Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-09 · Civilinė byla Nr. 2A-2237-585/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-09
Bylos Nr.
2A-2237-585/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
Atsakovas
J. O.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vestmeda“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris 2A-2237-585/2014
Teisminio proceso numeris 2-52-3-03791-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. O. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestmeda“ ieškinį atsakovui J. O. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė sumarinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 35 000 Lt avansą, 10 445,66 Lt palūkanas, penkių procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovės teigimu, šalys 2007 m. spalio 16 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (toliau tekste – ir preliminarioji sutartis), kuria susitarė ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 31 d. nustatytomis sąlygomis ir tvarka sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė, vadovaudamasi preliminariosios sutarties 3.3 punktu, sumokėjo atsakovui 35 000 Lt avansą. Pasak ieškovės, šalys nustatytu terminu nesudarė pagrindinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, todėl atsakovui kilo prievolė grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą. Anot ieškovės, atsakovas nereagavo į ieškovės raginimus ir negrąžino jai avanso. Ieškovė, be kita ko, pažymėjo, jog prievolės grąžinti jai avansą įvykdymo terminas ieškinio pareiškimo momentu yra pradelstas penkerius metus ir tris šimtus penkiasdešimt keturias dienas, todėl atsakovas privalo ne tik grąžinti avansą, bet ir sumokėti ieškovei 10 445,66 Lt palūkanas, kurios laikytinos minimaliais ieškovės nuostoliais.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 35 000 Lt avansą, 10 445,66 Lt palūkanas, penkių procentų dydžio procesines palūkanas ir 681,50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu ir pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. preliminariu sprendimu, pareiškė prieštaravimus. Pasak atsakovo, ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo atsakovui 35 000 Lt avansą, nors, kaip yra nustatyta preliminariosios sutarties 3.3 punkte, turėjo sumokėti 55 000 Lt avansą, todėl, atsakovo įsitikinimu, ieškovės tyčiniai veiksmai lėmė, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė iki pat ieškinio pareiškimo teisme momento neprašė, kad atsakovas grąžintų jai avansą, be to, nebuvo išreiškusi atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Anot atsakovo, ieškovė tik tada, kai pareiškė teisme ieškinį, informavo atsakovą apie atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovo vertinimu, avanso grąžinimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį momento, o ne nuo preliminariosios sutarties pasibaigimo momento, todėl, pasak atsakovo, šios bylos procese negali būti priteistos palūkanos. Be to, atsakovas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ieškovė prašo priteisti palūkanas, kurios yra apskaičiuotos už ilgesnį negu penkerių metų laikotarpį, reikalauja taikyti ieškinio senatį.

