Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam A. B. (A. B.) ir jo gynėjui advokatui Vitalijui Burinskiui (Vitalij Burinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato V. Burinskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį – 5 metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 5 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. priteista: nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. K. (A. K.) 2000 EUR nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. K. 200 EUR nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2076,73 EUR nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadaryta, nuteistojo veikos kvalifikuotos tinkamai, o išvada, kad A. B. nebuvo būtinosios ginties situacijoje yra pagrįsta objektyviais ir neprieštaringais įrodymais.

Dėl įrodymų vertinimo ir skundo argumentų, susijusių su būtinąja gintimi

5. Apeliaciniu skundu A. B. gynėjas skundžiamą nuosprendį iš esmės ginčija dviem aspektais: 1) įrodymai, kurių pagrindu jis pripažintas kaltu padaręs BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra įvertinti netinkamai – jie byloja, jog A. B. gynėsi nuo A. K.; 2) jis netyčia sudavė D. K., todėl negali atsakyti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardijami duomenys, kurie neva rodo, kad A. B. tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, yra atrinkti selektyviai, interpretuojami išimtinai nuteistojo naudai ir atsietai nuo įrodymų visumos. Byloje esantys įrodymai teismui nekelia jokių abejonių, jog A. B. ne tik sunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, tačiau ir tai, jog toks veikimas negali būti laikomas gynyba.

7. A. B. veiksmai konflikto metu negali būti vertinami atsietai nuo visos įvykio situacijos ir jos pradžios. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, A. B. nebuvo besiginantis ir pasyvus konflikto dalyvis, nes būtent jis buvo konflikto iniciatoriumi. Nuteistasis A. B. prie nukentėjusiųjų namų atėjo be jokios rimtos priežasties, aiškintis trečiųjų asmenų santykių, apie kuriuos sužinojo išgertuvių metu. Nuteistojo parodymai šioje dalyje nuolat kito – tai jis išgėrė 1 puodelį alaus, tai 1 litrą alaus, tačiau bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai V. K. ir V. B. nuosekliai teigė, kad atėjusių vyrų rankose matė alaus butelius ir jie buvo akivaizdžiai neblaivūs, svirduliavo ir garsiai šaukė (t. 3, b. l. 63 – 64; t. 1, b. l. 144 – 145, 147 – 148). Be to, ir į įvykio vietą A. B. atvedęs liudytojas P. R. nurodė, kad įvykio dieną jie su A. B. vartojo alkoholį ir buvo apsvaigę – jis pats buvo taip apsvaigęs, jog miglotai viską pamena (t. 1, b. l. 160 – 161). Taigi akivaizdu, jog A. B. būdamas neblaivus pasirodė kitų asmenų gyvenamosios vietos kieme, kur būtent jis, o ne kiti asmenys savo pasirodymu ir keliamais klausimais iniciavo konfliktą ir vien tai rodo jo kaip asmens pavojingumą. Byloje nėra ginčo, kad A. B. priekaištavo dėl neva A. K. pagrobtos S. S. pensijos. Tačiau apie tai, jog tarp S. S. ir A. K. būtų kilęs ginčas ar panašus atvejis būtų įvykęs, byloje nėra jokių objektyvių duomenų. Priešingai – S. S. dar tyrimo metu atmetė ne tik tokią versiją, tačiau ir teigė nepažįstantis nuteistojo (t. 1, b. l. 142). Todėl vien jau tokia tariama kito asmens interesų gynyba, neblaiviam įsiveržiant į kito asmens gyvenamosios vietos valdas, rodo, kad gintis reikėjo ne A. B., o nukentėjusiesiems.

8. Aplinkybę, kad A. B. pirmasis pradėjo smurtauti bei sukėlė konfliktą patvirtino ir nukentėjusiosios D. K. parodymai, kurie, skirtingai nei teigia apeliantas, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Pasak nukentėjusiosios, A. B. pradėjo kaltinti jos sugyventinį, kad jis pavogė S. S. pensiją, ir jos sugyventiniui bandant kažką pasakyti A. B., pastarasis A. K. trenkė į veidą kumščiu; jį pakėlus A. B. jam vėl sudavė į veidą; jis buvo spardomas ant žemės. Po to, kai ji nuėjo skambinti policijai, A. B. nieko nesakęs prie jos priėjo ir trenkė jai vieną smūgį į kaktą, nuo ko ji pargriuvo. Po viso to, pasirodė kaimynai. Ji nematė A. K. su strypu ir nežino iš kur tas strypas atsirado, bet po to kaimynas parvedė A. K. susirietusį. Ant sugyventinio kūno matėsi dvi juostos nuo strypo. Juos išvežė greitoji pagalba. Kitą dieną grįžusi namo sugyventinį ji rado atšalusį, pamėlusį, po ko jį vėl teko gabenti į ligoninę, kur jam buvo atlikta operacija (t. 3, b. l. 40 – 41). Pažymėtina, kad šiuos parodymus D. K. teisme pirmiausia davė jai pasiūlius papasakoti apie įvykio aplinkybes, ir tik vėliau jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo pagarsinti bei jai užduoti papildomi klausimai. Todėl teigti, kad nuosprendis iš esmės paremtas tik jos tyrimo metu duotais parodymais nėra objektyvaus pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių esminių prieštaravimų nei D. K. parodymuose, nei gretinant juos su kitais įrodymais ir įvykį mačiusių kaimynų parodymais, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo.

