- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- I2-743-541/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02407-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- K. V.
- Atsakovas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas K. V. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) 2020 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. S-1667, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pamatyti priverstinai pradangintą pusseserę (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą skubiai sudaryti sąlygas pareiškėjui pamatyti priverstinai pradangintą pusseserę.
2. Savo skundo reikalavimus grindžia šiais argumentais:
2.1. Pasak pareiškėjo, į atsakovę jis kreipėsi, prašydamas skubiai sudaryti sąlygas jam pamatyti Lietuvos valstybės pradangintą mano pusseserę D. K. Skundžiamu Sprendimu Tarnyba nurodė, kad D. K. nuo 2013 m. yra taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio ir informacija apie ją sudaro valstybės paslaptį, dėl ko Tarnybai nėra žinoma ir negali būti teikiama. Esant tokiai situacijai, Tarnyba neturi objektyvių galimybių įgyvendinti Civilinio kodekso 3.176 straipsnio nuostatų dėl galimai esamo ginčo dėl vaiko bendravimo (pasimatymo) su giminaičiu, su kuriuo vaiką galimai sieja emociniai ryšiai.
2.2. Mano, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Paaiškina, kad pareiškėjas yra D. K. pusbrolis. D. K. 2012 m. gegužės 17 d. buvo prievarta paimta iš savo namų ir nuo tada jis jos nematęs. Pareiškėjo teigimu, nuo D. gimimo jis visada kartu augo su ja, todėl juos abu siejo labai artimi emociniai ryšiai. Šiuo metu pareiškėjas nežino, kur ji yra, kur ji gyvena ir ar ji yra gyva. Tvirtina, kad D. K. motina turėtų sudaryti sąlygas jam susitikti ir bendrauti su D. Pats pareiškėjas neturi galimybės kreiptis į D. K. motiną, nes jam nėra žinoma, kur ji yra. Be to, Lietuvos valstybė slepia D. K. gyvenamąją vietą nuo 2012 m. Pareiškėjo teigimu, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija įstatymo nustatyta tvarka gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku, tačiau, anot pareiškėjo, atsakovė atsisako tai daryti.
2.3. Pabrėžia, kad iš skundžiamo Sprendimo taip pat akivaizdu, kad atsakovė nežino ir nesidomi, kur šiuo metu yra nepilnametė D. K., kokios jos gyvenimo sąlygos, kokia jos sveikatos būklė ir ar ji apskritai yra gyva. Lietuva 2013 m. balandžio 23 d. įstatymu Nr. XII-254 „Dėl tarptautinės konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo ratifikavimo“ yra ratifikavusi Tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo, pasirašytą 2007 m. vasario 6 d. Paryžiuje (toliau – Konvencija). Pagal šios Konvencijos 24 straipsnio sampratą pareiškėjas yra auka, t. y. asmuo, patyręs žalą, kuri yra tiesioginis priverstinio dingimo padarinys. Pareiškėjas nuo vaikystės augęs kartu su D. K., jau 8 metus dėl priverstinio D. pradanginimo negali jos pamatyti ir su ja bendrauti, nors pagal minėtos Konvencijos nuostatas visos aukos turi teisę žinoti tiesą apie priverstinio dingimo aplinkybes, tyrimo eigą ir rezultatus bei dingusių asmenų likimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Atsakovės teigimu, pareiškėjas Tarnybai pateiktame prašyme išdėstytą savo subjektyvų vertinimą dėl tolimesnio bendravimo su pussesere visiškai nepagrindžia jokiais argumentais, todėl jo skunde pateiktos išvados yra visiškai nepagrįstos.
