Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Varėnos rajono apylinkės teismo teisėja Silvana Girdenienė, sekretoriaujant Jolantai Smilgin, dalyvaujant ieškovui R. A., jo atstovui adv. Albertui Kručkauskui, atsakovui D. B., jo atstovui adv. Aivarui Raišučiui, tretiesiems asmenims: R. P., A. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą dėl skolos priteisimo pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovui D. B., tretiesiems asmenims: R. P., A. B. ir

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš ieškovo R. A. pateiktos banko Danske Bankas sąskaitos išrašo už 2007-06-29 d. (b. l. 15) matyti, kad R. A. 2007-06-29 mokėjimo nurodymu sumokėjo R. P. į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke 103 500 Lt, mokėjimo paskirtis nurodyta - Pagal sutartį už akcijas. Mokėjimo pavedime nėra nurodyta, kad R. A. moka už kitus asmenis.

Iš pateikto 2010-09-09 Rusijos Federacijos V. srities arbitražo teismo sprendimo byloje Nr.A11-4764/2010 (b. l. 28-35) matyti, kad šiuo sprendimu buvo panaikintas RAB ,,V.” akcininkų V. I., R. D. ir R. P., turinčių 80 proc. balsų, 2010-04-26 visuotiniame akcininkų susirinkime priimtas sprendimas likviduoti RAB ,,V.”, kadangi tam prieštaravo 20 proc. akcijų turintis D. B.. Teismo sprendime nurodoma, kad sprendimas dėl RAB ,,V.” likvidavimo galėjo būti priimtas tik visiems RAB dalyviams balsavus vieningai.

Dėl vekselio

Vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis yra išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę - prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuriuo pagrindu ji buvo sukurta. Vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavęs praktiką, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui.

Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (LR CK 1.105 str. 1 d., LR įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str.1 d.). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė.

Byloje yra dvi pozicijos dėl vekselio apmokėjimo. Pagal vekselį trečiasis asmuo R. P. buvo skolingas kitam trečiajam asmeniui A. B.. Vekselyje buvo nurodyta data iki kada jis turi būti apmokėtas. R. P. tvirtina, kad jis pagal vekselį visiškai atsiskaitė su A. B., sumokėdamas jam grynais visą skolą. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis neturi jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad sumokėjo skolą pagal vekselį, neturi ir liudytojų, galinčių patvirtinti šį faktą, tačiau teigia, jog ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo A. B. grąžino jam vekselio originalą, patvirtina, jog skola buvo grąžinta.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 41 str. 1 d. nustatyta taisyklė – apmokėjęs vekselį, vekselio mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis. Kadangi konkrečiu atveju buvo grąžintas vekselis, tai laikytina, jog ši aplinkybė patvirtina, kad skolininkas savo prievolę prieš kreditorių įvykdė.

Nei trečiojo asmens R. P. nurodytų faktų, nei trečiojo asmens A. P. nurodytų aplinkybių nepatvirtina, jokie rašytiniai dokumentai, nei liudytojai.

Todėl esant tokioms aplinkybėms teismas vertina ir nusprendžia vertinamuoju kriterijumi, jog labiau tikėtina, kad tam tikros aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Tarp A. B. ir R. P. buvo susiklostę verslo ryšiai, jie tvirtino ne vienus metus bendradarbiavę verslo santykiuose. Šie asmenys nebuvo verslo naujokai. Todėl teismas laiko, kad ta aplinkybė, jog skolininkui R. P. buvo grąžintas vekselio originalas, leidžia tvirtinti, jog pagal šį vekselį jis buvo visiškai atsiskaitęs su kreditoriumi A. B.. Tokią išvadą teismas padarė ir todėl, jog vekselyje buvo nurodyta nemaža pinigų suma – 350 000 Lt. Trečiojo asmens A. B. pozicija, jog jis šią skolą laikė atlyginta tik užskaičius brolio D. B. 34 772,50 Lt skolą R. P. ir R. P. jam perleidus 30 000 Lt vertės automobilį, nėra įtikinama, nes negrąžinta skolos dalis yra žymiai didesnė už grąžintą. Be to automobilio perleidimą A. B. vienu metu nurodo, kaip skolos užskaitymą, kitu – kaip palūkanas už skolą. Teismas taip pat vertina ir tą aplinkybę, jog iki šio momento nebuvo jokių A. B. iškeltų bylų R. P. dėl netinkamai apmokėto vekselio, dėl ne visos skolos grąžinimo, kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad pagal vekselį buvo atsiskaityta. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog pagal vekselį buvo atsiskaityta arba vekselyje nurodytu terminu, arba tuoj jam suėjus, nes, kaip jau nurodyta, nebuvo pradėti jokie ginčai dėl neatsiskaitymo.

