Kauno apygardos teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. V. 2017 m. sausio 20 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, o būtent: jis, vykdantis individualią veiklą pagal pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, kadangi nesilaikė norminiais teisės aktais nustatytos įdarbinimo tvarkos. 2016 m. birželio 8 d. apie 17.00 val., R. V. ūkyje, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko įvykis, kurio metu E. J. įkrito į šiaudų smulkinimo įrenginį ir patyrė sunkius kūno sužalojimus. Tyrimo metu nustatyta, kad 2016 m. birželio 8 d. po pietų (tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas) E. J. šlavė R. V. priklausančio šiaudų granulių gamybos cecho grindis, kur laikomi šiaudai – realiai dirbo darbdavio naudai, tai yra vyko darbo procesas, kuriam turi būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Minėtus veiksmus E. J. atliko nepasirašęs darbo sutarties, apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Remiantis R. V. ir E. J. motinos D. J. paaiškinimais, darbo sutartį tarp R. V. ir E. J. E. J. vardu pasirašė D. J.. Darbo sutartis buvo pasirašyta 2016 m. birželio 8 d., apie 18.00 val., tuo laiku, kai E. J. po įvykusio nelaimingo atsitikimo buvo pristatytas į LSMUL Kauno klinikas. Remiantis VSDFV Kauno skyriaus pateikta informacija, R. V. pranešimą apie E. J. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2016 m. birželio 9 d. pateikė 2016 m. birželio 8 d., 17.13 val. A. V. ir M. Z. savo paaiškinimuose nurodė, kad E. J. R. V. ūkyje dirbo apie keturias dienas iki įvykstant nelaimingam atsitikimui, tai yra iki 2016 m. birželio 8 d. Tokiais veiksmais R. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 99 straipsnio 3, 6 dalių reikalavimus.Nesutikdamas su tokiu sprendimu, apeliaciniu skundu R. V. aukštesnės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų logiškumą, įrodymų šaltinių patikimumą. Nurodo, jog E. J. apklausų metu nurodė kada lankėsi ūkyje, kada pasirašė dokumentus dėl darbo ir nuo kada turėjo pradėti dirbti. Apklausiamas teisme, liudytojas E. J. patvirtino savo valstybinei darbo inspekcijai nurodytas aplinkybes, kad 3-4 kartus ėjo į ūkį apsižiūrėti koks bus darbas. Priešingai nei nurodė apylinkės teismas savo nutarime, E. J. neteigė, kad jis atvykęs dirbo ūkyje, o įvykio dieną nurodė, kad bandė pašluoti. Bandymo pašluoti ir domėjimosi ūkyje buvusiais įrengimais negalima tapatinti su teritorijos tvarkymu bei darbu. Šio liudytojo parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir išsamūs, todėl nėra pagrindo jais abejoti ar vertinti kritiškai. Be to, skunde pažymima, kad E. J. vyko į ūkį 2016 m. birželio 2, 7 ir 8 dienomis, kadangi jis yra nepilnametis, todėl R. V., tai suprasdamas ir būdamas itin atidus, aiškino jam apie ūkyje egzistuojančią tvarką, būsimas jo pareigas ir darbus. Kadangi ūkyje itin daug įrengimų, mechanizmų, o E. J. turėjo pradėti dirbti pagalbiniu darbininku, todėl jaunam asmeniui, neturinčiam patirties, reikia daugiau laiko suprasti ir įsisavinti dėstomus bei aiškinamus dalykus. Be to, nors E. J. motina įvykio metu ir nebuvo ūkyje, tačiau ji patvirtino, kad E. J. norėjo dirbti, kad jo darbo pradžia turėjo būti 2016 m. birželio 9 d. Apeliantas skunde pažymi, kad liudytojo M. Z. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, kadangi vienur jis teigia, kad pats matė E. J. važiuojant į ūkį, kitai institucijai nurodė, jog apie E. J. darbą sužinojo iš pastarojo brolio, o teisme liudytojas taip pat negalėjo patvirtinti, kad E. J. matė važiuojantį būtent į ūkį, kas leidžia teigti, kad jis nematė jokių aplinkybių, leidžiančių tvirtinti apie nelegalų darbą ūkyje. Kito liudytojo A. V. parodymai duoti policijos nuovadoje ir valstybinei darbo inspekcijai taip pat skyrėsi, jo apklausti teisme nepavyko, o jo vietoje apklausti pareigūnai, vykdę minėto liudytojo apklausą, kurie tik iš dalies atkartojo A. V. apklausos metu išgirstas bei protokole užfiksuotas aplinkybes. Taip administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pačiam nebuvo suteikta galimybė tiesiogiai užduoti klausimus liudytojui. Pažymėta ir tai, kad apklausti liudytojai (M. Z. ir A. V.) nėra buvę ūkyje, o asmenys, kurie tuo metu ūkyje dirbo ir galėjo tiesiogiai matyti su įvykiu susijusias aplinkybes – nebuvo kviesti ir apklausti. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad norint jį pripažinti kaltu pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o šiuo atveju, E. J. apsilankymas ūkyje 2016 m. birželio 2, 7, 8 dienomis negali būti tapatinamas su nelegaliu darbu, nes neatitinka nelegaliam darbui konstatuoti būtinų požymių – E. J. nebuvo pradėjęs dirbti jo ūkyje, E. J. ir jo santykiai neturėjo darbo sutarties požymių, už savo apsilankymus ūkyje E. J. atlyginta nebuvo ir neturėjo būti; darbo sutartis, pagal kurią abi šalys išreiškė valią dėl darbo teisinių santykių pradžios, buvo pasirašyta 2016 m. birželio 8 d. ir apie tai tą pačią dieną pranešta VSDFV Kauno skyriui, o darbą E. J. turėjo pradėti kitą dieną. Atsiliepimu į R. V. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius (toliau – Institucija) prašo R. V. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

R. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ANKPĮĮTĮ) 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK) įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. To paties įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad įsigaliojus ANK, netenka galios ATPK su visais pakeitimais ir papildymais. Tačiau ANKPĮĮTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 eurų. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1000 iki 5000 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta griežtesnė atsakomybė nei ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamuoju atveju taikomos ATPK nuostatos.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas tinkamai įvertino ir nustatė byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad R. V. veikoje yra pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, ir pagrįstai jį nubaudė.ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 straipsnio 4 dalies taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą vieningą teisės taikymo praktiką, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).DK 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punkte nustatyta, kad nelegalus darbas – darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis N575-858/2010).Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. V. ir liudytojai D. J., E. J. teigė, kad pastarasis į ūkį, kuriame vėliau turėjo būti įdarbintas, ateidavo pasimokyti, o įvykio metu atvyko savo noru apsižiūrėti, jis tuo metu nedirbo, tačiau aukštesniojo teismo nuomone šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nepaneigia nelegalaus darbo fakto.Tiek liudytojas E. J., tiek jo motina nurodė, jog E. J. į ūkį vykdavo pasimokyti dirbti. E. J. nurodė, kad atvykęs į cechą 2016 m. birželio 8 d. bandė pašluoti (b. l. 3), D. J. savo paaiškinime nurodė, kad po 2016 m. birželio 2 d. grįžęs namo sūnus pasakė, kad dar kelias valandas į dieną reikės pasimokyti, be to nurodė, kad anksčiau sūnus yra dirbęs pas ūkininką prie grūdų, pašluodavo su šluota ir darbo visai nebijojo. Moteris taip pat nurodė, kad 2016 m. birželio 7 d. sūnus buvo nuvykęs pasimokyti į ūkį, o 2016 m. birželio 8 d. grįžęs sūnus minėjo, kad buvo darbe ir važiuos vėliau dar pasižiūrėti (b. l. 7-8). Teismo posėdžio metu D. J. taip pat nurodė, kad sūnus važinėjo į ūkį pasimokinti dirbti. Tą dieną jis mokėsi ką reikės šluoti, apsižiūrėti koks turės būti jo darbas (b. l. 49-50). Iš šių parodymų akivaizdu, jog nuo 2016 m. birželio 2 d. E. J. vyko į ūkį suvokdamas tai kaip savo darbo vietą, kurioje jis turėjo mokytis kaip reikia dirbti, tame tarpe ir šluoti, ką jis ir darė 2016 m. birželio 8 d. Pritartina apylinkės teismo nutarimo argumentui, kad tai darbas, kuris nereikalauja specialių gebėjimų ir žinių, ypač vertinant E. J. motinos duotus parodymus, kad sūnus jau yra dirbęs prie grūdų, kur šluodavo. Taigi, jau turima ankstesnė E. J. patirtis paneigia aplinkybę, kad jis, nuvykęs į ūkį ketvirtąjį kartą, ten nedirbdamas, būtų pradėjęs šluoti ir žiūrėti, ar tai jam gaunasi. Ir nors apeliaciniame skunde R. V. nurodo, kad bandymo pašluoti ir domėjimosi technika negalima laikyti nelegaliu darbu, vis tik tai pripažintina kaip E. J. atlikti veiksmai R. V. ūkio naudai, atliekant sutartas jo darbo funkcijas ir pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas vis tik pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog siekiant R. V. išvengti atsakomybės yra tvirtinama, jog E. J. nedirbo, o turėjo pradėti dirbti tik nuo 2016 m. birželio 9 d., t.y. sekančią dieną po nelaimingo atsitikimo. Tokį manymą pagrindžia byloje esantys duomenys, o būtent: D. J. apklausiama teisme nurodė, kad jai buvo pasakyta, jog sūnus už darbą gaus 500 eurų