Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-671-945/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-06
Bylos Nr.: e2A-671-945/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-20304-2017-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Izolda Nėnienė, Marius Bartninkas
Atsakovas: Lietuvos ir Švedijos uždarosios akcinės bendrovės „Viacon Baltic“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Rimtukas“
Trečiasis asmuo: V. K.

Kategorijos

2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.26pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-671-945/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20304-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.2.1; 2.6.26; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės, Izoldos Nėnienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos ir Švedijos uždarosios akcinės bendrovės „Viacon Baltic“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rimtukas“ ieškinį atsakovei Lietuvos ir Švedijos uždarajai akcinei bendrovei „Viacon Baltic“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo V. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–5, 188–193) ir atsiliepimu į priešieškinį (1 t., e. b. l. 188–193) prašė priteisti iš atsakovės 10 655,74 Eur skolą, 1 240 Eur išlaidas, susijusias su ikiteisminiu skolos išieškojimu, 40 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, 404,63 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o priešieškinį atmesti. Ieškovė nurodė nuo 2014 m. vasario 4 d. pagal žodinę sutartį teikusi atsakovei atlygintines asmenų ir krovinių pervežimo paslaugas. Paslaugas užsakydavo ir PVM sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas priimdavo atsakovės inžinerinių tinklų plėtros vadovas V. K. Atsakovė neapmokėjo trijų paskutinių sąskaitų, kurių bendra suma 10 655,74 Eur. Atsakovė šias sąskaitas yra įtraukusi į apskaitą, neginčija jose nurodytų paslaugų suteikimo fakto, tačiau sąskaitų neapmoka net ir po ieškovės raginimų. Atsakovei vengiant atsiskaityti, ieškovė sudarė sutartį su VšĮ Advoc Lt ir sumokėjo 1 200 Eur už skolos išieškojimo paslaugas, todėl kartu su pagrindine skola ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų su skolos išieškojimu susijusias išlaidas. Nors ieškovė priešieškinyje nurodo, kad dalis paslaugų, kurių vertė 32 981,03 Eur, nebuvo suteiktos, ji nepateikia šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovės išrašyta 2017 m. gegužės 9 d. debetinė PVM sąskaita faktūra Nr. VB-G95 yra neteisėta. Kadangi atsakovė priešieškiniu reiškia reikalavimą ne dėl skolos, bet dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, ji neturi teisės reikalauti priteisti palūkanas.

2. Atsakovė atsiliepimu (1 t., e. b. l. 38–42) ir priešieškiniu (1 t., e. b. l. 166–171) prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės 32 981,03 Eur skolą, 888,88 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė, patvirtinusi tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių faktą, nurodė 2017 m. pradžioje pastebėjusi, kad išlaidos krovinių transportavimo paslaugoms yra neįprastai didelės. Atsakovė išsiaiškino, kad ieškovės direktorius R. Ž. į PVM sąskaitas faktūras įtraukdavo išlaidas, nesusijusias su atsakovei teikiamomis paslaugomis. Ieškovės direktorius 2017 m. kovo 20 d. paaiškinime nurodė, kad atsakovei išrašytose sąskaitose be kainos už krovinių gabenimą būdavo įtraukiamos išlaidos už V. K. vežiojimą įvairiais maršrutais, taip pat alkoholinių gėrimų, maisto produktų pirkimą tariamai atsakovės klientams ir pan. Transportavimo paslaugas iš ieškovės pirko bei užsakymus tiesiogiai teikė tik įgalioti atsakovės atstovai, todėl tik iš šių asmenų gauti užsakymai pervežti krovinius turėjo būti įtraukiami į ieškovės išrašytas sąskaitas. Atsakovė 2017 m. gegužės 9 d. pateikė ieškovei reikalavimą dėl 20 073,31 Eur nuostolių atlyginimo, nes atsakovė laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. permokėjo už ieškovės suteiktas transportavimo išlaidas. Vietoje taikaus bendradarbiavimo, atsakovė iš VšĮ Advoc Lt 2017 m. gegužės 23 d. sulaukė siūlymo įvykdyti turtinę prievolę. Atsakovė 2017 m. gegužės 29 d. pateikė ieškovei pranešimą dėl vienašališko įskaitymo, kuriame nurodė, kad įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, t. y. atsakovės mokėtina 10 655,74 Eur suma sumažinama atsakovei mokėtina suma. 2017 m. gegužės 30 d. laišku atsakovės atstovas, siekdamas suteikti dar vieną galimybę ieškovei patvirtinti savo 2016–2017 m. laikotarpiu už transportavimo paslaugas atsakovei išrašytų ir apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą, kreipėsi į ieškovę, prašydamas pateikti visus turimus įrodymus apie minėtu laikotarpiu atsakovei realiai suteiktas paslaugas. Nustatytu terminu suteiktas paslaugas pagrindžiančių dokumentų iš ieškovės negavęs, 2017 m. atsakovės atstovas el. laišku informavo ieškovę, kad už transportavimo paslaugas ieškovei mokėtinos sumos 2016 m. sausio – 2017 m. vasario mėn. laikotarpiu buvo perskaičiuotos pagal atsakovės turimus dokumentus ir nustatyta bendra 43 636,77 Eur nuostolių suma, kurią įskaičius su atsakovei mokėtina 10 655,74 Eur suma, ieškovei lieka sumokėti 32 981,03 Eur sumą, dėl kurios priteisimo atsakovė ir reiškia priešieškinį. Atsakovės nuomone, VšĮ Advoc Lt suteiktos paslaugos nepriskirtinos prie būtinųjų bylos vedimo išlaidų, todėl nėra atlyginamos. Kadangi atsakovė sutartinių įsipareigojimų nepažeidė, jai nekyla prievolė mokėti palūkanas.

