Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės UAB „Mobili linija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr.eL2-7825-717/2016 pagal kreditorės UAB „Mobili linija“ pareiškimą skolininkei UAB „Technika pigiau“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 1 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 178 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių taikymo būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Nurodymas varžyti kito asmens teises, o taip pat deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės neteikia pagrindo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreditorė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš skolininkės UAB „UAB „Technika pigiau“ 1 283,14 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų, bei bylinėjimosi išlaidas. Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 1 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininkės UAB „Technika pigiau“ kreditorei UAB „Mobili linija“ 1 283,14 Eur skolą, 6% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-03-01 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 7 Eur žyminio mokesčio, 175 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į kreditorės nurodytas aplinkybes, jog skolininkė neturi jokio nekilnojamojo turto, skolininkei nebuvo įmanoma įteikti rašytinės pretenzijos dėl skolos adresu, kuris nurodytas skolininkės pasirašytose PVM sąskaitose faktūrose, ir kuriuo skolininkė vykdė veiklą. Taip pat kreditorė pridėjo ir raštą apie tai, kad skolininkė dėl neaiškių priežasčių keičia savo pavadinimą. Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta c.b.2-1458/2014). Tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė turi įrodyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo dienai kreditorės nurodytos aplinkybės, kad skolininkė neturi nekilnojamojo turto, kad nepavyko įteikti skolininkei pretenzijos PVM sąskaitose faktūrose nurodytu adresu ir kuriuo įmonė vykdo veiklą, kad skolininkė pakeitė pavadinimą, neįrodo, kad skolininkė yra nesąžininga ir, kad ji vengs įvykdyti teismo įsakymą. Kreditorė nepateikė jokių įrodymų, kurie atspindėtų skolininkės finansinę būklę ir kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs pagrįstai spręsti, kad skolininkės finansinė padėtis yra sunki ir tai gali turėti įtakos teismo įsakymo įvykdymui.

Tai, kad apeliantė pateikė skolininkės pasirašytas PVM sąskaitas faktūras įrodo tik kreditorės reikalavimo teisę, tačiau niekaip neįrodo grėsmės teismo įsakymo įvykdymui. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kreditorės nurodomi skolininkės prievolių nevykdymo atvejai patvirtina tiktai galimą teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau jie neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo įsakymo įvykdymas. Nors kreditorė nurodo, kad jos duomenimis skolininkė galimai neatsiskaito už prekes ir su kitomis įmonėmis, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymo. Be to, net ir pasitvirtinus šiai aplinkybei tai negalėtų būti pagrindu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ši aplinkybė negali parodyti tikrosios įmonės finansinės padėties. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti skolininkės atžvilgiu prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir pagrįstai nurodė, kad jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtintos kreditorės prielaidos negali būti pakankamu pagrindu civilinėje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždėti areštą skolininkės turtui.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teisme 2016-03-04 gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Technika pigiau“ (Civilinės bylos Nr. B2-1580-230/2016). Pareiškimas priimtas 2016-03-07. Kauno apygardos teismo 2016-03-31 nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Technika pigiau“. Nutartis įsiteisėjo 2016-04-12. Todėl esant šioms naujai paaiškėjusioms aplinkybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebetenka savo prasmės ir paskirties, kadangi pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų nepasisako, kadangi jie nepaneigia pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.