Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-301/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-07-02
Bylos Nr.: 1A-301/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-40-1-00138-2010-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Svajūnas Knizleris (pran.), Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys, Kęstutis Juc
Nuteistasis: V. Z., D. N.
Nukentėjusysis: E. P.
Advokatai: Vytautas Blažaitis

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-301/2012Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00138-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8.1.1.; 1.2.7.2.2.3.; 1.2.20.3.; 2.1.7.3.;2.1.7.4. 1.; 2.1.15.1.2. (S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjas),teisėjų Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,gynėjui advokatui Vytautui Blažaičiui,nuteistajam V. Z. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. Z. nepilnametei nukentėjusiajai E. P. priteista 20000 litų neturtinei žalai atlyginti. Nustatyta, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise iki E. P. , gimusios (duomenys neskelbtini), pilnametystės naudosis jos įstatyminis atstovas – (duomenys neskelbtini) vaikų globos namai (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)).

Šiuo nuosprendžiu taip pat pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nuteistas D. N. , tačiau šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo-balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją mažametę E. P. , gim. (duomenys neskelbtini), tai yra prispaudė koja jos dešinę ranką, savo ranka paėmė jos kairę ranką ir ją uždėjo ant savo lytinio organo, taip jis fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. prieš jos valią;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką V. Z. laikotarpyje nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. balandžio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gulėdamas lovoje šalia miegančios mažametės E. P., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės bei jos miegu, savo ranka dirgino jos lytinius organus per jos drabužius, taip jis fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. prieš jos valią.

V. Z. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininku grupe su D. N. laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. spalio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku darė poveikį nukentėjusiajai mažametei E. P. , gim. (duomenys neskelbtini), kad ji ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-00138-10 dėl mažamečio asmens seksualinio prievartavimo, kurioje yra pripažinta nukentėjusiąja ir apklausta, pakeistų savo parodymus už piniginį atlygį, duodama melagingus parodymus apie įtariamojo V. Z. veiksmus jos atžvilgiu, kad ji anksčiau melagingai parodė, jog V. Z. ją seksualiai prievartavo, panaudodami prievartą - V. Z. surašė laišką nukentėjusiosios mažametės E. P. vardu, adresuotą prokurorui, šio laiško tekstą D. N. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), perdavė perrašyti savo ranka nukentėjusiai mažametei E. P. . Pastarajai sutikus ir perrašius laiško tekstą, D. N. už tai E. P. davė 50 Lt, po to D. N. šį laišką 2010 m. spalio 11 d. įmetė į pašto dėžutę ir taip jį išsiuntė Šiaulių apygardos prokuratūrai; D. N. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2010 m. spalio 11 d., perdavė nukentėjusiai mažametei E. P. grasinimus panaudoti prieš ją fizinį smurtą, jei ji praneš ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui apie jai daromą poveikį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėjas prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendį pakeisti dėl teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, lėmusių netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą: V. Z. nusikalstamus veiksmus iš BK 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 153 straipsnį, o iš BK 233 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 233 straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Gynėjas teigia, jog apygardos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai ir subjektyviai, apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik mažametės nukentėjusiosios parodymais, kurie kelia abejonių dėl jų patikimumo, klaidingai, vienpusiškai vertino nuteistojo V. Z. paaiškinimus apie įvykį ir kitas faktines aplinkybes arba jų iš viso nevertino ir neanalizavo, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą, todėl priėmė ne konkrečiais įrodymais, o prielaidomis bei išvedžiojimais pagrįstą sprendimą dėl V. Z. tiesioginės tyčios padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Apeliantas nurodo, jog nuteistasis V. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai teigė, kad jis jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, nukentėjusiajai E. P. duodavo pinigų už atliktus buities darbus, taip pat duodavo arbatos, cigarečių, nes ji to prašė. Nukentėjusioji jam sakė, kad gimė 1995 metais, todėl manė, kad jai 14-15 metų, tikrąjį jos amžių sužinojo tik iš kaltinimo. D. N. jis pasisakė, kad buvo apkalbėtas E. iš globos namų ir prašė jo, pasitaikius progai, pastarosios paklausti, kodėl ji taip pasielgė. Po kiek laiko D. N. jam sakė, kad E. P. jam aiškino, jog V. Z. apkalbėjo iš keršto. Tuomet jis paprašė D. N. paprašyti E. P. nueiti į policiją ir prisipažinti, kad jį apkalbėjo, arba parašyti laišką į prokuratūrą. Pagalvojęs, kad E. P. neraštinga, pats surašė juodraštį kaip pavyzdį ir paprašė D. N. perduoti jį nukentėjusiajai, kad ji juodraštį perrašytų kaip savo ir išsiųstų į prokuratūrą. Tačiau jis niekada neprašė, kad E. P. sakytų netiesą, o D. N. jai grasintų. Nesiūlė jis ir pinigų, tik vėliau sužinojo, kad D. N. davė E. 50 litų cigaretėms. Gynėjas teigia, jog V. Z. , būdamas nekaltas, nebijojo, kad su juo būtų atliktas psichofiziologinis tyrimas poligrafu. Pažymi, jog poligrafo tyrimą atlikusio specialisto išvadoje nurodyta, jog nėra galimybių padaryti kažkokių išvadų dėl V. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nuteistojo gynėjas teigia, jog mažametės nukentėjusiosios E. P. parodymai, kuriais iš esmės grindžiama V. Z. kaltė, viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitiko kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nurodo, jog mažametė nukentėjusioji viso proceso metu prieštaringai aiškino aplinkybes dėl bendravimo su V. Z. , dėl tarpusavio pokalbių, dėl jų susitikimų ir įvykių eigos, taip klaidindama ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. E. P. skirtingai aiškino apie tai, kokie pokalbiai vyko su V. Z. jo bute: ji aiškino, kad V. Z. jos pradžioje neviliojo, bet vėliau pradėjo vilioti, klausinėjo, ar žino apie prezervatyvus, prašė pakalbėti, kad jis susijaudintų ir t.t. Tačiau tokie nukentėjusiosios aiškinimai nebuvo išsiaiškinti iki galo, nes apklausiama teisme pastaroji vengė kalbėti ir aiškinti jai nenaudingas aplinkybes. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu, ji žinojo ir suprato visas kalbas apie lytinius organus. Todėl, gynėjo manymu, ekspertės A. Šiaulytės aiškinimas teisme, kad E. P. negalėjo visapusiškai pilnai suprasti tų veiksmų reikšmės ir pavėluotai suvokė tikruosius V. Z. ketinimus, neatitinka pačios nukentėjusiosios parodymų. Apelianto teigimu, skiriasi ir nukentėjusiosios E. P. parodymai apie V. Z. inkriminuotus nusikalstamus faktus. Ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje nukentėjusioji aiškino tik apie du V. Z. nusirengimo nuogai atvejus, kurių vieną teismas iš kaltinimo išjungė. E. P. gana smulkiai su detalėmis papasakojo kaip ir prie kokių aplinkybių V. Z. nusirengė nuogai, kaip darė mankštą, kaip atsigulė ir kaip laikė jos ranką ant savo lytinio organo. Vėliau, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji taip pat su smulkiai papasakojo apie V. Z. apsinuoginimą ir jo rankos laikymą ant lytinio organo. Dar daugiau ji net prisiminė naują epizodą, kai pasiliko miegoti pas V. Z. ir atsikėlusi pamatė jo ranką prie savo “makšties”. Tuo tarpu teisme nukentėjusioji apie šiuos faktus, jų seką, eigą, mechanizmą ir aplinkybes pasakojo visai kitaip. Ji nurodė, kad ją pakvietė į kambarį, ten V. Z. atsigulė ant pilvo visiškai plikas ir paprašė padaryti masažą. Ji atsisėdusi darė jam nugaros masažą, po to jis atsisėdo ant jos rankos, o kitą jos ranką uždėjo ant savo lytinio organo ir pradėjo daryti nesąmones. Apie kitą faktą ji jau prisiminė, kad nakvojo pas V. Z. , nes prisigėrė daug degtinės, kad jai davė gerti degtinės V. Z. . Gynėjo manymu, toks nukentėjusiosios parodymų pakeitimas apie tuos pačius faktus, bet jau kitomis detalėmis, leidžia daryti išvadą, kad tokių faktų nebuvo ir ji juos išgalvojo, o išgalvotų detalių ir nurodytos jų eigos neprisimena.