3.2. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad skundžiamas Sprendimas yra nesuvokiamas, nepagrįstas ir neteisėtas. Tvirtina, kad ginčijamas Sprendimas yra motyvuotas, argumentuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis, jame nurodyta apskundimo tvarka bei terminai, jis pasirašytas įgalioto asmens. Iš jo turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais priimtas būtent toks administracinis aktas. Be to, Tarnybos priimtas Sprendimas nesukėlė teisiškai neaiškios situacijos ir nesuvaržė pareiškėjo galimybių tinkamai apginti savo teises, t. y. kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio kodekso 3.176 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Dėl to Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
3.3. Tarnybos vertinimu, pareiškėjas teismui nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Tarnybos Sprendimas yra neteisėtas ar negaliojantis. Pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia Tarnybos Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą yra išimtinai pareiškėjo subjektyvi ir deklaratyvi pozicija.
3.4. Pabrėžia, kad teisės aktai nenumato Tarnybai jokių specifinių su nepilnamečiu asmeniu, kuriam taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu susijusių teisių ir / ar pareigų, todėl nesutiktina su pareiškėju, kad atsakovė privalo domėtis, ar saugomas asmuo (šiuo atveju – pareiškėjo pusseserė) lanko mokyklą, ar jam kaip nepilnamečiui sudarytos gyvenimo sąlygos, ar nėra pažeidžiamos kitos vaiko, kuriam taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, teisės.
Tarnyba neturi pagrindo abejoti, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimas, kuriuo nuo 2013 m. minėtam vaikui taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, buvo priimtas būtent siekiant apsaugoti nepilnametę, taip pat jos teises ir teisėtus interesus, gavus vaiko atstovo pagal įstatymą sutikimą ir įvertinus realią vaikui kylančią grėsmę bei laikantis kitų teisės aktų reikalavimų.
3.5. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis yra auka – asmuo, patyręs žalą, kuri yra tiesioginis priverstinio dingimo padarinys, kaip tai numato Konvencija, atsakovė pastebi, kad pagal Konvencijos nuostatas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100¹ straipsnio normas priverstinis dingimas yra nusikalstama veika. Nusikaltimų tyrimas yra išimtinai įgaliotų teisėsaugos institucijų, bet ne Tarnybos, kompetencija.
3.6. Nurodo, kad Civilinio kodekso 3.176 straipsnis, reglamentuojantis ginčų dėl vaiko bendravimo su artimaisiais nagrinėjimą, taip pat kiti Tarnybos veiklą reglamentuojantys bei teises ir pareigas apibrėžiantys teisės aktai nenumato Tarnybai pareigos sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams matytis ir / ar bendrauti su vaiku. Tarnyba, remiantis minėto Civilinio kodekso straipsnio nuostatomis, išnagrinėjusi artimojo giminaičio, taip pat kito vaiko giminaičio, su kuriuo vaiką sieja emociniai ryšiai, prašymą, gali priimti sprendimą įpareigoti tėvus arba atsisakyti įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti (pasimatyti) artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku. Taigi iš esmės sąlygas bendrauti sudaryti turi ne Tarnyba, o vaiko tėvai. Nagrinėjamu atveju atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, ne atsisakė sudaryti sąlygas jam pasimatyti su nepilnamete giminaite, o pareiškėjui paaiškino Civilinio kodekso 3.176 straipsnio nuostatas ir nurodė, dėl kokių objektyvių aplinkybių Tarnyba neturi galimybių jas įgyvendinti ir priimti sprendimą įpareigoti motiną arba atsisakyti įpareigoti motiną sudaryti pareiškėjui sąlygas bendrauti (pasimatyti) su pussesere.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Tarnyboje 2020 m. gegužės 15 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas skubiai sudaryti sąlygas jam pamatyti savo pusseserę D. S. (K.) (toliau – Prašymas). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad savo pusseserės nematė nuo 2012 m. gegužės 17 d., kai ji buvo paimta prievarta iš jo namų, kuriuose nuo 2009 m. spalio mėnesio ji gyveno globojama pareiškėjo motinos N. V. Anot pareiškėjo, jį ir D. K. siejo artimi emociniai ryšiai ir šiuo metu jis nežino nei kur mergaitė yra, nei kokia jos būklė.
