- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-712-255-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- A. G.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-712-255/2014
Teisėja E. Žakevičiūtė Proceso Nr. 1-60-1-00017-2014- Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.1.; 2.1.7.; 2.4.;
2014 m. lapkričio 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Savinijaus Katausko, sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 40 parų arešto bausme, šią bausmę paskiriant atlikti areštinėje. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo šio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 16 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje, esančioje Kretingos g. 21, Palangoje, pagrobė R. B. priklausantį jos sūnaus M. B. ant palangės tinklinio treniruočių metu paliktą mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia ST251“, kurio vertė 800 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti 2014 m. gegužės 27 d. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti arba priimti nutartį nutraukti bylą. Skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, nes jis yra neteisėtas, formalus, nepagrįstas, priimtas neišsamiai ir netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, toleruojant ikiteisminio tyrimo metu padarytus įrodinėjimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimus, nepašalinus liudytojų parodymų prieštaravimų, liudytojų parodymus pasirinktinai vertinant vien teisiamojo nenaudai, užkertant jam galimybę gintis nuo kaltinimų jo prašomais išreikalauti įrodymais. Pažymi, kad skundžiamas nuosprendis iškart pradėtas teismo nustatyta aplinkybe, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o likusi nuosprendžio motyvuojamoji dalis skirta šiam išankstiniam teismo nusistatymui pateisinti, taip paneigiant pagrindinį baudžiamosios teisės principą – nekaltumo prezumpciją (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktas, jog neva jis pavogė telefoną, yra visiškai įrodytas, iš esmės nuosprendis grįstas išimtinai vieno liudytojo D. Š. parodymais, kurie, be to, gauti pažeidus baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės nuostatų reikalavimus, o jų įvertinimas atliktas nepašalinus prieštaravimo su kitų liudytojų parodymais.
Apeliantas nurodo, kad teismas rėmėsi jo ikiteisminio tyrimu metu duotais parodymais, nors jis šiuos parodymus pakeitė – tokią teisę jam suteikia BPK 189 straipsnio 3 dalis. Savo parodymų pakeitimą jis paaiškino taip: policija jį sulaikė pagal kažkieno nurodymą, neva jis pavogė telefoną, ir nuvežė į policijos poskyrį, kur jam pasakė, kad jį uždarys, o jei prisipažins – paleis, t. y. galės važiuoti namo, kadangi pavogto telefono vertė yra nedidelė ir baudžiamoji atsakomybė nekils dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis, 190 straipsnio 1 dalis). Policininkai jį tiesiog apgavo, norėdami „užsidėti varnelę“ nusikaltimų išaiškinimo statistikoje, turbūt tiesiog nenorėdami gaišti laiko tokio smulkaus nusikaltimo išsamiam ištyrimui. Kadangi su vagyste jis nebuvo niekaip susijęs, prisipažinimas buvo atliktas iš pačių policininkų jam nurodytų įvykio aplinkybių, todėl jo prisipažinimas taip puikiai sutampa su liudytojo D. Š. parodymais.
Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pripažinta, kad jo atpažinimas nebuvo daromas – liudytojui D. Š. buvo pateikta tik jo nuotrauka, t. y. pasiūlyta jo, kaip vienintelio potencialaus nusikaltėlio, kandidatūra – policijos komisariate jį nufotografavo, po trumpo laiko policininkas grįžo ir pasakė, kad jį liudytojas atpažino. Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytą išlygą, pagal nuotrauką atpažinimas daromas tik tais atvejais, jeigu parodyti asmens negalima arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti. Byloje nebuvo nustatyta minėtų atpažinimo tvarkos procedūros išimtis sudarančių aplinkybių, tačiau teismas šį baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimą ignoravo, kaip ir apskritai visas BPK 191, 192, 194 straipsnių konkrečias nuostatas dėl atpažinimo tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. 27-1. 3.6. punkte nustatyta, kad spręsdamas klausimą, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami (pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014-04-03 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-221-462-2014 atpažinimo tvarkos pažeidimu buvo pripažinta aplinkybė, kad už apelianto nugaros buvo padėtas pliušinis žaislas). Šioje byloje nagrinėjamu atveju atpažinimą reglamentuojančios proceso normos buvo visiškai ignoruojamos, teismas tai toleravo ir pažeidimus panaudojo kaltinamojo nenaudai. Tokio „atpažinimo“ būdu (nors teismas teisingai pripažino, kad atpažinimas BPK prasme net nebuvo atliktas) policijos pagalba liudytojui buvo suformuota nuomonė apie jį, kaip nusikaltimą padariusį asmenį, todėl savaime suprantama, kad liudytojas D. Š. iš jam anksčiau parodytos fotonuotraukos „atpažino“ jį ir teisme. Ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka net nebuvo organizuota liudytojo D. Š. ir apelianto akistata, nors, kaip minėta, jie buvo policijos pastate tuo pat metu, tik skirtingose patalpose. Pirmosios instancijos teismas nepašalino ir niekaip protingai nepaaiškino liudytojo D. Š. duotų parodymų prieštaravimų liudytojos D. K. – lombardo darbuotojos – parodymams, ši parodė, jog į lombardą buvo atėję trys vaikinai, o tuo tarpu D. Š. teigė, kad telefoną jam pardavę asmenys buvo du. Liudytojas D. Š. parodė, kad su asmeniu, iš kurio jis pirko telefoną, buvo stambesnis vaikinas. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog „liudytojas D. Š. D. Ž. kartu su A. G. ir nematė, kai kaltinamasis jam pardavinėjo telefoną, aiškino, jog kartu su A. G. tuo metu buvo kitas A. G. draugas - A. P.“. Visiškai neaišku, kaip liudytojas D. Š. atpažino A. P., t. y. kokios šiuo atveju buvo A. P. atpažinimo procedūros. Be to, rašytiniai įrodymai gali patvirtinti, kad A. P. dar iki aptariamo įvykio kreipėsi į Pataisos inspekcijos vadovą dėl leidimo išvykti į Marijampolę, kur ir buvo išvykęs, todėl 2014 m. sausio 16 d. niekaip negalėjo būti Palangoje, kaip teigia D. Š.. Visiškai nelogiška, kad A. P. iš anksto kreiptųsi dėl leidimo išvykti, tačiau neišvyktų vien tam, kad galėtų neva kartu su juo kelias minutes tarp treniruočių sudalyvauti parduodant telefoną už 60 Lt.
Skunde taip pat teigiama, kad teismas nurodė, jog liudytojo D. Ž. parodymais „netiki, visų pirma todėl, kad liudytojas yra kaltinamojo draugas“. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei pirmosios instancijos teismas netyrė A. P. išvykimo aplinkybės, teismas tik nurodė, jog A. P. yra kaltinamojo draugas, todėl „turi pagrindo padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudytojų parodymai, neįvertinus jų kitų bylos duomenų kontekste, nepatikrinus jų kitais procesiniais veiksmais, negali būti iš anksto preziumuojami kaip nepatikimi ir atmestini. Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 78 straipsnis) nenustato ir prioritetinės, atsižvelgiant į tai, kokios proceso šalies iniciatyva jie kviečiami, kurių nors liudytojų parodymų svarbos, patikimumo. Teismo išvados apie bylos aplinkybes negali būti prieštaringos ir grindžiamos prielaidomis. Liudytojų parodymai gali būti pripažinti nepatikimais tik juos išsamiai patikrinus BPK numatytais proceso veiksmais ir įvertinus kitų bylos duomenų kontekste. Kaltinimo liudytojų parodymai negali būti laikomi savaime patikimesniais nei gynybos liudytojų parodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 496/2012. Teismų praktika. 2012, 38, p. 431–437). Pirmosios instancijos teismas atmetė jo naudai liudijusių A. P. ir D. Ž. parodymus vieninteliu motyvu – kad jie yra apelianto draugai. Toks pirmosios instancijos teismo pasirinktas jo ir jo naudai liudijusių asmenų parodymų paneigimo (atmetimo) būdas neatitinka baudžiamųjų bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo reikalavimų.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų ir pačios nukentėjusiosios parodymuose. Nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusioji R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai priklausantis telefonas (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje buvo pagrobtas 2014 m. sausio 16 d., apie 17.30 val. Apelianto treniruotė prasidėjo tik 18.00 val. Tuo tarpu teismas taip pat rėmėsi jo ikiteisminiame tyrime prisipažinimo metu duotais parodymais, kad telefonas buvo pavogtas 19 val. Taigi teismas pasirinktinai rėmėsi tik tais parodymais, kurie jam nenaudingi, nepašalindamas prieštaravimų.
Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai jam pasakė, kad telefono pardavimas autobusų stotyje buvo užfiksuotas stebėjimo kamerų. Jis ne kartą ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme reikalavo pateikti stebėjimo kamerų vaizdo įrašus ir juos ištirti. Šie įrodymai būtų visiškai įrodę jo nekaltumą, kadangi būtų paneigę vienintelį jo kaltinimo įrodymą – policininkų suklaidinto liudytojo D. Š. parodymus, neva jis su A. P. autobusų stotyje pardavė jam telefoną. Šie įrodymai patvirtintų jo, liudytojų A. G. ir A. P. parodymų teisingumą, t. y. kad nė vieno jų autobusų stotyje tuo metu nebuvo ir jokio telefono nepardavinėjo. Teigia, kad tiek Konstitucija, tiek baudžiamojo proceso įstatymas garantuoja įtariamajam, kaltinamajam, teisiamajam teisę į gynybą. Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Pagal BPK 10 straipsnio 2 dalį teisėsaugos institucijos, tarp jų ir teismas, įpareigojamos užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse akcentuoja aktyvų teismo vaidmenį įrodinėjimo procese: BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, tai reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą – BPK 270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2K-252/2005). Byloje ikiteisminio tyrimo institucija netenkino jo prašymų susipažinti su stebėjimo kamerų vaizdo įrašais, šių įrodymų nustatyta tvarka netyrė ir prie bylos nepridėjo. Taip pat ir teismas, turėdamas pareigą užtikrinti jam galimybę įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, nemotyvuotai netenkino jo prašymų išreikalauti šiuos įrodymus ir taip suvaržė jo teisę į gynybą, įtvirtintą BPK 10 straipsnio 2 dalyje.
Mano, kad be D. Š. parodymų byloje nėra jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti jo kaltę. Liudytojai R. Š. ir I. Š. nurodė girdėję tik gandus, be to, ne vien apie apeliantą. Aplinkybė, kad jis persirenginėjo rūbinėje prie palangės, nuo kurios neva buvo pavogtas telefonas, niekaip nepatvirtina jo kaltės, nes patalpa būtent ir skirta persirengimui, joje persirenginėjo ne tik jis, taigi telefoną galėjo pavogti bet kas. Nebuvo nustatyta, kad telefonas ten buvo ir dingo būtent per kelių minučių laikotarpį, kai persirengė jis, nes net tikslus telefono dingimo laikas byloje nebuvo nustatytas. Atkreipia dėmesį, kad liudytojai patvirtino, jog sklido gandai, kad telefoną pavogė J. L., kurį ir jis pats matė mušinėjantį kamuolį netoli tos vietos, kur turėjo būti telefonas. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojas D. Ž.. Be to, kad būtent J. L. pavogė telefoną, jam pasakė ir R. B., kuris šiuos duomenis sužinojo iš J. L. aplinkos žmonių. Ikiteisminio tyrimo metu pastaroji versija tirta nebuvo, nors jis tai nurodęs. Teismas įrodymus turi vertinti ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).
Skunde taip pat pažymima, kad byloje buvo nustatyta, jog pavogtas telefonas buvo parduotas už 60 Lt. Nukentėjusioji telefoną įvertino 800 Lt. Neaišku, kuo remiantis buvo nustatyta tokia telefono vertė, kadangi telefonas buvo naudotas, todėl vadovautis vien jo įsigijimo kaina būtų neprotinga. Be to, lombardo darbuotoja liudytoja D. K. parodė, kad trys asmenys nesutiko užstatyti lombarde telefono, nes jiems pasiūlė per mažą sumą. Taigi telefono pardavimo kaina D. Š., taip pat aplinkybė, kad lombarde už šį telefoną nebuvo pasiūlyta net 60 Lt, sudaro rimtą pagrindą abejonėms dėl nukentėjusiosios nurodytos telefono vertės, tai savo ruožtu sudaro pagrindą spręsti, ar apskritai veika vertintina kaip nusikaltimas (BK 37 straipsnis, 190 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kaltė yra visiškai įrodyta – yra visiškai nepagrįsta. Nuosprendis grįstas iš esmės vieninteliu įrodymų šaltiniu – liudytojo D. Š. parodymais, kurių negalima patikrinti jokiais kitais baudžiamojo proceso veiksmais, nors BPK 20 straipsnio 4 dalyje toks įsakmus reikalavimas yra numatytas. Be to, D. Š. parodymai yra gauti neteisėtais būdais – atpažinimą organizavus visiškai nesilaikant baudžiamojo proceso kodekse nustatytų reikalavimų, todėl įrodymais negali būti pripažįstami. Teismas preziumavo jo naudai liudijusių liudininkų parodymų melagingumą, ignoruodamas įrodymus, kad A. P. buvo išvykęs ir šios aplinkybės netirdamas, atsisakė išreikalauti V. P. ir D. Ž. parodymus, galinčius patvirtinti ir D. Š. parodymus, galinčius paneigti stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, taip jam užkisdamas galimybę apsiginti nuo kaltinimų. Nurodyti ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu padaryti pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymo garantuotos apelianto teisės ir šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas J. Koreckis prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau šio reikalavimo nereikia suprasti kaip būtinumo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Nors nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. G. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojo D. Š. parodymais, teigia, kad nebuvo atliktas jo atpažinimas, taip pat mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi paties apelianto parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, nors pirmosios instancijos teisme jis savo anksčiau duotus parodymus pakeitė. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma svarbu pažymėti, kad A. G. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino ir smulkiai paaiškino, kokiu būdu ir kur pavogė telefoną, o būtent, kad 2014 m. sausio 16 d. pasportavęs, apie 19 val., persirenginėjo prie salėje esančios palangės suoliukų, pamatęs telefono aparatą, nusprendė jį pasiimti, pasižiūrėjęs, ar niekas nemato, telefoną paėmė ir įsidėjo į striukės kišenę, išmetė SIM kortelę ir telefoną nunešė iki autobusų stoties, siūlė telefoną pirkti žmonėms, vienas apie 45 metų amžiaus nepažįstamas asmuo telefoną nupirko už 60 Lt, daugiau nieko nepamena (b. l. 33–34). Nors A. G. pirmosios instancijos teisme ir pakeitė savo parodymus, tačiau nenurodė jokių objektyvių savo parodymų pakeitimo priežasčių. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino, nes bijojo būti sulaikytas, paneigtos baudžiamosios bylos medžiaga. A. G. pirmą kartą buvo apklaustas 2014 m. sausio 23 d., jam buto įteiktas pranešimas apie įtarimą ir atlikta jo apklausa, kurios metu jis savo kaltę pripažino. Tačiau po šios apklausos A. G. nė karto neatvyko į policijos įstaigą ir neprašė atlikti jo papildomos apklausos, kurios metu jis norėtų paneigti savo kaltę, nesinaudojo advokato pagalba ir nieko neužsiminė apie tai, kad policijos pareigūnai jį privertė prisipažinti. Be to, 2013 m. sausio 30 d. paskelbimo įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu protokolas įrodo, kad 2013 m. sausio 30 d. prokuroras jam išaiškino galimybės užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu pasekmes, A. G. sutiko su tokia proceso užbaigimo forma ir nieko neužsiminė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu būtų davęs neteisingus parodymus, neneigė savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, sutiko su prokuroro siūloma arešto bausme, netgi pateikė teismui prašymą, kad arešto bausmę jis galėtų atlikti poilsio dienomis (b. l. 53). Pažymėtina, kad šio protokolo surašymo metu A. G. turėjo galimybę prokurorui pranešti apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų prieš jį pavartotą smurtą ar grasinimus dėl laikino sulaikymo, dėl ko jis buvo priverstas duoti save kaltinančius parodymus, galėjo paaiškinti, kad jis atsisako savo anksčiau duotų parodymų, nes jie gauti neteisėtais būdais, tačiau tokiomis galimybėmis nepasinaudojo, o patvirtino anksčiau savo duotus parodymus, kuriuos dabar laiko kaip gautus neteisėtais būdais.
