- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-24
- Bylos Nr.
- eI3-5422-484/2023
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti arba pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Departamentas) 2023 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (toliau – Sprendimas). Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti 1 003,76 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Bendrovė nuosavybės teise valdo 1 693,10 m ilgio vandentiekio tinklus – šalto vandens tiekimo vamzdyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – Tinklai). Vandenvietėje yra trys vandens gavybos gręžiniai: Nr. 1361, Nr. 1688 ir Nr. 3342 (toliau – Gręžiniai). Gręžiniai yra skirtinguose, bet šalia esančiuose žemės sklypuose, priklausančiuose tretiesiems asmenims. Nuo 2019 metų tarp žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų ir Bendrovės vyksta ginčai dėl servituto žemės sklypui nustatymo tam, kad Bendrovė galėtų eksploatuoti, prižiūrėti ir naudotis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius Gręžinius. Tarp šalių kilęs ginčas šiuo metu nagrinėjamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-29-494/2023, kurios nagrinėjimas yra sustabdytas iki bus išnagrinėtos susijusius bylos.
Pareiškėja skunde pažymi, kad Bendrovė 2020 m. liepos 2 d. kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – Lietuvos geologijos tarnyba) dėl leidimo naudoti požeminius vandens išteklius išdavimo, tačiau leidimas nebuvo išduotas dėl teisme vykstančių ginčų.
Pareiškėjos tvirtinimu, Bendrovė ėmėsi visų veiksmų, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius būtų išduotas, tačiau Bendrovė Lietuvos geologijos tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius gauti negali ne dėl savo kaltės, dėl ko, pareiškėjos nuomone, Bendrovei negali kilti neigiamos to pasekmės.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į Bendrovės paaiškinime nurodytas papildomas faktines aplinkybes, netyrė pateiktų rašytinių įrodymų, atsisakė individualizuoti paskirtos ekonominės sankcijos dydį, todėl teigia, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, pareiškėjos nuomone, skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų.
Pareiškėjos vertinimu, Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 132 straipsnio nuostatomis bei neatsižvelgė į Bendrovės teiktas rašytines pastabas.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodo, kad jai pritaikyta sankcija yra per griežta, sankcijos dydis neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, Bendrovė nesiekė tyčia nuslėpti ir neteisingai deklaruoti išgautus gamtos išteklius bei nesumokėti už juos mokesčių. Pareiškėja prašo pritaikytą sankcijos dydį sumažinti.
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Bendrovė 2019–2021 metų mokestiniu laikotarpiu naudojo gėlo požeminio vandens išteklius iš Gręžinių (Gręžinių Nr. 1361 ir Nr. 1688), esančių (duomenys neskelbtini), neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo. Bendrovė, naudodama požeminio vandens išteklius be leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – Žemės gelmių įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) ir Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) reikalavimus.
Atsakovo tvirtinimu, Departamento pareigūnai pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė privalėjo turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes.
Atsiliepimas
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos skundo argumentais, atsiliepime nurodo, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės formos už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, todėl mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, toks, koks jis yra nustatytas Įstatyme. Atsakovo teigimu, Bendrovė žinodama, kad negali gauti leidimo naudoti požeminius vandens išteklius, privalėjo nenaudoti požeminio vandens išteklių iki kol bus išduotas leidimas arba prisiimti atsakomybę už pasekmes, atsiradusias dėl tokios veiklos.
Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, atsiliepime tvirtina, kad be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis negali būti traktuojamas kaip formalus reikalavimų pažeidimas, už kurį neturėtų būti taikoma sankcija, kadangi mokesčių mokėtojas nevykdo įstatymu nustatytos pareigos – turėti leidimą. Atsakovo nuomone, asmenys, vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymuose nustatytų reikalavimų nesilaikys.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad priimant Sprendimą, buvo įvertinti Bendrovės pastabose pateikti argumentai, o būtent tai, kad Bendrovė teikė deklaracijas ir priežastys, trukdančios gauti leidimą išgauti gėlą požeminį vandenį iš eksploatuojamų gręžinių. Sprendime yra pažymėta, jog netvirtinti patikrinimo akto ir netaikyti mokesčio mokėtojui mokesčio už išgautą požeminį vandenį padidintu tarifu galiojantys įstatymai nenumato. Mokesčių administratoriui (Departamentui) nenumatyta koeficiento mažinimo (ekonominės sankcijos dydžio individualizavimo) ar kitokių priemonių galimybė, išskyrus mokesčio 10 kartų didesniu tarifu skaičiavimą, kaip nustatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.