9. Iš esmės taip pat teismas vertina ir nukentėjusiojo A. K. parodymus – jie ne tik neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, bet juos papildo ir sujungia į logišką visumą. A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam A. B. buvo suduoti 2 smūgiai kumščiu į veidą, po kurių jis parkrito. Atsikėlęs ir atsisukęs, jis pamatė, kad D. K. sėdi ant žemės ir laikosi už akies. Ji pasakė, kad jai sudavė A. B.. Po šio veiksmo, nukentėjusysis nuėjo į vasarnamį, paėmė metalinį strypą ir išėjęs į lauką pradėjo gąsdinti A. B., bet pastarasis strypą atėmė ir sudavė jam smūgius. A. K. nurodo nesudavęs strypu smūgių minėtam vyrui, nebuvo net juo užsimojęs, jo pakėlęs aukščiau. Jis sakė vyrui, kad išeitų iš kiemo, nėra čia ko aiškintis, nes jis pas S. S. nebuvo (t. 3, b. l. 41–42).

10. Pasak apelianto, A. K. nebuvo nuoseklus nurodydamas, kaip atsirado strypas – pirmiausia teigė, kad strypą atsinešė nuteistasis, o vėliau, kad jį atsinešė pats norėdamas pagąsdinti A. B.. Visgi teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirminės apklausos metu – 2018 m. birželio 12 d., A. K. davė parodymus netrukus po jam atliktos operacijos, galimai ir subjektyviai vertindamas savo veiksmus, todėl jo parodymų netikslumas, nors ir yra, teismui yra suprantamas, vertintinas kaip nepaneigiantis tų parodymų, kurie buvo duoti teisme ir atitinka įvykį mačiusių kitų asmenų parodymus. Kita vertus, jau ir minėtos apklausos metu A. K. neteigė, kad A. B. strypą atsinešė ateidamas į jų kiemą: nurodė, jog strypas buvo iš jo vasarnamio, kad būtent juo jam buvo suduoti smūgiai į šoną. Tokie parodymų skirtumai, atsižvelgiant į ir jų davimo laiką, neleidžia abejoti vėlesnių parodymų nuoširdumu. A. K. parodymų nenuoseklumą apeliantas grindžia ir tuo, kad jie neva prieštaravo liudytojų V. K. ir V. B., kurie matė įvykį, parodymams. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šių suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių asmenų, kurie tiesiogiai matė įvykį, parodymai, vertinant juos ne selektyviai atrenkant atskirus teiginius, o jų esmę, patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie įvykio aplinkybes, bei A. B. naudotą smurtą bei eliminuoja gynybos versiją dėl būtinosios ginties situacijos.

11. Liudytoja V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną, kai išgirdo konfliktą A. K. kieme, ji buvo namie su vyru V. B.. Ji tvarkėsi namuose, o vyras pro langą stebėjo konfliktą. Vyras pamatė, kaip į kiemą atėjęs nežinomas asmuo pradėjo stumdyti A. K. sugyventinę ir išbėgo jos ginti, o ji liko antrame aukšte. Ji matė kaip nukentėjusysis išbėgo su vamzdžiu, po ko minėti asmenys susikibo. Netrukus po to ji matė ne visą vaizdą, nes dalį jo užstojo pastatas. Visgi ji matė kaip kaltinamasis atėmė vamzdį ir smogė porą kartų. Ji teigė, kad dėl pastato užstojusio dalį vaizdo ji nematė ant žemės gulėjusio A. K., bet galėjo numatyti, kad ten guli A. K.. Taip pat ji teigė, jog nematė, kad A. K. būtų užsimojęs prieš kaltinamąjį (t. 3, b. l. 63–64). Šios liudytojos vyras V. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė kaip kaltinamasis sudavė smūgį į veidą D. K., kuri jį varė iš namų. Kai liudytojas išbėgo į lauką jų išskirti, A. K. išbėgo su vamzdžiu ginti žmoną. Nepamena ar strypas buvo pakeltas ar nuleistas, o vėliau jų nematė, nes jie užbėgo už namo. Po to, jis matė, kaip kitas iš vyrų ir D. tempė namo A. K., kuris pats negalėjo paeiti, o jo akys buvo užmerktos (t. 3, b. l. 64 – 65).