Gynėjas pažymi, jog, kaip nurodė pati nukentėjusioji, pirmiausiai ji kreipėsi į savo socialinę pedagogę R. G. , kuriai papasakojo viską apie V. Z. elgesį su ja. Tuo pagrindu R. G. 2010 m. balandžio 27 d. kreipėsi į policiją su pareiškimu. Šiame pareiškime nurodė, kokius tvirkinamuosius veiksmus V. Z. atliko su jų globotine E. P. , t.y., kad tie veiksmai pasireiškė demonstruojant lytinius organus bei siūlant tenkinti lytinę aistrą už pinigus, ir kad išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių nepastebėta (t. 2, b.l. 12). Tą pačią dieną apklausta R. G. parodė, kad jai E. P. papasakojo, jog lankėsi pas Vitalijų, kur jis jai demonstravo savo lytinius organus, prašė jos liesti jo lytinius organus, siūlė už pinigą atlikti oralinį aktą, tačiau ji tai daryti atsisakė (t. 2, b.l. 29-30). Tą patį E. P. papasakojo ir pedagogei V. S. (t. 2, b.l. 33-34). Gynėjas mano, jog toks nukentėjusiosios nevienodas, prieštaringas ir nenuoseklus aiškinimas pedagogams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui rodo, kad ja tikėti negalima, todėl teismas jos parodymus turėjo vertinti kritiškai ir duoti jiems atitinkamą įvertinimą. Tačiau apygardos teismas prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų nepašalino ir jų nevertino, o priešingai – pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nepagrįstai suteikė šiems parodymams pirmenybę prieš kitus byloje esančius įrodymus.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. balandžio 29 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokole užrašyti žodžiai: „atpažįstu, kuris mane seksualiai prievartavo“ (t. 2, b.l. 10-11) ir 2011 m. vasario 22 d. E. P. apklausos protokole pas ikiteisminio tyrimo teisėją užrašyti žodžiai „jo ranka prie mano makšties“ (t. 2, b.l. 22) yra ne nukentėjusiosios pasakyti žodžiai, nes ji tokių žodžių nežino, ką teisme patvirtino pati E. P. . Tai, gynėjo manymu, rodo, kad kažkas nukentėjusiosios parodymus ikiteisminio tyrimo metu koregavo ir padėjo jai duoti tokius parodymus, kurie buvo reikalingi kaltinant V. Z. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Kad nukentėjusiąja E. P. negalima tikėti, V. Z. gynėjo manymu, rodo ir (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų charakteristika (t. 2, b.l. 171) bei informacija apie E. P. (t. 2, b.l. 4), kur nurodyta, kad pastaroji pasižymi nesąžiningumu, melavimu, neklausymu, atsikalbinėjimu, meluodama ir pasakodama išgalvotus dalykus, linkusi įgyti nepažįstamu žmonių pasitikėjimą, manipuliuoja jausmais, nesugeba priimti kritikos savo atžvilgiu, dėl susidariusios situacijos linkusi kaltinti aplinkinius. Tas aplinkybes, kad E. P. linkus meluoti ir ja negalima tikėti, patvirtino pedagogė V. S. (t. 2, b.l. 34) ir nukentėjusiosios močiutė V. B. (t. 2, b.l. 41-42). Iš byloje esančių E. P. rašytų laiškų matyti, kad ji pati pripažįsta, jog meluoja visiems ir pati nežino, kodėl taip daro. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinys bei ekspertės A. Šiaulytės paaiškinimai teisme, gynėjo manymu, rodo, kad E. P. , norėdama pateisinti savo bėgimą iš globos namų bei lankymąsi pas V. Z. , išgalvojo ir melavo apie V. Z. inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo ir dar mažamečio duotais parodymais. Pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį šių asmenų parodymais galima tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalis), tačiau šiuo konkrečiu atveju jokių kitų patikimų, objektyvių įrodymų, patvirtinančių V. Z. kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus, apygardos teismas nuosprendyje nenurodė.

Gynėjas teigia, jog, jei ir patikėti nukentėjusiosios E. P. parodymais, tai V. Z. veiksmai turi būti kvalifikuoti ne pagal BK 150 str. 4 d., bet pagal BK 153 straipsnį, nes jei V. Z. buvo uždėjęs ranką miegančiai E. P. ant jos lytinio organo, jei paėmęs jos ranką ją buvo uždėjęs ant savo lytinio organo ir ten laikė, tai tokie fizinio sąlyčio būdu atlikti veiksmai atitinka ne BK 150 straipsnio 4 dalies, bet BK 153 straipsnio dispoziciją. Tai, gynėjo manymu, patvirtina ir apygardos nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti kaltinimai - nuosprendyje nurodytas rankos uždėjimas ant lytinio organo, nenurodant kitų nusikalstamos veikos sudėties elementų, veikos padarymo būdo, kaltės formos, gynėjo teigimu, atitinka BK 153 straipsnio dispozicijos išaiškinimą. Tas pats, gynėjo nuomone, pasakytina ir apie antrąjį epizodą, kur teismo išvados apie V. Z. lytinės aistros tenkinimą yra pagrįstos išvedžiojimais ir samprotavimais. Pats uždėjimas rankos miegant, per drabužius, gali būti ir atsitiktinis, be jokio tikslo, todėl tokie V. Z. veiksmai taip pat neturėtų būti kvalifikuojami pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Apeliantas pažymi, jog V. Z. inkriminuojamas nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia, tačiau teismo išvada apie jo nusikalstamo ketinimo kryptingumą padaryta vadovaujantis vien samprotavimais ir išvedžiojimais, o ne objektyviais įrodymais.

Nuteistojo V. Z. gynėjas teigia, kad jo ginamasis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, nes teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad V. Z. nukentėjusiosios E. P. atžvilgiu būtų naudojęs ar būtų susitaręs su D. N. naudoti smurtą ar kitokią prievartą. Net iš paties kaltinimo matyti, kad D. N. vienas, be susitarimo su V. Z. ir po laiško pasiuntimo, panaudojo grasinimus. Tiek V. Z. , tiek D. N. nurodė, kad susitarimo naudoti smurtą prieš nukentėjusiąją nebuvo ir smurtas ar kitokia prievarta prieš nukentėjusiąja nebuvo naudojama. Tai patvirtino ir liudytojai R. R. , A. A. . Be to, V. Z. nebuvo susitikęs su E. P. dėl laiško į prokuratūrą parašymo. Gynėjo manymu, V. Z. veiksmai, prašant D. N. pakalbėti su E. P. , kad ši parašytų tiesą, ir juodraštinio teksto prokuratūrai perdavimas atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

Apeliantas nurodo, jog V. Z. anksčiau nebuvo nusikaltęs, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, vedė normalų gyvenimo būdą, be to yra ligonis, praradęs 50 procentų darbingumo. V. Z. padarytų veiksmų pobūdis ir intensyvumas bei padaryta žala lemia mažesnį padarytų nusikaltimų pavojingumą. Mano, jog apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl, paskirdamas V. Z. laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė 54 straipsnio nuostatas.

Nuteistasis V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė. Nurodo, kad visas reikšmingas bylai aplinkybes jis išdėstė savo paaiškinimuose ir pareiškimuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui bei teismui, kurie yra baudžiamojoje byloje, taip pat kreipdamasis į teismą su paskutiniu žodžiu, todėl apeliaciniame skunde šių aplinkybių nekartoja ir pasisako dėl nepagrįstai priteistos neturtinės žalos.

Nuteistasis teigia, kad jokios seksualinės prievartos ar fizinio smurto nukentėjusioji E. P. iš jo pusės nepatyrė, taigi, jai nebuvo padaryta ir neturtinė žala. Kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo jokio smurto, teisme patvirtino ir pati E. P. . V. Z. nurodo, kad jis rūpinosi nukentėjusiąja, stengėsi jai padėti, nukreipti teisingu gyvenimo keliu. Jų tarpusavio pokalbiai daugiausiai buvo būtent ta tema. V. Z. mano, jog nukentėjusioji, kuri priprato prie jo dėmesio ir rūpestingumo, kerštauja jam dėl sprendimo nutraukti su ja bet kokius ryšius. Be to, E. P. nepatikdavo nuolatiniai jo priekaištai dėl to, kad ji bėga iš pamokų bei globos namų.

Apeliantas nurodo, jog jis nesiekė atlikti jokių seksualinių veiksmų su nukentėjusiąja, jo tokie dalykai visiškai nedomino. Tai, V. Z. teigimu, patvirtino vyresnės E. P. draugės liudytojos L. Č. ir K. G. . Kita vertus, jei būtų to norėjęs, galėjo pasiekti be jokios prievartos, nes nukentėjusiosios gyvenimo būdas buvo toks, kad ją palenkti į bet kurią blogąją pusę būtų buvę labai lengva. Be to, iš E. P. elgesio matėsi, kad ji, nežiūrint į jos jauną amžių, gyvenime jau buvo daug mačiusi ir patyrusi.

Nuteistasis V. Z. teigia, jog jis neturi galimybės atlyginti teismo nustatytą neturtinės žalos sumą. Nurodo, jog asmeninio turto bei santaupų jis neturi, gyveno nuomojamame bute, be to sunkiai serga - turi stuburo išvaržą, dėl kurios jam buvo nustatytas neįgalumas, ir kurios gydymui išleisdavo visas gaunamas pinigines lėšas. Dėl šios ligos jis negali dirbti pagal ankstesnę - vairuotojo profesiją, o įvertinus jo amžių ir bedarbystės lygį šalyje, jo galimybės susirasti kokį nors kitą darbą yra labai menkos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. Z. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nusikalstamų veikų, už kurias V. Z. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl šių nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kad inkriminuotų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios E. P. atžvilgiu V. Z. nepadarė, o nukentėjusioji E. P. jį apkalbėjo iš keršto, siekdama pasipelnyti.

Nuteistasis V. Z. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad su nukentėjusiąja E. P. bendravo, norėdamas jai padėti. Su ja susipažino 2009 m. rugsėjo mėnesį savo namo kieme, kur E. P. vaikščiojo, sėdėjo ant suoliuko, buvo sušalusi. Jis ją užkalbino, paklausė, kodėl ji šąla, neina namo, į ką pastaroji atsakė, kad gyvena pas senelį, kuris girtauja ir varo ją iš namų, kad jau dvi dienas yra nevalgiusi. Tą kartą jis jai nupirko maisto, pasiūlė pavalgyti pas jį namuose, o po to nuvežė pas jos senelį. Jiems bevalgant E. P. pasakojo, kad jos mama yra mirusi, o senelis geria. Nuteistasis pasiūlė jai kreiptis į atitinkamas tarnybas, kad patalpintų į globos namus. Tuo metu nukentėjusioji jam nesakė, kad yra iš globos namų, apie tai jis sužinojo praėjus maždaug mėnesiui ar dviems. Vėliau E. P. ateidavo pas jį 1-2 kartus per savaitę, bendravimas su ja truko apie pusę metų nuo susipažinimo iki suėmimo. E. P. perrinkinėdavo jam uogas, už tai jis jai duodavo pinigų, arbatos, taip pat duodavo cigarečių, nes ji prašydavo. Nukentėjusiajai atėjus pas jį dieną, klausdavo, kodėl ji ne pamokose. E. P. meluodavo, kad jai nėra pamokų, sukurdavo visokias versijas. Jis jai sakydavo, kad pas jį nevaikščiotų, ne kartą jos neįsileido.