Teismas laiko, kad A. B. šioje byloje yra suinteresuotas asmuo ta prasme, kad jį ir atsakovą sieja giminystės santykiai. R. P. jam buvo skolingas žymiai didesnę pinigų sumą, nei skolingas jo brolis ieškovui R. A.. Jeigu R. P. su juo nebūtų atsiskaitęs, jis turėtų pagrindą reikalauti skolos, nes ji, kaip jau nurodyta, žymiai didesnė nei jo brolio skola. Kadangi skola grąžinta, todėl dabar siekiama išvengti ir mažesnės skolos sugrąžinimo. A. B. turi aukštąjį išsilavinimą, yra verslo žmogus, versle dirba jau ne vienerius metus, tad turi praktikos ir sudarant įvairius susitarimus, ir derantis dėl skolų apmokėjimo bei kituose santykiuose.

Taigi darytina išvada, kad pagal vekselį R. P. su A. B. atsiskaitė visiškai 2006 metų gruodžio pabaigoje.

Jeigu atsiskaityta buvo dar 2006 metų gruodžio pabaigoje, tai 2007 metų vasarą įsigyjant akcijas, negalėjo būti daromi jokie skolų įskaitymai.

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Remiantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, todėl įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne. Tačiau kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą.

Teismas laiko, kad konkrečiu atveju negalėjo būti daromas įskaitymas ir todėl jog nebuvo įstatyme numatytos sąlygos, kad prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui. Šiuo atveju R. P. buvo kreditorius D. B., o A. B. - kreditorius R. P.. Byloje kaip tik yra ta situacija, kai šalys turėjo reikalavimus ne viena kitai, o trečiajai šaliai.

Todėl teismas laikosi pozicijos, jog šioje situacijoje skolos įskaitymas negalėjo būti daromas, todėl ir argumentai, jog skola buvo įskaityta į vekselį plačiau nebeanalizuotini. Darytina išvada, kad būtent dėl šios priežasties akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje ir nebuvo nurodyta, kad įskaitomos kitos prievolės pagal sutartis.

LR CK 6.101 straipsnis numato kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą. A. B. teigė, jog jis perleido savo reikalavimo teisę D. B.. Teismas laiko, kad tai neįrodyta įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. CK 6.101 str. 5 d. nurodoma, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Be šio reikalavimo CK 6. 103 str. numato, kad reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Vadinasi šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Tokių įrodymų teismui nepateikta. Kadangi D. B. ir A. B. sieja ir giminystės ryšiai, tad laikytina, kad jie, siekdami išvengti mokėjimo, tvirtina, jog susitarimas buvo žodinis.

Šioje byloje šalių pozicijos yra kardinaliai priešingos. Ieškovas ir trečiasis asmuo R. P. tvirtina buvus susitarimą tarp R. A. ir D. B., t. y. kad D. B. prašė, jog R. A. apmokėtų už D. B. perkamas 20 proc. akcijų pinigus R. P. ir žadėjo šią skolą grąžinti. Tačiau aptariant mokėjimą nebuvo susitarta dėl skolos grąžinimo termino. Šias aplinkybes byloje patvirtino ieškovo pakviestas liudytojas V. I., kuris kartu su D. B. ir R. A. taip pat buvo akcijų iš R. P. pirkėju. Ieškovas savo reikalavimui pagrįsti nepateikė rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad buvo toks jo susitarimas su atsakovu dėl apmokėjimo už D. B., šiam perkant iš R. P. akcijas arba buvo jo susitarimas su R. P. dėl reikalavimo iš R. P. perėmimo į D. B. skolą R. P. už parduotas akcijas. Teismas laiko, kad konkrečiu atveju trečiasis asmuo ir neperleido savo reikalavimo teisės ieškovui R. A., nes trečiajam asmeniui nebuvo reikšminga, kas sumokės už perkamas akcijas: ar kiekvienas atskirai, ar bendru pavedimu, jam buvo reikšminga tik pats apmokėjimo faktas. Santykis dėl apmokėjimo už akcijas buvo tik tarp R. A., kaip asmens apmokėjusio už D. B. akcijas, šio prašymu, ir D. B., kuris tvirtina, kad R. A. neturėjo pagrindo mokėti už jo akcijas, nes jis jo neprašė, akcijos buvo apmokėtos kitu būdu, todėl jam nėra ir pareigos atlyginti už padarytą pavedimą.

