- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-3320-1047/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01511-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–12).
Skunde nurodė, kad jam būnant Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos dėl minimalaus ploto vienam asmeniui, dėl sanitarinio mazgo įrengimo (sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ploto). Taip pat nurodė, kad keičiant 2-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangą pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti asbesto plaušeliais. Pareiškėjo teigimu, vertinant kameros ploto atitikimą vienam asmeniui turi būti išskaičiuojamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 76–84).
Dėl Lukiškių TI-K
Pažymėjo, kad tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto, tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas, griežtai vadovaujantis minėtų įstatymų reikalavimais.
Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) taip pat nenustatyti tokie gyvenamojo ploto standartai; Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Dėl privatumo
Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir TI taisyklės). Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, nes tai nėra atskira patalpa. Pabrėžė, jog nėra akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotas nurodomas apytiksliai padauginus sienelės ilgį iš atstumo nuo pertvaros iki kameros sienos.
Pagal Departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsiliepime pažymėjo, jog dalyje kamerų yra įrengtos atskiros kabinos su durimis.
Dėl kamerų įrengimo
Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis TI taisyklėmis. Pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²). Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti.
Dėl asbesto
Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K 1-jo ir, 2-jo ir 3-jo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Pažymėjo, kad šiferio lakštais yra padengti tik 1-jo ir 2-jo korpusų pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jokių pavojingų medžiagų į aplinką neišskiria. Pabrėžė, kad siekiant pagerinti asmenų laikymo sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Vykdant statybos darbus asmenys į pasivaikščiojimo kiemelius nebuvo vedami; šiferis nebuvo laužomas jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, o pasibaigus darbams išvežtas į atliekų surinkimo įmones.
Pažymėjo, jog pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai buvo įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“.
Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. (b. l. 2, 77–78, 85–88).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. (b. l. 77–78, 85–88).
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti HN 134:2015. HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo Nr. V-124 nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Toks pats vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatytas ir 2019 m. kovo 5 d. Departamento įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas V-109).
Pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitu asmeniu, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo Nr. V-124 ir Įsakymo V-109 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 77–78). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kameroje esančių baldų išskaitymo iš bendro kameros ploto atmestini.
Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad apytikslis sanitarinio mazgo plotas yra 0,56 kv. m. Net ir atskaičius kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjo kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas, todėl pareiškėjo nurodomas pažeidimas dėl ploto trūkumo šiuo atveju nenustatytas.
Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele, o kairiose kamerose yra įrengtos atskiros kabinos su durimis.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. R. (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl E. R. skundo“ (b. l. 89–91), patvirtina, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kameroje Nr. 188, Nr. 347, Nr. 328, Nr. 155, Nr. 154, Nr. 163, Nr. 347, Nr. 291, Nr. 147, Nr. 111, Nr. 291 ir Nr. 269 buvo laikomas ne vienas (b. l. 77–78), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.
Lietuvos valstybės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 248,5 paros.
Teismas atmeta pareiškėjo teiginius dėl kameros priskyrimo pagalbinėms patalpoms. Pirma, sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusios patalpos, bet atskirtas netinkamai kalinčių asmenų privatumo užtikrinimo prasme. Antra, tiek EŽTT, tiek LVAT nagrinėdami panašias bylas (sanitarinio mazgo atskyrimą sienele) tokį atskyrimą vertino kaip netinkamą kalinčių asmenų privatumo prasme, tačiau nelaikė kamerų pagalbinėmis patalpomis.
Kitas pareiškėjo nusiskundimas – pareiškėjo kalinimo metu atsakovas nesuteikė saugios aplinkos, nes keičiant pasivaikščiojimų kiemelių stogo dangą visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, kas pareiškėjo teigimu, sukėlė pavojų pareiškėjo gyvybei. Atsakovės atstovas nurodė, kad vykdant darbus buvo laikomasi visų statybos normose nustatytų reikalavimų, o keičiami šiferio lakštai nebuvo laužomi, todėl jokie asbesto plaušeliai į aplinką nebuvo patekę. Pažymėjo ir tai, kad vykdomų darbų metu asmenys į tuos pasivaikščiojimo kiemelius nebuvo vedami.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punkte nustatyta, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus kituose objektuose. Ginčo tarp šalių nėra, kad Lukiškių TI-K pastatas buvo pastatytas iki minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo, tačiau atsakovės atstovas teismui nurodė, jog siekiant pagerinti asmenų sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai, kurių metu buvo keičiami pasivaikščiojimo kiemelių kontūro šiferio pakeitimo darbai. Atsakovės atstovas pabrėžė, jog tuo metu asmenys į tuos pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose vyko pakeitimo darbai, nebuvo vedami (b. l. 90–91).
Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, teisinio reguliavimo pokyčius, sprendžia, kad atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo argumentus dėl nesaugios aplinkos, todėl šis pažeidimas nekonstatuotinas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. 248,5 paros. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pareiškėjas savo skundo atskirose dalyse skirtingai ir nevienodai įvardina jam kilusią žalą – sudaryti dideli nepatogumai, nemalonūs emociniai patyrimai, pažeminta garbė ir orumas, sukelta baimė, kančia, nepilnavertiškumo jausmas, depresija, bloga savijauta, pareiškėjas prastai miegojo. Skunde minima ir kito asmens pavardė (b. l. 7), nurodomi faktai, kurie pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyti (pareiškėjas už kameros ribų praktiškai nebuvo išvestas visą kalinimo laiką) (b. l. 5). Nagrinėjamoje byloje nustatyta atvirkščiai – pats pareiškėjas tvirtina, kad buvo vedamas pasivaikščioti į kiemelius.
Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose nustatinėjant neturtinės žalos padarymo faktą, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 6 d. nutartis Nr. A-444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau atsižvelgia į skunde aprašomos neturinės žalos netikslumus. Pažymėtina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo veiksmų rezultatas (kaip apibrėžta CK 6.247 straipsnyje).
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, į pareiškėjo skunde nenuosekliai aprašytą neturtinę žalą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 745,50 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo E. R. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 745,50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. R., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 745,50 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus ir 50 euro centų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d.
Likusią pareiškėjo E. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.