Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti (b. l. 13-14).

panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.)I-2990;įpareigoti nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą.

Paaiškino, kad paskirtoji motinystės valstybinio socialinio draudimo išmoka sumažinta 2010 m. sausio ir 2010 m. liepos mėn. priimtais sprendimais, kurie buvo paremti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios antikonstitucinėmis pripažintos tik daugiau kaip 3 metai nuo jų taikymo pradžios. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. nustatyto termino taikymas, net jeigu jis ir galėtų būti taikomas, šioje situacijoje kaip tik ir reikštų tik formalią galimybę ginti pažiestas teises. Tokio pobūdžio situacijoms pati valstybė jokio konkretaus pažeistų teisių gynimo termino apskritai nėra nustačiusi, todėl Fondo valdybos atsisakymas nagrinėti skundą yra niekuo nepagrįstas. Asmenų elgesį kaip galimą piktnaudžiavimą, sąžiningumą ar nesąžiningumą pirmiausia reikėtų vertinti pačios asmenų teises pažeidusios valstybės bei jos institucijų elgesį susiklosčiusioje situacijoje (pvz., asmenų supažindinimą su sprendimais, kuriais pažeidžiamos jų teisės, informavimo apie konstatuotą pažeidimą, aiškios pažeistų teisių gynimo tvarkos nustatymą ir kt.), ko iš valdžios institucijų reikalautų konstituciniai atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir tarnavimo žmonėms principai. Neapibrėžtumą teisiniuose santykiuose, visą atsakomybę iš esmės perkeldamos teismams, šiuo atveju kaip tik ir sukuria atitinkamos leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos (antikonstituciniais teisės aktais, įstatymų nevykdymu neįteikiant atitinkamų administracinių sprendimų dėl paskirtų išmokų sumažinimo, nenustatant aiškios ir tinkamos pažeistų teisių gynimo tvarkos ir pan.). Atsižvelgiant į su motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokomis susiklosčiusios teisinės ir (neišvengiamai) politinės situacijos pobūdį, jos painumą, valstybės bei jos institucijų elgesį, taip pat ir kitų asmenų grupių, nukentėjusių dėl antikonstituciniais pripažintų valstybės sprendimų (valstybės politikų, pareigūnų, tarnautojų ir ypač kitų valstybinio socialinio draudimo išmokų (t. y. senatvės pensijų) gavėjų) atžvilgiu, nėra ir nepateikiama jokių argumentų, pareiškėjos kreipimąsi laikyti nesąžiningumu ar piktnaudžiavimu.

2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 dėl paskirtos motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokos sumažinimo pareiškėjai taip ir nebuvo įteikti (net ir po to, kai atitinkamą motinystės valstybinio socialinio draudimo išmokų sumažinimą Konstitucinis Teismas pripažino pažeidžiančiu Konstituciją ir atsirado ir juridinis pagrindas asmenims ginti pažeistas teises). Tai akivaizdus pačios Fondo valdybos padarytas pažeidimas, kuris šią situaciją sukūrė, neabejotinai apsunkino teisę ginti savo teises, padarė didelės žalos.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovė VSDFV su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 35-38) paaiškino, kad Fondo valdyba 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Šiame sprendime yra išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėja skunde teismui nenurodė nei vieno motyvo, kuris galėtų būti teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą Fondo valdybos sprendimą. Pareiškėjos teiginiai ir samprotavimai dėl termino skundui paduoti nepagrįsto taikymo, neteisingo skaičiavimo ir pan. yra nenagrinėtini ir atmestini kaip nepagrįsti, be to, šios bylos nagrinėjimui neturi reikšmės, nes termino praleidimo faktas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 47-51) paaiškino, kad Fondo valdybos Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta pirmą kartą 2010 m. vasario 12 d., o Fondo valdybos Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 pareiškėjai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta pirmą kartą 2010-08-16 (Fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. KA_PZ2-967). Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama remiantis Laikinuoju įstatymu, todėl Fondo valdybos Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjos dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo. Pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo ir netgi praėjus 2 metams po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Pareiškėja turėjo pakankamą laiko tarpą kreiptis į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja, būdama atsakinga, atidi ir rūpestinga pilietė, net ir tariamai sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, ir laiku, per protingą terminą, nesikreipė į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėja, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 str., b. l. 56-58).

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2990 „Dėl teismo sprendimo vykdymo ir atsisakymo nagrinėti 2015 m. kovo 26 d. skundą“, kuriuo pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos grąžinimo nenagrinėtas dėl to, kad praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu neatnaujino pareiškėjai terminą skundui paduoti, 2015 m. kovo 26 d. skundą paliko nenagrinėtu (b. l. 5).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjai duomenis apie 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. spalio 16 d. neišmokėtą motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo pašalpos dalį, likusią skundo dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų mokėti sumažinto dydžio pašalpas, kurie nebuvo siunčiami suinteresuotiems asmenims, apskundimo termino apskaičiavimo, laikoma, kad asmuo apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo gavęs pirmą sumažinto dydžio išmoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos sekantį mėnesį. Pareiškėjos gaunama Pašalpa buvo mažinama VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 bei VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, todėl vėliausiai apie šiais pagrindais sumažintas pašalpas pareiškėja turėjo sužinoti jas gavusi, t. y. atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus spaudą ant 2015 m. kovo 26 d. skundo, pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 16), todėl laikytina, kad ji yra akivaizdžiai praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą (Administracinė byla Nr. I-3342-643-2016).

VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 8.54-1923. Sprendime išsamiai, motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas (b. l. 13-14).

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu sprendimu, teigia, kad: VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 dėl paskirtos motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokos sumažinimo jai nebuvo įteikti; Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo VSDFV Kauno skyriaus sprendimai dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, praėjus daugiau nei 3 metams nuo jų taikymo pradžios, todėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 dienų termino taikymas ginčuose dėl taikant antikonstitucines nuostatas sumažintų motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų nėra galimas, praktiškai ir protingai įmanomas; valstybė, priėmusi Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą ir taip pažeisdama dalies piliečių teises ir teisėtus interesu, nesiima jokių priemonių atkurti pažeistas asmenų teises, kad VSDĮ nustatyto 20 darbo dienų termino taikymas yra teisiškai neįmanomas, nelogiškas, neprotingas, neteisingas, pažeidžiantis asmenų lygybės bei teisinės valstybės principus.

31Atsakovė VSDFV su pareiškėjos teiginiais nesutinka, nes svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą praėjus 5 metams po skundžiamų Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimų priėmimo, nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku pateikti skundą.

32Teismas pažymi, kad pagal VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą).3Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“, 6 punktą, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pagal Taisyklių 20 punktą, tuo atveju, jeigu yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Pagal Taisyklių 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Taigi, pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV iš esmės dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjos dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo.

35Taisyklių 20 punktas nustato, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. VSDFV 2016 m. kovo 24 d. raštu paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus dėl termino praleidimo (b. l. 37). Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. raštu pateikė paaiškinimus VSDFV, teigė, kad nebuvo gavusi Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimų dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo (2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923), nebuvo supažindinta su jų apskundimo tvarka; kad iš pinigų sumų, įskaitomų į jos banko sąskaitą, ji negalėjo identifikuoti mokėtos pašalpos sumažinimo; kad iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo pareiškėja negalėjo tinkamai įvertinti ir suvokti, kad jos teisės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo pažeidžiamos; kad minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo tada, kai pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo baigta mokėti, todėl, pareiškėjos nuomone, 20 darbo dienų terminas skundui paduoti jos atžvilgiu neturėtų būti taikomas, nes tai pažeistų teisingumo, protingumo, asmenų lygybės įstatymui ir teisinės valstybės principus (b. l. 41-42). Tačiau VSDFV ginčijamu sprendimu, įvertinusi visas pateiktas aplinkybes, nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Tuo tarpu, pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo ir netgi praėjus 2 metams po Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Teismas laiko, kad pareiškėja turėjo pakankami laiko (5 metai) kreiptis į VSDFV Kauno skyrių dėl sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, tačiau pareiškėja po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, laiku, per protingą terminą nesikreipė į VSDFV kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją dėl pažeistų teisių gynimo, nors kiekvienas asmuo, būdamas atsakingas, atidus, rūpestingas, tariamai sužinojęs apie savo teisių pažeidimą galėjo savo pažeistas teises ginti. Teismų praktikoje akcentuojama, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (LVAT administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012). Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendime konstatavo, kad „Pareiškėjos gaunama Pašalpa buvo mažinama VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 bei VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, todėl vėliausiai apie šiais pagrindais sumažintas pašalpas pareiškėja turėjo sužinoti jas gavusi, t. y. atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. <...> pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 16), todėl laikytina, kad ji yra akivaizdžiai praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą“. Vadinasi, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3342-643-2016 jau buvo konstatuota, kad pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad VSDFV įvykdė Taisyklių 20 punkte nustatytus įpareigojimus (paaiškėjus, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuoti pareiškėją, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjančiam valstybės tarnautojui informuoti apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą), teisingai taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes (jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas), tinkamai atliko šią administracinę procedūrą, kurios metu nebuvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistas teises pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo, kai buvo sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos. Teismas sutinka su VSDFV vertinimu, kad pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes pareiškėja VSDFV nepateikė apskritai jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių terminui atnaujinti. Pagal teisės aktus, teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui (Taisyklių 31 punktas). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV praėjus 5 metams po skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų priėmimo, nei VSDFV, nei teismui apskritai nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Pažymėtina, kad asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (LVAT administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė pareiškėjai laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų. Todėl VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.)I-2990 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismui konstatavus, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.)I-2990 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą iš naujo.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT suformuotą praktiką, teismas daro išvadą, kad VSDFV tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

9pareiškėjos A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

1Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.