Pažymėtina, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamųjų parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas atliko išsamią nuteistojo ir liudytojų parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad A. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, yra prieštaringi ir jais remtis negalima. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. G. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, atmetė kaip jo gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės.
Apeliantas skunde didelį dėmesį skiria aplinkybei, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo daromas jo atpažinimas, tačiau pažymėtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą A. G. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino, smulkiai nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atlikus ikiteisminį tyrimą buvo nuspręsta užbaigti procesą supaprastinto proceso forma – priimant baudžiamąjį įsakymą. Kadangi šioje byloje buvo taikomas supaprastintas procesas, o A. G. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino, nebuvo būtina atlikti BPK 191–192 straipsniuose numatytą procesinį veiksmą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis.). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-344/2011). Taigi prokuroras, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, padarė išvadą, kad surinktų duomenų pakanka bylą perduoti į teismą. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas A. G. atpažinimas, nepaneigia liudytojo D. Š. duotų parodymų apie mobiliojo ryšio telefono „Sony Xperia ST 251“ pirkimą. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas D. Š. patvirtino, kad jis neabejoja, jog mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia ST 251“, kuris buvo pavogtas iš M. B., nusipirko būtent iš A. G. (b. l. 90). Netikėti ir nesiremti liudytojo D. Š. parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Apeliantas taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta jo ir liudytojo D. Š. akistata. Tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad akistata yra atliekama siekiant pašalinti esminius prieštaravimus tarp asmenų parodymų. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu tarp liudytojo D. Š. ir A. G. parodymų prieštaravimų nebuvo, todėl nebuvo ką šalinti. Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismas be pagrindo atmetė liudytojų D. Ž. ir A. P. parodymus, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išsamiai išanalizavo minėtų liudytojų parodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad šių asmenų parodymais remtis negalima, nes jie yra nuteistojo A. G. draugai, be to, jų parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartoja.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis ne vieną kartą prašė išreikalauti filmuotą medžiagą, kuri esą patvirtintų jo nekaltumą, tačiau tokie jo prašymai buvo be pagrindo atmesti, akcentuoja aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga neištyrė minėtų įrašų, netenkino jo prašymų, todėl buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, priešingai negu teigia apeliantas, jis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikęs tokio prašymo, savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino ir nereikalavo rinkti jo kaltę paneigiančių įrodymų. Tokius prašymus jis pateikė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tokie jo prašymai buvo pagrįstai atmesti. A. G. teisė į gynybą nebuvo pažeista, jis pats galėjo pasinaudoti jam suteikta teise pateikti teismui jo kaltę paneigiančius įrodymus, tačiau tokie duomenys teismui nebuvo pateikti, o baudžiamojoje byloje ir be filmuotos medžiagos yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. G. kaltę.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad neaiški pagrobtojo mobiliojo ryšio telefono „Sony Xperia ST 251“ vertė, kadangi nukentėjusioji nurodė, kad minėtas telefonas buvo vertas 800 Lt, tačiau jis buvo parduotas už 60 Lt. Kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma pagal pagrobto daikto vidutinę rinkos vertę veikos padarymo metu. Nukentėjusioji R. B. nurodė, kad telefono „Sony Xperia ST 251“ vertė yra 800 Lt, jokių duomenų, kurie paneigtų nukentėjusiosios nurodytą telefono vertę, byloje nėra. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad aplinkybė, jog A. G. pavogtą mobiliojo ryšio telefoną pardavė už 60 Lt, ar tai, kad lombarde už šį telefoną buvo siūloma 60 Lt, nereiškia, kad minėtas telefonas ir buvo tiek vertas. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad veika neturėtų būti vertinama kaip nusikaltimas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo A. G. kaltė dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.