4.2. Išnagrinėjusi gautą Prašymą, Tarnyba pareiškėjui atsakė Sprendimu, kuriame nurodė, jog, jos turimais duomenimis, pareiškėjo pusseserei ir jos motinai Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimu yra taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio. Detali informacija apie saugomų asmenų apsaugos organizavimą yra valstybės paslaptį sudaranti informacija. Tarnybai nėra žinoma ir negali būti teikiama informacija apie pareiškėjo pusseserę, todėl Tarnyba negali įgyvendinti Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.176 straipsnio nuostatų dėl galbūt esančio ginčo dėl vaiko bendravimo (pasimatymo) su giminaičiu, su kuriuo jį galbūt sieja emociniai ryšiai. Sprendime taip pat nurodoma, kad pareiškėjo Prašymas netenkinamas ir laikytinas išankstinės galimo ginčo sprendimo tvarkos įvykdymu. Taip pat paaiškinta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos priimtu Sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą, kuris, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali įpareigoti vaiko motiną sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat su kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
5.1. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos Sprendime nurodyti motyvai, o būtent, kad informacija apie nepilnametę D. K. sudaro valstybės paslaptį ir Tarnybai ji nėra žinoma, dėl to negali būti teikiama, tokiu būdu Tarnyba neturi objektyvių galimybių įgyvendinti CK 3.176 straipsnio nuostatas dėl vaiko bendravimo (pasimatymo) su giminaičiu, su kuriuo vaiką galimai sieja emociniai ryšiai, yra visiškai nesuvokiami, nepagrįsti ir neteisėti.
6. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. spalio 28 d. nutartyje, spręsdamas pagal pareiškėjo pateiktą atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka), atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, konstatavo, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, veikė kaip viešojo administravimo institucija, įgyvendindama jai teisės aktais deleguotas funkcijas ir atsakydama į pareiškėjo pateiktą Prašymą. Be kita ko, LVAT pasisakė, jog skundžiamame Sprendime remiamasi aplinkybe, kad pareiškėjo pusseserei yra taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio ir detali informacija apie saugomų asmenų apsaugos organizavimą yra valstybės paslaptį sudaranti informacija. Būtent šia aplinkybe Tarnyba grindė jos negalėjimą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.
Taigi šiuo atveju, nagrinėjant ginčą iš esmės, bus vertinama, ar Tarnybos kaip viešojo administravimo subjekto atsisakymo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus motyvai yra pagrįsti.
7. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) (ginčui aktuali įstatymo redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
7.1. Aiškindamas šią teisės normą, LVAT ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).
7.2. Pažymėtina ir tai, kad paminėta VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1919-556/2015).
8. Kaip jau minėta, skundžiamas Sprendimas yra individualus administracinis aktas, o Tarnyba nagrinėjamu atveju veikė kaip viešojo administravimo subjektas.
