- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1314-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23960-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Turto bankas
- Pareiškėjas
- J. T.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. nuosavybės teise valdė ¼ dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbiami), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbiami), kurie yra: Pastatas – Kultūros mokykla su parduotuvės patalpomis, (duomenys neskelbiami); Pastatas – Kultūros mokykla, (duomenys neskelbiami); Pastatas – Kultūros mokykla, (duomenys neskelbiami); Pastatas – Kultūros mokykla su parduotuvės patalpomis, (duomenys neskelbiami) (toliau – Pastatai). Taip pat prašo atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – Pastatų (duomenys neskelbiami), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Nurodė, kad Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, pareiškėjas, jo tėvai Z. T. ir T. T., brolis A. T., seserys J.-Z.-M. T. ir M. T., 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti iš Lietuvos į Rusijos Altajaus sritį. Pareiškėjo tėvas Z. T. mirė 1941 m. gruodžio 20 d. būdamas tremtyje, o pareiškėjo mama su vaikais pabėgo į vakarus. Pareiškėjas 1992 m. sausio 31 d. aukščiausiems Lietuvos vadovams bei institucijoms parašė laiškus, sveikindamas Lietuvą atkūrus nepriklausomybę ir prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į visą jo giminės Lietuvoje turėtą ir okupacinės valdžios neteisėtai nusavintą turtą. Šie dokumentai laikytini prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ prasme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį pareiškėjas yra pretendentas į viso jo tėvų ir senolių (duomenys neskelbiami) Lietuvoje iki 1940 m. turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą. 2018 metais pareiškėjas sužinojo apie jo tėvo motinos J.-S.-M.-J. T. (J. T.) Vilniaus mieste iki 1940 metų turėtą pastatą, esantį (duomenys neskelbiami). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 14 d. pažyma Nr. R4-678 patvirtina, kad J. T. asmeninės nuosavybės teise valdė penkis statinius dabartiniu adresu (duomenys neskelbiami), iš kurių yra išlikę tik keturi. J. T. mirė 1939 m. lapkričio 27 d. ir turto nacionalizavimo metu ji jau negalėjo būti jo savininkė. Nors yra pakankamai archyvinių duomenų, kad ginčo turtas priklausė pareiškėjo senolei, tačiau tik teismas gali patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kas paveldėjo J. T. turtą. J. T. vyras J. T. mirė 1917 m. birželio 20 d. J. T. ir J. T. turėjo 4 vaikus: pareiškėjo tėvą, A. T., J.-Z.-M. T. ir M. T.. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus palikėjas turtą paveldėdavo iš karto be jokių papildomų veiksmų.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė palikti pareiškimą nenagrinėtą. Nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) normas jis pirmiausia turėjo kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją (Vilniaus miesto savivaldybės administraciją) ir tik šiai institucijai nurodžius, kad pateiktų dokumentų nustatyti kas buvo turto, į kurį pareiškėjas pretenduoja, savininkas nepakanka, būtų įgijęs teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pasisakydamas dėl teismingumo, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 17 straipsnį prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai. Šios institucijos atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veikimo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymu saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Pasisakydamas dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti atnaujinimo, nurodė, kad pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nėra pagrindo vertinti kaip objektyvių, nepriklausančių nuo jo valios, atėmusių galimybę arba sukliudžiusias jam atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo dar 1991 m., nuo pat šio proceso pradžios pareiškėjas nuosekliai ir intensyviai dalyvavo jo šeimos nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėjo atžvilgiu įvairios institucijos jau yra priėmusios 18 sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo ir motinos turėtą turtą, be to, pareiškėjas visuomet buvo atstovaujamas profesionalių ir kvalifikuotų teisininkų, todėl pareiškėjo nežinojimas apie J. T. valdytą turtą yra subjektyvaus pobūdžio.
3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad teismas dėl pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turi spręsti savo nuožiūra. Dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą, suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimas apie neprisistačiusio asmens pranešimą apie ginčo turtą kelia abejonių. Taip pat mano, kad pareiškėjas turėtų pateikti dokumentus, kurių pagrindų jam atkurta nuosavybės teisė į kitą senelės turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino visiškai.