Kadangi byloje nėra itin daug rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti buvusius susitarimus, tad teismas vadovaujasi kitais įrodymais ir byloje ištirtais liudytojų parodymais. Byloje yra Danske banko R. A. sąskaitos išrašas suformuotas 2011-06-07 už laikotarpį 2007-06-29. Šiame išraše nurodoma, kad 2007-06-29 mokėjimo nurodymas į kitą LR registruotą banką pagal sutartį už akcijas, gavėjas R. P., pervedimo suma 103 500 Lt (b. l. 15, T1). 2007-06-06 akcijų pirkimo pardavimo sutarties 2 p. (b. l. 11-12, T1) numatyta, kad pirkėjas D. B. nuo sutarties pasirašymo dienos per 30 d. turi apmokėti pardavėjui R. P. akcijų vertę pervesdamas mokėjimo pavedimu pinigus į R. P. banko sąskaitą, t. y. apmokėjimo terminas buvo iki 2007 m liepos 6 d. Sutartyje nėra nuorodos, kad pinigus privalo pavedimu sumokėti būtent tik pats pirkėjas. Sutarties 6.4 p. numatyta, kad „visi šios sutarties pakeitimai ir papildymai yra jos neatsiejama dalis ir galioja tik tuo atveju, jeigu jie įforminti raštu ir patvirtinti kiekvienos šalies parašu“. Iš pateiktos ieškovo R. A. 2007-06-29 sąskaitos išrašo (b. l. 15) matyti, kad jis padarė bankinį pavedimą apmokėti R. P. 103 500 Lt pagal sutartį už akcijas. Atsakovas D. B. bylos eigoje nepateikė rašytinių įrodymų, kad jis iki 2007-07-06 bankiniu pavedimu būtų apmokėjęs R. P. už nupirktas akcijas, taip pat nepateikė rašytinių įrodymų, kad 2007-06-06 sudaryta sutartis su R. P. dėl akcijų pirkimo būtų šalių pakeista rašytiniu būdu dėl kitokios apmokėjimo tvarkos nustatymo. LR CK 6.183 str. numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį pakeisti ar papildyti ar ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu.

D. B. nepateikė teismui įrodymų, jog jis apmokėjo už įsigytas akcijas R. P.. Tuo tarpu jis aktyviai naudojosi savo kaip akcininko teisėmis (net gindamas savo kaip akcininko teises arbitraže ir pan.). Sutartis dėl akcijų įsigijimo jo atžvilgiu įsigaliojo, kadangi sutartyje nurodytu terminu buvo padarytas apmokėjimas.

Šiuo atveju teismas vertina, jog ieškovo R. A. bankiniame pavedime nurodyta apmokėjimo data 2013-06-29, yra labai artima terminui, kuomet turėjo būti apmokėta už įsigytas akcijas (iki 2007-07-06) ir sutampa suma, kurią turėjo mokėti visi trys akcijų pirkėjai. Laikyti kad šios aplinkybės yra tik atsitiktinis sutapimas negalima. Atsakovas D. B., siekdamas įrodyti, jog šis pavedimas yra būtent už kitų akcijų apmokėjimą turėtų tokius savo atsikirtimus įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 178 str. nurodoma, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Byloje pateiktu R. A. 2007-06-29 sąskaitos išrašu yra patvirtinama, kad apmokėjimas bankiniu pavedimu buvo atliktas už visas nupirktas akcijas. Be šio rašytinio įrodymo šias aplinkybes patvirtino, ir kitas akcijas įsigijęs asmuo V. I., kuris buvo apklaustas teisme liudytoju. Teismas laiko, kad netikėti šio liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, nes nebuvo nurodyta aplinkybių dėl ko jis turėtų pagrindą apkalbėti asmenis ir sakyti netiesą. Rašytiniais įrodymais taip pat įrodyta, kad šalys iki 2010 m. buvo RAB „V.“ akcininkai ir buvo susieti bendro verslo ryšiais. Teismas taip pat vertina tai, jog laikotarpiu, kuomet buvo įsigyjamos akcijos visų šių verslininkų, bylos šalių interesas buvo vieningas ir jų santykiai buvo geri. Šiuo metu jų verslo keliai yra išsiskyrę ir prasidėjus ginčams, santykiai tapo konfliktiškais. Atsakovo tvirtinimas, kad faktas, jog ieškovas net ketverius metus neieškojo pinigų, jų nereikalavo ir nesikreipė į teismą nėra reikšminga, nes įstatymas numato ieškinio senaties terminą, per kurį šalis, turinti reikalavimo teisę, gali kreiptis į teismą šią savo teisę ginti ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties 4.2 p. buvo numatyta teisė pardavėjui reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia ir atšaukti visus steigiamųjų dokumentų pakeitimus, jeigu pirkėjas pažeidžia savo įsipareigojimus apmokėti jam už įstatinio kapitalo dalį.