Nukentėjusioji jam sakė, kad lanko septintą klasę ir kad yra gimusi 1995 metais, todėl jis galvojo, kad jai yra 14-15 metų. Kad ji yra jaunesnė, sužinojo tik iš jam pateikto kaltinimo. Ar pas jį atvykę globos namų darbuotojai jam sakė, kiek E. P. metų, jis neprisimena. Jis jai liepdavo mokytis, susirasti gerų draugų, nebėgti iš pamokų, nematė nieko blogo tame, kad E. P. ateina pas jį pasikalbėti. Taip pat jis prašė, kad E. P. supažindintų jį su vyresnėmis mergaitėmis, nes jam reikėjo pagalbos perrenkant uogas. Jokio seksualinio poveikio nukentėjusiajai jis nedarė, E. P. rankos ant savo lytinių organų nedėjo, jai miegant prie jos lytinių organų savo rankų nekišo, prie jos nuogas išsirengęs nebuvo. E. P. jo bute nėra nakvojusi, nors ir prašydavosi. Ji ateidavo vakare, jis pavaišindavo arbata ir ji užmigdavo ant taburetės, nes visur lakstydavo, pavargdavo, neišsimiegodavo. Nukentėjusioji jį apkalba iš keršto, nes jis liepė pas jį nebevaikščioti, o ji buvo pripratusi gauti iš jo pinigų (t. 3, b.l. 182-185). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 55-56, 60, 64). Tačiau tokie nuteistojo parodymai yra paneigti byloje surinktų įrodymų visetu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų socialinė pedagogė R. G. parodė, kad E. P. mėgo negrįžti naktimis į globos namus. Po vieno vėlyvo grįžimo ji su kolege bandė išsiaiškinti, kur nukentėjusioji buvo ir pastaroji paaiškino, kad buvo pas draugę, bet po to prisipažino, kad pamelavo, iš tikrųjų buvo pas taksistą. Beklausinėjant, ar jai nieko blogo neatsitiko, E. P. paaiškino, kad taksistas jai demonstravo lytinius organus, kalbėjo nešvankybes. Po tokio nukentėjusiosios pasakojimo buvo kreiptasi į policiją. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui liudytoja ne kartą kalbėjosi su nukentėjusiąja, dalyvavo jos apklausose. Kadangi praėjo ilgas laiko tarpas, liudytoja neprisimena, ką nukentėjusioji jai asmeniškai detaliau pasakojo (t. 4, b.l. 192-193). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. G. parodė, kad 2010-04-27 apie 10.30 val. iš E. P. sužinojo, kad asmuo, vardu Vitalijus, dirbantis taksistu, nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki 2010-04-26 dienos (į vaikų globos namus ji grįžo 23.30 val.) tvirkino E. P. . Pastaroji pasakojo, kad ji lankėsi pas šį asmenį namuose, kur jis demonstravo lytinius organus, prašė liesti jo lytinius organus, siūlė už pinigus atlikti oralinį aktą, tačiau nukentėjusioji atsisakė. Kiek kartų tai vyko, nukentėjusioji neįvardino (t. 1, b.l. 12, t. 2, b.l. 29-30).

Liudytoja V. S. , taip pat dirbanti (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose socialine pedagoge, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme parodė, kad iš E. P. pasakojimo sužinojo, jog pastaroji bendrauja su vyresnio amžiaus vyriškiu, dirbančiu taksistu, kad gauna iš jo pinigų už atliekamus buitinius darbus. E. P. pasakojo, kad gauna iš V. Z. cigarečių, taip pat užsiminė, kad atsitiko tokie dalykai, apie kuriuos gėda pasakoti. Kolegei R. G. E. P. papasakojo daugiau, kad V. Z. demonstruodavo jai lytinius organus (t. 2, b.l. 34, t. 3, b.l. 172-173).

Nukentėjusioji E. P. , 2011 m. lapkričio 9 d. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad su V. Z. susipažino jo gyvenamojo namo kieme, kur stovėjo po laiptinės stogeliu ir laukė, kol nustos lyti. V. Z. išnešė šiukšles, grįždamas jos paklausė, ar jai nešalta. Ji atsakė, kad truputį šalta, tuomet jis pakvietė pas save atsigerti arbatos. Bute V. Z. pasakė, kad turi darbo - perrinkinėti vaisius ir pasiūlė ateiti, kada ji norės. Ji pas V. Z. buvo daug kartų. Pastarasis klausinėjo apie jos šeimą, kur ji gyvena, taip pat, kiek jai yra metų. Nukentėjusioji pasakė kiek jai metų. Nuteistasis pasakojo, kad dirba taksistu, yra sveikuolis, sportuoja. Tos nesąmonės prasidėjo jų bendravimo pabaigoje. V. Z. pradėjo jos prašyti, kad ji pakalbėtų apie seksą, už tai žadėjo pinigų. Vieną kartą jai atėjus pas nuteistąjį, jis padėjo bandelę prie jos rankinuko, kažkiek pinigų ir pakvietė ją į kambarį. Kambaryje ji pamatė, kad V. Z. buvo visiškai nuogas. Jis atsigulė ant lovos, ant pilvo, ir paprašė, kad padarytų masažą. Ji atsisėdo ir darė nugaros masažą. Po to V. Z. atsisėdo ant jos rankos, o kitą jos ranką uždėjo ant savo lytinio organo ir pradėjo daryti nesąmones. Ji verkė, norėjo ranką patraukti, bet V. Z. savo ranka laikė jos ranką. Tai truko 5-10 minučių. Jis pasitenkino, nes ant jos rankos išbėgo. Po to ji nubėgo plautis rankų, pasiėmė pinigus, cigarečių pakelį ir išėjo. Tai buvo vieną kartą. V. Z. daug ko yra jos prašęs, bet nieko nedarė. Jai gėda sakyti, todėl nesakys.

Vieną kartą ji nakvojo pas V. Z. , nes prisigėrė degtinės. Degtinės jai davė V. Z. , pats ją taip pat gėrė. Ji pasigėrė ir atsigulė, V. Z. atsigulė šalia jos. Ryte, kai nubudo, rado jo ranką ant savo lytinių organų. V. Z. tuo metu buvo apsirengęs. Tuomet ji apsirengė ir išėjo. Anksčiau apie tai, kad prisigėrė degtinės ir liko miegoti pas V. Z. , nesakė, nes nenorėjo, šiandien pasakė kaip buvo. V. Z. jos atžvilgiu nėra vartojęs smurto, nėra sudavęs, pastūmęs.

Tolesnė nukentėjusiosios E. P. apklausa buvo nutraukta atsižvelgus į jos atsisakymą atsakinėti į klausimus (t. 4, b.l. 71-72).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. P. , 2010-04-28 apklausta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną dalyvaujant (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų socialinei pedagogei R. G. , parodė, kad V. Z. jai prisistatė „Vitalijaus“ vardu. Ji pas nuteistąjį lankydavosi dažnai, už maisto gaminimą ir kambarių tvarkymą jis sumokėdavo jai pinigų, duodavo parūkyti. Pažinties pradžioje jis nieko nedarė ir nesiūlė, neviliojo, tik trečią dieną pradėjo – klausinėjo, ar ji žino, kas yra prezervatyvas, ar yra su kuo nors mylėjusis, ar turi vaikiną. Tokius klausimus jis uždavinėjo apie pora mėnesių. Tuomet jai atsibodo ir ji nuėjo pas socialinę darbuotoją, po to su socialine pedagoge V. nuvyko pas V. Z. . Maždaug prieš tris savaites, tikriausiai balandžio mėnesį jai būnant V. Z. namuose, pamatė, kad pastarasis ištraukė 10 litų, bandelę, padavė jai arbatos, padėjo prie jos cigarečių pakelį. Ji atsigėrė arbatos ir nuėjo į balkoną parūkyti. Kai parūkė, V. Z. pasakė, kad ji ateitų į kambarį ir jam padėtų. Paklausus, ką padėti, jis atsakė „pamatysi“. Tuomet V. Z. nusivilko marškinėlius ir kelnes. Ji paklausė „ką čia darot?“, į ką nuteistasis atsakė, kad darys mankštą, o jai pasakė pasėdėti. Padaręs mankštą V. Z. nusivilko apatines kelnaites, paėmė jai už rankos ir neleido jai ištrūkti, o dešinę ranką prisėdo su koja. Jos kairę ranką savo ranka pridėjo prie savo lytinio organo ir pradėjo daryti judesius pirmyn, aukštyn, žemyn. Tai truko ilgai. Po to judesiai pasibaigė, V. Z. paleido jos rankas, pats atsipalaidavo ir atsigulė ant lovos, o ji nubėgo apsiverkusi. Pamačiusi, kad ant jos rankų baltas skystis, tualete prausėsi, po to pasiėmė viską, ką nuteistasis jai davė, ir išėjo. Kitą dieną nuteistasis nieko neprašė. Paskutinį kartą pas jį buvo užvakar, nusprendė daugiau neiti, nes taip patarė socialinė pedagogė R.. Tą dieną, kai darė V. Z. judesius, nesuprato iš pradžių, kodėl jis jai taip duoda viską, tik po to reikalo suprato, kad čia už tai. Smurto V. Z. prieš ją nėra naudojęs, nėra mušęs. Vitalijus jos buvo prašęs, kad atvestų ir supažindintų jį su draugėmis, todėl ji buvo atsivedusi pas nuteistąjį K. G. ir L. Č. (t. 2, b.l. 6-7).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusioji E. P. atpažino nuteistąjį V. Z. kaip vyrą, kuris jai prisistatė vardu „Vitalijus“, pas kurį ji buvo namuose ir kuris ją seksualiai prievartavo (t. 2, b.l. 10-12).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad 2010-08-19 teismo ekspertėms bendraujant su E. P. , pastaroji paaiškino, kad su V. Z. susipažino jo namo kieme, dažnai pas jį ateidavo. Kartą jis jos buvo prašęs „ateik pas mane, pakalbėk necenzūriniais žodžiais, gašliai“, bet ji taip nedarė. Nuteistasis nupirkdavo bandelių, vežiodavo savo mašinoje, pradėjo duoti parūkyti. Tą dieną V. Z. pasakė jai „E., ateik iš tualeto“. Kai ji išėjo, pamatė, kad jis plikas, be nieko stovi prie durų ir pasakė „einam, aš padarysiu mankštą“. Po to paėmė jos ranką, uždėjo ją sau ant lytinio organo ir taip ta jos ranka smaukymas truko apie 10 minčių. Buvo šlykštu, išbėgo skystis, bėgo po to plauti rankos. Buvo tik skaičiusi apie tai internete, vaizdų nebuvo mačiusi. Vėliau pasakė „nesakyk, kad liepiau tau smaukyti, duosiu tau pinigų, nuvešiu kur norėsi. Jei pasakysi – būsi ožka“. Tą dieną pas jį uogų nerinko, bet jis davė 10 litų (tik po to ji suprato, dėl ko jis davė...). Šiaip nuteistasis duodavo pinigų už uogų perrinkimą. Ji nenorėdavo eiti į mokyklą, neturėjo kur dėtis, o V. Z. duodavo parūkyti, pinigų, tai ji ir nueidavo pas jį. Kitą dieną po to įvykio ji vėl nuėjo pas jį, nes norėjo rūkyti, galvojo, gal duos pinigų už uogų rinkimą. Taip ir buvo – jis vėl davė rinkti uogas ir davė 5 litus. Po to jis su ja taip nebesielgė (t. 1, b.l. 93-196).

Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti, jog nukentėjusioji E. P. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų atstovei R. G. , Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistui Virgilijui Taborui, psichologei Rositai Andrašiūtei, įtariamiesiems V. Z. ir D. N. bei jų gynėjams, paaiškino, kad palaiko savo anksčiau duotus parodymus ir parodė, kad su V. Z. susipažino 2009 m. rudenį. Nuteistasis jai prisistatė Vitalijum. Pirmas kelias savaites po susipažinimo jis pasakojo apie save, po to klausinėjo apie jos gyvenimą. Po kokio mėnesio pradėjo klausinėti, ką ji žino apie prezervatyvus, prašė pakalbėti, kad jį sujaudintų. Ji suprato, kad jis kalba apie lytinius organus ir santykiavimą. Po tokių kalbų ji ir toliau pas jį ateidavo, tvarkydavo kambarius, gamindavo maistą ir už tai gaudavo pinigų. Vieną kartą ji padarė jam salotų ir nuėjo į vonią nusiplauti rankų. Tuomet pamatė, kad jis stovi nuogas prie savo kambario durų. Prieš tai buvo su rūbais, bet per kelias minutes nusirengė. Pamačiusi jį nuogą, nuėjo į virtuvę ir garsiai pasakė, kad apsirengtų. Jis atsakė, kad eina daryti mankštos. Ją darė savo kambaryje ant lovos nuogas. Ji nuėjo pasižiūrėti, ar jis daro mankštą ir tuomet jis pasakė „palauk, padėsi“. Ji pasiliko kambaryje, o jis atsigulė ant nugaros lovoje ir pasakė, kad ateitų. Ji atsisėdo šalia, tada nuteistasis paėmė vieną jos ranką ir prispaudė savo koja, o kitą jos ranką padėjo ant savo lytinio organo ir ją laikė nepaleisdamas. Ji verkė, priešinosi. Kai jis „baigė“, pajuto, kad jos šlapia ranka ir ji nubėgo nusiprausti. Prieš tai V. Z. jai buvo padėjęs 10 litų, bandelę. Tada nesuprato, kam duoda, bet po įvykio suprato. Atrodo, kad nuteistasis jos ranką ilgokai laikė ant savo lytinio organo. Ji bandė ranką ištraukti, bet neišėjo, nes jis stipriai laikė. Po visko ji pasiėmė pinigus ir apsiverkusi išėjo. Po to įvykio gal dar vieną – du kartus buvo pas jį nuėjusi, nes reikėjo pinigų, norėjo parūkyti, bet tada jau nieko panašaus nebuvo. Apie viską ji pasakė globos namų socialinėms darbuotojoms V. ir R.: papasakojo, kad V. Z. prašė jos nešvankiai pakalbėti, taip pat užsiminė ir apie seksualinio pobūdžio santykius. Tokių atvejų buvo ir daugiau. Vienas atvejis buvo dar prie šitą įvykį. Kartą naktį ji liko miegoti pas jį bute, nes nenorėjo grįžti į globos namus. Bute buvo tik viena lova ir ji miegojo prie sienos. Miegojo apsirengusi, nors nuteistasis sakė, kad ji nusirengtų. Ryte atsikėlusi pamatė, kad V. Z. ranka yra prie jos makšties. Jis „tą vietą“ trynė su savo ranka per jos drabužius, atliko kažkokius judesius, ji tai jautė. Tuomet ji iš karto atsikėlė iš lovos, nusiprausė, pavalgė ir išėjo. Ji nuteistąjį V. Z. buvo supažindinusi su L. Č. ir K. G. , nes jis prašė jos supažindinti su 19-20 metų amžiaus merginomis (t. 2, b.l. 22-25).

Taigi, aptarti faktiniai duomenys rodo, jog nukentėjusioji E. P. apie patirtą seksualinę prievartą visų pirma pasisakė vaikų globos namų, kuriuose gyveno, socialinėms pedagogėms, vėliau ne kartą apklausiama šioje baudžiamojoje byloje patvirtino, kad V. Z. savo bute jos atžvilgiu atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus: tas aplinkybes, kad nuteistasis, prispaudęs koja jos dešinę ranką ir savo ranka paėmęs jos kairę ranką bei uždėjęs ant savo lytinio organo bei darydamas judesius tenkino savo lytinę aistrą, nukentėjusioji nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teismo ekspertėms, taip pat apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tai, kad nuteistasis savo ranka dirgino jos lytinius organus, pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji miegojo jo namuose, E. P. patvirtino apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir bylą nagrinėjant teisme.

Tas aplinkybes, kad nukentėjusioji E. P. ne tik dažnai lankėsi pas nuteistąjį, bet ir likdavo pas jį miegoti, patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos vaikų globos namų auklėtinės L. Č. ir K. G. .

Liudytoja L. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad E. P. buvo nusivedusi ją pas V. Z. į namus, sakė, kad jis jos pažįstamas. Pas nuteistąjį buvo vieną ar du kartus. Jos ėjo paprašyti parūkyti, parūkė ir išėjo. E. P. sakė, kad eina pas V. Z. uogų rinkti, parūkyti. Ji gaudavo už uogų perrinkimą kelis litus, parūkyti. Ji manė, kad V. Z. yra E. P. dėdė. Neatsimena, ar E. P. pasakojo, kad nakvojo pas V. Z. , taip pat neprisimena, kad E. P. būtų pasakojusi jai apie tai, kad V. Z. daro kažką nusikalstamo, lenda prie jos, priekabiauja. Prisimena, kad V. Z. varydavo E. P. lauk iš buto. E. P. sakė, kad vis tiek eis pas V. Z. , kai norės parūkyti, nors jis ir varė ją lauk (t. 4, b.l. 32-33). Ikiteisminio tyrimo metu L. Č. patvirtino, kad iš E. P. žodžių žinojo, jog pastaroji likdavo pas V. Z. bute nakvoti. Ar E. P. turėjo su juo kažkokių lytinių santykių, ji nežino, pastaroji jai nėra to sakiusi (t. 2, b.l. 37-38). Šiuos parodymus teisme liudytoja patvirtino kaip teisingus.

Liudytoja K. G. bylą nagrinėjant teisme parodė, kad yra kelis kartus buvusi pas V. Z. su E. P. ir L. Č. . Pas jį nusivedė E. P. . Ji sakė, kad V. Z. duoda perrinkti uogas, duoda uždirbti pinigėlių. Ji pas V. Z. buvo 2-3 kartus, padėjo rinkti uogas, už tai gaudavo pinigų, taip pat jis duodavo cigarečių. Kaip E. P. susipažino su V. Z. nežino, nukentėjusioji pasakė, kad pažįsta ir tiek, kad jis jai kaip dėdė. Be to V. Z. nenorėdavo, kad E. P. pas jį ateitų, kelis kartus jai skambino, prašydamas ateiti ir pasiimti E. P. . Pastaroji būdavo pas V. Z. , nes nenorėdavo būti globos namuose, be to užsidirbdavo pinigų. Ji pati nėra nakvojusi pas V. Z. . Nukentėjusioji gal ir sakė, kad nakvojo pas V. Z. . Jai nuteistasis niekada nėra siūlęs panašių dalykų, kuo jis yra kaltinamas. E. P. jai niekada nesakė, kad V. Z. prie jos priekabiavo. Pastaroji yra uždara, todėl ji nežino, ar nukentėjusioji būtų pasakiusi, jei tokie dalykai būtų atsitikę. E. P. pameluodavo, išsigalvodavo, bet paskui pasisakydavo, kad pamelavo. Ji buvo vaikas (t. 4, b.l. 33-34). Ikiteisminio tyrimo metu K. G. parodė, kad E. P. jai pasakojo, jog kai pabėgdavo iš globos namų, tai miegodavo pas nuteistąjį (t. 2, b.l. 39-40).

