Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja D. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kanclerio (duomenys neskelbtini) sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. P.“ dalį, kuria patvirtintas ištarnautas laikas 25 m. 7 mėn. 12 d., iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 6 m. 6 mėn.; 2) panaikinti VRM kanclerio (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) įpareigoti VRM į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukti faktinį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį; 4) įpareigoti VRM išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

Pareiškėja nurodė, kad karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose atliko TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1986 m. rugsėjo 8 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., t. y. iki to laiko, kai Lietuvos valstybė perėmė moterų įkalinimo įtaigos Panevėžyje apsaugą ir kontrolę. Pareiškėja paaiškino, jog ji ėjo kontrolierės pareigas Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje (dabar Panevėžio pataisos namai). Lietuvos valstybei, perėmus Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijos apsaugą ir kontrolę, tarnybą ji tęsė toje pačioje įstaigoje (OČ 12/5) ir ėjo tas pačias priežiūros skyriaus vyresniosios kontrolierės pareigas. Pareiškėjos teigimu, jeigu Lietuvos valstybė po 1990 m. kovo 11 d. būtų perėmusi įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, tai ji minėtas pareigas būtų pradėjusi vykdyti anksčiau nei 1991 m. gruodžio 11 d. Pareiškėja pažymėjo, kad objektyviai nebuvo įmanoma atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. Jos nuomone, esant tokioms aplinkybėms pareiškėjos tarnybos laiko dalis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. gali būti prilyginta ištarnautam laikui Lietuvos valstybei. Minėtu laikotarpiu milicijos pareigūnai ir kiti statutiniai pareigūnai priklausė VRM, o pataisos kolonijos buvo integruotos į kariuomenės struktūrą. Dėl šios aplinkybės tik palaipsniui nuosekliais Lietuvos valstybės politiniais sprendimais įkalinimo įstaigų darbuotojai turėjo galimybę pradėti tarnybą Lietuvos valstybei vėliau. Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad po 1990 m. kovo 11 d. įkalinimo įstaigoje dirbti buvo sudėtinga, darbas reikalavo papildomų jėgų, įkalinimo įstaigoje buvo didžiulė įtampa. Pareiškėja, atlikdama darbines funkcijas kitos valstybės junginyje, tarnavo Lietuvos valstybei, nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. dirbo Lietuvos valstybės naudai, užtikrino valstybės saugumą ir visuomenės interesus. Pasak pareiškėjos, apskaičiuojant tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei gauti, neįskaičius ištarnautų tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiko, jai neteisėtai ir nepagrįstai paskirtos valstybinės pensijos dydis sumažėjo ir susidarė neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėja skundą grindė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniu ir jį aiškinančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutarimu buvo keistas ištarnauto laiko pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo reglamentavimas. 2013 m. gruodžio 3 d. Įstatymu Nr. XII-636 (galioja nuo 2014 m. sausio 1 d.) į stažą pensijai skirti buvo įtrauktas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad naujas įstatymo reikalavimas į stažą įskaičiuoti laiką SSRS ginkluotosiose pajėgose apima kelias sąlygas: tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose privalo būti faktinis (t. y. faktas turi būti įrodytas); tarnyba privalo būti ne naikintojų būriuose ir batalionuose; tarnybos laikas – tęstis ir po 1990 m. kovo 11 d.; tarnyba – prievartinė būtinoji karinė tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose; pilietybės įgijimo teisinių pagrindų ir faktų buvimas.

Atsakovai atsiliepime taip pat paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 22 d. nutarime konstatavo, jog įstatymas privalo įtraukti tų valstybinių pensijų gavėjų, kurie po nepriklausomybės gavimo turėjo privalomosios tarnybos stažą, priverstinai tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į stažą valstybinei pensijai skirti. Kitų subjektų, t. y. savanoriškai dirbusių SSRS karinėje tarnyboje, kariniuose daliniuose ar pasienio tarnybose, teisių Konstitucinis Teismas nepraplėtė. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas praplėtė socialines garantijas tik tiems asmenims, kurie objektyviai neturėjo galimybės pasitraukti iš tarnybos, nes jiems grėsė teisinės sankcijos. Pareiškėja turėjo galimybę nutraukti darbo sutartį su kariniu daliniu ir tai, kad nebuvo perimta įstaigos kontrolė atgavus nepriklausomybę, nelaikytina negalėjimu atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. Darbo pagal darbo sutartį prilyginimas priverstinei, būtinajai karo tarnybai neteisėtai praplėstų Įstatymo ribas ir Įstatymas būtų aiškinamas bei taikomas per plačiai. Pareiškėjos tarnyba Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. laikytina savanoriška karine tarnyba, todėl prilyginti ir įskaityti pareiškėjos nurodytą karinės tarnybos laiko dalį VRM neturi teisinio pagrindo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino VRM kanclerio (duomenys neskelbtini) sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. P.“ dalį, kuria patvirtintas ištarnautas laikas 25 m. 7 mėn. 12 d., ir VRM ministerijos kanclerio (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ bei įpareigojo VRM į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukti faktinį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai), perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

Teismas aptarė faktines bylos aplinkybes ir išdėstė Įstatymo Nr. XII-636 (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 1 punkto, 7 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis ir remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu nurodė, jog atsakovas VRM nepagrindė savo pozicijos, kad pareiškėjos tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. laikytina savanoriška tarnyba. Be to, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, reikšmingas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Taip pat teismas nurodė, jog atsakovas neįvertino ir tuo metu po 1990 m. kovo 11 d. buvusios politinės padėties Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 21 d. kreipėsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kviesdama kiekvieną Lietuvos pilietį tarnauti Lietuvai ir sąžiningai dirbti savo darbą. Be to, Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galiojo iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštaravo Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui. Teismas pažymėjo, jog pakitę politiniai ir visuomeniniai santykiai po 1990 m. kovo 11 d. turėjo įtakos ir Lietuvos Respublikoje veikusių įstaigų funkcionavimui bei jų perdavimui Lietuvos valstybei. Tai buvo tęstinis procesas, nepriklausęs nuo pareiškėjos valios, todėl jai negali kilti neigiamos pasekmės ir paneigti jos tarnybos tęstinumo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja atitiko Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, todėl jai tarnybos laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai) turi būti įskaitytas į stažą pensijai gauti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjos privalomosios tarnybos stažą turėjo pagrįsti pati pareiškėja, t. y. pateikti dokumentus (karinį bilietą, dokumentus, pagrindžiančius būtinosios karinės tarnybos atlikimą). Atsakovo teigimu, pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas įskaitytinas tik iki 1990 m. kovo 11 d., jei tai nebuvo faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas (įskaitomas ir po 1990 m. kovo 11 d.). Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose buvo savanoriška tarnyba už tarnybinį atlygį, t. y. ji turėjo galimybę pasitraukti iš tarnybos, nutraukti darbo / tarnybos sutartį su kariniu daliniu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėja administracinę bylą, kurioje pareiškėja siekia, jog į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis tarnybos laikas kitos valstybės (SSRS) ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509), t. y. nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai). Pareiškėja savo reikalavimus grindžia tuo, kad karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose atliko TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1986 m. rugsėjo 8 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., t. y. iki to laiko, kai Lietuvos valstybė perėmė moterų įkalinimo įstaigos Panevėžyje apsaugą ir kontrolę, ir tai buvo tarnyba Lietuvos valstybei, kuria buvo užtikrinti Lietuvos valstybės saugumas ir interesai, todėl atsakovas VRM be pagrindo neįskaičiuoja minėto tarnybos laiko (1990 m. kovo 11 d. – 1991 m. gruodžio 10 d. (įskaitytinai)) į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjos teigimu, jeigu Lietuvos valstybė po 1990 m. kovo 11 d. iškart būtų perėmusi įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, tai kontrolierės pareigas įkalinimo įstaigoje būtų pradėjusi vykdyti anksčiau nei 1991 m. gruodžio 11 d. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nurodo, kad įstatymas nenustato, jog pareiškėjos nurodomas laikotarpis gali būti įskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, bei pareiškėjos tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose vertina kaip savanorišką tarnybą už tarnybinį atlygį.

Teisėjų kolegija, remdamasi šios bylos medžiaga bei pareiškėjos tarnybos byla, nustatė, kad pareiškėja 1986 m. rugsėjo 8 d. pradėjo eiti kontrolierės pareigas TSRS Vidaus reikalų ministerijos 6509 karinėje dalyje (pareiškėjos tarnybos byloje nurodoma: „TSRS karinis dalinys 6509“). Pareiškėja nuo 1991 m. gruodžio 11 d. tarnybą tęsė Panevėžio miesto įstaigoje OČ12/5 ir jos pareigos – režiminio skyriaus vyresnioji kontrolierė. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybė perėmė Lietuvoje veikiančios įkalinimo įstaigos, kurioje pareigas nuo 1986 m. rugsėjo 8 d. ėjo pareiškėja, apsaugą ir kontrolę. Tai buvo padaryta po to, kai 1991 metų rudenį buvo priimtas tarpvalstybinis susitarimas išvesti iš Lietuvos Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas ir Lietuva galėjo suformuoti ir parengti savąją lietuvišką struktūrą, kuri galėtų iš sovietų perimti nuteistųjų ir pataisos įstaigų išorinę ginkluotą apsaugą, netekusių laisvės ir suimtų asmenų konvojavimą į jų paskyrimo vietas bei teismo posėdžius, taip pat atlikti kitas specialias užduotis, reikalaujančias specifinio parengimo (www.vstarnyba.lt).

Pažymėtina, kad Lietuvos valstybei perėmus įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, pareiškėja iš tarnybos nebuvo atleista ir iš naujo priimta tarnauti Panevėžio miesto įstaigoje OČ12/5, bei pagal bylos duomenis ji atliko tokias pat funkcijas, kokias ir vykdė, eidama kontrolierės pareigas TSRS kariniame dalinyje 6509. Be to, pareiškėja nuo 1997 m. balandžio 22 d. pradėjo eiti pareigas Panevėžio miesto policijos komisariate, po to tarnybą tęsė Panevėžio apskrities policijos komisariate, t. y. buvo statutinė pareigūnė iki 2014 m. sausio 20 d. Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato 2003 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. 1IVL-1225 (pareiškėjos tarnybos b. l. 10) patvirtina, jog tarnybos Lietuvos valstybei stažas iki 2003 m. gegužės 1 d. yra 16 m. 7 mėn. 22 d., t. y. šioje pažymoje įskaičiuotas ir stažas, įgytas iki 1991 m. gruodžio 11 d. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja nuo 1990 m. kovo 11 d. būtų savanoriškai pasirinkusi tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje), t. y. kad ji siekė būtent tarnauti SSRS ginkluotosiose pajėgose ir vykdyti veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybę, ar ji pati veikė priešingai Lietuvos interesams. Pareiškėja kontrolierės pareigas pradėjo eiti gerokai anksčiau iki 1990 m. kovo 11 d., o tai leidžia daryti išvadą, kad ji siekė išsaugoti socialines garantijas dėl tarnybos tęstinumo bei turėti darbą. Be to, nepaneigta pareiškėjos pozicija, kad ji toliau tęsė tarnybą, atsižvelgdama ir į tarnybos svarbą, ir šią tarnybą vertino kaip tarnybą Lietuvos valstybei. Migracijos departamento 2015 m. kovo 13 d. raštas Nr. (15/3-13)10K-18267 „Dėl informacijos“ patvirtina, jog Lietuvos pilietybę pareiškėja įgijo 1991 m. gruodžio 21 d.

Teisės literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje 1940–1990 metais veikė Sovietų Sąjungos įkalinimo įstaigų sistema, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, valstybė skyrė nemažai dėmesio ir bausmių vykdymo klausimams. 1990–1998 metų laikotarpį galima priskirti kalinimo sistemos reformos pasirengimo etapui, kurio metu įstatymais buvo reglamentuoti tokie svarbūs aspektai kaip pataisos darbų įstaigų administracijos veikla susidarius įstaigoje ypatingai situacijai, specialiųjų priemonių ir šaunamojo ginklo panaudojimo tikslas, pagrindai bei tvarka, taip pat humanizuota nuteistųjų teisinė padėtis, patikslintas pataisos priemonių turinys ir jų taikymo tvarka bausmės vykdymo procese (Švedas, G. Laivės atėmimo bausmė: baudžiamosios politikos, baudžiamieji teisiniai ir vykdymo aspektai. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. P. 96). Pareiškėja iki 1991 m. gruodžio 11 d. ėjo pareigas įkalinimo įstaigoje, kurioje nuteistos moterys atliko laisvės atėmimo bausmę, kurią joms paskirdavo teismai, o tai reiškia, kad ir po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos teismams paskyrus laisvės atėmimo bausmes nuteistosios atlikdavo šias bausmes Panevėžyje veikusioje įkalinimo įstaigoje, t. y. buvo įkalinimo įstaigos veiklos tęstinumas. Byloje nėra duomenų, kad 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę buvo įsteigtos naujos įkalinimo įstaigos, kurių apsaugą ir kontrolę būtų vykdę išimtinai tik Lietuvos Respublikos institucijos.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimas – tai priverstinis nusikaltėlio asmens izoliavimas nuo visuomenės tam skirtose specialaus režimo įstaigose (Švedas, G. Laivės atėmimo bausmė: baudžiamosios politikos, baudžiamieji teisiniai ir vykdymo aspektai. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. P. 60). Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnį atlikti laisvės atėmimo bausmę teismo nuosprendžiu skiriama pataisos darbų kolonijose-gyvenvietėse, bendrojo, sustiprintojo, griežtojo ir ypatingojo režimų kolonijose arba kalėjime, taip pat bendrojo ir sustiprintojo režimų auklėjimo darbų kolonijose. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 21 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad bausme ne tik nubaudžiama už padarytą nusikaltimą, bet ir siekiama pataisyti bei perauklėti nuteistuosius, kad jie sąžiningai dirbtų, tiksliai vykdytų įstatymus, taip pat siekiama užkirsti kelią naujiems tiek nuteistųjų, tiek ir kitų asmenų nusikaltimams. Taigi laisvės atėmimo bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skirta teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojanti nuteistojo teises ir laisves visuomenės interesais. Būtent pareiškėja, vykdydama kontrolierės pareigas įkalinimo įstaigoje iki 1991 m. gruodžio 11 d., ir užtikrino, kad Lietuvos teismų apkaltinamaisiais nuosprendžiais nuteisti asmenys tinkamai atliktų bausmę. Lietuvos valstybė nebuvo atsisakiusi tokių prievartos priemonių, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja veikė Lietuvos valstybės interesais ir naudai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija pažymi, jog 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo reformuojama vidaus reikalų sistema. Vykdant reformą buvo siekiama ir toliau užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo tautybės ir pasaulėžiūros, turintis darbo patyrimą vidaus reikalų įstaigose, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi buvo nurodoma, kad „bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos: pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta, išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje“.

Pareigūnų ir karių tarnybos laikas, reikalingas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ bei Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimo Nr. 490 1.1.3 punkte nustatė, kad iki bus priimti ir įsigalios Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensijų įstatymai vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams nuo 1992 m. birželio 1 d. į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje. Pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 865 1.1.3. punktą, krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. į tarnybos stažą, kurio reikia pensijai už ištarnautus metus skirti, buvo įskaitomas iki bus priimtas Lietuvos Respublikos karių pensijų įstatymas tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje. Laikinas teisinis reguliavimas galiojo iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir į tarnybos stažą valstybinei pensijai skirti turėjo būti įskaitomas inter alia tarnybos laikas SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, 2013 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-636 (įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.) pakeistas Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kurio naujoji redakcija nustato, jog asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Taigi, remiantis minėtu teisiniu reguliavimu bei Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu nagrinėjamu atveju pareiškėjos tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. negali būti įskaičiuojama į tarnybos stažą valstybinei pensijai skirti, nes pareiškėja nebuvo pašaukta Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų atlikti prievartinę būtinąją karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d., o jos tarnybos (SSRS) ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509) laikotarpis yra po 1990 m. kovo 11 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tarnyba įkalinimo įstaigoje bei šios įstaigos paskirtimi, į tai, kad ši įstaiga po to, kai ją perėmė Lietuvos valstybė (1991 m. gruodžio 11 d.) tęsė tą pačią veiklą ir pareiškėja atliko tas pačias funkcijas bei pareiškėjos veikla nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir visuomenei, o kadangi Lietuvos valstybė iki 1991 m. gruodžio 11 d. į savo jurisdikciją neperėmė įkalinimo įstaigos ir todėl pareiškėja negalėjo teisiškai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas turėjo atsižvelgti į šias reikšmingas aplinkybes, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą.

Minėta išvada darytina, atsižvelgiant ir į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo išaiškinimus, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma inter alia laikotarpiu iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., kai vienintelės Lietuvos valstybės institucijos buvo užsienyje veikusios Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos arba kai tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, inter alia Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio, struktūrose). Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarime pakartojo šią išvadą ir pažymėjo, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas, 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje. Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymu taip pat gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai.

1990 m. kovo 11 d. atkurdama nepriklausomybę Lietuvos Respublika perėmė į savo jurisdikciją buvusius Lietuvos TSR respublikinio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo, inter alia vidaus reikalų sistemos, valstybės organus. 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas „Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo“, kuriame nustatyta, kad visos buvusios Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos pavaldžios tik Lietuvos Respublikai. Taigi tų statutinių tarnybų, kurias perėmė Lietuvos Respublika 1990 m. kovo 11 d., pareigūnams, ėjusiems tarnybą nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., į stažą, reikalingą gauti valstybinę pensiją, yra įskaičiuojamas ir šis laikotarpis, o pareiškėjai vien dėl to, kad įkalinimo įstaigos 1990 m. kovo 11 d. nebuvo perimtos Lietuvos Respublikos jurisdikcijon, šis laikotarpis nėra įskaičiuojamas, nors ji de facto iš esmės atliko tokias pat svarbias Lietuvai funkcijas ir turėjo teisėtą lūkestį, kad šis laikotarpis bus įskaičiuotas į stažą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu būdu yra pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios pateisintų skirtingą stažo apskaičiavimą pareiškėjai, ėjusiai minėtas pareigas įkalinimo įstaigoje, ir kitiems asmenims, kurie ėjo pareigas įstaigose, institucijoje, kurias 1990 m. kovo 11 d. perėmė Lietuvos valstybė. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Nagrinėjamos bylos kontekste, stažo nustatymo bei teisės į valstybinę pensiją atsiradimo aspektais, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar pareiškėjos faktinis tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje) laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., kai pagal ankstesnį reglamentavimą turėjo būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti, ir pareiškėja galėjo pagrįstai tikėtis, jog ši teisė bus išlaikyta bei įgyvendinama ir ateityje, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo nukreipta į tai, kad būtų užtikrinti Lietuvos valstybės saugumas ir interesai, pagrįstai ir teisėtai nėra įskaičiuojamas į stažą pensijai gauti. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalis nustatė, jog pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Pagal teisinio saugumo principą, net ir teisėtiems tikslams pasiekti tinkamos bei būtinos priemonės neturi sukelti nepatogumų, kurie būtų neproporcingi nurodytiems tikslams. Kitaip tariant, įstatymų leidėjo iškelti socialinės politikos tikslai turi būti kuo labiau suderinti su teisingumo, proporcingumo, teisinio saugumo principais.

Apibendrindama nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija nurodo, kad kyla abejonių, ar įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. nustatymas, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas iki 1990 m. kovo 11 d., ta apimtimi, jog tarnybos laikui pensijai skirti neprilyginamas faktinis tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose, kai asmenys tarnybą atliko Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose įkalinimo įstaigose, kurių apsaugą ir kontrolę Lietuvos Respublika perėmė vėliau nei 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 82 straipsniu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija, Nr. XII-636) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas ir po 1990 m. kovo 11 d., kai asmenys tarnybą atliko Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose įkalinimo įstaigose, kurių apsaugą ir kontrolę Lietuvos Respublika perėmė vėliau nei 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.