3. Trečiasis asmuo V. K. prašyme (2 t., e. b. l. 169–170) aiškios pozicijos dėl ieškinio ir priešieškinio tenkinimo nenurodė, tačiau pažymėjo, kad už suteiktas paslaugas ieškovė du kartus per mėnesį išrašydavo ir pateikdavo sąskaitas atsakovei. Nuo 2011 m. vasaros dirbant su ieškove visos pateiktos sąskaitos iki 2017 m. vasario mėn. būdavo laiku apmokamos. Nuo 2017 m. kovo mėn. trečiajam asmeniui pareiškus norą išeiti iš darbo, kilo konfliktas tarp jo ir Ž. B., kuris pareiškė įtarimus jam ir visiems buvusiems paslaugų teikėjams. Trečiasis asmuo nurodė, kad iki jo išėjimo iš darbo visos ieškovės sąskaitose nurodytos paslaugos atsakovei buvo suteiktos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu (2 t., e. b. l. 192–196) ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės ieškovei 10 655,74 Eur skolą, 1 200 Eur išlaidas, susijusias su ikiteisminiu skolos išieškojimu, 404,63 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (12 260,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. spalio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 276,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė iš atsakovės valstybei 9,99 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė teikė atsakovei vežimo paslaugas, atsakovė paslaugas užsakydavo, jas priimdavo ir apmokėdavo, niekada nereikšdama jokių pretenzijų dėl ieškovės išrašomų sąskaitų. Ieškinio sumą sudaro ieškovės išrašytų PVM sąskaitose faktūrose RF Nr. 17-00011 (2 348,85 Eur), RF Nr. 17-00016 (3 849,13 Eur) ir RF Nr. 17-00013 (4 457,76 Eur) nurodytų paslaugų vertė, kurias atsakovė nepagrįstai atsisako apmokėti.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčija neapmokėtose sąskaitose nurodytų paslaugų suteikimo fakto, akcentuodama, kad nebuvo suteikta dalis ankstesnėse sąskaitose, kurias atsakovė apmokėjo, nurodytų paslaugų. Daugelyje sąskaitų buvo nurodytos nuomos, transporto paslaugos tiek konkrečiais, tiek ir nekonkrečiais maršrutais, todėl teismas sprendė, kad konkliudentiniai veiksmai patvirtina šalių susitarimą dėl įvairių vežimo paslaugų teikimo ir atsakovė be pagrindo paslaugų kainą perskaičiuoja pagal krovinių siuntimo važtaraščius.