12. Tokie įstatymų nustatyta tvarka prisaikdintų ir proceso baigtimi nesuinteresuotų bei betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų parodymai atitinka konflikto priežastis bei logišką jo eigą ir aiškiai rodo, jog nukentėjusieji, o ne nuteistasis nurodė objektyvias įvykio aplinkybes. Pirmiausia minėtų liudytojų parodymai iš esmės patvirtino tai, kad A. K. strypą paėmė tik tada, kai buvo smurtauta prieš jo sugyventinę – smūgio nukentėjusiajai į veidą aplinkybę parodė ir V. B., o vėliau mėlynę ant nukentėjusios veido matė ir V. K.. Be to, V. K. parodė nemačiusi, jog iki strypo atėmimo A. K. būtų mosavęs juo prieš kaltinamąjį, atitinkamai ir V. B., matęs išbėgantį nukentėjusįjį, neprisiminė matęs tokio veiksmo. Todėl nuoseklių nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad minėtu daiktu jis nemosavo ir juo nebandė suduoti A. B., minėtų nešališkų liudytojų parodymai nepaneigė. Be to, šie liudytojai nurodė girdėję kaip D. K. vijo nuteistąjį iš namų, o būtent po smūgio sugyventinei, A. K. grįžo į namus strypo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visa tai rodo, jog abiejų nukentėjusiųjų siekis buvo nutraukti konfliktą ir priversti nuteistąjį pasišalinti iš jų gyvenamosios vietos teritorijos. Akivaizdu, kad įspūdis, jog A. K. siekė apginti savo sugyventinę, o ne užpulti A. B., susidarė ir minėtiems liudytojams. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad V. K. ribotai matė įvykio situaciją, visgi pastaroji nurodė aiškiai mačiusi du nuteistojo mostus strypu, o iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad ant nukentėjusiojo yra būtent dvi strypu padarytos žymės. Jų forma taip pat byloja apie sužeidimus būtent tokiu daiktu (t. 1, b. l . 27–28). Taigi tokie pastarosios parodymai atitinka ir duomenis gautus iš kitų įrodymų šaltinių.

13. Tai, kad A. B. atsitraukė už namo pamatęs nukentėjusįjį su strypu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jokiu būdu nerodo jį vengus konflikto. Atėmęs strypą jis neišėjo iš kiemo su strypu, neišmetė jo, ką būtų daręs žmogus, išties norėjęs išvengti konflikto, o vėl įgijęs pranašumą prieš nukentėjusįjį, toliau tęsė savo smurtinius veiksmus ir puolė nukentėjusįjį jau panaudodamas ir atimtą strypą. Nuteistasis neneigia, kad atimtu strypu sudavė smūgius nukentėjusiajam, po ko, kaip matyti iš bylos duomenų, pastarasis vien savo jėgomis jau negalėjo paeiti ir prarado sąmonę. Toks veikimas, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip neatitinka gynybinių veiksmų pobūdžio. Be to, ir specialistė išvadoje pažymėjo, kad tokiems sužeidimams, kurie konstatuoti nukentėjusiajam atsirasti reikalinga didelio laipsnio jėga (t. 1, b. l. 114), o iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, jog strypo žymės ant nukentėjusiojo kūno buvo ryškios. Taigi akivaizdu, kad A. B. veikė agresyviai, puolė nukentėjusįjį ir didele fizine jėga jį paveikė, o ne nuo jo gynėsi.

