Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo 10 (dešimčiai) mėnesių bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo R. S. sulaikymo pagal skundžiamą nuosprendį. Į bausmės laiką įskaitytas visas iki sulaikymo pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį atliktas laisvės atėmimo bausmės laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. S. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 29 d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, dėl asmeninių nesutarimų, vieną kartą spyrė D. D. į veidą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą - apatinio žandikaulio kairio kampo lūžį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

5.1. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau teigia, jog jį sužalojo smūgiuodamas ranka, o ne kojos spyriu. Be to, mano, jog teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, suponuojančias pagrindą taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismas pakeitė liudytojų A. Ž. ar O. G. parodymus, t. y. tai, jog smūgis buvo suduotas koja, o ne ranka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytus liudytojų A. Ž. ir O. G. parodymus, neturi pagrindo pritarti aukščiau minėtam skundo argumentui, kadangi, priešingai nei teigia apeliantas, jų parodymuose nėra nurodyta, jog smūgį apeliantas sudavė koja.

5.3. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad į įvykio vietą atvykusios pareigūnės I. B., kurios nedalyvavimui teismo posėdyje apeliantas neprieštaravo, ir A. Ž., tik aiškinosi įvykio aplinkybes bei užfiksavo faktą, jog apeliantas buvo agresyviai nusiteikęs, smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tiesa, nors iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog apklausos metu liudytoja nepaneigė, kad nukentėjusysis tik atvykusioms pareigūnėms teigė, jog apeliantas prieš pastarąjį smurtavo ranka, o liudytoja O. G. parodė mačiusi apelianto suduodamus ranka smūgius, tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina apelianto versijos, jog jis sudavė smūgius rankos kumščiu. Visų antra, tiek nukentėjusiojo protokole-pareiškime, tiek 2018 m. liepos 30 d., liudytojo apklausos protokoluose, tiek ir 2018 m. lapkričio 29 d. liudytojo papildomos apklausos protokole yra užfiksuotos analogiškos aplinkybės, t. y. kad visų pirma apeliantas jam spyrė koja pataikydamas į kairę veido pusę ir tik po to siekė dar suduoti ir ranka, tačiau jam smūgio pavyko išvengti. Tokias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir teismo posėdžio metu. Taigi, vien tai, kad nukentėjusysis tiksliai iš karto neįvardino pareigūnėms jo sužalojimo būdo, t. y. kojos spyriu, o kaimynė matė tik smūgiavimą ranka, nereiškia, jog yra pagrindas netikėti iš esmės viso proceso metu nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, t. y. kad sužalojimas padarytas spiriant koja.

5.4. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad apeliantas smurtiniais veiksmais – kojos spyriu, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, taip padarydamas jam apatinio žandikaulio kairio kampo lūžį. Kita vertus, teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikavimui aplinkybė, kad smūgis buvo suduotas koja ar ranka, iš tiesų jokios įtakos neturi, kadangi šiuo atveju reikšminga tik tai, kad nukentėjusysis sužalojimą patyrė būtent dėl apelianto nusikalstamų smurtinio pobūdžio veiksmų.

5.5. Atsakant į kitą skundo argumentą dėl BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog šiuo atveju taikyti minėto straipsnio nuostatas ir tokiu būdu švelninti apeliantui skirtą bausmę iš tiesų nėra pagrindo. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, taip pat ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nurodytų būtinų sąlygų, kurioms esant nuteistajam paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu. Baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka, baudžiamoji byla baigta apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne baudžiamuoju įsakymu, todėl šioje byloje nėra nustatyta būtinųjų pagrindų, leidžiančių taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Kita vertus, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, teismo posėdžio metu ją pripažino tik iš dalies, nesigailėjo, dėl ko pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimą siejo labiau su siekiu sušvelninti savo padėtį nei su nuoširdžiu gailėjimuisi. Be to, tai, kad apelianto gailėjimasis nėra nuoširdus, o kaltė pripažinta iš dalies tik dėl formalumo, suprantama ir iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

5.6. Apeliacinio skundo argumentai, jog bausmė jam turėtų būti sušvelninta dar ir dėl to, kad jis augina du mažamečius vaikus, o konflikto priežastis buvo nukentėjusiojo šuns puolimas ant jo vaiko, atmestini kaip bet koks siekis sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra išsamių duomenų apie apelianto šeiminę padėtį, t. y. apie jo turimus, auginamus ar išlaikomus vaikus, tokių duomenų jis nepateikė kartu ir su apeliaciniu skundu. Kita vertus, nors įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs, kokios turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, norint sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau visais atvejais, kokias aplinkybes konkrečioje byloje yra pagrindas pripažinti išskirtinėmis, sprendžia tik teismas. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apelianto nurodomą aplinkybę, kad jis augina du mažamečius vaikus, nelaiko išskirtine aplinkybe.

5.7. Atsakant į skundo argumentą dėl konflikto esmės, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad visos konflikto priežastys bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo išsamiai aiškinamos ir analizuojamos, tačiau tyrimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusiojo šuo būtų užpuolęs jo mažametį vaiką ar kokiu tai būdu jį sužalojęs. Dar daugiau, apelianto sugyventinė įvykio vietoje policijos pareigūnėms nurodė, kad įvykio metu jos sūnui nieko neatsitiko, medikų pagalba nėra reikalinga, jam viskas gerai. Teismo posėdžio metu taip pat nenurodė, kad prieš pat įvykį nukentėjusiojo šuo būtų užpuolęs berniuką ar jį sužalojęs. Tokiu atveju, kaip minėta, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nurodomą apelianto versiją, švelninti bausmę ir šiuo aspektu nėra pagrindo.

5.8. Taigi, atsižvelgus į tai kas aptarta, keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. S. apeliacinį skundą.