Atsakovė atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, 2023 m. sausio 9 d. pateikdama rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, prašė ne pakeisti patikrinimo aktą, o jo netvirtinti. Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas pakeisti patikrinimo aktą susijęs su mokesčio padidintu tarifu sumažinimu, o toks prašymas nepagrįstas teisės aktais ir teismų praktika, todėl negalėjo būti tenkinamas. Atsakovas atsiliepime dar kartą pažymi, kad Įstatymas mokesčių administratoriui nesuteikia teisės mažinti Įstatyme nustatyto koeficiento dydį.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos skundu, atsiliepime atkreipia dėmesį, jog Bendrovės pardavimo pajamos 2021 m. siekė 649 829 Eur. Grynasis pelnas 2021 m. – 79 755 Eur. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad Bendrovė veiklą vykdo 30 metų, veiklos sritys: patalpų nuoma, investicinė veikla, nekilnojamasis turtas. Atsakovo vertinimu, Departamento paskaičiuota vadovaujantis galiojančiu Įstatymu mokėtina suma tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – 8 329 Eur Bendrovei nėra neproporcingai didelė finansinė našta. Bendrovė yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti Įstatymo 6 straipsnio pagrindu. Pažymi, kad toks stabiliai ir pelningai veikiančios Bendrovės prašymas sumažinti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu yra nesąžiningas kitų verslo subjektų atžvilgiu, kurie įstatymų laikosi.
Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių bei nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai darytų įtaką jos finansinei padėčiai, todėl teismas neturėtų daryti išimties iš Įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Be to, atsakovas nurodo, kad Bendrovė neprašo išdėstyti mokėjimą dalimis per tam tikrą laiko tarpą ar atidėti mokėjimą, jei Bendrovei vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ planinį, mokesčio už 2019 m., 2020 m., 2021 m. mokestiniais laikotarpiais išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminis vanduo) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, 2022 m. gruodžio 7 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA-6916 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nurodyta, kad Bendrovė 2019-2021 metų mokestiniais laikotarpiais naudojo gėlo požeminio vandens išteklius iš Gręžinių Nr. 1361 ir Nr. 1688, (duomenys neskelbtini), neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo, t. y. dokumento, kuriuo suteikiama teisė naudoti žemės gelmių išteklius.
Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrovė, naudodama požeminio vandens išteklius be leidimo, pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (įstatymo suvestinė redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) ir Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (įstatymo suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) reikalavimus.
Patikrinimo akte pažymėta, kad Bendrovė tikrinamaisiais mokestiniais laikotarpiais vykdė išgauto požeminio vandens gavybos apskaitą (toliau – apskaita), kaip numatyta Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir teikė metines ataskaitas Aplinkos apsaugos agentūrai prie Aplinkos ministerijos naudodamasi Aplinkos informacijos valdymo integruota kompiuterine sistema (toliau – IS AIVIKS). Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas formos KIT708 (toliau – deklaracija) už 2019-2021 metų kalendorinius ketvirčius ir už išgautą gėlo požeminio vandens kiekį sumokėjo mokestį, kaip nustatyta Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse. Patikrinimo akte nurodyta, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius apskaičiuotas ir deklaruotas teisingai.
Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad visų 2019-2021 metų kalendorinių ketvirčių deklaracijos pateiktos pavėluotai, t. y. nesilaikant terminų. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 4 dalies reikalavimais, deklaracijos turėjo būti teikiamos iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Patikrinimo aktu, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Bendrovei už be leidimo 2019-2021 metų mokestiniu laikotarpiu išgautą gamtos išteklių (gėlas požeminis vanduo) kiekį iš Gręžinių Nr. 1361 ir Nr. 1688, esančių (duomenys neskelbtini), apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu (taikant koeficientą 10), t. y. 8 329 Eur.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu, 2023 m. sausio 9 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Bendrovė rašytinėse pastabose nurodė, jog jos naudojami Gręžiniai Nr. 1361 ir Nr. 1688, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Nuo 2019 metų tarp žemės savininkų ir Bendrovės vyksta ginčai dėl servituto žemės sklypams nustatymo tam, kad Bendrovė galėtų eksploatuoti žemės sklype esančius vandens gavybos gręžinius. Bendrovė 2020 m. liepos 2 d. kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo naudoti požeminio vandens išteklius išdavimo, tačiau leidimas nebuvo išduotas dėl vykstančio teisminio ginčo. Taip pat Bendrovė nurodė, jog ji neturėjo tikslo slėpti išgauto vandens kiekio, 2019–2021 metais išgautus gamtos išteklių kiekius deklaravo ir sumokėjo mokestį. Bendrovė pastabose nurodė, kad leidimo naudoti požeminio vandens išteklius negali gauti ne dėl savo kaltės, prašė netvirtinti Patikrinimo akto ir netaikyti mokesčio už išgautą požeminį vandenį padidintu tarifu.
Departamentas, įvertinęs Bendrovės rašytines pastabas, 2023 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. AS-8 nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 8 329 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Pagal Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalį (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d. ) leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes. Žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.
Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes yra neterminuoti.
Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 2 punkte (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad leidimai naudoti požeminio vandens išteklius išduodami be konkurso. Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išdavimas, viešinimas ir atsisakymo išduoti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes pagrindai nustatyti Žemės gelmių įstatymo 18 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.). Pagal Žemės gelmių įstatymo 18 straipsnio 2 dalį leidimus naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes, nurodytus šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje išduoda Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės nustatyta tvarka. Asmuo, norintis gauti leidimą, turi pateikti prašymą ir dokumentus, nurodytus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame tvarkos apraše.
Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).
Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 198, 3 punkte nustatyta, kad Leidimus išduoda, tikslina, leidimų galiojimą sustabdo, leidimų galiojimo sustabdymą panaikina ir leidimų galiojimą panaikina Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Lietuvos geologijos tarnyba) per Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą (toliau – ALIS), išskyrus, kai leidimas išduodamas Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju.
Kaip matyti iš Patikrinimo akto, Bendrovė vykdo nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo veiklą. Patikrinimo akto duomenimis nustatyta, kad Bendrovė, vykdydama savo veiklą, 2019-2021 metų mokestiniu laikotarpiu naudojo gėlo požeminio vandens išteklius iš Gręžinių Nr. 1361 ir Nr. 1688, esančių (duomenys neskelbtini). Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
Taigi, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo nuostatomis Bendrovė, vykdydama savo veiklą ir 2019-2021 metų mokestiniu laikotarpiu naudodama gėlo požeminio vandens išteklius iš Gręžinių Nr. 1361 ir Nr. 1688, esančių (duomenys neskelbtini), privalėjo turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą.
Byloje pripažįstama aplinkybė, jog Bendrovė gėlo požeminio vandens išteklius iš Gręžinių Nr. 1361 ir Nr. 1688, esančių (duomenys neskelbtini), Patikrinimo akte nurodytais mokestiniais laikotarpiais naudojo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Įvertinus Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėja skunde mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 8 329 Eur suma ir ją patvirtino.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (MAĮ 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (MAĮ 16 straipsnio 2 dalis). Todėl ta aplinkybė, kad pareiškėja teikė deklaracijas VMI ir mokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, nesudaro pagrindo pareiškėjos atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio nuostatų.