5. Teismas nurodė, kad Po Žečpospolitos padalijimo, Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Pagrindiniu civilinė teisės šaltiniu (kodeksu) tapo ir juo iki pat 1940 m. buvo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas, X tomas, 1 dalis – Svod zakonov, T. X, Zakony Graždanskyje (toliau – Sąvadas). Šis Sąvadas su Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu padarytais pakeitimais ir reglamentavo paveldėjimo ir kitus civilinius teisinius santykius iki turto nacionalizacijos 1940 m. Sąvadas galiojo Vilniaus mieste ir Vilniaus krašte. 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kraštą prijungus prie Lietuvos, Vilniaus mieste taip pat įsigaliojo nepriklausomos Lietuvos padaryti Sąvado normų pakeitimai. Pagal pakeistą Sąvado 1222 straipsnį, „palikimas iškyla turėtojui mirus savaime“. Straipsnio komentaro 1 punkte (Rusų Senato sprendimai) nurodoma, kad „įpėdiniui iš įstatymo (1222 straipsnis, 1254 straipsnis) palikimas priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio atskiro teismo patvirtinimo“. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. Vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu (1933 m. redakcija), palikėjo vaikai, tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties (...), dalija palikimą tarp savęs po lygią dalį. Byloje esančių įrodymų visetas – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 14 d. pažyma Nr. R4-678, archyviniai dokumentai, aplinkybė, kad dalies J. T. turto paveldėjimo faktas jau yra nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88/06, patvirtina aplinkybę, kad J. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė Pastatus adresu (duomenys neskelbiami), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbiami), o vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu, visi keturi senolės J. T. vaikai turėjo teisę paveldėti ir paveldėjo po ¼ dalį po J. T. likusio turto.
6. Pasisakydamas dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti atnaujinimo, pažymėjo, kad Lietuvos okupacijos ir turto nacionalizacijos metu pareiškėjui buvo tik 13 metų, todėl jam nebuvo žinoma visa informacija apie giminės valdomą turtą. Teismas laikė tikėtinu, kad dėl jauno amžiaus pareiškėjas galėjo nežinoti visų duomenų apie giminės turimą turtą. Vis dėlto, pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procesų Lietuvoje pradžios nuosekliai ir intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės ir visą (duomenys neskelbiami) giminės turtą, į kurį jis galėjo pretenduoti. Pareiškėjo atžvilgiu Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio institucijos pagal Atkūrimo įstatymą jau yra priėmusios 18 sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo Z. T. ir motinos T. T. turėtą turtą.
7. Teismas vertino, kad pareiškėjas objektyviai galėjo nežinoti apie visą giminės valdytą turtą, nes jo nacionalizavimo metu buvo mažametis vaikas, vėliau ištremtas ir negyvenęs Lietuvoje. Be to, informacija, koks turtas priklausė pareiškėjo senolei ar tėvui, nėra lengvai prieinama, nėra susistemintų registrų, iš kurių pareiškėjas būtų galėjęs anksčiau nesunkiai gauti visą informaciją, jos teko ieškoti archyvuose, kai pareiškėjas iš Jėzuitų ordino sužinojo apie galimai (duomenys neskelbiami) priklausiusį turtą, esantį (duomenys neskelbiami).
8. Tai, kad informacija apie senolės ir tėvo valdytą turtą nėra lengvai prieinama ir tikėtina, kad pareiškėjas jos nežinojo ar žinojo ne visą, tai, kad pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procesų Lietuvoje pradžios nuosekliai ir intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į kitą (duomenys neskelbiami) giminės turtą bei tai, kad gavęs informaciją apie ginčo turtą, jis nedelsiant kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, leido teismui daryti išvadą, kad Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas praleistas ne dėl aplaidumo, o dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo pareiškimą palikti nenagrinėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Apeliantė nurodo, kad byla nėra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl minėtų atsiliepimo argumentų.
9.2. Pažymėjo, jog Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, siekiant įgyvendinti šias teises, visų pirma, reikia per įstatyme nustatytus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis). Prašyme atkurti nuosavybės teises reikia nurodyti, inter alia, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardą, pavardę, turto rūšį, dydį, buvimo vietą (11 straipsnio 1 dalis). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės. Vienas iš nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų - valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Šioje byloje pareiškėjas nuosavybės teisę ir įrodinėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu pažymėjimu, kurį pirmiausiai turėjo pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kaip institucijai, įgaliotai nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Akcentavo, jog tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
9.3. Nustačius, kad pareiškėjas nepasinaudojo ikiteismine prašymo nagrinėjimo tvarka, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).