14. Gynyba tikina, kad nukentėjusiesiems joks pavojus nebegrėsė, kad A. B. su savimi neturėjo jokio ginklo, todėl A. K. nebuvo nuo ko gintis, t. y. nebuvo pavojingo kėsinimosi iš nuteistojo pusės. Visgi tokia įvykio aplinkybių interpretacija yra nepagrįsta. Pirmiausia, A. B. dar iki nukentėjusiajam paimant strypą, jau buvo keletą kartų panaudojęs smurtą prieš A. K., o galiausiai smogė ir už save fiziškai silpnesnei moteriai. Tai, kad grėsmė nukentėjusiesiems vis dar egzistavo, rodo ir aplinkybė, jog konfliktą stebėjęs kaimynas priėmė sprendimą į jį įsikišti, pamatęs kaip vyras fiziškai smurtavo prieš moterį. Visa tai rodo, kad A. B. veikimas įvykio vietoje darėsi vis pavojingesnis ir jis, nepaisant asmenų prašymų palikti jų gyvenamosios vietos teritoriją, iš įvykio vietos nepasitraukė. Būtent smūgis moteriai ir lėmė, kad A. K. nusprendė iš namų atsinešti strypą, nes kitų priemonių prieš taip pavojingai besielgiantį asmenį nebuvo. Tą rodo ir aplinkybė, jog D. K. pradėjus skambinti policijai, ji ir sulaukė smūgio iš nuteistojo. Todėl darytina išvada, kad po minėto smurto atvejų prieš nukentėjusiuosius, konfliktas ir pavojus asmenų sveikatai iš nuteistojo, kuris, beje, praeityje ne kartą baustas ir teistas už konfliktus viešose vietoje būdamas neblaivus, pusės vis dar buvo realus ir nukentėjusiojo gynyba buvo pateisinama.

15. Siekdamas pagrįsti nuteistajam kilusio pavojaus realumą ir gynybos būtinumą, apeliantas teigia, kad pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jo tikslas buvo suduoti smūgius nuteistajam strypu, t. y. jis turėjo tikslą kerštauti. Tokia nuteistojo gynėjo pateikta faktų interpretacija aiškiai tendencinga ir nepagrįsta. Iš visos konflikto eigos matyti, jog A. K. pasiimdamas strypą siekė apsiginti nuo į jų kiemą įsiveržusio A. B. smurtinių veiksmų prieš jį ir jo sugyventinę. Nukentėjusiojo teisme išsakyti žodžiai: „jei nebūtų atėmęs strypo, tai gal ir būčiau sudavęs“ (t. 3, b. l. 42), jokiu būdu nepaneigia minėto asmens parodymų esmės ir nekart pakartotos aplinkybės, jog jis siekė išvaryti minėtą asmenį iš kiemo. Vien galimybė ir hipotetinis svarstymas dėl to ar smūgis būtų suduotas yra sąlyginio pobūdžio, be to, net ir tokio smūgio sudavimas reikštų ne kerštą, o siekį išvaryti ir taip apsiginti nuo asmens, prieš kurį be tokio daikto nukentėjusysis nieko padaryti negalėjo.

16. Tokių teismo išvadų nekeičia ir apelianto nurodytos aplinkybės apie neva ant jo kūno buvusius sužeidimus. Pirmiausia vien tai, kad apie minėtus sužeidimus liudija pats nuteistasis ir jo tėvai, turi būti vertinama itin atsargiai, nes minėti asmenys yra suinteresuoti nuteistojo teisinės padėties sušvelninimu. Kita vertus, skirtingai nei A. K. atveju, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad įvykio metu A. B. minėtus sužeidimus patyrė ir juolab patyrė nuo nukentėjusiųjų – priešingai, V. K. nurodė, kad iš A. K. pusės A. B. atžvilgiu apskritai nematė suduotų smūgių ir net mostų strypu. Taigi A. B. versija apie jam suduotus smūgius tėra objektyviais įrodymais nepagrįsta ir nukentėjusiųjų bei įvykį mačiusių kaimynų parodymais paneigta gynybinė versija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.

17. Apeliantas taip pat teigia, kad byloje nebuvo įrodyta, jog A. K. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo būtent A. B. veiksmų rezultatas – specialisto išvada kategoriškai nepatvirtino, kad toks pažeidimas buvo padarytas strypu. Visgi tokius argumentus paneigia faktas, jog būtent po smūgių strypu, nukentėjusysis pats nebegalėjo judėti, jam reikėjo medikų pagalbos ir jokio kito smurto jis nepatyrė. Specialisto išvada ir specialistės paaiškinimai šias aplinkybes visiškai atitinka, ir šios aplinkybėms nustatyti kategoriškos specialisto išvados nereikia. Specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad plonosios žarnos plyšimas padarytas mažiausiai 1 trauminiu poveikiu ir tokiam plyšimui atsirasti reikalinga didelio laipsnio jėga (t. 1, b. l. 113–114). Šiuo atveju būtina pažymėti ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu specialistė papildomai paaiškino, kad žarna plyšti nuo suduoto smūgio gali kiek vėliau nei buvo suduotas smūgis; gali įplyšti smūgio metu sluoksnis ir bėgant laikui žarna neatlaiko ir plyšta dar kartą ir tada jos turinys patenka į pilvaplėvės ertmę; operacijos metu buvo patvirtinta, kad plyšimas tikrai įvyko; įmanoma ir tikėtina, kad žarna galėjo plyšti ir ne iš karto, o ir paros bėgyje; nuo smūgio žarna galėjo įplyšti, o vėliau pilnai plyšti ir nesant šalutinio poveikio (t. 3, b. l. 62-63).