Šalies argumentai

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovo prieštaravimus, pareiškė, jog nesutinka su prieštaravimais. Ieškovės atsiliepimas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais ji grindė pareikštą ieškinį. Ieškovė, atsižvelgdama į tą aplinkybę, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškė, kad tikslina ieškinio sumą, atsisakydama reikalavimo priteisti palūkanas, apskaičiuotas už tris šimtus penkiasdešimt keturias dienas, tai yra laikotarpiu, kuris viršija penkerius metus. Pasak ieškovės, palūkanos, apskaičiuotos už penkerius metus, pinigine išraiška sudaro 8 750 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu pakeitė 2013 m. gruodžio 31 d. preliminarų sprendimą ir priteisė ieškovei iš atsakovo 35 000 Lt avansą, 8 750 Lt palūkanas, penkių procentų dydžio procesines palūkanas ir 656 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus įrodymus, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė šias faktines aplinkybes: šalys pagal preliminariąją sutartį susitarė ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 31 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; ieškovė per septynias darbo dienas nuo preliminariosios sutarties pasirašymo dienos įsipareigojo sumokėti atsakovui žemės sklypo kainos dalį, pinigine išraiška sudarančią 55 000 Lt; ieškovė 2007 m. spalio 16 d. ir 2007 m. spalio 26 d. pervedė į atsakovo banko sąskaitą atitinkamai 30 000 Lt ir 5 000 Lt; šalys nustatytu terminu nesudarė pagrindinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių sutartis atitinka visus preliminariajai pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamus reikalavimus (Civilinio kodekso 6.165 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šios bylos procese rėmėsi kasacinio teismo praktika, bylojančia, kad avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymą užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma; jeigu pagal preliminariąją sutartį pardavėjo gautos lėšos kvalifikuojamos kaip avansas (Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 2 dalis), tai, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir jos turi būti grąžinamos pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog preliminarioji sutartis pasibaigė vėliau negu 2008 m. sausio 1 d. Pasak teismo, nesant duomenų, bylojančių apie vėlesnį negu preliminariojoje sutartyje numatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą, ir nesant šalių susitarimo dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma, atsakovas po 2007 m. gruodžio 31 d. neteko pagrindo turėti ieškovės sumokėtą avansą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas nenurodė aplinkybių, bylojančių apie jo patirtus nuostolius, bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, ir sprendė, kad, šalims nustatytu terminu nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovui kilo prievolė grąžinti ieškovei jos sumokėtą 35 000 Lt avansą.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovui 2008 m. sausio 1 d. atsirado prievolė grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aplinkybę ir į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, konstatavo esant pagrindą pakeisti preliminaraus sprendimo dalį, kuria visa apimtimi patenkintas ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, ir priteisti ieškovei iš atsakovo 8 750 Lt palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.

Atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas. Atsakovo teigimu, ieškovė iki ieškinio pareiškimo teisme momento nebuvo išreiškusi atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, todėl, pasak atsakovo, net nebuvo prasidėjęs terminas (į)vykdyti piniginę prievolę, vadinasi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovei kompensuojamąsias palūkanas;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 35 000 Lt avansą. Pasak atsakovo, pirma, jis gavo ginčo avansą pagal preliminariąją sutartį, todėl, atsakovo vertinimu, ginčo avansas negali būti vertinamas kaip be pagrindo įgytas turtas; antra, ieškovė sumokėjo atsakovui ne visą preliminariojoje sutartyje numatytą avansą, todėl, atsakovo vertinimu, akivaizdu, jog ieškovės tyčiniai veiksmai lėmė, jog nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, vadinasi, ieškovė privalo atlyginti atsakovo nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Pasak atsakovo, jis negalėjo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o, atsakovo vertinimu, jo dalyvavimas yra (buvo) būtinas, nes jis turi pagrįstų abejonių dėl preliminariosios sutarties autentiškumo.

Šalies argumentai

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovės įsitikinimu, atsakovo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti atsakovo apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis), bet, esant būtinybei, apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

Apeliantas tiek pareikštu apeliaciniu skundu, tiek atskiru prašymu, adresuotu tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagrindinis apelianto motyvas yra tas, jog, jo teigimu, šios bylos procese tirta preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra suklastota.

Apeliantas, nurodęs sutarties suklastojimo faktą, nenurodė jokių konkrečių teismo posėdyje tirtinų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties autentiškumu.

Apeliacinės instancijos teismo, turinčio diskrecijos teisę, vertinimu, nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl ši byla, kitaip negu prašo apeliantas, nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šios bylos procese nustatyta, jog, pirma, šalys 2007 m. spalio 16 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 6-9, 45-48), pagal kurią įsipareigojo jų sulygtomis sąlygomis iki 2007 m. gruodžio 31 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį; antra, ieškovė dviem tarpbankiniais mokėjimais, atliktais 2007 m. spalio 16 d. ir 2007 m. spalio 26 d. (b. l. 11-12), sumokėjo apeliantui 35 000 Lt avansą; trečia, šalys nustatytu terminu nesudarė pagrindinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.

Apeliantas šios bylos apeliaciniame procese, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nes, pasak apelianto, jam kilo abejonės dėl preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties autentiškumo.