7. Reikšdama reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo atsakovė privalėjo įrodyti, kad egzistuoja civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teismo vertinimu, šios pareigos atsakovė neįvykdė. Teismas pažymėjo, kad R. Ž. 2017 m. kovo 20 d. rašytinio pareiškimo nepagrįsto nesuteiktų paslaugų įtraukimo į sąskaitas faktui nustatyti nepakanka, nes jis nėra informatyvus (jame nenurodyti konkretūs laikotarpiai, sumos, sąskaitos faktūros), jame nurodyto turinio nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo prašyme teismui patvirtino, jog visos paslaugos pagal ieškovės išrašytas sąskaitas atsakovei buvo suteiktos. Teismas konstatavo, kad neįrodžiusi civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, atsakovė priešpriešinių sumų įskaitymą atliko neturėdama tam pagrindo.

8. Tenkinęs ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 1 200 Eur už skolos išieškojimo ikiteismine tvarka paslaugas, tačiau sprendė, kad ieškovė nepagrįstai papildomai prašė priteisti 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsniu, nes pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, priteisus faktiškai turėtų išlaidų atlyginimą, įstatyme nurodyta suma papildomai nepriteisiama.

9. Teismas taip pat tenkino ieškinio reikalavimus dėl palūkanų už vėlavimo atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu (3 t., e. b. l. 8–16) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prijungti prie bylos išrašą apie ieškovę iš Lietuvos transporto saugos administracijos duomenų bazės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Ieškovė su atsakove buvo sudariusi tik žodinę atlygintinę krovinių vežimo sutartį. Dėl keleivių vežimo ar nuomos paslaugų teikimo šalys nesitarė. Nuo 2014 m. iki 2017 m. atsakovė neturėjo abejonių dėl to, kad ieškovės apmokėjimui pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra parengtos remiantis konkretaus mėnesio krovinių vežimo važtaraščių duomenimis. 2017 m. pradžioje atsakovei kilo įtarimas dėl nepagrįstai didelių sumų ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, o atlikus jų palyginimą su turimais krovinių vežimo važtaraščiais paaiškėjo, kad ieškovė yra įtraukusi mokėtinas sumas už tariamai vežtus krovinius, kurių atsakovė nesiuntė. Byloje atsakovės pateikti krovinio vežimo važtaraščiai yra priimti ir pasirašyti ieškovės vadovo R. Ž. Jokių papildomų važtaraščių, pagrindžiančių papildomus maršrutus, ieškovė nepateikė.

1.2. Važtaraščiais nepagrįstus, fiktyvius krovinių vežimus ieškovė PVM sąskaitose faktūrose įvardija lygiai taip pat, kaip ir realius vežimus, pagrįstus važtaraščiais, t. y. nurodo, kad teiktos „transporto paslaugos“. Tuo atveju, jei ieškovė iš tiesų vežė atsakovės krovinius visomis PVM sąskaitose faktūrose nurodomomis kryptimis ir atstumais, būtent ieškovei tenka pareiga šias aplinkybes įrodyti pateikiant krovinio vežimo važtaraščius. Atsakovės sąskaitų faktūrų rašymo tvarkos 1.1. punktas numato, kad bet koks prekių judėjimas iš sandėlio arba į sandėlį turi būti dokumentuojamas krovinio važtaraščiu arba sąskaita faktūra. Važtaraščiai ir sąskaitos rašomi tik iš apskaitos programos Microsoft Dynamix Axapta (AX). Atsakovė neišdavė prekių iš sandėlio vežti tais maršrutais, kurie nėra nurodyti byloje esančiuose krovinio vežimo važtaraščiuose, todėl neturi pareigos mokėti už jai ieškovės nesuteiktas paslaugas.

1.3. Ieškovė ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose ne tik nenurodė tikslių duomenų apie suteiktas paslaugas, tačiau dar ir atliko neteisėtus veiksmus slėpdama tikrąsias ūkines operacijas. Byloje yra pateiktas ieškovės vadovo R. Ž. 2017 m. kovo 20 d. rašytinis paaiškinimas, kuriame R. Ž. nurodo į sąskaitas įtraukdavęs V. K. vežiojimus pagal jo pageidavimą į susitikimus ir namo, taip pat išlaidas alkoholiniams gėrimams ir vaišėms. PVM sąskaitose faktūrose šios paslaugos neatsispindėjo.

1.4. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog į jai pateiktas sąskaitas ieškovė įtraukė šalių nesutartas paslaugas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Paslaugų suteikimo faktą privalėjo įrodyti ieškovė. Būtent atsakovei teko pareiga įrodyti kitokių teisinių santykių, nei krovinių vežimas, egzistavimo faktą.