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, teisingai nurodo, kad nukentėjusiosios E. P. parodymuose pasakojant apie įvykių aplinkybes yra tam tikrų neatitikimų, nes pastaroji nevienodai aiškino apie įvykio eigą iki nuteistajam V. Z. atliekant jos atžvilgiu 2010 m. kovo-balandžio mėnesį jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus: apklausta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ji parodė, kad V. Z. ją pakvietė ateiti į kambarį ir jam padėti tuomet, kai ji balkone rūkė. Nuteistasis buvo nusivilkęs kelnes ir marškinėlius, darė mankštą, o jai liepė pasėdėti. Padaręs mankštą V. Z. nusivilko apatines kelnaitės ir tuomet atliko jos atžvilgiu jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji E. P. parodė, jog įvykio dieną ji, pagaminusi maistą, ėjo į vonią nusiprausti rankų ir pamatė, jog V. Z. stovi prie savo kambario durų visiškai nuogas. Tai pamačiusi ji nuėjo į virtuvę ir garsiai pasakė, kad apsirengtų, o jis atsakė, kad eina daryti mankštos. Ją darė savo kambaryje ant lovos nuogas. Ji nuėjo pasižiūrėti, ar jis daro mankštą ir tuomet nuteistasis pakvietė atsisėsti ant lovos, po ko atliko jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus. Teismo ekspertėms nukentėjusioji aiškino, kad nuteistasis pakvietė ją, kai ji buvo tualete. Išėjusi ji pamatė prie durų stovintį nuogą V. Z. , kuris pasakė jai „einam, aš padarysiu mankštą“, po to atliko jos atžvilgiu jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Kita vertus, nors pirmiau aptarti nukentėjusiosios parodymai nėra visiškai vienodi, pasakojant apie nagrinėjamo įvykio eigą, tačiau šie neatitikimai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra esminiai – visų apklausų metu nukentėjusioji aiškino, jog iki nusikalstamų veiksmų atlikimo nuteistasis, nusivilkęs drabužius, buto kambaryje ant lovos darė mankštą ir į šį kambarį pasikvietė ją, kur ir atliko pirmiau aptartus nusikalstamus veiksmus, apie kuriuos nukentėjusioji E. P. viso proceso metu aiškino visiškai vienodai. Be to, šiuo konkrečiu atveju vertinant nukentėjusiosios amžių bei laiko tarpą tarp nukentėjusiosios apklausų, tokie neatitikimai yra visiškai suprantami – nukentėjusioji nagrinėjamų įvykių metu buvo vos trylikos metų amžiaus. Teismo ekspertizė buvo atliekama praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo pirmosios jos apklausos, pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. P. buvo apklausta praėjus beveik dešimčiai mėnesių, o teisme – praėjus dar daugiau kaip aštuoniems mėnesiams nuo minėtos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Taigi, natūralu, jog tam tikras detales nukentėjusioji, kiekvieną kartą duodama parodymus, nurodė nevienodai. Tam neprieštarauja ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusios ekspertės A. Šiaulytės paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, jog yra visiškai normalu, kad tokio amžiaus vaikas kai kurių detalių praėjus laikui neprisimena, kai kurias atskleidžia naujas. Tam gali turėti įtakos ir tai, kad tokio amžiaus asmenybė stipriai keičiasi, sužino vis daugiau dalykų. Be to, ir nukentėjusiosios E. P. atmintis nėra tokia gera, kad ji labai detaliai kiekvieną kartą lygiai taip pat papasakotų tai, ką pasakojo prieš pusmetį arba atgamintų metų senumo įvykius. Galimi susipainiojimai, tai yra norma. Tokie detalių skirtumai, papildymai, užmiršimai šiuo konkrečiu atveju yra normalūs (t. 4, b.l. 85-87). Taigi, esant šioms aplinkybėms, nuteistojo V. Z. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiosios parodymų neatitikimai, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiosios E. P. parodymus apie jos atžvilgiu nuteistojo V. Z. atliktus veiksmus, kaip nepatikimus ir keliančius pagrįstų abejonių. Tas pats pasakytina ir apie tą aplinkybę, jog nukentėjusioji tik antros apklausos metu pradėjo pasakoti apie V. Z. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, jai miegant pastarojo bute. Juolab, kaip matyti tiek iš pačios nukentėjusiosios apklausos teisminio nagrinėjimo metu, tiek vaikų globos namų socialinių pedagogių bei teismo ekspertės paaiškinimų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, E. P. labai nenoriai pasakojo apie šiuos įvykius, vengė, gėdijosi apie tai kalbėti, nenorėjo tų įvykių prisiminti.

Nuteistojo V. Z. gynėjas, ginčydamas nukentėjusiosios E. P. parodymų patikimumą, nurodo, jog pastaroji skirtingai aiškino apie tai, kokie pokalbiai vyko su V. Z. jo bute, vaikų globos namų socialinėms pedagogėms nurodė kitokius nuteistojo V. Z. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, taip pat, kad nukentėjusioji yra nesąžininga, meluoja. Iš tiesų, byloje yra tokių duomenų, kad nukentėjusioji E. P. yra linkusi meluoti, buvo apsivogusi, neklauso, prieštarauja, atsikalbinėja mokytojams, bėga iš pamokų, turi polinkį į asocialų gyvenimo būdą. Tai patvirtina tiek (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų pateikta E. P. charakteristika (t. 1, b.l. 171, t. 2, b.l. 4), tiek liudytojų (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų socialinių pedagogių R. G. ir V. S. , liudytojos K. G. parodymai, tiek byloje esantys nukentėjusiosios rašyti laiškai ir paaiškinimai (t. 1, b.l. 58-64). Tačiau, kaip matyti iš liudytojos R. G. parodymų apeliacinės instancijos teisme, pastaroji, kaip vaikų globos namų socialinė pedagogė, gerai pažįsta nukentėjusiąją, žino jai būdingas neigiamas savybes, tačiau nukentėjusioji, pasakodama apie byloje nagrinėjamus įvykius, nemeluoja, nes ilgainiui liudytoja ėmė skirti, kada pastaroji sako tiesą, o kada meluoja. Be to, nukentėjusioji iki įvykių neturėjo seksualinės patirties, apie tai, kas įvyko, pasakojo gėdydamasi, nenoriai (t. 4, b.l. 192-193). Kad apie patirtą seksualinę prievartą E. P. pasakojo tiesą, parodė ir liudytoja V. S. , kuri pastebėjo, jog mergaitė gėdijasi apie tai kalbėti, po šių įvykių pasikeitė jos elgesys, pastaroji net pliaže nenori nusirengti. Kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo matyti, kad E. P. gėda, ji nenori, jog kas nors apie tai sužinotų (t. 3, b.l. 172-173).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-138 matyti, jog teismo ekspertų komisija, susidedanti iš teismo vaikų ir paauglių psichiatrės ekspertės ir teismo vaikų ir paauglių psichologės ekspertės, nenustatė jokių nukentėjusiosios individualių psichologinių ypatumų, tame tarpe padidinto polinkio į įtaigumą ar polinkį fantazuoti, taip pat pažintinės veiklos sutrikimų, dėl kurių pastaroji negalėtų teisingai suprasti konkrečių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei duoti apie tai parodymus (t. 1, b.l. 193-196).

Aplinkybę, kad nukentėjusiosios E. P. parodymai apie V. Z. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus yra patikimi, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausta minėtą ekspertizę atlikusi ekspertė A. Šiaulytė, kuri paaiškino, jog ekspertizės metu nebuvo gauta duomenų, kad nukentėjusioji kažką kurtų ar fantazuotų apie byloje nagrinėjamus įvykius, taip pat nebuvo nustatytas kitų asmenų poveikis jos duodamiems parodymams. Tiek nukentėjusiosios pasakojimas apie įvykio aplinkybes, tiek jos reakcija pasakojant apie įvykius bei surinktų duomenų visuma neduoda pagrindo abejoti jos parodymais apie byloje nagrinėjamus įvykius. E. P. pasakojant apie įvykius keitėsi jos nuotaika, ji ir pyko, ir prašė leisti nepasakoti. Akivaizdu, kad tie įvykiai ją traumuoja, ji nenori jų atsiminti, sakė, kad gėda pasakoti. Ji stipriai jaudinosi, ją sunku buvo išlaikyti sėdinčią vienoje vietoje: mergaitė tai atsistoja, tai prašo nutraukti pokalbį. Tokių dalykų suvaidinti, sukurti tokių emocijų negalima. Ekspertė taip pat parodė, kad vėliau ikiteisminio tyrimo metu gauti nukentėjusiąją charakterizuojantys duomenys, kurie nebuvo pateikti ekspertizės metu, tik papildo jų tirtą medicininę medžiagą dėl E. P. psichinės sveikatos būklės, ir rodo, jog E. P. yra probleminis vaikas, turintis elgesio sutrikimų, kad ji visiškai nesiadaptuoja nei bendraamžių tarpe, nei kokioje įstaigoje, prieštarauja taisyklėms. Tačiau tai atitinka jos gyvenimo sunkią ir skaudžią patirtį. E. P. ieško pripažinimo, pritarimo, kas tai bebūtų, kokio amžiaus ar lyties žmogus. Tokiems vaikams labai svarbu, kad nieko iš jų nereikalautų, nekeltų jokių taisyklių. Nukentėjusiajai nepatinka taisyklės, ji prieštarauja, nelanko mokyklos, nori gyventi gal būt lengvabūdiškai, lengvai, nededant jokių pastangų. Visa tai atitinka jos gyvenimo patirtį: ji augo tarp žmonių, kurie piktnaudžiavo alkoholiu, todėl nebuvo kontroliuojama nuo pat mažų dienų, neišmokyta elgesio taisyklių, todėl elgiasi taip, kaip ji pati nori. Jai reikia tų žmonių, kurie neprieštarauja jos nuomonei. Jei jai prieštarauja, pagal tokį paauglišką supratimą, ji nustoja pasitikėti savimi ir tuomet ji eina į konfliktus, tokiu būdu tarsi pakeldama savo vertę. Šie nukentėjusiajai būdingi individualūs psichologiniai ypatumai lėmė ir tai, kad, nepaisant to, jog nuteistasis jai liepdavo pas jį neateiti, ji vis tiek pas jį ateidavo, nes jeigu jai liepia kažką daryti, tai ji to nedarys, ji darys taip, kaip ji nori. Be to, jai patiko sąlygos tuose namuose: ji gaudavo pinigų, jai nereikėjo eiti į mokyklą, buvo savotiška laisvė. Ji yra vaikas, ieškantis psichologinės šilumos (t. 4, b.l. 85-87).

Nuteistojo V. Z. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog nukentėjusioji E. P. skirtingai aiškino apie tai, kokie pokalbiai vyko tarp jos ir nuteistojo pastarojo bute, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, jog pažinties su V. Z. pradžioje jie kalbėjosi įvairiomis temomis, nuteistasis klausinėjo apie jos gyvenimą, pasakojo apie save, o vėliau pradėjo kalbėti apie dalykus, susijusius su lytiniais santykiais. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nevienodai nurodė laiką, praėjusį nuo jos pažinties su V. Z. iki šių pokalbių, įvertinus jos amžių bei jai būdingus psichologinius ypatumus, nesudaro pagrindo šiuos jos parodymus vertinti kaip prieštaringus ir nepatikimus. Tai, kad vaikų globos namų socialinėms pedagogėms nukentėjusioji nurodė, kad V. Z. jos atžvilgiu atliko veiksmus, kurie teisiniu požiūriu galėtų būti vertinami kaip tvirkinamieji, ir smulkiai apie įvykių aplinkybes joms nepasakojo, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie V. Z. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nes, kaip jau minėta, nukentėjusioji apskritai labai nenoriai pasakojo šių įvykių aplinkybes. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji buvo pakankamai uždara, o vaikų globos namų darbuotojai jau kur kas anksčiau buvo uždraudę jai lankytis pas nuteistąjį V. Z. , todėl nukentėjusioji, kaip ji pati paaiškino, socialinėms pedagogėms tik užsiminė apie seksualinio pobūdžio santykius.

Taigi, esant šių aplinkybių visumai, netikėti nukentėjusiosios E. P. parodymais apie nuteistojo V. Z. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, kurie pasitvirtino liudytojų R. G. , V. S. , K. G. , L. Č. parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis bei ekspertės A. Šiaulytės parodymais teisme, nebuvo jokio pagrindo, todėl apygardos teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes, o nuteistojo V. Z. aiškinimą, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios E. P. atžvilgiu neatliko, įvertino kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus. Apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Žemesnės instancijos teismas

Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo V. Z. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios E. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo koreguojami kaltinimui palankia linkme. Kaip matyti iš liudytojos R. G. , kuri dalyvavo visose nukentėjusiosios apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, parodymų apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b.l. 192-193), nukentėjusioji E. P. iš tiesų apklausų metu tokių žodžių „lytinis organas“, „makštis“ nevartojo, tačiau, pasakodama apie nagrinėjamus įvykius, ji ant savęs parodydavo tą vietą, todėl apklausos protokoluose buvo užrašyti žodžiai, kurių nukentėjusioji nesakė, tačiau atitiko jos nurodytas aplinkybes. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios E. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo, šioje apklausoje dalyvavo tiek nuteistasis V. Z. , tiek jo gynėjas, tačiau jokių pastabų dėl šiame protokole užfiksuotų nukentėjusiosios parodymų neatitikimo jos pačios nurodytoms aplinkybėms nepareiškė (t. 2, b.l. 22-25). Nors nukentėjusioji E. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog atliekant asmens parodymą atpažinti iš fotonuotraukų ji tokių žodžių, kad fotonuotraukoje yra asmuo, kuris ją seksualiai prievartavo, nesakė, tačiau tokių aplinkybių, jog seksualinės prievartos veiksmus, apie kuriuos ji pasakojo, jos atžvilgiu būtų atlikęs ne nuteistasis, bet kitas asmuo, nukentėjusioji nenurodė.

Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog V. Z. , pasinaudodamas E. P. nepatirtimi, patikimumu bei individualiais psichologiniais ypatumais, jos, kaip vaikų namų globotinės, nepilnai užtikrinta priežiūra, su nukentėjusiąją užmezgė artimus santykius, o po to atliko jos atžvilgiu prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus. Šiuos veiksmus teismas tinkamai įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.

BK 150 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prie šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta kvalifikuoto seksualinio prievartavimo sudėtis, užtraukianti atsakomybę už pirmiau aptartų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Vadovaujantis teismų praktika, lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, galinti lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas. Teismų praktikoje lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49, kasacinė nutartis Nr. 2K- 449/2007 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenimis patikimai įrodyta, kad nuteistasis V. Z. laikotarpyje nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. balandžio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo bute, gulėdamas lovoje šalia miegančios nukentėjusiosios E. P. , savo ranka dirgino pastarosios lytinius organus per jos drabužius, o 2010 m. kovo-balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, toje pačioje vietoje, prispaudęs koja jos dešinę ranką ir savo ranka paėmęs jos kairę ranką uždėjo ją ant savo lytinio organo, ir, atlikdamas judesius, tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. .

Byloje esantis E. P. gimimo liudijimo nuorašas patvirtina, kad nukentėjusioji gimė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 170), todėl nusikalstamų veikų padarymo metu buvo mažametė. Nors nuteistasis V. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, jog tuo metu, kai nukentėjusioji E. P. lankėsi jo namuose, jis nežinojo, jog ji yra mažametė, tačiau toks nuteistojo aiškinimas yra paneigtas ne tik pirmiau aptartais nukentėjusiosios E. P. parodymais, kad ji nuteistajam sakė, jog yra mažametė, bet ir liudytojos V. S. parodymais, iš kurių matyti, jog ji, kaip (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų socialinė pedagogė, iš E. P. sužinojusi, kad pastaroji bendrauja su vyresnio amžiaus vyriškiu, dirbančiu taksistu, 2009-11-10 kartu su policijos pareigūne buvo nuvykusi pas nuteistąjį, kuriam paaiškino, kad E. P. yra vaikų globos namų auklėtinė, kiek jai yra metų ir kad ji negali be atitinkamų dokumentų pas jį lankytis (t. 2, b.l. 34, t. 3, b.l. 172-173). Kad nuteistasis tikrai žinojo, jog E. P. mažametė, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja K. G. , kuri kartu su E. P. lankėsi pas nuteistąjį (t. 2, b.l. 39-40). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103 MS-138 matyti, kad E. P. , atsižvelgiant į turimas žinias, jai būdingus individualius psichologinius ypatumus, galėjo pakankamai teisingai suprasti jos atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai pilnai suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl pavėluotai suvokė tikruosius V. Z. ketinimus, bei atsižvelgiant į jos būseną (baimė), E. P. negalėjo aktyviau tiems veiksmams priešintis (t. 1, b.l. 193-196). Teisiamojo posėdžio metu, atsakydama į nuteistojo V. Z. gynėjo klausimą, šią ekspertizę atlikusi ekspertė A. Šiaulytė paaiškino, kad nukentėjusioji E. P. iš tiesų turėjo formalių žinių apie lytinius santykius, kaip jie vyksta, kaip atsiranda vaikai, tačiau šių santykių reikšmės suvokimas tuo metu buvo nepakankamas. Nukentėjusioji nesugebėjo prognozuoti seksualinių veiksmų, kaip jie paveiks ją pačią, kokios galimos tolimosios pasekmės, ko gali tikėtis iš priešingos lyties atstovų, atitinkamai pagal savo amžių ji nesugebėjo padaryti atitinkamų išvadų (t. 4, b.l. 85-87). Taigi, apygardos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis V. Z. pirmiau aptartus seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios E. P. atžvilgiu atliko, žinodamas, jog pastaroji yra mažametė, ir pasinaudodamas jos dėl amžiaus bejėgiška būkle. Be to, kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, nuteistasis V. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu užspaudė koja vieną nukentėjusiosios ranką, o kitą jos ranką laikė taip stipriai, kad pastaroji negalėjo iš jo ištrūkti, taigi, nukentėjusiosios E. P. galimam pasipriešinimui įveikti jis panaudojo fizinį smurtą. Esant šioms aplinkybėms, vertinti nuteistojo V. Z. nusikalstamus veiksmus pagal BK 153 straipsnį kaip mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, kaip to prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra jokio teisinio pagrindo. Juolab, kad nustatyti V. Z. veiksmai laikant nukentėjusiosios ranką ant savo lytinio organo ir darant judesius, taip pat jo veiksmai dirginant miegančios mažametės nukentėjusiosios lytinius organus akivaizdžiai buvo nukreipti ne į nukentėjusiosios tvirkinimą, bet į savo paties lytinės aistros tenkinimą, taigi, nuteistojo nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje.

Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. Jei poveikis liudytojui daromas panaudojant smurtą ar kitokią prievartą, atsakomybė kyla pagal BK 233 straipsnio 3 dalį.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis V. Z. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad paleistas iš suėmimo, jis atsitiktinai susitiko D. N. , kuriam papasakojo, kad yra nekaltai apkaltintas E. iš vaikų globos namų ir prašė, jei pasitaikys proga, E. P. paklausti, kodėl ji jį neteisingai apkaltino. Pasakė, kad nebūtų jokių grasinimų, jei ji neigs, tai geriau iš viso su ja nesikalbėti. Po kiek laiko mieste sutiko D. N. , šis pasakė, kad pakalbėjo su E., kuri pasakė, kad apkaltino jį iš keršto. Tuomet jis D. N. paprašė padaryti taip, kad ji nueitų į policiją ir prisipažintų V. Z. apkalbėjusi arba parašytų laišką prokurorui savais žodžiais. Po to jis pagalvojo, kad E. P. neraštinga, todėl po kelių dienų surašė juodraštį kaip pavyzdį, o po savaitės sutikęs D. N. , jam šį juodraštį perdavė, kad jis perduotų jį E. P. perrašyti kaip jos laišką prokurorui. Jis D. N. liepė E. P. negąsdinti, norėjo, kad E. P. laišką parašytų savais žodžiais, tačiau galvojo, kad ji to padaryti nesugebės, todėl ir perdavė juodraštį su ten išdėstyta tiesa. Tai buvo pavyzdys, kad būtų lengviau parašyti. Jei nukentėjusioji nebūtų D. N. pasakiusi, kad jį apkalbėjo, to juodraščio nebūtų rašęs ir davęs. Už juodraščio perrašymą pinigų E. P. nesiūlė, vėliau sužinojo, kad D. N. nukentėjusiajai davė 50 Lt cigaretėms (t. 3, b.l. 182-185).

Nuteistasis D. N. bylą nagrinėjant teisme parodė, kad susitikus su V. Z. mieste, pastarasis pasisakė, jog buvo sulaikytas, nes mergina iš vaikų globos namų E. P. jį nepagrįstai apkaltino prievartavimu ar dar kažkuo panašaus. Nuteistasis pats šios merginos nepažinojo, bet V. Z. prašė, kad jis paklaustų jos, kodėl kaltina V. Z. . Po kažkurio laiko jis E. P. atsitiktinai pamatė Vilniaus gatvėje. Priėjęs prie E. P. paklausė, ar ji žino V. Z. . Ji jam pasakė: „aš jį perspėjau, jis pats kaltas, aš galiu prifantazuoti“, sakė, kad V. Z. apkaltino iš keršto. Po kažkurio laiko sutikęs V. Z. , pastarajam papasakojo apie minėtą pokalbį su E. P. , dar paminėjo, kad šį pokalbį girdėjo kiti žmonės - R. R. ir R. R. . Po kiek laiko su V. Z. atsitiktinai susitiko turguje, tada V. Z. jam padavė laišką ir prašė jį perduoti E. P. , kad ji tą laišką perrašytų, gal ne visiškai tiksliai. V. Z. sakė, kad E. P. gali nesugebėti pati savarankiškai parašyti. Jis paėmė minėtą laišką, susisiekė su broliu, kuris gyvena globos namuose, ir paprašė suorganizuoti susitikimą su E. P. . Susitikus jis paklausė E. P. , ar jai malonu, kad žmogus už nieką sėdi. Nukentėjusioji paprašė cigarečių. Tuomet jis pasiūlė perrašyti laišką ir pažadėjo duoti pinigų cigaretėms. Jie nuėjo pas R. R. , iš kurios jis paėmė popieriaus lapą ir tušinuką, o E. P. padavė V. Z. laišką. Po to nuėjo pas A. A. . Kai nuėjo pas A. A. , jis E. P. paliko virtuvėje su savo broliu M. S. , jai padavė tušinuką ir popieriaus lapą ir pasakė, kad ji pati parašytų kažką panašaus, kas yra parašyta V. Z. perduotame laiške. E. P. perrašė laišką ir savo laišką padavė jam. Jis laišką įmetė į pašto dėžutę. Ant voko prokuratūros adresą užrašė E. P. . Nukentėjusioji sakė, kad nori rūkyti, prašė pinigų cigaretėms. Jis davė 50 Lt, bet tai buvo cigaretėms, o ne už laiško perrašymą. Jis E. P. negrasino, spaudimo nedarė, už laiško perrašymą jai nežadėjo nei 500 Lt, nei 1000 Lt. Galėjo taip būti, kad V. Z. prašė, kad jis pirma perrašytų jo laiško tekstą, po to duotų E. P. jį perraršyti. V. Z. jam to tiesiogiai nepasakė, bet jis iš jo kalbos tai suprato. Jis neprisimena, ar jis perrašė, ar jo ranka rašytą tekstą padavė E. P. (t. 3, b.l. 185-187).

Taigi, iš aptartų nuteistųjų V. Z. ir D. N. parodymų matyti, jog pastarieji iš esmės neneigia, kad veikdami bendrai darė poveikį nukentėjusiajai E. P. dėl jos duodamų parodymų apie nuteistojo V. Z. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, t.y. kad V. Z. nukentėjusiosios E. P. vardu surašė laišką, adresuotą prokuratūrai, kuriame nurodyta, jog E. P. baudžiamojoje byloje dėl seksualinio prievartavimo nepagrįstai apkaltino V. Z. , kurio tekstą nuteistasis D. N. perdavė perrašyti savo ranka nukentėjusiajai E. P. . Pastarajai perrašius šį laišką, D. N. davė jai 50 Lt, o jos ranka surašytą laišką išsiuntė Šiaulių apygardos prokuratūrai. Šias aplinkybes be pačių nuteistųjų parodymų patvirtina nukentėjusiosios E. P. , liudytojų A. S. , R. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 2, b.l. 22-28, 45, 46-47, t. 3, b.l. 173-175, t. 4, b.l. 71-72), iš 2010-10-12 Šiaulių apygardos prokuratūrai atsiųsto nukentėjusiosios E. P. pasirašyto 2010-10-06 pareiškimo ir voko apžiūros protokolo (t. 1, b.l. 33-36) bei specialisto išvados Nr. 11-2917(10) matyti, kad 2010-10-06 pareiškimą Šiaulių apygardos prokuratūrai E. P. vardu E. P. ne savarankiškai kūrė, o surašė veikiama V. Z. (t. 1, b.l. 89-91).

Nors nuteistasis neigia, jog siekiant paveikti nukentėjusiąją E. P. , jai buvo siūlomas atlygis bei jos atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai tokį nuteistojo aiškinimą įvertino kritiškai, nes šie jo parodymai yra paneigti nukentėjusiosios E. P. parodymais, kurie pasitvirtino liudytoja apklaustos šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos L. Z. parodymais bei kita bylos medžiaga.

Nukentėjusioji E. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose gyvenantis D. N. brolis M. pasakė jai, kad D. N. nori su ja susitikti. Sutikimo metu D. N. paklausė, ar ji nori gauti pinigų. Ji atsakė, kad nori. Tuomet D. N. pasakė „parašyk laišką prokuratūrai, kad viską melavai. Tada duosiu tau pinigų. Jei ne, tada į Švėkšną gali atvažiuoti mano draugai“. Tuomet ji sutiko ir parašė laišką prokuratūrai. D. N. buvo viską parašęs, jai reikėjo tik perrašyti savo ranka ant atskiro lapo. Už tai D. N. jai davė 50 litų, o kitus sakė atiduos vėliau. Žadėjo už laišką duoti 500 ar 1000 litų. Ji parašytą laišką padavė D. N. ir ant voko užrašė prokuratūros adresą, kurį jai pasakė. Be to D. N. nukentėjusiajai sakė, kad jeigu kam nors pasakys, tai jai bus nuo jos draugų blogai, kad jo draugai atvažiuos pas ją į Švėkšną (t. 2, b.l. 22-28). Bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji E. P. paaiškino, kad kai ji gulėjo ligoninėje, pas ją buvo atėjęs D. N. draugas, gyvenantis vaikų namuose, kuris paskambino D. N. ir jai davė su D. N. pakalbėti. D. N. jai pasakė, kad nesakytų, jog jis skambino į psichiatrinę, jei kas klaustų. D. N. sakė, kad jis prie jos rankų nekiš, bet bus kas prikiša, jei ji praneš apie tai, kad prašė parašyti laišką. Po laiško surašymo D. N. davė 50 Lt (t. 4, b.l. 71-72).

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja L. Z. parodė, kad prokurorui pranešus apie gautą laišką iš E. P. , buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl poveikio darymo nukentėjusiajai. Ji nuvyko į ligoninę pasikalbėti su E. P. , kuri, ją pamačiusi, nubėgo ir atsigulė į lovą, užsidengė antklode. L. Z. toks nukentėjusiosios elgesys pasirodė keistas, nes anksčiau jos bendraudavo. Ji paprašė skyriaus darbuotojos, kad iš palatos išvestų kitus vaikus, ir tuomet paklausė E. P., ar ji rašė pareiškimą prokurorui. Pastaroji iš pradžių sakė, jog nieko nesakys, keikėsi, po to pasakė, kad bijo kalbėti apie šią bylą, kad yra prigrasinta, ir tai susiję su pareiškimo parašymu. Ji norėjo, kad nebūtų fiksuojami jos parodymai, bijojo, kad niekas nesužinotų. E. P. jai papasakojo, kad ją susirado D. N. , kurio brolis M. yra vaikų globos namuose, ir pasiūlė parašyti laišką prokurorui, sakė, kad reikia žmogų ištraukti, už tai ji gaus pinigų, ar tai 500 Lt, ar 1000 Lt. E. P. suprato, kad D. N. V. Z. yra kaip giminaitis. Kitą kartą ji D. N. susitiko pas R. R. , nes pastarasis su ja draugavo. D. N. jai davė popieriaus, tušinuką ir parašytą laišką, jai grasino, kad apie laišką niekas neturi sužinoti, grasino, kad nuveš į mišką, pririš prie medžio, sumuš. Todėl ji nenorėjo duoti parodymų (t. 4, b.l. 19-20).