Civilinio proceso kodekso 256 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatytos visos faktinės aplinkybės, kurios yra reikšmingos teisingai išspręsti šią bylą, ir neegzistavo teisinis poreikis ištirti naujus įrodymus, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės. Priešingai negu teigia apeliantas, į šios bylos medžiagą yra pateiktas preliminariosios sutarties originalas, todėl, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, nėra pagrindo abejoti šios sutarties autentiškumu.

Apeliantas teigia, ieškovės pagal preliminariąją sutartį sumokėtas avansas negali būti kvalifikuojamas apelianto be teisinio pagrindo įgytu turtu. Priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinį ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo dėl avanso priteisimo pagrindą. Ši teisinė kvalifikacija yra paremta kasacinio teismo praktika, kuri yra aiškiai įvardyta skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija, nekartodama kasacinio teismo praktikos, kuria šios bylos procese pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, papildomai pažymi, jog, galiojant preliminariajai sutarčiai, apeliantas teisėtai valdė avansą, bet, šalims sulygtu terminu nesudarius pagrindinės sutarties, išnyko pagrindas, suteikęs apeliantui teisę valdyti avansą, kas, kaip yra nustatyta materialiajame įstatyme, sukelia analogiškas teisines pasekmes kaip turto gavimas be pagrindo (Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas šios bylos procese akcentuoja, jog ieškovė pagal preliminariąją sutartį turėjo sumokėti apeliantui didesnį avansą, negu faktiškai sumokėjo, todėl, anot apelianto, ji yra atsakinga už pagrindinės sutarties nesudarymą ir privalo atlyginti apelianto nuostolius. Šios bylos, kurios ribos yra apibrėžtos ieškovės pareikštais reikalavimais, procese yra sprendžiamas pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso likimas, o ne apelianto galimai patirtų nuostolių, dėl kurių byloje nėra pareikštas reikalavimas, atlyginimo klausimas, todėl, priešingai negu teigia apeliantas, ta faktinė aplinkybė, jog ieškovė faktiškai sumokėjo apeliantui mažesnį už šalių sulygtą avansą, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą.

Šios bylos procese nustačius, jog šalys nustatytu terminu nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį ir priteisė ieškovei iš apelianto avansą.

Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, pasibaigia prievolė sudaryti šią sutartį. Kaip jau buvo konstatuota, šalys nustatytu terminu, tai yra iki 2007 m. gruodžio 31 d., nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, vadinasi, 2008 m. sausio 1 d. pasibaigė preliminarioji sutartis ir apeliantas prarado teisę valdyti ginčo avansą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pagrindą, bet ši teisės taikymo klaida neturi įtakos bylos baigčiai. Šios bylos procese nėra sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymo klausimas, vadinasi, nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatas. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos; šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

Sprendžiant, įgijo ar ne ieškovė materialinę subjektinę teisę reikalauti palūkanų, neturi teisinės reikšmės apelianto akcentuojama aplinkybė, jog ieškovė neišreiškė atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, nes preliminarioji sutartis pasibaigė kitu – įstatymo nustatytu – pagrindu (Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalis). Kitaip negu teigia apeliantas, jis nuo to momento, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie preliminariosios sutarties pabaigą, su kuria sietinas pagrindo valdyti ginčo avansą išnykimas, įgijo materialinę pareigą mokėti ieškovei palūkanas (Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, kuris yra preliminariosios sutarties šalis, tuo momentu, kai pasibaigė šalių sulygtas pagrindinės sutarties sudarymo terminas, ir sužinojo arba turėjo sužinoti apie preliminariosios sutarties pabaigą, vadinasi, apeliantas, 2008 m. sausio 1 d. privalėjęs grąžinti ieškovei ginčo avansą, nuo šios dienos savo neteisėtu neveikimu prisiėmė pareigą mokėti ieškovei palūkanas.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo teisinį ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo pagrindą, pagrįstai priteisė ieškovei iš apelianto palūkanas, pinigine išraiška sudarančias 8 750 Lt.

Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

Ieškovė, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), bet ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai Ona GasiulytėNeringa ŠvedienėVytautas Zelianka