9.4. Apeliantės teigimu, pirmiausia pareiškėjas turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Tuo atveju, jeigu terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas privalo archyvinius dokumentus pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kaip institucijai, įgaliotai nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ir tik tuo atveju, jeigu minėta institucija traktuos, jog pateiktų dokumentų nepakanka, tik tuomet asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
9.5. Šioje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl minėtas ginčas yra išimtinai administracinio pobūdžio. Pastebėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad reikalavimai dėl Atkūrimo įstatyme 10 straipsnio 4 dalį įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau šioje byloje konstatavus, kad reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra priimtas nepagrįstai, bendrosios kompetencijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti administracinio pobūdžio reikalavimo atnaujinti pareiškėjui praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nes minėtas reikalavimas yra administracinio pobūdžio (CPK 36 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad yra pagrindas pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtą, teismas taip pat turėjo palikti nenagrinėtą pareiškėjo reikalavimą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą turimiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi šis reikalavimas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
9.6. Apeliantės įsitikinimu, nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjui Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra konstatuota, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti tam tikras teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjo nurodomų termino praleidimo priežasčių nėra pagrindo vertinti kaip objektyvių, nepriklausiusių nuo jo valios, atėmusių galimybę arba sukliudžiusias jam atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus. Be to, pareiškėjas turėjo ilgą laiko tarpą, t. y. devynis metus (nuo 1992 m. iki 2003 m. gruodžio 31 d.), pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kaip institucijai, įgaliotai nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau to nepadarė. Įvertinant tokį ilgą nustatyto termino praleidimo laikotarpį, pareiškėjo nurodomos priežastys negali būti laikomos tinkamu pagrindu atnaujinti prašomą terminą.
Atsiliepimas
10. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 14 d. pažyma, kad pareiškėjo senolė J. T. iki mirties nuosavybės teise valdė statinius (duomenys neskelbiami), jokiu būdu nepatvirtina paties pareiškėjo nuosavybės teisių, taip pat nepatvirtina fakto, kad 1/4 dalis po J. T. mirties atiteko pareiškėjo tėvui Z. T., į kurio turtą atkurti nuosavybės teises pareiškėjas ir pretenduoja. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas negali pretenduoti į senolės J. T., kuri mirė 1939 m. lapkričio 27 d. ir turto nacionalizavimo metu nei de facto nebuvo nei de jure nebegalėjo būti jo savininkė, taip pat pareiškėjas nesiekia įrodyti, kad jis pats buvo turto savininku jo nacionalizavimo metu. Todėl apeliantės argumentai, kad pareiškėjas turi asmens, į kurio turto nuosavybės teisių atkurimą pretenduoja, nuosavybę patvirtinančius dokumentus ir juos turėjo pateikti vertinimui nuosavybės teises atkuriančiai institucijai, visiškai nepagrįstas.
10.2. Pasisakydamas dėl rūšinio bylos teismingumo nurodė, jog reikalavimas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti teismingas administraciniam teismui, o reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino pateikti nuosavybės teises ir giminystę patvirtinančius dokumentus atnaujinimo teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas nėra praleidęs Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, tai jau yra patvirtinta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I8-1156-2003 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-831/2003, todėl rūšinis bylos teismingumas nebuvo pažeistas.
10.3. Pasisakydamas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pateikti giminystės ryšį su buvusiu turto savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo, nurodė, kad sprendimą priėmęs teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui objektyviai galėjo būti nežinoma apie visą (duomenys neskelbiami) giminės turėtą turtą, atsižvelgiant į istorines aplinkybes, pareiškėjo amžių tuo metu kai vyko turto nacionalizacija, negausius informacijos šaltinius. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Sibirą, kur turto, dėl kurio vyksta ši byla savininkas ir vienintelis informacijos šaltinis, pareiškėjo tėvas Z. T. netrukus, t. y. 1941 m. gruodžio 20 d., mirė. Akivaizdu, jog su visa šeima patekus į tremtį Lietuvoje likusio turto, kurio negalėjo tikėtis kada nors atgauti, klausimai nebuvo prioritetiniai. Tik netikėtai sužinojęs apie jo senolės J. T., kurios turto dalį paveldėjo jo tėvas, Vilniaus mieste turėtą turtą, nedelsdamas ėmėsi veiksmų siekdamas ir šio turto nuosavybės teisių atkūrimo – kreipsi dokumentų į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (toliau – LCVA), į VĮ Registrų centras ir galiausiai į teismą. Dėl objektyvių aplinkybių nežinodamas apie tokį jo senolei priklausiusio ir po jos mirties jo tėvo paveldėtą turtą, į kurį pareiškėjas galėtų pretenduoti, pareiškėjas negalėjo suformuluoti prašymo valstybės archyvams, nes negalėjo suformuluoti konkretaus prašymo, dėl kokio turto kreipiamasi, o abstraktaus turto paieška LCVA nėra atliekama. Pažymėjo, jog ginčo turtas, pastatai (duomenys neskelbiami), jokiuose archyviniuose dokumentuose, kurie buvo gauti iš LCVA nagrinėjant civilinę bylą dėl Užutrakio dvaro ir kito turto Trakuose valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo, nėra minimi, todėl apeliantės prielaida, kad pareiškėjui jau 2006 m. turėjo būti žinoma ne tik apie jo tėvų, bet ir senolės J. T. turtą, į kurio dalį minėtais įsakymais, kaip teigia apeliantas, pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės Trakuose, nepagrįsta.
