- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-12
- Bylos Nr.
- A-879-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02495-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.)I-2990 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Pareiškėja nurodė, kad paskirtoji motinystės valstybinio socialinio draudimo išmoka buvo sumažinta VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio ir 2010 m. liepos mėn. priimtais sprendimais, kurie buvo paremti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, kurios antikonstitucinėmis pripažintos tik daugiau kaip 3 metai nuo jų taikymo pradžios. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino taikymas, net jeigu jis ir galėtų būti taikomas, šioje situacijoje kaip tik ir reikštų tik formalią galimybę ginti pažeistas teises. Tokio pobūdžio situacijoms pati valstybė jokio konkretaus pažeistų teisių gynimo termino apskritai nėra nustačiusi, todėl VSDFV atsisakymas nagrinėti skundą yra niekuo nepagrįstas. Asmenų elgesį, kaip galimą piktnaudžiavimą, sąžiningumą ar nesąžiningumą, pirmiausia reikėtų vertinti pačios asmenų teises pažeidusios valstybės bei jos institucijų elgesį susiklosčiusioje situacijoje, to iš valdžios institucijų reikalautų konstituciniai atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir tarnavimo žmonėms principai. Neapibrėžtumą teisiniuose santykiuose, visą atsakomybę iš esmės perkeldamos teismams, šiuo atveju kaip tik ir sukuria atitinkamos leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos (antikonstituciniais teisės aktais, įstatymų nevykdymu neįteikiant atitinkamų administracinių sprendimų dėl paskirtų išmokų sumažinimo, nenustatant aiškios ir tinkamos pažeistų teisių gynimo tvarkos ir pan.). Atsižvelgiant į su motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokomis susiklosčiusios teisinės ir (neišvengiamai) politinės situacijos pobūdį, jos painumą, valstybės bei jos institucijų elgesį, taip pat ir kitų asmenų grupių, nukentėjusių dėl antikonstituciniais pripažintų valstybės sprendimų (valstybės politikų, pareigūnų, tarnautojų ir ypač kitų valstybinio socialinio draudimo išmokų (t. y. senatvės pensijų) gavėjų) atžvilgiu, nėra ir nepateikiama jokių argumentų, pareiškėjos kreipimąsi laikyti nesąžiningumu ar piktnaudžiavimu. Pareiškėja pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 dėl paskirtos motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokos sumažinimo jai taip ir nebuvo įteikti (net ir po to, kai atitinkamą motinystės valstybinio socialinio draudimo išmokų sumažinimą Konstitucinis Teismas pripažino pažeidžiančiu Konstituciją ir atsirado ir juridinis pagrindas asmenims ginti pažeistas teises). Tai akivaizdus VSDFV padarytas pažeidimas, kuris neabejotinai apsunkino pareiškėjos teisę ginti savo teises, padarė pareiškėjai didelę žalą.Atsakovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Šiame sprendime yra išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėja skunde teismui nenurodė nei vieno motyvo, kuris galėtų būti teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą VSDFV sprendimą. Pareiškėjos teiginiai ir samprotavimai dėl termino skundui paduoti nepagrįsto taikymo, neteisingo skaičiavimo ir pan. nenagrinėtini ir atmestini kaip nepagrįsti, be to, šios bylos nagrinėjimui neturi reikšmės, nes termino praleidimo faktas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta pirmą kartą 2010 m. vasario 12 d., o VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 pareiškėjai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo išmokėta pirmą kartą 2010 m. rugpjūčio 16 d. (VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. pažyma apie asmeniui išmokėtas išmokas Nr. KA_PZ2-967). Toliau VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama remiantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie perskaičiuotos pašalpos mokėjimą. Pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo, nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Taigi pareiškėja, būdama atsakinga, atidi ir rūpestinga pilietė, net ir tariamai sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, ir laiku, per protingą terminą, nesikreipė į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Nepagrįstas pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nustatė, kad VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir jos 2015 m. kovo 26 d. skundą paliko nenagrinėtu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjai duomenis apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. neišmokėtą motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo pašalpos dalį, likusią skundo dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų mokėti sumažinto dydžio pašalpas, kurie nebuvo siunčiami suinteresuotiems asmenims, apskundimo termino apskaičiavimo, laikoma, kad asmuo apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo gavęs pirmą sumažinto dydžio išmoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos sekantį mėnesį po priimtų sprendimų. Pareiškėjos gaunama pašalpa buvo mažinama VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 bei VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, todėl vėliausiai apie šiais pagrindais sumažintas pašalpas pareiškėja turėjo sužinoti jas gavusi, t. y. atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus spaudą ant 2015 m. kovo 26 d. skundo, pareiškėja į VSDFV kreipėsi tik 2015 m. kovo 27 d., todėl laikytina, kad ji yra akivaizdžiai praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą. Teismas nurodė, kad VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 bei 2010 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 8.54-1923. Sprendime pareiškėjai išsamiai, motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu jos skundas nebus nagrinėjamas.Teismas pažymėjo, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Taigi pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV iš esmės dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėjos dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo.Teismas nurodė, kad VSDFV 2016 m. kovo 24 d. raštu paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus dėl termino praleidimo. Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. raštu pateiktuose paaiškinimuose VSDFV nurodė, kad nebuvo gavusi VSDFV Kauno skyriaus sprendimų dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo, nebuvo supažindinta su jų apskundimo tvarka; kad iš pinigų sumų, įskaitomų į jos banko sąskaitą, ji negalėjo identifikuoti mokėtos pašalpos sumažinimo; iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo negalėjo tinkamai įvertinti ir suvokti, kad jos teisės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo pažeidžiamos; Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo tada, kai pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo baigta mokėti, todėl, pareiškėjos nuomone, 20 darbo dienų terminas skundui paduoti jos atžvilgiu neturėtų būti taikomas, nes tai pažeistų teisingumo, protingumo, asmenų lygybės įstatymui ir teisinės valstybės principus. Teismas pažymėjo, kad asmenys, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises bei teisėtus interesus socialinio aprūpinimo srityje, privalo tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatsiejamai susijusi su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais. Tuo tarpu, pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo ir net 2 metams po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Teismas sprendė, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV Kauno skyrių dėl sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, net po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ji nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, laiku, per protingą terminą nesikreipė į VSDFV kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją dėl pažeistų teisių gynimo, nors kiekvienas asmuo, būdamas atsakingas, atidus, rūpestingas, tariamai sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, galėjo jas ginti. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3342-643-2016 konstatuota, jog pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą.Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad VSDFV įvykdė Taisyklių 20 punkte nustatytus įpareigojimus, teisingai taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes. Teismo vertinimu, pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes pareiškėja VSDFV nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pagal teisės aktus, teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV praėjus 5 metams po skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų priėmimo, nei VSDFV, nei teismui apskritai nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų. Teismas konstatavo, kad skundžiamas VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.)I-2990 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais, netenkinus šio skundo reikalavimo, atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą iš naujo.
III.
Pareiškėja A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo įvertinti, ar Taisyklių nuostatos, tiek kiek jomis VSDFV nebuvo numatytas joks aiškus teisinis mechanizmas asmenims ginti savo teises, pažeistas Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, suderinamos su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, laiduojančia teisę efektyviai ginti pažeistas teises teisme, konstituciniu teisinės valstybės principu. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas 20 dienų terminas taikomas ir situacijoms, kuomet asmenų teisės pažeidžiamos teisės aktais, tokiais kaip Laikinasis įstatymas, kurie vėliau pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, 30 straipsnio 1 dalį; 2) ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (Kompensavimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis tiek, kiek Kompensavimo įstatymas taikomas tik tam tikroms valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų grupėms, kurių teisės buvo pažeistos antikonstitucinėmis Laikinojo įstatymo nuostatomis, taikant šį įstatymą ir net tais atvejais, kai asmenys jau buvo praleidę Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklėse numatytą 20 dienų terminą, ir šio Kompensavimo įstatymo (o ir apskritai jokio kompensacinio mechanizmo) netaikant motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų (pašalpų) gavėjams, kurių teisės antikonstitucinėmis Laikinojo įstatymo nuostatomis taip pat buvo pažeistos ir tuo pat metu jų atžvilgiu besąlygiškai taikant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.Pareiškėja apeliaciniame skunde toliau pakartoja pradiniuose skunduose išdėstytas faktines aplinkybes ir teigia, kad teismas skundą taip pat išnagrinėjo formaliai, dėl esminių skundo argumentų, įskaitant pareiškėjai taikomo teisinio reguliavimo ir viešojo administravimo subjekto – VSDFV – veiksmų ir neveikimo, konstitucingumo, nepasisakė. Pažymi, kad vertinant jos skundus bei siekį apginti pažeistas teises rūpestingumo, atidumo, operatyvumo, sąžiningumo bei protingumo principai taikomi tik jos veiksmų atžvilgiu, tačiau nepagrįstai netaikomi atsakovo ir valstybės atžvilgiu. Teismas faktiškai ignoruoja priežastis ir kontekstą, kuriame pareiškėja siekia ginti savo teises, neatsižvelgiant į ir nevertinant VSDFV bei valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo, sąžiningumo, rūpestingumo ir konstitucingumo. Konstatuodamas, jog pareiškėja nebuvusi pakankamai rūpestinga ir savo teisėmis esą naudojasi piktnaudžiaudama, teismas absoliučiai ir nepagrįstai atsisakė vertinti, jog susidariusioje situacijoje pirmiausia valstybė ir ją atstovaujančios institucijos antikonstituciniais veiksmais pažeidė jos teisės; nesiėmė jokių veiksmų šias pažeistas teisės atkurti. Pareiškėjos teigimu, paskirtoji motinystės valstybinio socialinio draudimo išmoka jai sumažinta 2010 m. sausio mėn. ir 2010 m. liepos mėn. priimtais sprendimais, kurie buvo paremti Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios antikonstitucinėmis pripažintos tik praėjus daugiau kaip 3 metams nuo jų taikymo pradžios. Akivaizdu, kad teisinės situacijos, kuomet asmenų teisės administraciniais sprendimais pažeidžiamos, pavyzdžiui, dėl aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančių, nemotyvuotų ar faktinių aplinkybių neįvertinančių individualių teisės taikymo aktų, skiriasi ir niekaip negali būti tapatinamos su situacijomis, kuomet asmenų teisės pažeidžiamos norminiais teisės aktais, ypač antikonstitucinėmis pripažintomis įstatymų nuostatomis, jos negali būti teisiškai vertinamos analogiškai. Šiuo atveju akivaizdu, kad efektyvus pažeistų teisių gynimas, kur būtų tinkamai laikomasi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto tik 20 dienų termino, ginčuose dėl taikant antikonstitucines nuostatas sumažintų motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų, apskritai nėra galimas, praktiškai ir protingai įmanomas. Toks terminas tokio pobūdžio situacijoms yra neprotingai trumpas ir niekaip negali būti taikomas, tuo tarpu teismas to nevertino ir dėl to apskritai nepasisakė.Pareiškėja dėl teismo sprendimo argumentų, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, nes kitaip atsirastų neapibrėžtumas teisiniuose santykiuose, pažymi, jog įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs jokios teisinės tvarkos ir nustatęs jokių terminų, kaip asmenys turėtų ginti savo teises tokiose situacijose. Neapibrėžtumą teisiniuose santykiuose, jų sureguliavimo klausimus perkeliant išimtinai teismams, šiuo atveju kaip tik ir sukuria atitinkamos leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos. Pažymi, kad skundžiami sprendimai, kuriais buvo sumažintos išmokos, pareiškėjai nebuvo įteikti, todėl tai yra akivaizdus VSDFV padarytas pažeidimas, kuris šią situaciją sukūrė, neabejotinai apsunkino pareiškėjos teisę ginti savo teises, padarė jai didelę žalą. Valstybė neturi ir negali vieno savo pažeidimo – antikonstitucinio veiksmo – „ginti“ kitu pažeidimu. Valstybės viešojo administravimo institucija, atstovaujanti valstybę, negali neteisėtų pačios valstybės veiksmų – Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais paremtų sprendimų – teisinti ir ginti kitais įstatymais (inter alia Viešojo administravimo įstatymui) prieštaraujančiais savo veiksmais (neveikimu): negebėjimu nuo 2010 m. sausio mėnesio pateikti administracinių aktų, kuriuose ne tik būtų išdėstytas priimtų sprendimų turinys, jų motyvai, bet ir apskundimo tvarka bei terminai. Todėl skundžiamame teismo sprendime pateiktas vertinimas yra nepagrįstas. Teismas iš esmės nepasisakė nei dėl vieno pareiškėjos skundo argumento, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Atsiliepime nurodo, kad teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3102 buvo panaikintas dėl to, kad VSDFV pažeidė Taisyklių 20 punkte nustatytą reikalavimą, t. y. nustačiusi, kad skundas buvo paduotas praleidus nustatytą terminą, nenustatė pareiškėjai papildomo termino nurodyti reikšmingas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes, jų nevertino, o iš karto sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą. Vykdydama minėtą teismo sprendimą, VSDFV 2016 m. kovo 24 raštu (11.1) I-1761 ir 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (11.1) I-2107 pateikė pareiškėjai prašomą informaciją apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą ir pasiūlė pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių 2015 m. kovo 26 d. skundo padavimo terminas buvo praleistas. Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. rašte paaiškino, kad skundžiamų sprendimų negavo, nebuvo supažindinta su jų apskundimo tvarka, o iš pinigų sumų, įskaitomų į jos banko sąskaitą, ji negalėjo identifikuoti mokėtos pašalpos sumažinimo. Taip pat nurodė, kad iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo ji negalėjo tinkamai įvertinti ir suvokti, kad jos teisės laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo pažeidžiamos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 2 metams ir 4 mėnesiams nuo tada, kai jai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo baigta mokėti, todėl, pareiškėjos nuomone, 20 darbo dienų terminas skundui paduoti jos atžvilgiu neturėtų būti taikomas. VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai išdėstė motyvus, dėl kurių pareiškėjos skundą atmeta.Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo priežastis, dėl ko, jos manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, tačiau nei viena iš jų nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti. Atsakovas pažymi, kad faktas, jog pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, buvo konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad apie sumažintas pašalpas pareiškėja turėjo sužinoti jas gavusi, t. y. atitinkamai 2010 vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., o į VSDFV kreipėsi tik 2015 m. kovo 27 d., todėl ji yra akivaizdžiai praleidusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą. Taigi pareiškėja, nesutikdama su termino praleidimo faktu, turėjo skųsti šį teismo sprendimą, tačiau jis nebuvo apskųstas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.VSDFV dėl pareiškėjos teiginio, kad teismas privalo jos teises ginti ne formaliai, bet realiai, nes tokia teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje, pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, turi laikytis kreipimosi į teismą tvarkos, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo, kurio 26 straipsnyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkami pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymi, kad tokio prašymo pareiškėja pirmosios instancijos teismui neteikė, jis nebuvo nagrinėjamas, todėl mano, kad šioje dalyje apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtu.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjos prašymą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 20 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai spręsti teismo nuožiūra.Atsiliepime nurodo, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 nepripažino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis, išskirtinėmis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu atsisakė atnaujinti terminą bei nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Šiame sprendime išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu pareiškėjos skundas nebuvo nagrinėjamas.Nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai ignoravo priežastis ir kontekstą, kuriame pareiškėja siekia ginti savo teises, neatsižvelgiama ir nevertinamas VSDFV bei pačios valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumas, sąžiningumas, rūpestingumas, net konstitucingumas, nepagrįstai atsisakė vertinti, jog susidariusioje situacijoje pirmiausia valstybė ir ją atstovaujančios institucijos antikonstituciniais veiksmais pažeidė pareiškėjos teises; nesiėmė jokių veiksmų šias pažeistas teises atkurti, taip pat, kad efektyvus pažeistų teisių gynimas, kur būtų tinkamai laikomasi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 dienų termino, ginčuose dėl taikant antikonstitucines nuostatas sumažintų motinystės (tėvystės) valstybinio socialinio draudimo išmokų nėra galimas, nes toks terminas tokio pobūdžio situacijoms yra neprotingai trumpas ir niekaip negali būti taikomas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime visiškai pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpą.Akcentuoja, kad pareiškėja tik 2015 m. kovo 26 d. skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus 5 metams nuo sprendimų priėmimo ir netgi praėjus 2 metams po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko kreiptis į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Todėl pareiškėja, būdama atsakinga, atidi ir rūpestinga pilietė, net ir tariamai sužinojusi apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvi, gindama savo pažeistas teises, ir laiku, per protingą terminą, nesikreipė į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagrįstai konstatavo, kad VSDFV tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2990, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą nustatęs, kad ji praleido terminą skundui paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. kovo 26 d. kreipėsi į VSDFV prašydama pranešti, kokiu pagrindu jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. buvo mokama sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, pateikti informaciją apie neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį ir kompensuoti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3102, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, o aplinkybė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. paskelbus nutarimą, kuriuo teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nelaikytina svarbia priežastimi sprendžiant kreipimosi teisinės gynybos termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3102, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. vasario 1 d. sprendimu, nustatęs, kad skundžiamas VSDFV sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tenkino pareiškėjos skundo dalį ir panaikino VSDFV 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3102, įpareigojo VSDFV pateikti pareiškėjai duomenis apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 16 d. neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį.Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, 2016 m. kovo 24 d. raštu pateikė duomenis apie pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, taip pat pasiūlė iki 2016 m. balandžio 25 d. pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių praleido terminą skundui paduoti bei jas patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2016 m. balandžio 21 d. VSDFV pateikė paaiškinimus nurodydama, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. priėmus nutarimą, jai nebuvo įteiktas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, kuriuo jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa.VSDFV, skundžiamu 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.)I-2990, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 paduoti, o pareiškėjos paaiškinime nurodytos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovaudamasis Taisyklių 32 punktu, pareiškėjos 2015 m. kovo 26 d. skundą atsisakė nagrinėti.Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990, pateikė skundą teismui, kurį grindė iš esmės tuo, kad termino skundui paduoti ji nepraleido, kadangi VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais jai buvo perskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos, jai nebuvo įteikti. Be to, VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas skundui paduoti jos atveju negali būti taikomas, nes neužtikrintų efektyvaus pažeistų teisių gynimo, reikštų tik formalią, bet ne realią, galimybę ginti pažeistas teises, taip pat yra neprotingai trumpas. Pareiškėjos nuomone, tokio pobūdžio situacijoms valstybė apskritai konkretaus pažeistų teisių gynimo termino nėra nustačiusi.Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpas sužinojo (turėjo sužinoti) šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. (motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį), su skundu į VSDFV kreipėsi 2015 m. kovo 26 d., konstatavo, kad ji praleido terminą skundui paduoti. Teismo vertinimu, VSDFV pareiškėjos nurodytas priežastis pagrįstai nepripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, teismas pagrįstai VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2990 atsisakė nagrinėti jos 2015 m. kovo 26 d. skundą.Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, t. y., VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, jai nebuvo įteikti; teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos praėjus daugiau nei 3 metams nuo jų taikymo pradžios; VSDĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios 20 darbo dienų terminą skundui paduoti, pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos, kadangi yra neprotingai trumpas; tokioms situacijoms valstybė apskritai nėra nustačiusi termino pažeistai teisei ginti; teismas nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 ir 2010 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 8.54-1923 paduoti, todėl VSDFV pareiškėjos nurodytų termino skundui paduoti priežasčių nepripažinus objektyviomis ir nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą terminą, VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, taip pat ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6 punktą, skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų (išskyrus šio punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus sprendimus) ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pagal teismų praktiką VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas sprendimų, kurie gali būti priimami šiuo įstatymu numatytų išmokų gavėjams, priėmimo tvarkos nereglamentuoja. Socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. Pagal Nuostatus pašalpų perskaičiavimo sprendimai nėra priskirti prie administracinių aktų, kuriuos Fondo valdybos teritorinis skyrius privalo įteikti suinteresuotam asmeniui, jei jis to neprašo. Todėl skirtingai nei tais atvejais, kai norminiai teisės aktai viešojo administravimo subjektui nustato pareigą per atitinkamą terminą išsiųsti suinteresuotam asmeniui priimtą administracinį aktą, ar jį paskelbti teisės aktų numatytu būdu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galimai pažeidžiantį Fondo valdybos teritorinio skyriaus veikimo variantą, dėl kurio sumažėjo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie šios pašalpos sumažėjimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai - Fondo valdybai (VSDĮ 37 str. 1 d.) yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. A-721-146/2016 ir kt.).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos tiek skundo, tiek apeliacinio skundo teiginiai, kad jai nebuvo įteikti VSDFV sprendimai, kuriais buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, dėl to ji nežinojo apie mokamos pašalpos sumažinimą ir negalėjo per įstatyme nustatytą terminą jų apskųsti, yra nepagrįsti ir atmestini. Nagrinėjamu atveju VSDFV ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja apie tai, jog jai yra sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, vėliausiai sužinojo (turėjo sužinoti) gavusi sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., todėl pateikusi VSDFV 2015 m. kovo 26 d. skundą, pareiškėja praleido terminą jam paduoti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime bei atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad aplinkybė, jog pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti, jau yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos 2016 m. balandžio 21 d. rašte VSDFV nurodytos ir skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės pakartotos termino paduoti VSDFV skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimų praleidimo priežastys, kurias pareiškėja nurodė kaip svarbias ir, jos nuomone, sudarančias pagrindą atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą, negali būti pripažintos svarbiomis ir vertinamos kaip objektyvios, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja su skundu į VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų kreipėsi itin ženkliai praleidusi terminą skundui paduoti. Pažymėtina, kad gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį VSDFV teritorinį skyrių reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, nedelsiant kreiptis į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis). Net ir įvertinus pareiškėjos poziciją, kad apie galimą savo teisių pažeidimą ji iš esmės sužinojo Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. paskelbus nutarimą, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, ji su skundu į VSDFV kreipėsi praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo – 2015 m. kovo 26 d. Pareiškėja VSDFV nei teismui nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pati ar per įgaliotą atstovą kreiptis į pašalpos mokėtoją dėl administracinių aktų, susijusių su jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu pateikimo, anksčiau nei 2015 m. kovo 26 d. Minėtų aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėjos nurodytos termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2010 m. sprendimų praleidimo priežastys nėra svarbios, nepriklausiusios nuo jos valios, nes pareiškėja terminus praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio (subjektyvių priežasčių). Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Todėl VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2990 pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą bei paliko nenagrinėtą jos 2015 m. kovo 26 d. skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjos netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011), todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, yra nepagrįstas.Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-602/2017 ir kt.).Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, dėl to, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjos skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad pareiškėjos nurodytose administracinėse bylose ir šioje byloje jų nagrinėjimo dalykas ir pagrindas nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjos skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.Įvertinus tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl VSDĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.