18. Tokių specialistės išvados nuostatų ir jos paaiškinimų kontekste, apygardos teismui nekyla abejonių, kad minėtos žarnos plyšimas buvo nulemtas būtent A. B. veiksmų, kitaip tariant, nesant jo suduotų smūgių, tokie padariniai nebūtų kilę. Taigi byloje objektyviai nustatyti visi būtinieji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, leidę apylinkės teismui A. B. pripažinti kaltu padarius šį nusikaltimą.

19. Apygardos teismas nepagrįstais laiko ir apelianto argumentus, kad A. B. smūgis D. K. buvo netyčinis. Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo aspektu nuteistasis buvo visiškai nenuoseklus. Pirminės apklausos 2018 m. spalio 10 d. metu A. B. teigė, kad jis apskritai neprisimena įvykio ar, kad būtų ką nors sumušęs (t. 2, b. l. 14–15). Praėjus mažiau nei savaitei, t. y. 2018 m. spalio 16 d., A. B. nurodė, kad D. K. nemušė arba bent jau neprisimena, kad ją mušė (t. 2, b. l. 19). Tačiau jau 2018 m. spalio 26 d. įvykusios akistatos su D. K. metu, A. B. nurodė, kad kai A. K. jam pirmąkart sudavė strypu, jis gal ir galėjo suduoti Daivai, bet neturėjo tyčios padaryti traumą (t. 1, b. l. 41). Pateikus A. B. galutinį pranešimą apie įtarimą, nuteistasis nurodė, kad palaiko savo anksčiau duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad jos nemušė arba to neprisimena (t. 2, b. l. 30–31). Teisiamojo posėdžio metu A. B. vėl parodė, kad galėjo užkabinti nukentėjusiąją gindamasis (t. 3, b. l. 70). Taigi vien nuolat kitusi nuteistojo pozicija leidžia teigti, jog jo parodymai yra nepatikimi ir nenuoširdūs.

20. Nuteistojo versija apie tariamą netyčinį nukentėjusiosios kliudymą yra paneigtos byloje ištirtais įrodymais. Iš liudytojų V. K., V. B. parodymų, o taip pat nukentėjusiosios D. K. parodymų aiškiai matyti, kad smūgis A. K. buvo sąmoningas ir privertęs liudytoją V. B. bėgti jai į pagalbą ir ją ginti. Kaip jau minėta, būtent smūgis sugyventinei buvo aplinkybe, po kurios A. K. nuėjo paimti strypo. Nukentėjusioji teigė, kad smūgis buvo suduotas kai ši norėjo kreiptis pagalbos dėl smurto prieš jos sugyventinį. Visų šių asmenų parodymai teismui nekelia abejonių ir rodo, kad A. B. versija, jog smūgį D. K. jis sudavė tada, kai A. K. atsinešė strypą ir jis nuo jo gynėsi, yra nepagrįsta. Taigi konstatuotina, jog A. B. D. K. sveikatą nežymiai sutrikdė veikdamas tyčia.

21. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl A. B. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei iš jo civilinių ieškovų naudai priteistos žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pritaria ir pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praeityje A. B. jau ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, už ką jam buvo taikyta net ir laisvės atėmimo bausmė, o taip pat baustas administracine tvarka už tai, kad būdamas neblaivus trikdo viešąją tvarką bei konfliktuoja (t. 2, b. l. 85–111). Įvertinus A. B. inkriminuotų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, anksčiau jam taikytų poveikio priemonių neefektyvumą (vienu atveju jis buvo paleistas lygtinai iš pataisos įstaigos, tačiau ir toliau darė nusikalstamas veikas), laikytina, kad tik reali ir žymi laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, nes nuteistasis būdamas laisvėje piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis ir kelia pavojų visuomenei.

22. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. (A. B.) gynėjo advokato Vitalij Burinskij apeliacinį skundą atmesti.