Pareiškėjos skundo argumentas, jog Departamentas neatsižvelgė į Bendrovės pateiktas rašytines pastabas ir be pagrindo ginčijamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, yra visiškai nepagrįstas.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinama kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinius gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 ir kt.).
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nenumato, kad šio mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, t. y. šiuo atveju – mokesčio tarifo, dydį: mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymu, kurio tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 1 straipsnis), nustatyta griežta poveikio priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020), kuri gali būti mažinama esant aplinkybėms, dėl kurių tokia poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Įgyvendinant šias Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 4 skirsnio, reglamentuojančio ūkio subjektų priežiūrą, 36⁸ straipsnyje nustatytos bendro pobūdžio nuostatos, reglamentuojančios poveikio priemonių ūkio subjektams taikymą, o taip pat – teisminę tokių poveikio priemonių teisėtumo ir pagrįstumo patikrą: skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti (VAĮ 36⁸ straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020).
Taigi Departamentas, veikdamas pagal jam teisės aktais suteiktą kompetenciją, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį didesnio mokesčio tarifo taikymą.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėjos įvardijamos aplinkybės – deklaracijų teikimas, apskaitos, kurios pagrindu ir buvo nustatytas išgautas vandens kiekis per Patikrinimo akte nurodytą mokestinį laikotarpį, vedimas ir mokesčio už išgautus gamtos išteklius mokėjimas, teismo vertinimu, yra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už 2019 m., 2020 m. ir 2021 m. metais be leidimo išgautus požeminio vandens išteklius. Byloje duomenų, kad pareiškėja turėjo tikslą nuslėpti naudojamus gėlo požeminio vandens išteklius ir tokiu būdu turėti mokestinės naudos, nėra. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 5.
Taikyti dar mažesnį koeficientą, teismo vertinimu, nėra pagrindo. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja vykdo ūkinę komercinę veiklą. Taigi, nors pareiškėja ir vedė išgautų gamtos išteklių apskaitą mokestiniu laikotarpiu ir mokėjo mokestį, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu Įstatyme nustatytos pareigos turėti leidimą nevykdė. Byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja nustatyta tvarka kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo išdavimo, nėra. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės dėl kurių, kaip teigia pareiškėja, ji negali gauti leidimo, bylos rašytiniais įrodymais nepatvirtintos ir jos yra visiškai nagrinėjamai bylai nereikšmingos. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, susiję su leidimo išdavimu (teisminis ginčas), parodo pareiškėjos poziciją į imperatyvias Įstatymo nuostatas ir galimybę jų nesilaikyti.
Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Bendrovei už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuota, taikant koeficientą 5, suma būtų proporcinga ir adekvati jos padarytam pažeidimui. Duomenų, kad 4 164,50 Eur suma Bendrovei būtų nepakeliama našta finansiniu požiūriu ir esmingai neigiamai atsilieptų jos vykdomai ūkinei veiklai, nėra.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2023 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” dalis, kuria Bendrovei patvirtintas 8 329 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistina, sumažinant mokestį už 2019 m., 2020 m., 2021 m. mokestinius laikotarpius išgautus valstybinius gamtos išteklius iki 4 164,50 Eur, taikant koeficientą 5.
Pareiškėja skunde nurodė ir kitus argumentus, kurių pagrindu prašo pakeisti ginčijamą Sprendimą, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašo priteisti jos naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant pareiškėjos skundžiamą atsakovo administracinį teisės aktą ir pareiškėjos atžvilgiu taikant poveikio priemones, pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog, įvertinus pareiškėjos skundo argumentus bei byloje esančius įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais. Todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingas dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2023 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” dalį, kuria Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ patvirtintas 8 329 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, pakeisti, sumažinant mokestį už 2019 m., 2020 m., 2021 m. mokestinius laikotarpius išgautus valstybinius gamtos išteklius iki 4 164,50 Eur (keturių tūkstančių šimto šešiasdešimt keturių eurų ir penkiasdešimt centų), taikant koeficientą 5.
Kitą pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ skundo dalį atmesti.
Pareiškėjos Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.