Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs S. G. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. 2014-02-21 privataus kaltinimo tvarka Klaipėdos miesto apylinkės teismui padavė skundą, kaltindamas A. V. pagal BK 154 str. tuo, jog ji teismo metu nurodydama, kad jis ją seksualiai išnaudojo bei tvirkino, jį apšmeižė.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal S. G. skundą, kadangi yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nuosprendžiu S. G. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., 150 str. 4 d., 138 str. 2 d. 1 p., 153 str. subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Klaipėdos apygardos teismas, remiantis surinktų įrodymų visuma nuosprendyje konstatavo, kad S. G. kaltė dėl pareikštų kaltinimų visiškai įrodyta. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad mažametė nukentėjusioji A. V. sako tiesą, o S. G. aiškinimai apie tai, kad A. V. sako netiesą, paneigti mažamečių nukentėjusiųjų A. V. ir J. G. parodymais. A. V. ir J. G. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, teismui nekėlė abejonių dėl jų leistinumo. Teismas taip pat nurodė, kad neturi pagrindo nesiremti A. V. ir J. G. parodymais ir laiko juos patikimais, o S. G. parodymus, kad mergaitės meluoja, teismas vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jo gynybos poziciją. Šis teismo nuosprendis įsiteisėjo 2012-11-13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-01-16 nutarime yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas), turi prejudicinę reikšmę ir jie iš naujo neįrodinėjami. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad nukentėjusioji mažametė A. V. duodama parodymus sakė tiesą, dėl to įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės bei paskleista informacija (duoti parodymai) apie tai, kad S. G. seksualiai priekabiavo prie A. V. bei ją tvirkino, yra neprasimanyta, teisinga ir tokia informacija BK 154 str. prasme nėra tikrovės neatitinkanti informacija, ji nesudaro šmeižimo nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

S. G. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn A. V. už šmeižimą. Anot jo, A. V. baudžiamojoje byloje Nr. 1-204-106/2012, kurioje jis Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., 150 str. 4 d., 138 str. 2 d. 1 p., 153 str., duodama parodymus apie tai, kad jis ją neva seksualiai išnaudojo ir tvirkino, jį apšmeižė.

Pažymėtina, jog baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. BPK 3 str. 1 d. 1 p. inter alia numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju nustatyta, kad yra aiški BPK 3 str. 1 d. 1 d. numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą.

Pagal BK 154 str. šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Nukentėjusiosios A. V. parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1-204-106/2012 apie S. G. jos atžvilgiu atliktus veiksmus teismo buvo įvertinti. Teismas A. V. parodymų patikimumu, teisingumu bei atitikimu tikrovei nesuabejojo. Teismui tiek nukentėjusiosios A. V., tiek nukentėjusiosios J. G. parodymai abejonių nesukėlė, įvertinęs juos atskirai ir kartu su kitais įrodymais teismas pripažino juos patikimais. Duomenų, kad A. V. būtų davusi melagingus, išgalvotus parodymus ir tokiu būdu paskleidusi apie S. G. tikrovės neatitinkančią, prasimanytą informaciją, nėra. Nesutikdamas su nuosprendžiu, jame pateikiamu įrodymų vertinimu, S. G. turėjo teisę savalaikiai jį apskųsti apeliacine tvarka, tačiau, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, jog šia teise jis tinkamai nepasinaudojo (jo prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti buvo atmestas, kadangi terminas net keletą mėnesių buvo praleistas be svarbios priežasties). Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nuosprendis įsiteisėjo 2012-11-13, todėl jo revizuoti, iš naujo vertinti A. V. parodymų teisingumą ir patikimumą, atitikimą tikrovei aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Kadangi A. V. baudžiamojoje byloje Nr. 1-204-106/2012 duoti parodymai apie S. G. jos atžvilgiu atliktus veiksmus yra pripažinti teisingais, net ir nepradėjus baudžiamojo persekiojimo akivaizdu, kad jos veiksmuose nėra BK 154 str. 1 d., 2 d., numatytų nusikaltimų sudėties.

Remdamasis išdėstytu, aukštesnysis teismas sprendžia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutaria:

S. G. skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.