Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams V. D., B. D., M. R. dėl skolos už šilumos energija priteisimo, tretieji asmenys UAB „Variacinės sistemos“, V. E., UAB „Atgimimo studija“, Z. O., J. D., Ž. J., V. J. (V. J.), V. K., R. P., A. G., G. P., Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus požeminių garažų plėtros grupė“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl skolos už pateiktą šilumos energiją priteisimo.

Nustatyta, kad 9/32 dalys Patalpos Nr. 1 ir Patalpos Nr. 2 priklauso atsakovui B. D., 23/32 dalys atsakovui V. D.. Atsakovui V. D. taip pat priklauso 1/6 dalis Patalpos Nr. 3, o 5/6 – atsakovui M. R.. Ieškovas nurodė, kad atsakovams Virginijui ir B. D. priklausančios Patalpos Nr. 1 šildymo sistemos yra neteisėtai atjungtos nuo pastato šildymo sistemos. Prašomos priteisti sumos yra atsakovų įsiskolinimas už pateiktą šilumos energiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Patalpos Nr. 1, priklausančioms atsakovams V. D. ir B. D., šildymo sistemos yra neteisėtai atjungtos nuo viso pastato šildymo sistemos. Šis faktas buvo nustatytas įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 3 apylinkės sprendimais/nutartimis civilinėse byloje Nr. 2972-590/05, 2-265-155/2008. Įgyvendindamas Vilniaus apygardos teismo sprendimą byloje Nr. 2A-1157-611/2008 ir atsižvelgdamas į paaiškėjusią aplinkybę, kad pastate yra naujai įrengtų/suformuotų patalpų, kurios nėra šildomos nuo bendros pastato centrinio šildymo sistemos, ieškovas 2009 m. vasario mėn. atliko pastato auditą bei 2009 m. kovo mėn. perskaičiavo/perskirstė pastato patalpų savininkams mokesčius už šilumos energiją tokiu būdu, kad visiems patalpų savininkams (įskaitant ir atsakovus) mokėjimai už šilumos energiją būtų paskaičiuoti pagal vienodą metodiką, t.y. taikant šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5.

2. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino tarp ieškovo ir atsakovo V. D. civilinėje byloje Nr. 2972-590/05 sudarytą taikos sutartį, kadangi ieškovas atsisakė savo reikalavimo tik tol, kol atsakovas prijungs Patalpą Nr. 1 prie centrinio šildymo pagal 2004 m. gegužės 11 d. išduotas prijungimo prie Vilniaus šilumos tinklų technines sąlygas Nr. 04-129-2. Šių techninių sąlygų galiojimo terminas – 2 kalendoriniai metai. Atsakovas V. D. nurodė, kad jis prijungs Patalpą Nr. 1 prie centrinio šildymo kapitalinio remonto metu. Patalpa Nr. 1 iki šios dienos nėra prijungta prie centrinio šildymo sistemos, taigi akivaizdu, kad atsakovai nevykdo taikos sutarties. Skundžiamu sprendimu teismas įteisino atsakovams priklausančios Patalpos Nr. 1 atjungimą nuo centrinio šildymo sistemos. Tokiu būdu atsakovai V. D. ir B. D. iš neteisės įgijo teisę: neteisėtai atjungę Patalpą Nr. 1, įgijo teisę visiškai, jokia apimtimi (nei kaip savininkas, nei kaip pastato bendro turto bendraturtis) nemokėti už tiekiamą į pastatą ir jiems priskirtą šilumos energiją. Patalpose Nr. 1 nėra jokio alternatyvaus šildymo, todėl Paltapose Nr. 1 šildymo sezono metu temperatūra niekada nenukrenta iki lauko temperatūros, o kiti to pastato butų ir patalpų savininkai turi mokėti daugiau už savo butų ir patalpų šildymą. Teismas šioje dalyje ne tik kad netenkino ieškinio, bet ir atmesdamas net nemotyvavo.