Teismui konstatavus, jog įskaitymas šiuose santykiuose nebuvo galimas, pagal vekselį buvo atsiskaityta iki akcijų pirkimo, todėl surinktų byloje ir aptartų įrodymų visumos pagrindu teismas daro išvadą, kad ieškinys dėl skolos priteisimo tenkintinas, nes LR CK 6.38 str.1 d. numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymą ar sutarties nurodymus. LR CK 6.39 str. numato, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, o šio straipsnio 2 d. numato, kad jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitu būdu, prievolė laikoma įvykdyta. Tokiu būdu iš surinktų įrodymų matyti, kad skolininkas R. A. sutartyje numatytu būdu įvykdė prievolę kreditoriui R. P. už parduotas akcijas apmokėdamas ir už D. B. ir kreditorius tokį prievolės įvykdymą priėmė ir dėl to yra pagrindas laikyti, kad prievolė apmokėti už parduotas akcijas R. P. buvo įvykdyta. Atsakovas D. B. taip pat nepateikė įrodymų, kad jis, sutinkamai su LR CK 6.50 str.1 d., būtų prieštaravęs trečiojo asmens (R. A.) prievolės įvykdymui už jį, kur sutinkamai su LR CK 6.50 str. 3 d., trečiajam asmeniui, įvykdžius prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tokiu būdu iš surinktų įrodymų byloje matyti, kad trečiasis asmuo R. A. įvykdė prievolę apmokėti R. P. už D. B. perkamas akcijas ir jam perėjo reikalavimo teisė į D. B. dėl šios skolos ir sutinkamai su LR CK 6.213 str.1 d. D. B. nevykdant šios prievolės naujam kreditoriui jis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra.

Ieškovas ieškiniu taip pat prašė priteisti, remiantis LR CK 6.37 str. 1 d. ir 6.210 str.1 d., 5 proc. metines palūkanas nuo 2007-06-29 iki 2011-06-29 už naudojimąsi ieškovo piniginėmis lėšomis, pažeidžiant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir kas sudarytų 8954,5 Lt. LR CK 6.37 str.1 d. numato palūkanas pagal prievoles įstatymų ar šalių susitarimu. CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovas sutartyje numatytu terminu neapmokėjo už akcijas, už jį apmokėjo kitas asmuo, tad traktuotina, jog jis praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę ir tokiu būdu turi mokėti palūkanas.

Ieškovas, pateikdamas ieškinį, buvo sumokėjęs 1312 Lt žyminį mokestį (b. l. 7, T1). Kadangi ieškinys yra tenkinamas visiškai, tai iš atsakovo ieškovui priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1312 Lt (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259-260, 265, 268, 269-270 str. teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš D. B., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui R. A., a. k. (duomenys neskelbtini), 34 775,5 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt penkis litus penkiasdešimt centų) skolos, 8 954,5 Lt (aštuonis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt keturis litus 50ct) palūkanų ir 1312 Lt (vieną tūkstantį keturiasdešimt tris litus) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

2011-08-18 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones-atsakovo D. B. a. k. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto areštą palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo D. B., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 48,29 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus dvidešimt devynis centus) turėtų bylos nagrinėjimo (pašto) išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Varėnos rajono apylinkės teisme.