- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-58-238/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00421-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Rimas Švirinas, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- E. Ž.
- Nukentėjusysis
- S. D., L. C.
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-238/2015;
Teisėjas: Vitalijus Krivičius Proceso Nr. 1-20-1-00421-2014-8;
2015 m. sausio 30 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam E. Ž., jo gynėjui advokatui Stasiui Sandai, nukentėjusiosioms S. D. ir L. C., teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrintina ją iš dalies sudedant su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atlikti paskirta pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Ž. pagal BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 11 d., apie 23.24 val., (duomenys neskelbtini), Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniajai inspektorei S. D. ir inspektorei L. C., Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 11 straipsnio numatyta tvarka vykdant Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį ir patvarkymą vykdyti nuosprendį – tikrinant ar jis tinkamai vykdo jam paskirtą pareigą neišeiti iš namų (savo gyvenamosios vietos) nuo 22 val. iki 6 val., išvadino šias pareigūnes necenzūriniais žodžiais, tokiais savo veiksmais įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniąją inspektorę S. D. ir inspektorę L. C..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (toliau – skundas) nuteistasis E. Ž. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išaiškintos visos bylos aplinkybės, neapklausti visi liudytojai, o teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė klaidingas išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jį nuteisė. Nagrinėjant bylą teisme jo parodymai buvo įvertinti kritiškai ir atmesti, kaip gynybos pozicija, siekiant sušvelninti atsakomybę. Teismas nuosprendį priėmė vadovaudamasis vien tik pareigūnių parodymais, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklausti kiti įvykį matę ir girdėję asmenys. Nagrinėjant bylą teisme niekas nesiaiškino, kam buvo skirti jo necenzūriniai žodžiai, nors, kai jis juos vartojo, greta buvo ne tik pareigūnės, bet ir jo močiutė, o toliau verandoje – ir jo motina. Jos viską girdėjo, matė ir suprato, necenzūrinius žodžius jis pavartojo ne pareigūnių, o savo artimųjų – motinos ir močiutės atžvilgiu.
Skunde apeliantas teigia, kad jis pažadintas išėjo į namo prieangį, jame buvo pareigūnė S. D. ir jo močiutė O. C.. Močiutė ir motina šaukė ant pareigūnės. Jis, suprasdamas, kad šioje situacijoje yra visiškai priklausomas nuo pareigūnių, ir išsigandęs, kad motina ir močiutė šaukia ant jų, pradėjo keiktis ant motinos ir močiutės ir varyti jas į namus, šalin nuo pareigūnių. Pareigūnės suprato, kad jo žodžiai adresuoti joms, o ne jo artimiesiems. Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jam buvo gėda, jis nenorėjo tiesiogiai pripažinti, kad vartojo tokius žodžius savo motinos ir močiutės atžvilgiu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad pareigūnių atžvilgiu nesikeikė ir jų neįžeidinėjo, tačiau teismas tai įvertino kaip jo gynybinę poziciją ir jį pripažino kaltu. Nuosprendis priimtas ir veika kvalifikuota pagal kaltinimo pateiktą Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį faktiškai remiantis tik nukentėjusiųjų parodymais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta liudytoja, kuri matė ir girdėjo visą konfliktą ir tikrai geriau, nei pareigūnai, žino ir supranta santykius šeimoje. Mano, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad jis šaukė būtent ant pareigūnių, o ne ant savo močiutės ir motinos, kad jo kaltė yra visiškai įrodyta, o kiekviena abejonė byloje turi būti aiškinama kaltinamojo naudai.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir E. Ž. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą ir skyrė jam bausmę.
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jų kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą, ir jis yra pateiktas nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad E. Ž. padarė LR BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta. Apeliantas E. Ž. nuteistas už tai, kad įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniąją inspektorę S. D. ir inspektorę L. C..
LR BK 290 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Pagal teismų praktiką, LR BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009). Iš to darytina išvada, kad pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta kaip formalioji, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Vertinant LR BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Be to, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami pareigūnų atžvilgiu pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Pats valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą. Taip pat svarbu nustatyti, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan.
Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. Ž. kaltė, jam įžeidus viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniąją inspektorę S. D. ir inspektorę L. C., taip įvykdžius LR BK 290 straipsnyje numatytą nusikaltimą, įrodyta nukentėjusiųjų S. D. ir L. C. parodymais. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šių nukentėjusiųjų parodymais apie nuteistojo atliktus nusikalstamus veiksmus, nes šių nukentėjusiųjų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, neprieštaringi. Nukentėjusiosios S. D. ir L. C. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir teisminio proceso metu patvirtino, kad nuteistasis E. Ž. elgėsi agresyviai, jas įžeidinėjo, vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius bei grasino pavartoti jų atžvilgiu fizinį smurtą. Nukentėjusioji S. D. teismo posėdyje paaiškino, kad E. Ž. jas įžeidinėjo ne vieną, ir ne du, ir ne dešimt, o daugiau kartų, pakankamai pakeltu agresyviu tonu, vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, taip pat grasino. Nukentėjusioji L. C. teismo posėdyje paaiškino, kad nuteistasis buvo labai agresyvus, joms buvo baisu stovėti arti durų. Nuteistasis rėkė, kaltino, kad jos prižadino miegančius vaikus, išvadino ją ir kolegę necenzūriniais žodžiais, grasino. Šie nukentėjusiųjų parodymai visiškai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad necenzūriniai žodžiai buvo išsakomi ne pareigūnėms, o abstrakčiai, taip pat jo motinai ir močiutei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, kurie atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Probacijos skyriaus pareigūnės niekaip nėra susijusios su nuteistuoju, todėl jos nėra suinteresuotos bylos baigtimi. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusiosios gali būti šališkos bei siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad E. Ž. būtų buvęs išprovokuotas jo atliktiems veiksmams. Jis žinojo, kad turi būti tikrinamas probacijos tarnybos darbuotojų ir jos tą daryti privalo atvykdamos pas jį į gyvenamąją vietą, o jeigu nuteistasis gyveno kartu viename name su kitais asmenimis, tai privalėjo pasirūpinti, kad atvykus probacijos tarnybos darbuotojoms būtų galimybė jį patikrinti be žalos kitiems gyventojams (kaip pavyzdžiui įsirengti skambutį prie išorės durų, ką po įvykio ir padarė).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis E. Ž. kaltę pripažino ir parodė, kad 2014 m. balandžio mėn., dienos neprisimena, apie 23 val. pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini) atvyko Vilkaviškio probacijos skyriaus pareigūnės S. D. ir L. C.. Jos norėjo patikrinti, kaip jis laikosi teismo paskirtų įpareigojimų. Kadangi pareigūnės jį prižadino, todėl supykęs abiejų pareigūnių atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius (b. l. 23). Taigi matyti, kad šie nuteistojo parodymai visiškai atitinka nukentėjusiųjų parodymus. Aplinkybė, kad nuteistasis E. Ž. šių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino teisme, nereiškia, jog šie parodymai yra niekiniai ir neturintys įrodomosios vertės. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu. Dėl to jokio pagrindo jais nesivadovauti nėra. Juose yra užfiksuotos reikšmingos aplinkybės, kurios ne tik paneigia E. Ž. teisme duotus parodymus, tačiau ir patvirtina bylos aplinkybes, nustatytas kitais teisme išnagrinėtais įrodymais.
Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustos liudytojos, kurios matė ir girdėjo visą konfliktą ir tikrai geriau, nei pareigūnai, žino ir supranta santykius šeimoje. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apelianto E. Ž. prašymą, teismo posėdyje apklausė jo prašomas liudytojas O. C., D. Ž., I. V., kurios nurodė, kad nuteistasis neišsakė keiksmažodžių nukentėjusiųjų atžvilgiu. Kolegija konstatuoja, kad apklaustų liudytojų O. C., D. Ž., I. V. parodymai nepaneigia apelianto kaltumo padarius nusikalstamą veiką ir liudytojų nurodytos aplinkybės apie tai, kad nuteistasis neišsakė keiksmažodžių nukentėjusiųjų atžvilgiu yra prieštaringos kitiems byloje surinktiems įrodymams. Taip liudytojų O. C., D. Ž., I. V. parodymai yra prieštaringi nukentėjusiųjų parodymams apie tai, kad apeliantas išvadino jas necenzūriniais žodžiais, jas įžeidė, konfliktavo su jomis, o ne su šeimos narėmis - motina, senele. Be to, ir pats apeliantas tyrime pripažino, kad jis vartojo necenzūrinius žodžius probacijos darbuotojų S. D., L. C. atžvilgiu, o teisme patvirtino, kad jas vijo iš kiemo (b. l. 23, 80), taip pat teisme patvirtino, kad keikėsi (b. l. 76, 80). Nors apeliantas tvirtina, kad jis keikėsi ir necenzūrinius žodžius išsakė ne probacijos darbuotojų atžvilgiu, tai darė abstrakčiai ir šeimos narių atžvilgiu, tačiau šį jo aiškinimą paneigė nukentėjusiųjų parodymai. Be to, apeliantui keikti motiną ir senelę nebuvo jokio pagrindo, nes tarp jų konfliktas nebuvo kilęs. Nustatyta, kad konfliktas kilo tik tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų. Apelianto versija apie tai, kad jis keiksmažodžius išsakė motinos ir senelės atžvilgiu, atsirado tik apeliaciniame skunde.
Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į E. Ž. veiksmų intensyvumą (probacijos darbuotojų atžvilgiu necenzūrinius žodžius išsakė daug kartų, o tai truko gana ilgai – 5 minutes), padarytos veikos pobūdį, vietą (nusikalstamus veiksmus atliko žodžiu ir viešoje vietoje, girdint kitiems asmenims), išsakytų necenzūrinių žodžių turinį (įžeidžiantys, grasinantys, žeminantys bei menkinantys pareigūnų moralinį prestižą), kurie buvo adresuoti probacijos tarnybos darbuotojoms būtent dėl jų tarnybinių funkcijų vykdymo, tuo trukdė joms tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas. E. Ž. įžeidė Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniosios inspektorės S. D. ir inspektorės L. C. orumą necenzūriniais žodžiais – rusiškais keiksmažodžiais, taip pat vadindamas pareigūnes „kalėmis“, išsakytais viešai. E. Ž., suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, suprato, kad įžeidžia probacijos tarnybos darbuotojas dėl jų pareigų vykdymo, ir to norėjo, todėl veika buvo kvalifikuota tinkamai ir pagal LR BK 290 straipsnį jis nuteistas pagrįstai.
Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį, nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas, naują veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. jis yra recidyvistas, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, nedirbantis ir neregistruotas kaip ieškantis darbo). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui, todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisingai. Pirmosios instancijos teismas paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrindamas iš dalies sudedant su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-06-03 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsni 2 dalies 8 punktą paskirta subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme ir paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas tinkamai.
Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.