis nepilnus metus (duomenys neskelbtini) metais dirbo AB S. banke pagal verslo liudijimą draudiku, (duomenys neskelbtini) metais dirbo PC „M.“. Šiuo metu dirba pagal individualios veiklos pažymėjimą, užsiima kita pramogų ir poilgio organizavimo veikla (4 t. 67 b.l.). Taigi, akivaizdu, jog nuteistasis turėjo suprasti, kad su jo išsilavinimu ir turima darbo patirtimi jis nebus pajėgus padėti gauti nukentėjusiajam 400 000 eurų kreditą arba 2,7 mln. paskolą siekiant refinansuoti jau turimus finansinius įsipareigojimus. Tuo labiau, kad S. G., turintis ilgametę darbo patirtį ir esantis bendrovės, užsiimančios konsultavimu paskolų klausimais, vadovu, nurodė, jog A. Č. nebuvo pajėgus gauti paskolą dėl jau turimų finansinių įsipareigojimų, todėl šio darbo pats nesiėmė ir A. Č. nukreipė pas G. B..
12. Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-589-696/2015, 2K-613-696/2015, 2K-62-696/2016). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui dėl kaltininko asmenybės ar turimo turto, jo vertės ar neteisingos, melagingos informacijos pateikimu dėl galimybės sudaryti vienokį ar kitokį sandorį. Suklaidintas dėl melagingos informacijos asmuo pasirenka sau nenaudingą, bet naudingą kitam asmeniui veikimo būdą (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-696/2017). Kalbant apie apgaulę kaip sukčiavimo nusikaltimo požymį, svarbu nustatyti, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu buvo esminė, tai yra, nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008, 2K-322/2014, 2K-336/2014).
13. Pažymėtina, kad sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tai yra, asmuo suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų nori. Byloje neabejotinai nustatyta, jog G. B. imituodamas, jog jis yra patyręs finansų ir tarpininkavimo dėl kreditų gavimo srityse bei turintis daug pažįstamų bankuose, nukentėjusiajam nepagrįstai sudarė patikimo ir patyrusio finansų tarpininko įspūdį, todėl nukentėjęs patikėjęs nuteistuoju, per kelis kartus G. B. perdavė 16 000 eurų sumą. Be to, G. B. suklaidino nukentėjusįjį ir dėl to, jog jo vadovaujama UAB „R.“ užsiima tarpininkavimo paslaugomis, todėl nukentėjusysis vėlgi patikėjęs G. B. patikimumu sudarė tarpininkavimo sutartį ir tuo pagrindu perdavė dalį pinigų sumos. Nors nuteistasis žinodamas, jog bendrovė jokios realios veiklos nevykdo, tuo labiau tarpininkavimo paslaugų neteikia, tačiau vis tiek tokio pobūdžio sutartį su nukentėjusiuoju pasirašė. Šiuo atveju akivaizdu, kad G. B. jau prieš pasirašant tarpininkavimo sutartį žinojo, jog neįvykdys sutarties, jos net neketino vykdyti, jo vadovaujama bendrovė buvo neveikianti ir jokių realių veiksmų po sutarties pasirašymo neatliko. Sąmoningai nurodydamas nukentėjusiajam, kad pasirašo tarpininkavimo sutartį su UAB „R.“ sudarydamas įspūdį, kad sandėris yra realus, nuteistasis apgaulės būdu įgijo svetimą turtą – A. Č. priklausančius 16 000 eurų, tai yra, veikė tiesiogine tyčia. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta G. B. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – apelianto atliktų veiksmų pobūdis ir apimtis neginčijamai liudija jį veikus tiesiogine tyčia.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai yra pakankami daryti abejonių nekeliančias išvadas dėl G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Išanalizavus nukentėjusiojo A. Č., liudytojų A. G., S. G., E. G., R. P. aukščiau aptartus parodymais, įvertinus byloje surinktus ir ištirtus rašytinius įrodymais, vadovaujantis teismo vidiniu įsitikinimu, neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis G. B. turėdamas išankstinį tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, prisistatydamas kaip patyręs finansų paslaugų konsultantas, turintis ryšių kreditų įstaigose bei galintis organizuoti kredito gavimą, įgijęs nukentėjusiojo A. Č. pasitikėjimą pasirašė tarpininkavimo paslaugų sutartį, kurios pagrindu G. B. nukentėjusysis perdavė 16 000 eurų. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų G. B. keliamą versiją, kad jis dėl kredito gavimo kreipėsi į kelių bankų vadybininkus ir į privačius investuotojus iš užsienio valstybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo G. B. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Ir nors bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniame skunde pateiktas savitas duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.
15. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą G. B. pritaikė tinkamai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai yra, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl G. B. veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jo kaltės argumentuotos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais, kurių, kaip pakankamų apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
16. Nuteistasis G. B. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistajam paskirta pernelyg griežta bausmė. Apeliantai prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti G. B. švelnesnę nei numato įstatymas bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas G. B. paskyrė pernelyg griežtą bausmę, todėl nuosprendis keičiamas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
17. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.
18. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017).
19. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad G. B. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. B. praeityje neteistas, vykdo individualią veiką, praeityje nuolat dirbdavo, ankstesnių darbdavių charakterizuojamas teigiamai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, įvertino šių aplinkybių visumą bei paskyrė nuteistajam bausmę artimą sankcijoje numatytam minimumui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo asmenybę, kitaip vertina G. B. skirtiną bausmę.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. B. įvykdytos vienos nusikalstamos veikos pobūdis nėra toks pavojingas, kad būtų būtina jį izoliuoti nuo visuomenės. Vertinant G. B. padarytos veikos pavojingumą atsižvelgtina ne tik į tai, kad formaliai veika priskiriama prie sunkių, bet ir nusikaltimo dalyką, tai yra, į tai, kad šis nusikaltimas priskiriamas turtinių nusikaltimų kategorijai ir nors G. B. įvykdytu sunkiu nusikaltimu nuosavybei buvo padaryta turtinė žala, tačiau jis savanoriškai atlygino žalą nukentėjusiajam, todėl nukentėjusysis civilinio ieškinio atsisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekonominis G. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, jo jaunas amžius reikalauja ne kaltininko nubaudimo izoliuojant jį nuo visuomenės, o galimybės keisti gyvenimo būdą, dirbti ir būti naudingu šeimai bei visuomenei suteikimo.
21. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas ekonominio pobūdžio nusikaltimas skirtina bausmė – 150 MGL (7 500 eurų) dydžio bauda būtų teisinga ir padės įgyvendinti bausmės tikslus. Visuma byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir G. B. asmenybę, leidžia daryti išvadą, kad formaliai taikant bendrąsias bausmės skyrimo taisykles nagrinėjamoje byloje nebus tinkamai individualizuota bausmė ir pasiekti bausmės tikslai. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į G. B. socialinius ryšius, nusikalstamos veikos pobūdį, mano, kad net ir minimalios BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės atlikimas būtų per griežta bausmė. Esant išdėstytoms aplinkybėms Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalis dėl G. B. paskirtos bausmės keičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo G. B. ir jo gynėjos advokatės Raimondos Lazauskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 3 d. nuosprendį pakeisti.
G. B. pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti 150 MGL (7 500 eurų) dydžio baudą.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.