1.5. Iš viešai prieinamos Lietuvos transporto saugos administracijos duomenų bazės matyti, kad ieškovei yra išduota licencija verstis tik krovinių vežimu vidaus maršrutais (SL), tačiau ji neturi licencijos verstis keleivių vežimu autobusais vidaus maršrutais (AL) ar bendrosios licencijos vežti keleivius (EBKL).

1.6. Teismas be pagrindo nesirėmė į bylą pateiktu R. Ž. rašytiniu paaiškinimu. Šis asmuo yra ne tik ieškovės vairuotojas, bet ir įmonės vadovas, t. y. specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Minėtas paaiškinimas buvo surašytas 2017 m. kovo mėn., t. y. būtent tada, kai atsakovė pradėjo analizuoti neįprastai didelių ieškovės išrašomų sąskaitų kilmę ir dėl to paprašė ieškovės atstovą paaiškinti reikšmingas aplinkybes.

1.7. Atsakovei pateiktose apmokėjimui PVM sąskaitose faktūrose ieškovė įtraukdavo išgalvotus (fiktyvius) tariamų krovinių vežimo maršrutus, už kuriuos atsakovė, pasitikėdama ieškove ir dėl didelio savo veiklos operacijų kiekio neturėdama galimybės jų detaliai patikrinti, apmokėdavo. Jei ieškovė gavo trečiojo asmens nurodymą atsakovės vardu pirkti alkoholinius gėrimus, maistą, vežioti šį asmenį privačiais maršrutais, t. y. atsakovei teikti ne krovinių vežimo paslaugas, aiškiai nesusijusias su atsakovės vykdoma veikla, ieškovė turėjo nedelsdama kreiptis tiesiogiai į atsakovę ir įsitikinti, ar minėtas asmuo turi įgaliojimus atstovauti atsakovę teikiant tokius užsakymus.

1.8. Priešingai, nei nurodoma skundžiame sprendime, trečiojo asmens 2018 m. lapkričio 21 d. prašymas teismui nepatvirtina ieškovės pozicijos ir negali būti laikomas patikimu įrodymu. Prašyme klaidingai nurodoma, kad tarp šalių 2011 m. buvo sudaryta rašytinė sutartis.

Atsiliepimas

11. Ieškovė atsiliepimu (3 t., e. b. l. 28–41) prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti atsakovės su apeliaciniu skundo pateiktą naują įrodymą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog ieškovė teikė atsakovei ne tik krovinių vežimo, bet ir keleivių vežimo paslaugas, taip pat transporto nuomos paslaugas, todėl atsakovė nepagrįstai savo reikalavimą grindžia perskaičiuota paslaugų kaina pagal jos į bylą pateiktus krovinių siuntimo važtaraščius. Ieškovė suteiktas paslaugas įformino pateikdama apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Visos PVM sąskaitos faktūros yra galiojančios, atsakovės nebuvo ginčijamos, atsakovė pasirašydama priėmė jas apmokėjimui ir beveik visas apmokėjo. V. K. turėjo įgaliojimus duoti ieškovei užsakymus. Faktas, kad jo priimamos sąskaitos buvo apmokamos, leidžia spręsti, jog V. K. turėjo įgaliojimus sąskaitas priimti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė turėjo pareigą transporto paslaugas teikti pagal krovinio važtaraščius, privalėjo saugoti važtaraščius, todėl visos apeliaciniame skunde nurodytos pretenzijos dėl atsakovės tariamai nustatyto neatitikimo tarp ieškovės faktiškai suteiktų paslaugų apimties ir atsakovės turimų ieškovės atstovo pasirašytų krovinio važtaraščių, neturi pagrindo. Atsakovė priešieškiniu neginčijo neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų, todėl spręsti, kad jose nurodytos paslaugos nesuteiktos, nėra pagrindo. Šią aplinkybę atsakovo atstovė pripažino teismo posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