Taigi, esant šioms aplinkybėms, netikėti nukentėjusiosios E. P. parodymais apie jai siūlytą piniginį atlygį bei jos atžvilgiu išsakytus grasinimus panaudoti fizinį smurtą, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Nors nuteistasis V. Z. pats betarpiškai su E. P. dėl jos parodymų pakeitimo baudžiamojoje byloje nebendravo ir jai negrasino, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų faktinių duomenų, šiuos veiksmus atliko jo interesais ir pagal bendrą susitarimą veikęs nuteistasis D. N. . Teisėjų kolegija kritiškai vertina nuteistojo V. Z. aiškinimą, jog jis nuolat akcentavo D. N. , kad šis nukentėjusiajai negrasintų ir jos negąsdintų ir nedavė jokių pinigų perduoti E. P. už laiško surašymą. Visų pirma, nuteistasis V. Z. viso proceso metu prieštaringai aiškino šio nusikaltimo padarymo aplinkybes: ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju V. Z. apskritai neigė kuo nors susijęs su šiuo nusikaltimu. Jis parodė, kad jokio poveikio E. P. nedarė, su ja nebandė susisiekti nei pats, nei per kitus asmenis. Apie tai, kad E. P. yra jį apkaltinusi seksualiniu prievartavimu, su D. N. niekada nesikalbėjo, jokio poveikio E. P. , kad ji parašytų laišką į prokuratūrą nei pats, nei per D. N. nedarė (t. 2, b.l. 60). Vėlesnės apklausos, vykusios 2011 m. kovo 15 d. metu, nuteistasis V. Z. teigė, kad jokio poveikio E. P. nedarė, tačiau pripažino, jog su D. N. apie nukentėjusiąją ir jam pareikštus kaltinimus kalbėjo. Kadangi D. N. sakė, jog turi daug pažįstamų vaikų globos namuose, tai jis pasakė jam, kad jei aplinkybės suvestų jį su E. P. , kad jis sužinotų kodėl nukentėjusioji jį apkaltino – ar iš keršto, ar dėl pinigų. Jei ji prisipažins, kad jį apkaltino nekaltai, tegu parašo raštiškai į prokuratūrą. D. N. jam atsakė: „Matysim, kaip išeis“. Apie jokius pinigus ir apie jokį poveikį su D. N. jis nekalbėjo. Jis tik pasakė, kad jei E. P. nepasakys, kad nekaltai apkaltino, kad daugiau D. N. nebandytų paveikti, grasinti, gąsdinti. Po kurio laiko atsitiktinai mieste sutikęs D. N. , iš pastarojo sužinojo, kad E. P. jį apkaltino iš keršto. D. N. pasakė jam, kad nebijotų, nes ne jis vienas tai girdėjo, taip pat sakė, kad pastaroji parašė laišką į prokuratūrą. Jis pats jokio teksto nekūrė ir nerašė (t. 2, b.l. 64). Ir tik susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei pirmiau minėta specialisto išvada dėl E. P. vardu surašyto pareiškimo, pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. Z. pripažino, jog šiame pareiškime išdėstytas jo surašyto pareiškimo tekstas. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis D. N. niekur nedirba, taigi, neturi pajamų, anksčiau nukentėjusiosios nepažinojo, jokių priešiškų santykių tarp jų nebuvo. Taigi, neįtikėtina, jog D. N. , pats būdamas nesuinteresuotas bylos dėl seksualinio prievartavimo baigtimi, veikdamas savo pažįstamo V. Z. prašymu, pastarajam akcentuojant, kad nukentėjusiajai nebūtų grasinama, savo iniciatyva veiktų priešingai ir panaudotų prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą, žadėtų sumokėti daug pinigų ir atiduotų jai savo asmeninius pinigus. Tuo tarpu nuteistasis V. Z. ne tik buvo suinteresuotas, kad nukentėjusioji pakeistų parodymus baudžiamojoje byloje dėl seksualinio prievartavimo, bet ir žinojo jai būdingas asmenines savybes, kad ji labai nori pinigų ir tokiu būdu ją yra lengva paveikti.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartus faktinius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis V. Z. , veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistuoju D. N. , siekdamas, kad mažametė E. P. ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje dėl mažamečio asmens seksualinio prievartavimo, kurioje yra pripažinta nukentėjusiąja ir apklausta, pakeistų savo parodymus, duodama melagingus parodymus apie nuteistojo nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu, t.y., kad ji anksčiau melagingai parodė, jog V. Z. ją seksualiai prievartavo, darė pastarajai poveikį žadant jai už tai piniginį atlygį bei sumokant 50 Lt ir grasinant panaudoti jos atžvilgiu fizinį smurtą, o tai atitinka BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą kitokios prievartos požymį, todėl tokie nuteistojo V. Z. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti būtent pagal šį baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nuteistajam V. Z. paskirtų bausmių.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam V. Z. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, nepakankamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įtvirtintas BK 54 straipsnio 2 dalyje, turinčias esminės reikšmės sprendžiant terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimą šioje byloje.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V. Z. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Jis nusikalto prieš mažametę, socialiai neapsaugotą nukentėjusiąją, tuo sukeldamas neigiamas pasekmes pastarosios psichinei sveikatai. Bylos duomenimis, V. Z. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas išnykęs, per pastaruosius dešimt metų nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų (t. 2, b.l. 138-139, 142-143), bedarbis (t. 2, b.l. 140-141), jo asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų byloje nenustatyta. Nėra nuteistojo V. Z. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tačiau, kaip jau minėta, V. Z. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu. Tuo tarpu 150 straipsnis (seksualinis prievartavimas) numato baudžiamąją atsakomybę ir už kitus tokio pobūdžio nusikalstamus veiksmus, t. y. prievartinį lytinės aistros tenkinimą analiniu bei oraliniu būdu, kurie pagal savo pobūdį, atliekamų veiksmų esmę vertintini kaip sunkesni, pavojingesni. Nors nuteistasis V. Z. nukentėjusiosios galimam pasipriešinimui įveikti panaudojo fizinį smurtą, tačiau jis nebuvo intensyvus ar keliantis realų pavojų nukentėjusiosios fizinei sveikatai. Visos šios aptartos aplinkybės neturi esminės reikšmės V. Z. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tačiau jos yra reikšmingos sprendžiant skiriamos bausmės dydžio klausimą, nes rodo mažesnį nuteistojo V. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Be to, iš byloje esančių duomenų apie nuteistojo sveikatos būklę matyti, kad jis dėl juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija yra netekęs 50 procentų darbingumo (t. 2, b. l. 170, 171, 4, b.l. 151, 152). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, paskirdamas nuteistajam V. Z. už šį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, lygią BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui, pirmiau aptartų aplinkybių bei faktinių bylos aplinkybių tinkamai nevertino, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas), nuteistajam V. Z. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, paskirta bausmė švelninama.

Nuosprendis dalyje dėl V. Z. už nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, paskirtos bausmės nekeičiama, nes ši bausmė, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam V. Z. bausmę už šio nusikaltimo padarymą, tinkamai įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tiek nuteistojo vaidmenį šios nusikalstamos veikos padaryme, kaltės formą, V. Z. asmenybę bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Dėl neturtinės žalos.

Nuteistasis V. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis jokios neturtinės žalos nukentėjusiajai savo veiksmais nepadarė, taip pat, kad priteistas neturtinės žalos atlygio dydis yra akivaizdžiai per didelis, nes jis neturi galimybės atlyginti teismo nustatytą 20000 Lt sumą. Tokius nuteistojo V. Z. apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

P. L. Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai iš nuteistojo V. Z. priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji E. P. dėl nuteistojo V. Z. nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, neigiamas psichologines pasekmes – atsirado baimė, gėda, pablogėjo nukentėjusiosios psichinė būklė: bylos duomenimis, nukentėjusiajai dar iki nusikalstamų veikų jos atžvilgiu padarymo buvo konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų, taip pat adaptacijos sutrikimas, dėl ko nukentėjusioji keletą kartų buvo gydoma, tame tarpe Šiaulių apskrities ligoninės Vaikų ligų klinikos vaikų psichiatrijos skyriuje. Tačiau po nusikalstamų veikų jos atžvilgiu padarymo 2010-01-04 nukentėjusiajai jau buvo konstatuotas vidutinio sunkumo laipsnio depresinis epizodas (t. 1, b.l. 193-196), kam neabejotinai turėjo įtakos ir nuteistojo V. Z. nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti pirmiau aptarti nusikalstami veiksmai. Tuo pačiu apygardos teismas įvertino ir šią žalą nukentėjusiajai padariusio nuteistojo V. Z. turtinę padėtį – niekur nedirba, tačiau yra darbingas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, įvertino visas jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Kolegijos manymu, apygardos teismo nustatytas 20000 Lt neturtinės žalos dydis yra proporcingas V. Z. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nuteistojo pateikti duomenys apie tai, kad jam nuo 2010-11-04 iki 2011-01-03 buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, nesudaro pagrindo mažinti teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendį pakeisti:

V. Z. , nuteistam už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, V. Z. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį paskirtą dviejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę V. Z. paskirti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 27 d. ir nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2012 m. sausio 3 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2012 m. sausio 3 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Valdimaras BavėjanasKęstutis Jucys