8.1. Nagrinėjamu atveju, teismas įvertindamas skundžiamo Sprendimo turinį, sprendžia, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog skundžiamas Sprendimas yra nesuvokiamas ir nesuprantamas, kaip teigia pareiškėjas. Tarnyba Sprendime aiškiai nurodo, koks teisinis reguliavimas reglamentuoja jos veiklą ir kuo remiantis ji veikia kaip viešojo administravimo subjektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintų Tarnybos nuostatų (2018 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 293 redakcija, toliau – Nuostatai) 9 punkte numatyta, kad Tarnybos veiklos tikslas – užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą bei vaiko interesus Lietuvos Respublikoje. Siekdama Nuostatų 9 punkte nustatyto veiklos tikslo, Tarnyba pati ar per savo struktūrinius padalinius gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams savivaldybių teritorijoje visą parą (10.2 papunktis); bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais (10.22 papunktis); nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, susijusius su vaiko teisių apsauga, gynimu, imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai (10.28 papunktis) ir atlieka kitas jai įstatymo pavestas funkcijas. Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo Prašyme keltas abejones dėl jo pusseserės buvimo vietos ir tuo pačiu negalėjimo su ja pasimatyti, aiškiai įvardino, kas neleidžia jai suteikti tokią informaciją, t. y. kad pareiškėjo pusseserei yra taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio ir detali informacija apie saugomų asmenų apsaugos organizavimą yra valstybės paslaptį sudaranti informacija. Būtent šia aplinkybe Tarnyba grindė jos negalėjimą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, tuo pačiu pateikdama informaciją, kokiu pagrindu tokia asmens apsauga vykdoma ir nurodydama teisės aktų normas, kurios reglamentuoja valstybės paslaptį sudarančią informaciją susipažinimo tvarką. Pastebėtina ir tai, kad atsakovė savo Sprendime padarytas išvadas grindė informacija, gauta iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro, kuris 2020 m. birželio 9 d. raštu Nr. 38-S-5470 Tarnybą informavo, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuras neturi teisėto pagrindo pateikti Tarnybai prašomą informaciją apie D. K. taikomas apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones, o taip pat ir jokios kitos informacijos apie saugomus asmenis, kuri gali būti teikiama į Tarnybą besikreipiantiems asmenims ir (ar) institucijoms. Pabrėžtina, kad Tarnyba pareiškėjui tuo pačiu paaiškino, jog vadovaujantis CK 3.176 straipsnio 1 dalimi, jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su vaiko artimaisiais giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku. Pareiškėjui išaiškinta, kad jis turi teisę kreiptis į teismą ir kad būtent teisminiu būdu galimas vaiko motiną įpareigojimas sudaryti sąlygas pareiškėjui bendrauti su jam artima giminaite.
8.2. LVAT yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijų sprendimą (2008 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008, 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013). Ginčijamame Sprendime išsamiai ir pakankamai aiškiai išdėstyta, kad Tarnyba neturi objektyvių galimybių įgyvendinti Civilinio kodekso 3.176 straipsnio nuostatų dėl galimai esamo ginčo dėl vaiko bendravimo (pasimatymo) su giminaičiu, su kuriuo vaiką galimai sieja emociniai ryšiai. Teismo vertinimu, toks priimto Sprendimo motyvavimas yra aiškus ir konkretus, visiškai suprantamas pareiškėjui, todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl Sprendimo nesuvokiamumo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo pačiu teismas sutinka su Tarnyba, kad pareiškėjo skunde pateikiami argumentai, kuriais jis grindžia Tarnybos Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, iš esmės yra abstraktūs ir deklaratyvūs, labiau vertintina kaip subjektyvi nuomonė ir samprotavimai (išsakytos emocijos) dėl noro bendrauti su pussesere, tačiau jie nėra pagrįsti tokiais konkrečiais įrodymais.
8.3. Šiuo atveju teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad Tarnybos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad pagal Konvencijos 24 straipsnio sampratą pareiškėjas yra auka, t. y. asmuo, patyręs žalą, kuri yra tiesioginis priverstinio dingimo padarinys, ir pagal minėtos Konvencijos nuostatas visos aukos turi teisę žinoti tiesą apie priverstinio dingimo aplinkybes, tyrimo eigą ir rezultatus bei dingusių asmenų likimą, teismas sutinka su Tarnybos pozicija, kad šioje situacijoje esant tokiai abejonei, jog asmuo yra dingęs ir nėra žinoma jo buvimo vieta, privalu kreiptis į teisėsaugos institucijas, kurios yra kompetentingos spręsti ir tuo pačiu priimti atitinkamus sprendimus tuo atveju, jeigu galimai būtų padaryta nusikalstama veika.
10. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą skubiai sudaryti sąlygas pareiškėjui pamatyti pusseserę pažymėtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai ir / ar nustatyti viešojo administravimo subjektui funkcijų, teisių bei pareigų, kurios šiam subjektui nesuteiktos teisės aktais (2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-603/2009), todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas.
11. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Tarnyba iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl ginčijamo Sprendimo panaikinti jokio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.