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra administracinio pobūdžio ir yra nagrinėtini administraciniame teisme. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso dalis, todėl šioje byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra išimtinai administracinio pobūdžio. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, siekiant įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo teises, visų pirma, reikia per įstatyme nustatytus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis). Teismui nustačius, kad pareiškėjas nepasinaudojo ikiteismine prašymo nagrinėjimo tvarka, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).
11.2. Reikalavimai dėl Atkūrimo įstatyme 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau šioje byloje konstatavus, kad reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra priimtas nepagrįstai, bendrosios kompetencijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti administracinio pobūdžio reikalavimo atnaujinti pareiškėjui praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nes minėtas reikalavimas yra administracinio pobūdžio (CPK 36 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad yra pagrindas pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtu, teismas taip pat turėjo palikti nenagrinėtą pareiškėjo reikalavimą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą turimiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentus pateikti, kadangi šis reikalavimas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
11.3. Nurodė, jog palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negalėjo būti pripažintos objektyviomis kliūtimis pateikti atitinkamus dokumentus institucijoms, siekiant atkurti nuosavybės teises, nes šios aplinkybės išimtinai priklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio – termino praleidimas šiuo atveju buvo sąlygojamas subjektyvaus pobūdžio priežasčių, kurios negalėjo būti pripažintos išimtinėmis, svarbiomis, o pirmosios instancijos teismo argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjui Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Išnagrinėjus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribose.
14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) jo tėvas Z. T. nuosavybės teise valdė ¼ dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbiami), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbiami).
15. Kaip teisingai pažymėjo apeliantė, kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad, sprendžiant turto valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą turtą atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jo lydimieji teisės aktai.
16. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą.
17. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas).
18. Pareiškėjas J. T. pirmosios instancijos teismui pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo paruoštą 2018 m. kovo 14 d. pažymą apie pareiškėjo senolei J. T. iki mirties nuosavybės teise priklausiusius statinius (duomenys neskelbiami), kuri galimai patvirtina pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, todėl, nesant vienos iš pareiškimo dėl juridinę reikšmę nustatymo nagrinėjimo aplinkybių, pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio faktų nustatymo.
19. Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Kaip jau buvo minėta, Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai; šio Įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
20. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad pilietis, siekdamas atkurti nuosavybės teises į turtą, turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai, nes tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
21. Kadangi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 14 d. išduota pažyma Nr. R4-678, kurios pagrindu pareiškėjas prašo nustatyti juridinį faktą, jog iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) jo tėvas Z. T. nuosavybės teise valdė ¼ dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbiami), nebuvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai, konstatuotina, kad klausimas, ar pareiškėjo turimų dokumentų pakanka patvirtinti Z. T. turėtas nuosavybės teises į Pastatus, nagrinėtinas ne teisme, bet nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžiančioje institucijoje ir tik esant šios išvadai, kad nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nepakanka, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).
22. Pareiškėjas nurodo, jo senolė J. T. mirė 1939 m. lapkričio 27 d. ir turto nacionalizavimo metu ji jau negalėjo būti jo savininkė, todėl tik teismas gali nustatyti juridinį faktą kas paveldėjo jos turtą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 punkto nuostatas, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos ir turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracine tvarka tvarkos bei nėra vienos iš pareiškimo dėl juridinę reikšmę nustatymo nagrinėjimo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš esmės nagrinėti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl to išnagrinėjęs tokį pareiškimą netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė neteisėtą procesinį sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo naikintinas, o pareiškėjo pareiškimas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
24. Pareiškėjas teismui pateiktu pareiškimu taip pat prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai.
25. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso dalis. Tai, kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (2002 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta byloje V. C. v Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta byloje Z. T. S. v Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. spalio 22 d. nutartis, priimta byloje I. Č. v Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta byloje A. K. v V. C., Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2005 m. nutartis, priimta byloje I. M. M. v Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti; 2007 m. birželio 14 d. nutartis priimta byloje K. J. v Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti). Kaip jau buvo minėta, pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnį prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamoms institucijoms, kurios atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veiksmo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Nors specialioji teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad reikalavimai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme, tačiau šiuo atveju, konstatavus, kad yra pagrindas pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšme turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtą, reikalavimas atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, taip pat paliktinas nenagrinėtas, nes šis reikalavimas, nesant pagrindo nagrinėti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo J. T. pareiškimą palikti nenagrinėtą.