13. Su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė teismui duomenis apie ieškovei išduotas licencijas (3 t., e. b. l. 19) bei prašymą šį rašytinį įrodymą prijungti prie bylos. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju teikdama naują įrodymą aplinkybių, patvirtinančių pavėluoto jo pateikimo objektyvumą, atsakovė nenurodė. Šį įrodymą atsakovė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau juo savo pozicijos negrindė, todėl priimti jį ir vertinti apeliaciniame procese nėra pagrindo (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14. Kaip minėta nutarties 12 punkte, apeliacinio proceso ribas sudaro apelianto nurodomas skundo faktinis pagrindas ir dalykas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nors apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinus skundžiamą sprendimą ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti, kaip matyti iš skundo turinio, atsakovė savo poziciją grindžia išimtinai tik argumentais, susijusiais su sąlygų tenkinti jos pareikštą priešieškinį egzistavimu. Atsakovė neginčija ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad šalis nuo 2014 m. siejo sutartiniai santykiai, ieškovė teikė atsakovei paslaugas, kurias atsakovė priimdavo ir už jas atsiskaitydavo (1 t., e. b. l. 16–17), jog liko neapmokėtos trys paskutinės ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos (1 t., e. b. l. 6–8), kurių bendra suma sudaro ieškiniu prašomus priteisti 10 655,74 Eur (1 t., e. b. l. 23). Apeliaciniu skundu neginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pripažino faktą, jog ieškovės nurodytose sąskaitose, kurias atsakovė atsisako apmokėti, įvardintos paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Kitaip tariant, atsakovė pripažino ieškovės nurodomos prievolės realumą, tačiau akcentavo įvykdžiusi šią prievolę, atlikdama priešpriešinio reikalavimo įskaitymą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad skundžiamo sprendimo dalies dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės skolą pagrįstumas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turi būti vertinamas tik ta apimtimi, kuria atsakovė prašo taikyti ieškovei civilinę atsakomybę ir nurodo atlikusi vienašalį priešpriešinių prievolių įskaitymą.

15. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skunde nėra pateikiama jokių argumentų ir dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteistas išlaidų, susijusių su bandymu skolą išieškoti neteismine tvarka (1 t., e. b. l. 9, 15, 25–27), atlyginimas, taip pat palūkanos už vėlavimą atsiskaityti (1 t., e. b. l. 24). Apeliaciniu skundu apibrėžtos apeliacijos ribos lemia, kad teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo savarankiškai vertinti šių skundžiamo sprendimo dalių pagrįstumo, jos gali būti naikinamos tik nustačius, jog atsakovė įrodė ieškovės turtinės prievolės atsakovei egzistavimo bei teisėto priešpriešinių prievolių įskaitymo faktus, paneigiančius atsakovės skolos ieškovei egzistavimą, o kartu ir iš to kylančias teisines pasekmes.

Dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo

16. Priešieškiniu atsakovė prašo taikyti ieškovei civilinę atsakomybę už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą (CK 6.256 straipsnis). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti keturias sąlygas – neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę reikalavimą reiškiantis asmuo (šiuo atveju atsakovė) privalo įrodyti neteisėtus priešingos šalies (šiuo atveju ieškovės) veiksmus, nuostolių faktą ir neteisėtų veiksmų bei nuostolių priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, nulėmę nuostolių atsiradimą, šiuos veiksmus atlikusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, toks asmuo turėtų prezumpciją paneigti (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Toks teisinis reglamentavimas paneigia apeliacinio skundo argumento dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos pagrįstumą. Paslaugų suteikimo faktą ieškovė turi įrodyti reikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo. Atsakovei atsiskaičius su ieškove pagal šios išrašytas sąskaitas ir tokiu būdu pripažinus paslaugų suteikimo faktą, vėlesnis pozicijos pasikeitimas ir reikalavimas atlyginti nuostolius, susijusius su faktiškai nesuteiktų paslaugų įtraukimu į sąskaitas, lemia atsakovės procesinę pareigą įrodyti, kad ieškovė atliko neteisėtus veiksmus – į sąskaitas įtraukė paslaugas, kurios faktiškai nebuvo suteiktos.

17. Nagrinėjamu atveju neteisėtais ieškovės veiksmais įvardijamas nepagrįstas paslaugų, kurios nebuvo suteiktos, įtraukimas į atsakovei išrašytas sąskaitas. Atsakovė nurodė užsakinėjusi krovinių pervežimo paslaugas, akcentavo, kad visos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. užsakytos paslaugos atsispindi atsakovės į bylą pateiktuose važtaraščiuose (1 t., e. b. l. 61–63, 65–69, 71–76, 78–98, 100, 102–108, 110–118, 120–123, 125–126, 128–130, 132–165; 2 t., e. b. l. 111–162), kuriuose užfiksuota paslaugų apimtis yra ženkliai mažesnė už tuo pačiu laikotarpiu ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (1 t., e. b. l. 64, 70, 77, 99, 101, 109, 119, 124, 127, 131; 2 t., e. b. l. 95–110) nurodytą paslaugų apimtį, bei pateikė skaičiavimus (2 t., e. b. l. 63–94), kurie, atsakovės tvirtinimu, leidžia spręsti, jog ieškovė į atsakovei išrašytas sąskaitas be pagrindo įtraukė 43 636,77 Eur sumą. Įvertinusi šiuos atsakovės argumentus teisėjų kolegija pažymi tokias reikšmingas aplinkybes:

6.1. Atsakovė pripažino ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad paslaugas ieškovė atsakovei teikė žodinio susitarimo pagrindu. Dėl nurodytos priežasties kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad šalys buvo aiškiai ir tiksliai išreiškę valią dėl teikiamų paslaugų pobūdžio ir apimties (jog bus teikiamos tik krovinių vežimo paslaugos), taip pat dėl jų teikimo tvarkos (kaip paslaugos bus užsakomos, kas jas užsakys ir pan.).

6.2. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad paslaugas užsakydavo bei sąskaitas už suteiktas paslaugas priimdavo atsakovės pardavimo projektų vadovas V. K. (2 t., e. b. l. 2–5). Kaip matyti iš į bylą pateiktų V. K. pareiginių nuostatų (2 t., e. b. l. 6–8), jis buvo atsakingas už komercinių pasiūlymų rengimą (nuostatų 11 punktas), sutarčių vykdymo ir klientų atsiskaitymo kontrolę (nuostatų 12 punktas), jam buvo suteikti įgaliojimai atstovauti įmonę derybose (nuostatų 28 punktas). Tiek V. K. pareigų pavadinimas, tiek ir šiame punkte aptartas jo įgaliojimų turinys galėjo tapti pakankamu pagrindu ieškovei spręsti, kad šis asmuo turi teisę atsakovės vardu priimti sprendimus, susijusius su užsakomų paslaugų pobūdžiu ir apimtimi (CK 2.133 straipsnio 2 dalis).

6.3. Abejoti V. K. įgaliojimų veikti atsakovės vardu realumu neleido ir aplinkybė, kad už ieškovės suteikiamas paslaugas visada buvo atsiskaitoma tinkamai ir laiku (1 t., e. b. l. 16–17). Atsakovė neįrodinėjo fakto, kad ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2017 m. vasario mėn.) ieškovei buvo reiškiamos pretenzijos dėl paslaugų pobūdžio ir/ar apimties. Atsakovė ne tik jokiais veiksmais nenurodė ieškovei, kad V. K. įgaliojimai užsakyti paslaugas yra riboti, bet ir savo veiksmais (apmokėdama už suteiktas paslaugas) tokius įgaliojimus patvirtino (CK 2.133 straipsnio 6, 9 dalys). Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad atsakovei nekilo pareiga atsiskaityti už paslaugas, kurias atsakovės vardu galimai nesant tam poreikio užsakinėjo V. K., nėra pagrindo.

6.4. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, net jeigu dalis į sąskaitas įtrauktų paslaugų atsakovei nebuvo reikalingos, atsakovės elgesys ilgą laiką jas priimant ir už jas sumokant vertintinas kaip sukūręs paslaugų teikėjui teisėtą lūkestį, jog V. K. veiksmai atitinka atsakovės interesus ir jokių pretenzijų dėl tokio šalių bendradarbiavimo nekils. Nors atsakovės į bylą pateikta atsakovės sąskaitų faktūrų rašymo ir tikrinimo tvarka (2 t., e. b. l. 163–164) nėra tiesiogiai susijusi su byla, kadangi sąskaitas už paslaugas išrašinėjo ne atsakovė, bet ieškovė, teikdama šį įrodymą atsakovė akcentavo, kad visos operacijos įmonėje yra griežtai reglamentuojamos, visi užsakymai (išvežimai iš sandėlio) tiksliai fiksuojami kompiuterinėje programoje. Tokia atsakovės pozicija patvirtina, kad įmonė turėjo tikslius ir lengvai apdorojamus duomenis apie reikalingų transportavimo paslaugų poreikį ir apimtis, kuriuos galėjo sulyginti su PVM sąskaitose faktūrose pateiktais duomenimis apie suteiktas paslaugas. Aplinkybė, kad atsakovė visas ieškovės pateiktas sąskaitas apmokėdavo, leidžia spręsti, kad atsakovė arba žinojo apie į sąskaitas įtraukiamas papildomas paslaugas, nesusijusias su į atsakovės apskaitą įtrauktuose važtaraščiuose nurodytomis paslaugomis, arba nepasinaudojo turėta galimybe kontroliuoti pačios atsakovės darbuotojo sprendimus užsakant paslaugas ir jas priimant.

