- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-1157-611/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Višinskienė, Andžej Maciejevski (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Virginijui Daukui, Bartui Daukui
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams Virginijui Daukui ir Bartui Daukui dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti iš atsakovo Virginijaus Dauko 289,78 Lt, o iš atsakovo Barto Dauko 113,39 Lt skolos už šilumos energiją, iš atsakovų lygiomis dalimis 65,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad atsakovams priklauso patalpos, esančios T.Vrublevskio g. Nr. 6-26, Vilniuje. Patalpos yra name, kuriame įrengtas centrinis šildymas. Atsakovams už šilumos energiją ieškovas apskaičiavo pagal jų daliai tenkantį šildomos laiptinės plotą. Kiti namo gyventojai gauna centralizuotą šildymą, todėl jiems šildymo paslaugos yra apskaičiuojamos kitokiu mechanizmu pagal turimą bendrą plotą. Atsakovams mokestis už šildymą buvo nustatytas remiantis galiojančiais aktais, pagal nustatytą ir patvirtintą formulę. Tačiau atsakovai apskaičiuoto mokėjimo už šildymą nemokėjo. Už laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-11-30 atsakovai įsiskolino ieškovui atitinkamai V.Daukas 289,78 Lt ir B.Daukas 113,39 Lt. Pažymėjo, jog atsakovas V.Daukas yra įstatyminis nepilnamečio B.Dauko atstovas, pastarojo tėvas ( CPK 54 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas V.Daukas pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad veikdamas už save ir savo nepilnametį sūnų atsakovą B.Dauką nesutinka su ieškiniu. Pažymėjo, kad jų patalpose, esančiose T.Vrublevskio g. 6-26, Vilniuje, nėra centralizuoto šildymo prietaisų, todėl jiems nėra pareigos mokėti už šildymo paslaugas. Nesutinka su ieškovo nurodyta skaičiuote. Nurodo, kad su ieškovu nėra sudarę sutarties, šildymo paslaugų negauna, jiems neteisingai yra apskaičiuotas šildymo mokestis, laiptinės ploto dalis jiems yra skaičiuojama kitokia negu likusiems gyventojams proporcija, nustatytas jiems apskaičiavimo už šilumą šildymo koeficientas yra nepagrįstas, nes jis nėra patvirtintas kainų komisijos. Todėl pareikštą ieškinį, kaip nepagrįstą, prašė atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčo šalių parodymai bei byloje esantys įrodymai rodo, jog atsakovams į jų tiesiogiai valdomas negyvenamas patalpas, esančias T.Vrublevskio g. Nr. 6-26, Vilniuje, nebuvo teikiamos šildymo paslaugos. Reikalaujamas mokėjimas už neapmokėtas šildymo paslaugas buvo grindžiamas ne šildymo paslaugų suteikimu atsakovų nuosavybėje turimoms patalpoms, bet sąlyginiu šildomu plotu, nes atsakovų valdomos negyvenamos patalpos yra šalia kitų gyvenamųjų patalpų, turi su jomis funkcinį ryšį, turi bendrą laiptinę, su joje įrengtais šildymo prietaisais. 2005-11-23 aktas Nr.60 (b.l.23), kurį pasirašė ir atsakovas V.Daukas, rodo, kad bendros namo šildymo sistemos stovai yra nutiesti sienų statybinėse konstrukcijose, kad įėjimas į atsakovo patalpas yra iš bendros namo šildomos laiptinės. Teismo nuomone, šie įrodymai gali rodyti, kad atsakovai gauna netiesioginę šilumos energiją. Šilumos energijos pirkimo ir pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie šilumos energijos tiekimo tinklų dienos ( CK 6.384 str.). Todėl sutarties sąlygos, apmokėjimas už gaunamą šilumos energiją nustatomas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Atsakovams ir nesudarius tiesiogiai sutarties su ieškovu, jiems atsiranda pareiga už jų daliai tenkančią šilumos energiją apmokėti ieškovui. Teismas sprendė, kad pagal ieškovo pateiktą šilumos kiekio skaičiavimo lentelę matyti, kad atsakovams yra skaičiuojamas mokėjimas už šilumos energiją kitokia tvarka negu tiems vartotojams, kurie tiesiogiai gauna šildymo paslaugas į turimas patalpas. Ieškovui suteikta teisė teikiamo šilumos energijos kiekį skaičiuoti pagal paskirstomųjų skaitiklių duomenis arba pagal normas, kurios pagrįstos teisiniu reguliavimu. Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovų už apskaičiuotą šilumos energiją grindė šios paslaugos teikimu atsakovams per laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2006-11-30. Per šį laikotarpį atsakovų nuosavybėje valdomai patalpai apskaičiuotas iš viso 403,17 Lt dydžio mokėjimas už gautą šilumos energiją. Suteikta šilumos energijos paslauga apskaičiuota pagal 14,06 kv. m. šildomą plotą. Iš byloje esančios lyginamosios lentelės (b.l.110) matyti, kad mokėjimas už šilumos energiją pagal atsakovų turimą registruotą plotą ( 90,57 kv. m.) per ieškinyje nurodytą terminą sudarytų 2 460,24 Lt. Tai yra, ieškovas reikalauja ( 2460,24 : 403,17= 6,10) šeštąją dalį priklausančio apmokėjimo pagal turimą plotą dalį. Šeštoji reikalaujamo mokėjimo dalis už paslaugos kiekį yra pakankamai ženkli, šeštoji dalis mokėjimo užtikrina atsakovams šeštąją dalį priklausančios šilumos į jų turimas negyvenamas patalpas. Vertindamas ieškovo pateiktas dvi skaičiuotes (b.l.4 ir b.l.110), teismas sprendė, kad ieškovo nurodyti apskaičiuoti atsakovams mokėjimai nėra identiški, tai reiškia, kad ieškovas nepateikė vienareikšmiškai apskaičiuoto skaičiavimo ieškiniui pagrįsti. LR Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 2 d. ( 2003-05-20 Nr. IX-1565 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-20 iki 2008-01-01) nustatė, kad daugiabučio namo, buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taip nustato ir dabartiniu metu galiojanti LR Šilumos ūkio įstatymo redakcija ( 2007-11-20 Nr. X-1329 įstatymo 25 str.). T.y. ieškovui įstatymas suteikė teisę skaičiuoti atsakovams mokėjimą už šilumos energiją, tačiau ieškovas suteiktą teisę skaičiuoti mokėjimus už šilumos energijos kiekį ar normas turi pagrįsti galiojančiu teisiniu reguliavimu. Ieškovas grindžia reikalavimą atsakovams apskaičiuotu sąlyginiu šildomu plotu. LR Šilumos ūkio įstatymas nenustato sąlyginai šildomo ploto sąvokos. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės „Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka“ irgi nenustato sąlyginai šildomo ploto sąvokos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas šilumos kiekio skaičiavimo lentelėje (b.l.17) apskaičiuotą atsakovams sąlyginį šildomą plotą už kurį skaičiuojamas atsakovams mokėjimas grindžia tokį skaičiavimą patvirtinančiu teisiniu reguliavimu, tai yra penkiais teisės aktais: 1) “ Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodika” patvirtinta LR Ūkio ministro 2001-08-22 įsakymu Nr. 262; 2) Str. 2.09.02:1998 “Šilumos tiekimo tinklų šiluminė izoliacija”; 3) Str. 2.09.04:2000 “Pastato šildymo sistemos galia. Šilumos suvartojimas”; 4) Str. 2.05.01:1999 “Pastatų atitvarų šiluminė technika” ir 5) “Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis “ 2000-01-12 Nr. 20, tačiau vertindamas šiuos ieškovo nurodytus teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad 2001-08-23 LR ūkio ministro įsakymu Nr.262 patvirtintose šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodikoje nėra duodama nuoroda į sąlyginio šildomo ploto sąvoką, šioje metodikoje nėra jokių duomenų apie sąlyginio šildomo ploto apskaičiavimą, metodikoje nėra formulių, tapačių ieškovo skaičiavime nurodytoms formulėms. Šios metodikos 5 straipsnis duoda nuorodas į naudojamos kitus teisės aktus, jame nenurodytas nei vienas ieškovo įvardytas straipsnis. Nors ieškovas reikalavimą grindžia nesumokėtu mokėjimu nuo 2005-12-01 iki 2006-11-30, tačiau skaičiuotę atlieka pagal tuo metu jau negaliojusias Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Ieškovo įvardintas skaičiavimo pagrindas nurodytas 2000-01-12 Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse Nr. 20. Tačiau šios taisyklės negalioja nuo 2003-07-17. Reikalaujamo mokėjimo terminu galiojo naujos redakcijos – nuo 2003-07-17 galiojančios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos LR Ūkio ministro 2003-06-23 įsakymu Nr. 4-258. Šiose taisyklėse nėra nuorodų į sąlyginį šildomą plotą, taip pat nėra ieškovo skaičiavime nurodytų formulių. 