3. Teismas netinkamai pritaikė ir aiškino CK 6.259 str. 1 d. įtvirtintą normą, kadangi pastaroji norma taikoma civilinės atsakomybės institutui, o ieškovas prašė priteisti skolą už šilumos energiją. Teismas, mažindamas reikalaujamos priteisti iš atsakovų V. D. ir B. D. skolos dydį, neatsižvelgė, kad ieškovas mokėjimų pranešimams/sąskaitoms naudojo Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą formą. Šilumos kainas tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, priimdama nutarimus, kuriuos taiko ieškovas, skaičiuodamas mokesčius už šilumos energiją. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad už kažkokį šilumos energijos kiekį atsakovai neturi mokėti. Visas vartotojų suvartotas šilumos energijos kiekis nustatomas šilumos apskaitos prietaisu (CK 6.388 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d.), ir skirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Pats atsiskaitomasis apskaitos prietaisas įrengiamas šilumos pirkimo – pardavimo vietoje. Šilumos pirkimo – pardavimo vieta ir tiekimo – vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais (Šilumos ūkio įstatymo 11 str. 2 d., 2 str. 37, 47 d.). Taigi, iš esmės Šilumos ūkio įstatymo normos įtvirtinta prezumpciją, kad iki atsiskaitomojo šilumos prietaiso esantys šilumos perdavimo vamzdynai yra šilumos tiekėjo nuosavybė, o už jo esantys šilumos įrenginiai – vartotojų. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą būtent atsakovai turėjo pateikti įrodymus, kad šilumos įrenginiai, esantys už įvadinio atsiskaitomojo prietaiso yra ne patalpų savininkų nuosavybė. Visi šilumos tiekėjui priklausantys šilumos perdavimo tinklai yra registruojami viešame registre, o pastarieji nėra įregistruoti ieškovo vardu. Ekspertas, atlikęs ekspertizę, nurodė, kad nėra aiškus vamzdžių, kurie buvo už tiekimo – vartojimo ribos, teisinis statusas. Eksperto apklausos teismo posėdyje metu buvo nustatyta, kad kitokių (nei pritaikė ieškovas) šilumos paskirstymo metodų, leidžiančių kitaip paskirstyti šilumos energiją (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nebuvo. Taigi ieškovas mokesčių už šilumos energiją paskaičiavimui pritaikė tokią metodiką, kuri ginčo laikotarpiu buvo vienintelė galima, atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens sistemą. Neteisėtai atjungtų patalpų savininkai pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 195-196 p., išlieka šilumos vartotojai tol, kol neatlieka Taisyklių 194 p. nurodytų veiksmų, todėl jiems mokesčiai skaičiuojami lygiai taip pat kaip tiems patalpų savininkams, kurie šildosi centralizuotai.

1. Teismas apskritai nenagrinėjo šildymo sistemos Patalpoje Nr. 1 atjungimo teisėtumo ar neteisėtumo klausimo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 5 d. nutartis, kuria remiasi ieškovas, priimta byloje, kuri nagrinėta tarp skirtingų asmenų nei ši. Esant tokioms aplinkybėms ieškovas privalo įrodyti, jog atsakovui nuo centralizuotos šildymo sistemos atsijungė neteisėtai. Taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2972-590/05 buvo sudaryta tik todėl, kad ieškovas pripažino, jog šildymo prietaisų Patalpoje Nr. 1 apskritai nebuvo, Patalpos Nr. 1 šildymo sistemos nebuvo neteisėtai atjungtos nuo pastato šildymo sistemos. Ieškovas pareikšdamas iš esmės tapatų ieškinį, pareikštam civilinėje byloje Nr. 2972-590/05, visiškai nepaiso nei prejudicinių faktų, nei savo anksčiau išreikštos ir teismo patvirtintos valios. Pagal taikos sutartį ieškovas negali skaičiuoti ir reikalauti įsiskolinimo už patalpas Nr. 1. Ieškovo minimos techninės sąlygos reikalingos tik rengiant prisijungimo prie šilumos tinklų techninį projektą. Patalpos Nr. 1 techninis projektas buvo parengtas ir patvirtintas techninėmis sąlygomis Nr. 04-129-2. Įgyvendinant šį projektą, ateityje bus atliekami patalpos Nr. 1 šildymo sistemos įrengimo ir jos prijungimo prie bendros pastato šildymo sistemos darbai. Ieškovas negali reikalauti atsakovų prisijungti prie centrinės šildymo sistemos, kadangi tai nenumatyta taikos sutartyje.

2. Ieškovo prie ieškinio pridėtos PVM sąskaitos – faktūros, tariamai patvirtinančios skolos sumą, laikytinos niekinėmis, kadangi neatitinka teisės aktų nustatytų jų pateikimo terminų ir sąlygų (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 3 d.). Iš visų prie ieškinio pridedamų sąskaitų atsakovas yra gavęs tik tą, kurioje kaip mokėtina suma įvardinti 10 579,50 Lt, tačiau ir ši PVM sąskaita – faktūra gauti tik 2009 m. rugpjūčio pradžioje ir visai kitokiu numeriu. Tačiau iš sąskaitos nėra aišku, už kokį laikotarpį nustatyta mokėtina suma.

3. Ieškovas apskaitos prietaisą iki 2009 m. gruodžio mėn. buvo įrengęs ne tiekimo – vartojimo riboje, nes už apskaitos prietaiso buvo ne vartotojams nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys įrenginiai. Šia aplinkybe ir rėmėsi teismas. Ją patvirtina ir pats ieškovas savo veiksmais, t.y. ieškovas 2009 m. padarė 3 naujus šilumos tinklų į namus ir pakeitė šilumos apskaitos prietaisų vietas taip, kad jos atitiktų Šilumos ūkio įstatymo 11 str. 2 d. reikalavimus, o būtent, kad šilumos apskaitos prietaisai būtų pastatyti vietoje, kur tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais. Šilumos ūkio įstatyme nėra prezumpcijos, kad iki atsiskaitomojo šilumos prietaiso esantys šilumos perdavimo vamzdynai yra šilumos tiekėjo nuosavybė, o už jo esantys šilumos įrenginiai yra vartotojų nuosavybė. Pažymėtina, kad ekspertas nustatė, jog atsakovams paskaičiuoti šilumos energijos kiekiai ir už juos mokėtinos sumos yra padidintos dėl to, jog ieškovas neatskyrė šilumos nuostolių namo kieme esančiuose požeminiuose šilumos perdavimo vamzdynuose nuo bendro įvadinio šilumos skaitiklio rodmenų ir įtraukė juos kaip kaip gyventojų suvartotus į sąskaitas už šildymą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Byloje nustatyta, kad atsakovui B. D. priklauso 9/32, o atsakovui V. D. - 23/32 dalys 90,57 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 28-29). Atsakovui B. D. taip pat priklauso 9/32, o atsakovui V. D. – 23/32 dalys 11,59 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 30-31). Atsakovui V. D. taipogi priklauso 1/6 dalis 12,67 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 32-33). Pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), sudaro atskirus unikalius numerius turintys korpusai/pastatai: 3A2p, 2A2p, 1B4p, 4F2p (t. 1, b. l. 173-178).

Dėl reikalavimo priteisti skolą už šilumos energiją, apskaičiuotą Patalpai Nr. 1.

Vilniaus miesto 3 apylinkės 2005 m. spalio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2972/2005, patvirtino tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo V. D. sudarytą taikos sutartį, kuria ieškovas atsisakė savo reikalavimų atsakovui apmokėti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 5 d. iki Patalpos Nr. 1 prijungimo prie centralizuotų šilumos tinklų dienos. Taigi šia taikos sutartimi šalys besąlygiškai susitarė, kad ieškovas atsisako visų savo reikalavimo teisių už pateiktą šilumos energiją Patalpai Nr. 1 iki ji bus prijungta prie centralizuotų šilumos tinklų. Nei šios patalpos atjungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų teisėtumas, nei civilinėje byloje Nr. 2972/2005 patvirtintos taikos sutarties vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiai dienai Patalpa Nr. 1 prie centralizuotų šilumos tinklų dienos vis dar nėra prijungta, tai ir ieškovas negali reikalauti priteisti įsiskolinimo, kadangi šios savo teisės yra atsisakęs minėta taikos sutartimi. Negali būti ginčo dėl to, kad iš neteisės negali kilti teisė, tačiau būtent paties ieškovo veiksmai – atsisakant reikalavimo teisės atsakovų Virginijaus ir B. D. atžvilgiu (CK 6.983 str.) lemia jam nepalankaus procesinio sprendimo šioje ginčo dalyje priėmimą. Taikos sutarties vykdymo klausimai turėtų būti keliami atskiroje byloje, ieškovui kreipiantis su savarankišku materialiniu reikalavimu dėl taikos sutarties nevykdymo (CPK 646 str. 3 d.).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. 2. jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pagal to paties įstatymo 25 str. daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi akivaizdu, kad šioje apimtyje minėta taikos sutartimi ieškovas savo reikalavimo priteisti įsiskolinimą už patiektą šilumos energiją negalėjo atsisakyti, nes ši prievolė daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkams galioja nepriklausomai nuo to, ar patalpos yra šildomos ar jos atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos. Kokio dydžio skola ieškovui turėtų būti priteisiama iš atsakovų Virginijaus ir B. D. yra susijusi su skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumu dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti skolą už šilumos energiją, apskaičiuotą Patalpoms Nr. 2 ir Nr. 3.

Dėl reikalavimo priteisti skolą už šilumos energiją, apskaičiuotą Patalpoms Nr. 2 ir Nr. 3.

Nustatyta, kad ieškovas iš šių patalpų savininkų/atsakovų prašė priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. už jiems tenkančią dalį šilumos, suvartotos pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Ieškovas teigia, kad ginčo pastate suvartotą šilumos energijos kiekį butų ir (ar) kitų patalpų savininkams ginčo laikotarpiais skirstė pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą metodą Nr. 4 ir 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Būtent naudojantis šiuo metodu yra paskirstoma tarp daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkų šilumos kiekis, suvartotas šildant daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad iki 2009 m. gruodžio mėn., kai buvo atlikta pastato šilumos punkto renovacija, visi pastato korpusai turėjo vieną šilumos įvadą ir vieną bendrą šilumos punktą. Iš eksperto R. Z. techninės ekspertizės akto (t. 1, b. l. 143-148) matyti, kad iš šilumos punkto šiluma buvo perduodama į kitus korpusus kieme įrengtais požeminiais vamzdynais, o vamzdynuose susidarę šilumos nuostoliai buvo priskirti prie gyventojų suvartotos šilumos ir ieškovo įtraukti į išrašytas sąskaitas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą (CK 6.384 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 36 d., 11 str.) vartotojai privalo sumokėti šilumos tiekėjui tik už tą šilumos energijos kiekį, kuris pateko ir buvo suvartotas vartotojams priklausančiuose šilumos tinkluose ir įrenginiuose. Nagrinėjamu atveju, ieškovo, kaip stipresniosios ginčo santykio šalies, argumentacija, kad būtent atsakovai – šilumos energijos vartotojai, privalėjo įrodyti, kad požeminiai vamzdžiai jiems nepriklausė yra nepagrįsta, kadangi pagal bendrą įrodinėjimo pareigos taisyklę – įrodinėjimo našta tenka tai pusei, kuriai ekonomiškai paprasčiausiai tą padaryti, todėl būtent ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad ginčo požeminiai vamzdynai priklausė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir (ar) patalpų savininkams (CPK 12, 178 str.). Ieškovo minimos Šilumos ūkio įstatymo normos dėl šilumos pirkimo – pardavimo vietos nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip nei minėta aukščiau.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad ieškovas tinkamai nevykdė savo pareigos tiksliai apskaičiuoti buitiniams šilumos vartotojams jų mokestinės prievolės dydį, kaip to reikalaujama pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 3 d., nėra galimybės apskaičiuoti tikslius visoms ginčo patalpoms tenkančio šilumos kiekio, patiekto daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų apšildymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.259 str., nes ginčo šalis siejo sutartiniai šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykiai, o reikalavimo pagrindą sudarė sutartinių prievolių pažeidimas – neatsiskaitymas už suvartotą šilumos energiją. Tačiau iš atsakovų V. ir B. D., kaip jau minėta, turėjo būti priteistas ir įsiskolinimas už Patalpai Nr. 1 priskirtą suvartotą šilumos energijos kiekį, kuris irgi turėjo būti mažinamas remiantis CK 6.259 str. 1/3 dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad bendras įsiskolinimas atsakovų V. D. ir B. D. už Patalpai Nr. 1 priskirtą šilumos energijos kiekį pagal sąskaitos išklotines (t. 1, b. l. 13-19) yra 184,78 Lt, jį sumažinus 1/3 ir padalinus tarp atsakovų Virginijaus ir B. D. priklausomai nuo jų nuosavybės teise valdomos Patalpos Nr. 1 dalies, ieškovui iš atsakovo V. D. papildomai priteisiama 92,96 Lt (184,78-(184,78/100*30)*23/32) skolos, o iš atsakovo B. D. – 36,39 Lt (124,35-92,96) skolos.

Kadangi apeliacinis skundas iš esmės atmestas, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos (CPK 93 str.), tačiau iš ieškovo valstybei priteistina pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą iš dalies pakeisti:

Priteisti iš atsakovo V. D. 92,96 Lt, o iš B. D. 36,39 Lt ieškovui UAB „Vilniaus energija“ skolos.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ į valstybės biudžetą 22,50 Lt pašto išlaidų.