6.5. Šiuo aspektu reikšminga pripažintina ir aplinkybė, kad, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, į ieškovės išrašomas PVM sąskaitas faktūras buvo įtraukiamos ne tik krovinių vežimo paslaugos. Išanalizavus į bylą pateiktas sąskaitas (1 t., e. b. l. 64, 70, 77, 99, 101, 109, 119, 124, 127, 131; 2 t., e. b. l. 95–110) matyti, kad ieškovė nenurodydavo, jog paslaugos yra susijusios būtent su krovinių pervežimu, akcentuodama, kad teikia transportavimo paslaugas. Taip pat pažymėtina, kad kai kurie įrašai sąskaitose gali būti vertinami kaip keliantys abejonių dėl savo turinio. Pavyzdžiui, 2016 m. sausio 18 d. sąskaitoje (2 t., e. b. l. 95) fiksuojamas ne tik pervežimas tam tikrais maršrutais, bet ir krovos darbai bei prastova, o prie vieno didelio atstumo (428 km) įrašo nenurodomas joks maršrutas. Prastova bei krovos darbai taip pat fiksuoti 2016 m. vasario 29 d., 2016 m. kovo 7 d., 2016 m. balandžio 25 d. sąskaitose (2 t., e. b. l. 96–97, 100). Ne visi maršrutai užfiksuoti 2016 m. gegužės 9 d., 2016 m. rugpjūčio 17 d. sąskaitose (2 t., e. b. l. 101, 107). Dar daugiau, kai kuriose sąskaitose (pvz., 2016 m. rugsėjo 12 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. lapkričio 7 d.; 1 t., e. b. l. 70, 99; 2 t., e. b. l. 109) ne tik nenurodomas transporto paslaugų maršrutas, bet ir akcentuojama, kad buvo teikiama nuoma. Be to, atskirose sąskaitose paslaugų apimtis buvo fiksuojama ne atstumu (kilometrais), bet trukme (valandomis) (pvz., 2016 m. balandžio 11 d., 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. birželio 20 d., 2016 m. liepos 4 d., 2016 m. rugpjūčio 30 d., 2016 m. rugsėjo 26 d., 2016 m. spalio 10 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. lapkričio 7 d., 2017 m. sausio 16 d., 2017 m. sausio 30 d.; 1 t., e. b. l. 64, 70, 99, 127, 131; 2 t., e. b. l. 99, 102, 104–105, 108, 110), kas paneigia atsakovės atliktų skaičiavimų, siejančių paslaugų apimtį su važtaraščiuose užfiksuotų pervežimų atstumais, objektyvumą. Visos šios aplinkybės parodo, kad didžiojoje dalyje ieškovės išrašytų sąskaitų užfiksuoti duomenys, net neatliekant išsamesnės analizės ir nesulyginant jų su užfiksuotaisiais važtaraščiuose, ne tik galėjo, bet ir turėjo sukelti abejones dėl to, už kokias konkrečiai paslaugas reikalaujama apmokėjimo. Ši išvada leidžia atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovė negalėjo nustatyti netikslumų dėl to, jog ieškovė rengdama sąskaitas juos nuslėpė (užmaskavo).

6.6. Kaip negalintį turėti įtakos atsakovės reiškiamo reikalavimo pagrįstumui teismas vertina apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė netinkamai apskaitė teikiamas paslaugas kaip krovinių vežimą, o užsiimti keleivių vežimu neturėjo teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas, jam pasitvirtinus, gali tapti pagrindu atsakingoms institucijoms kelti ieškovės ar jos vardu veikusių asmenų atsakomybės klausimą, bet nepaneigia fakto, jog ieškovė suteikė atsakovei paslaugas, už kurias šiai teko pareiga atsiskaityti.