per mėnesį (b. l. 49-50), kas visiškai neatitinka darbo sutartyje nurodytos 175 Eur sumos (b. l. 37-38) ir kuri būtų neadekvati asmeniui, dirbančiam ne daugiau kaip 4 valandas per dieną. Be to, pranešimas apie E. J. įdarbinimą į VSDFV išsiųstas 2016 m. birželio 8 d. 17:13 val. (b. l. 12), t.y. jau po nelaimingo atsitikimo, kurio laiką patvirtina Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (b. l. 16-17). Atsižvelgiant į tai, kad E. J. nepilnametis – R. V. buvo reikalingas jo motinos sutikimas, kuris surašytas įvykio dieną, ir kuriame nurodyta, kad D. J. sutinka, jog jos sūnus E. J. pradėtų dirbti būtent nuo 2016 m. birželio 8 d. (b. l. 39). Kaip liudytoja nurodė, su sūnaus įdarbinimu susijusius dokumentus pasirašė atvykusi su R. V. į ligoninę. Iš į bylą pateiktos darbo sutarties ir ant jos esančio tariamai E. J. parašo, kuris visiškai nesutampa su byloje esančiu originaliu jo parašu (b. l. 55), akivaizdu, jog ir darbo sutartis pasirašyta ne paties asmens, o jo motinos jau po įvykio. Preziumuojama, jog tokiais veiksmais buvo siekiama kuo greičiau sutvarkyti oficialius dokumentus sudarant įvaizdį, jog E. J. jau įvykio dieną dirbo, tačiau kaip numatyta įstatyme, darbdavys privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios (DK 99 straipsnio 6 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad įvykus nelaimingam atsitikimui, kuris sukelia itin neigiamas pasekmes, tampa akivaizdu, jog asmuo negalės pradėti dirbti sutarto darbo, todėl tokios sutarties sudarymas ir pasirašymas jau po įvykio tampa betiksliu.Tai, kad liudytojai E. J. ir D. J. davė parodymus, galimai palankius R. V. įrodo tai, kad savo po įvykio diktuotame paaiškinime E. J. nurodė, kad 2016 m. birželio 7 d. ir vykusio susitikimo su R. V. metu pasirašė su įdarbinimu susijusius dokumentus, tačiau kokius – įvardyti negalėjo, o 2016 m. birželio 8 d. pasirašė dokumentus, susijusius su darbų sauga (b. l. 3). Tačiau pagal DK 99 straipsnio 4 dalį, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Taigi, dokumentus pasirašyti darbuotojas gali jau sudarius darbo sutartį, o ne prieš ją, kai asmenų dar nesieja jokie darbo santykiai. Pažymėtina ir tai, kad iš į bylą pateiktų dokumentų yra akivaizdu, kad visus su įdarbinimu susijusius dokumentus pasirašė jo motina jau po įvykio, o paties E. J. pasirašytų su darbo santykiais susijusių dokumentų byloje nėra.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria ir nutarime išdėstytiems argumentams dėl kitų liudytojų parodymų patikimumo vertinimo, kadangi kaip nurodyta, liudytojai M. Z. ir A. V. buvo apklausiami pareigūnų, kurie nėra visiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir nepraėjus ilgam laiko tarpui po įvykio. M. Z. aplinkybę, jog E. J. dirba ūkyje, nurodė sužinojęs iš pastarojo brolio. Kitas liudytojas A. V. nors ir nebuvo apklausiamas teisme, tačiau apklausiamas pareigūnų nurodė, kad yra E. J. giminaitis, dėl ko manytina, kad taip pat gerai žinojo visas įvykio aplinkybes. Kaip prielaidą dėl ko D. J. nenurodo kad jos sūnus dirbo nelegaliai, A. V. nurodė, kad galimai už tylėjimą jai yra atlyginta (b. l. 44-45). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad pats buvo pas liudytoją A. V., kurį norėjo pristatyti į teismą, ką apeliacinės teismas vertina itin kritiškai, kaip galimai bandymą paveikti liudytoją. O apeliacinio skundo argumentas, kad minėti liudytojai nėra buvę ūkyje ir negalėję matyti E. J. dirbančio, kadangi ūkis įsikūręs uždaroje teritorijoje, į kurią pašaliniams asmenis patekti draudžiama ir prie skundo pridėtas tai patvirtinančias nuotraukas paneigia į bylą gautas Institucijos atsileipimas į skundą, prie kurio pridėtas įvykio vietos apžiūros aktas ir kuriame nurodyta, kad cecho teritorija nepatverta, patekti į patį cechą galima nekliudomai, kadangi jo vartai neužrakinti ir praviri, be to, ties įėjimu į cechą nematyti jokių informacinių, įspėjamųjų ar draudžiamųjų ženklų, įspėjančių visus asmenis apie ceche vykdomus tam tikrus darbus, draudžiančius pašaliniams asmenims pateikti į cechą bei jame esančias pavojingas zonas ir kt. Taigi, su apeliaciniu skundu pateiktos nuotraukos, akivaizdu, kad darytos jau atlikus patikriną ir šalinant patikrinimo metu nustatytus trūkumus ir pažeidimus.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje apklaustų asmenų duotus parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarimą nepakeistą ir R. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.