2000-03-29 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtinta šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka irgi nepatvirtina ieškovo skaičiavimo. Tokiu, būdu teismo sprendime konstatuojama, kad ieškovas neįrodė teisinio reguliavimo metodikos, pagal kurią skaičiavo atsakovams ginčijamą šilumos energijos paslaugą, t.y. ieškovas neįrodė ieškinio dydžio pagrįstumo. Nesant tinkamo teisinio reguliavimo pagrindo, ieškovo atlikta atsakovams tenkančios šildymo paslaugos skaičiuotė neįtvirtina bendrųjų interesų apsaugos. Tokiu atveju, kai pas atsakovus yra demontuoti šildymo prietaisai ir dėl to nėra žinomas sunaudotos šilumos energijos kiekis, teisinis reguliavimas leidžia jį nustatyti pagal normas. Tačiau jos turi būti sureguliuotos teisės aktais. Teisinis reguliavimas numato galimybę viso namo įvadinio šilumos skaitiklio sunaudotos energijos kiekį paskirstyti pagal paskirstomųjų skaitiklių duomenis, taip pat ir pagal nustatytas normas (administracinė byla Nr. 1-7459-13/2007, procesinio sprendimo kategorija 1.3; 17.2). Tačiau dėl to, kad atsakovas atliko skaičiuotę negaliojančių teisės aktų pagrindu, daroma išvada, kad ieškovo atlikta skaičiuotė, pagal kurią nustatytas atsakovams tenkantis sąlyginis šildomas plotas ir pagal šį plotą apskaičiuota atsakovams tenkanti realiai gaunamos šildymo paslaugos kaina yra nepagrįsta. Anot teismo, byloje esantis 2008-04-29 Dėl Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos eksperto R.Zabarausko raštas irgi patvirtina aukščiau nurodytas aplinkybes.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 rugsėjo 2 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, priteisti iš atsakovų skolą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad remiantis specialaus LR šilumos ūkio įstatymo 21 str. 2 d. daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Visas pastate suvartotas šilumos kiekis buvo paskirstomas patalpų savininkams, remiantis 2001-03-29 Vilniaus m. savivaldybės valdybos sprendimu Nr.535V patvirtinta „Šilumos kieko patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka“ (toliau-Tvarka). Tačiau ši Tvarka numatė šilumos kiekio paskirstymo metodą tik tiems, kurie nebuvo atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos. Pažymi, jog nebuvo jokio teisės akto, kuris įtvirtintų šilumos energijos kiekio, kuris skirtas bendro naudojimo patalpoms apšildyti, paskirstymo tarp bendrasavininkų, kurie naudojasi šilumos energijos tiekimo paslaugomis, metodą. Todėl UAB „Vilniaus energija“, siekdama teisingai nustatyti dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, priskirtos atsakovams, ir vadovaudamasis fizikinėmis formulėmis, nustatė šildymo prietaisų išskiriamą šilumos kiekį. Nesant jokio apibūdintos situacijos teisinio reguliavimo, ieškovas mokesčius atsakovams už šilumos energiją, tiektą bendro naudojimo patalpoms, paskaičiavo mokslu pagrįstomis formulėmis. Remiantis skaičiavimu visas nuo šildymo prietaiso, esančio bendro naudojimo patalpoje – laiptinėje, išskiriamas šilumos kiekis paskirstomas proporcingai patalpų savininkų plotui. Pažymi, kad tokią šilumos paskirstymo metodiką taikė ir patvirtino SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2000-11-02 valdybos posėdyje. Apeliantas mano, kad teismo konstatavimas, jog šeštoji dalis mokėjimo už paslaugas užtikrina atsakovams šeštąją dalį priklausančios šilumos jų turimas negyvenamąsias patalpas, yra nepagrįstas jokiomis teisės normomis. LR šilumos ūkio įstatyme 21 str. 2 d. yra numatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, proporcingai atsakovų turimų patalpų plotui turi būti skirstomas, ne bendro naudojimo patalpų – laiptinės plotas, o daugiabučio namo įvade įrengtos šilumos skaitliuko kas mėnesį fiksuojamas šilumos kiekis, kaip tai numatyta įstatyme. Nurodo, kad pastato patalpų savininkai nėra pasirinkę Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinto šilumos energijos paskirstymo metodo (kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 12 str.), todėl remiantis Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimo Nr.03-121 „Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo“ taisyklių 16 punktu, taikoma galiojanti Tvarka. Todėl akivaizdu, kad atsakovai, jiems nesinaudojant teisės aktų numatyta teise dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo bei netinkamai įvykdžius patalpų atjungimą nuo šilumos tiekimo ir vartojimo įrenginių, papildomai iš ne teisės ir neveikimo įgauna teisę ginčyti ieškovo taikoma skaičiavimo metodiką, nes ši nesureguliuota teisės. Atkreipia dėmesį į tai, kad skaičiavimus atlikus pagal Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr.03-41 patvirtintą metodiką, iš esmės nustatoma panašios apimties atsakovų mokėjimo prievolė. Tai įrodo, kad tokiu būdu apskaičiuotos mokėtinos sumos už šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms nepažeidžia vartotojų teisių bei bendrų interesų apsaugos, kaip kad nurodo teismas sprendime. Taip pat nėra aišku, kodėl teismas tinkamu įrodymu laikė ir vertino atsakovo pateiktą Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos 2008-04-29 eksperto Rimanto Zabarausko raštą, nors proceso metu nebuvo paskirta ekspertizė, renkami ekspertai, nebuvo formuluojami klausimai ekspertui.
Atsiliepimas
Atsakovai V. ir B.Daukai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nurodė, jog ieškovas apeliaciniame skunde nurodė visiškai naujas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t.y. formuoja visiškai naują ieškinio pagrindą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad UAB „Vilniaus energija“ turi teisę pagrįsti mokėjimus už šilumos energijos kiekį ne teisės normomis, o moksline informacija, tokiu būdu būtų suformuotas precedentas, kuris iš esmės paneigtų konstitucinius teisinės valstybės ir įstatymų privalomumų principus. Mano, jog UAB „Vilniaus energija“, reikalaudama iš atsakovų sumokėti už šildymo paslaugas, elgiasi neteisėtai, nes pagrindas, kuriuo nustatomas mokesčio dydis, yra ne teisinis, o mokslinis. Kalbant apie Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos eksperto Rimanto Zabarausko raštą, UAB „Vilniaus energija“ iš esmės prieštarauja savo teiginiams, nes nurodė, jog buvo pateiktas ekspertizės raštas, kuris patvirtino, jog ieškovo taikoma skaičiavimo metodika yra nepagrįsta. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas ekspertizės raštą vertino ne kaip išimtinį įrodymą, kuris paneigtų ieškovo pareikštus reikalavimus, bet tik kaip dokumentą, kuris patvirtina tai, jog, nesant nustatyto teisinio reguliavimo, UAB „Vilniaus energija“ ieškinio dalykas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsižvelgiant išdėstytas aplinkybes atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 rugsėjo 2 sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Kaip matyti iš ieškinyje suformuluoto pagrindo ir nurodytų aplinkybių, ieškovas prašo priteisti iš atsakovų skolą už šilumos energiją, tenkančią atsakovų patalpoms nuo bendro naudojimo šildomos laiptinės, be to, vadovaujasi LR šilumos ūkio įstatymo 21 str. 2 d., numatančia, kad daugiabučio namo patalpų savininkas pamoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, t.y. reikalavimas grindžiamas tuo, kad atsakovai privalo pagal jiems tenkančią dalį apmokėti bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidas. Vėliau, kaip matyti iš šalių pasisakymų, iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį, šalių susirašinėjimo, ginčas vyko dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidų apmokėjimo. Ieškovo su ieškiniu pateiktoje šilumos kiekio paskaičiavimo lentelėje (b.l.17) sąlyginis šildomas plotas (14,06 kv.m.) paskaičiuotas pagal šilumos kiekį, tenkantį atsakovų patalpoms nuo bendro naudojimo šildomos laiptinės. Ieškovo pateiktoje lyginamojoje skaičiuotėje (b.l.110), kurioje pateikti lyginamieji skaičiavimai už suvartotą šilumos energiją atsakovų bute pagal sąlyginį plotą 14,06 kv.m. ir faktinį atsakovų buto plotą. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčas tarp šalių kilo dėl šilumos energijos išlaidų, tenkančių atsakovams priklausančioms asmeninės nuosavybės teise patalpoms ir jiems tenkančiai bendro naudojimo patalpų daliai, priteisimo iš atsakovų.
Atsakovai yra 90,57 kv.m. ploto negyvenamųjų patalpų, esančių T.Vrublevskio g.6-26, Vilniuje, bendraturčiai (b.l.12-14). Pagal viešo nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovams priklausančiose patalpose yra įrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, t.y. iš ieškovo valdomos centrinio šildymo sistemos ir šildymo paslaugas atsakovų butui teikia ieškovas. Kadangi atsakovų patalpos yra prijungtos prie ieškovo tiekiamos šilumos energijos tinklų, šilumos energija atsakovų patalpoms yra tiekiama per šiuos tinklus, todėl pripažintina, kad šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį, nepriklausomai nuo to, kad atsakovai nesudarė su ieškovu sutarties (LR CK 6.383 str., 6.384 str. 1 d.). Pirmos instancijos teismas byloje nustatė, šalys šios aplinkybės neginčija, kad atsakovai savavališkai savo patalpas atjungė nuo centrinio šildymo sistemos, todėl toks atsijungimas yra neteisėtas. Kadangi atsakovai neteisėtai atsijungė nuo centrinio šildymo sistemos, todėl laikytina, kad jie nėra atsijungę nuo jos, nes iš ne teisės negali atsirasti teisė.
Atsakovai privalo apmokėti visas jiems priklausančių negyvenamųjų patalpų išlaikymo išlaidas, o pagal LR CK 4.76 str. taip pat ir tenkančios dalies bendro naudojimo patalpų išlaikymo išlaidas, tarp jų ir patalpų šildymo išlaidas. Pirmos instancijos teismas byloje nustatė ir šalys to neginčija, kad kitiems gyvenamojo namo, esančio T.Vrublevskio g. 6, Vilniuje, tenkančios šilumos energijos išlaidos skaičiuojamos proporcingai jų butų plotui, atsižvelgiant į įvadinį gyvenamojo namo skaitiklį. Kadangi visų minėto gyvenamojo namo patalpų, butų savininkų teisės ir pareigos išlaikant jiems priklausančias patalpas ir bendros dalinės nuosavybės teise priklausančias bendrojo naudojimo patalpas yra vienodos, o atsakovų patalpos yra neteisėtai atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos, todėl visiems bendraturčiams, apimant ir atsakovus, turi būti taikoma vienoda šildymo išlaidų paskaičiavimo ir paskirsimo tvarka. Teisėjų kolegija sutinak su pirmos instancijos teismo argumentu, kad ieškovas mokėjimus už šilumos energiją turi pagrįsti galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pirmos instancijos teismas padarė išsamią analizę teisės aktų, kuriais ieškovas grindė savo reikalavimus, ir pagrįstai padarė išvadą, kad šie teisės aktai nepatvirtina ieškovo pasirinktos šilumos energijos išlaidų paskaičiavimo atsakovui metodikos teisėtumo. Taigi, teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis ieškovas paskaičiavo atsakovams tenkančią šilumos energijos išlaidų dalį, yra nepagrįstas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo ieškinį. Kaip jau buvo minėta, ieškovas turi teisę paskaičiuoti ir reikalauti iš atsakovų apmokėti mokėjimus už patiektą šilumos energiją pagal tą pačią metodiką, kaip ir kitiems gyvenamojo namo patalpų ar butų savininkams. Priešingu atveju, būtų nepagrįstai suvaržytos ir pažeistos kitų gyvenamojo namo patalpų ar butų savininkų teisės, teisingumo ir sąžiningumo principai (LR CK 1.5 str.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Tačiau tai neužkerta ieškovui galimybės kreiptis į teismą dėl skolos už šilumos energiją priteisimo iš atsakovų kitu teisinių pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.