6.7. Kartu teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo sprendimo motyvais, kad atsakovės keliamos abejonės dėl paslaugų suteikimo fakto yra grindžiamos prielaidomis, kurias paneigia trečiojo asmens V. K. bylos nagrinėjimo metu išdėstyta pozicija. Atsakovės vardu veikęs atsakovės darbuotojas aiškiai nurodė, kad visos į ieškovės išrašytas sąskaitas įtrauktos paslaugos buvo faktiškai suteiktos. Kitaip tariant, V. K. ne tik užsakė paslaugas ir savo parašu patvirtino jas priimantis, bet ir nurodė, kad ieškovė savo valia ar iniciatyva į sąskaitas neįtraukė jokių sumų, kurių jis nebūtų užsakęs. Tokia trečiojo asmens pozicija, kartu su nutarties 17.2–17.3 punktuose aptartais atstovavimo aspektais, neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė turėjo pagrindą tikėtis, jog paslaugos yra užsakomos atsakovės vardu, tinkamai išreiškiant valią vykdyti sutartinius santykius, pagrįstumu. Šios išvados nepaneigia ieškovės vadovo R. Ž. (1 t., e. b. l. 14, 20–22, 172–174), kuris kartu buvo vairuotojas, tiesiogiai vykdęs užsakymus, pateiktas rašytinis paaiškinimas (1 t., e. b. l. 43–44), kad į sąskaitas buvo įtrauktos ir sumos už V. K. vežimą įvairiais maršrutais bei tam tikrų prekių įsigijimus. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, pateiktas rašytinis paaiškinimas nėra pakankamai informatyvus, kad jį būtų galima susieti su konkrečiomis sumomis, įtrauktomis į konkrečias ieškovės išrašytas sąskaitas. Kita vertus, net jeigu tarp ieškovės ir V. K. buvo susiklosčiusi praktika dėl papildomų paslaugų teikimo, nutarties 17.2–17.5 punktuose aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovės veiksmai neleido ieškovei abejoti tuo, jog V. K. veikia atsakovės vardu, visi veiksmai atliekami atsakovės interesais ir atitinka jos, kaip civilinių santykių subjekto, valią.

6.8. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo įrodytas neteisėto susitarimo tarp ieškovės ir V. K. dėl paslaugų teikimo V. K. naudai atsakovės sąskaita faktas. Laikydamasi pozicijos, kad V. K. viršijo savo įgaliojimus, piktnaudžiaudamas savo užimamomis pareigomis atsakovės lėšas naudojo asmeninių poreikių tenkinimui, atsakovė turi teisę turtines pretenzijas reikšti būtent trečiajam asmeniui, kaip buvo padaryta atsakovės cituojamose Telšių apylinkės teisme išnagrinėtose civilinėje bylose (2 t., e. b. l. 39–46). Vien faktas, jog nurodytose bylose sudarant taikos sutartį dalį atsakomybės prisiėmė ir atsakovės kontrahentas, nesant duomenų apie atsakovės bendradarbiavimo su nurodytu kontrahentu aplinkybes ir teismui nepasisakius dėl tokio bendradarbiavimo teisinio vertinimo, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis atsakovės nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą.

18. Apibendrindama nutarties 17 punkte nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti ieškovės neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą (CK 6.246 straipsnis). Nenustačius šios sąlygos taikyti ieškovei civilinę atsakomybę nebuvo jokio teisinio pagrindo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės ieškovei reikštų turtinių pretenzijų (1 t., e. b. l. 10–13, 45–60) neteisėtumo.

19. Vadovaujantis CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, prievolė gali pasibaigti vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymu. Teismui konstatavus, kad atsakovė neturėjo reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu, pagrįstomis pripažintinos skundžiamame sprendime pateiktos išvados tiek dėl atsakovės atlikto įskaitymo (1 t., e. b. l. 56–57) neteisėtumo, tiek ir dėl ieškovės teisės reikalauti, jog atsakovė padengtų susidariusį įsiskolinimą.

Dėl procesinės bylos baigties

20. Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skundą atmetus netenkinamas ir atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo (3 t., e. b. l. 17–18, 21, 23–27, 48–59).

21. Skundą atmetus, iš atsakovės valstybei priteisiamas teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimas – 6,17 Eur (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos ir Švedijos uždarosios akcinės bendrovės „Viacon Baltic“, juridinio asmens kodas 110788621, valstybei 6,17 Eur (šešių eurų 17 ct) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasNijolia IndreikienėIzolda Nėnienė