Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) kanclerio 2014-03-07 sprendimo Nr. 11SP-842 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. P.“ dalį, kuria patvirtintas ištarnautas laikas: 25 m. 7 mėn. 12 d., iš to skaičiaus A – iki 1994-12-31 – 6 m., 6 mėn.;

2) panaikinti VRM kanclerio 2014-03-24 sprendimą Nr. 1D-2381 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“;

3) įpareigoti VRM į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukti faktinį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį, nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11, atitinkamai perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį;

4) įpareigoti VRM išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

Pareiškėja skunde nurodė, kad karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose atliko TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509 nuo 1986-09-08 iki 1991-12-11, t. y. iki to laiko, kai Lietuvos valstybė perėmė moterų įkalinimo įtaigos Panevėžyje apsaugą ir kontrolę. Ji dirbo kontrolierės pareigose Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje (dabartiniai Panevėžio pataisos namai). Lietuvos valstybei, perėmus Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijos apsaugą ir kontrolę, tarnybą tęsė toje pačioje įstaigoje OČ 12/5 režimo ir priežiūros skyriaus vyresniosios kontrolierės pareigose. Jeigu Lietuvos valstybė po 1990-03-11 būtų perėmusi įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, tai ir pareiškėja minėtas pareigas būtų pradėjusi vykdyti anksčiau nei 1991-12-11. Pareiškėja pažymėjo, kad objektyviai buvo neįmanoma praktiškai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei. Jos nuomone, esant tokioms aplinkybėms pareiškėjos tarnybos laiko dalis po 1990-03-11 iki 1991-12-11 gali būti prilyginta ištarnautam laikui Lietuvos valstybei. Jeigu minėtu laikotarpiu milicijos pareigūnai ir kiti statutiniai pareigūnai priklausė Vidaus reikalų ministerijai, tai ir pataisos kolonijos buvo integruotos į kariuomenės struktūrą. Dėl šios aplinkybės tik palaipsniui nuosekliais Lietuvos valstybės politiniais sprendimais įkalinimo įstaigų darbuotojai turėjo galimybę pradėti tarnybą Lietuvos valstybei vėliau. Pažymėjo ir tai, kad po 1990-03-11 įkalinimo įstaigoje dirbti buvo sudėtinga, darbas reikalavo papildomų jėgų, įkalinimo įstaigoje buvo didžiulė įtampa. Pareiškėja, atlikdama darbines funkcijas kitos valstybės junginyje, tarnavo Lietuvos valstybei, savo darbine veikla visą laikotarpį nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11 dirbo Lietuvos valstybės naudai, užtikrino valstybės saugumą ir visuomenės interesus. Pasak pareiškėjos, apskaičiuojant tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei gauti, neįskaičius ištarnautų tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiko, jai neteisėtai ir nepagrįstai paskirtos valstybinės pensijos dydis sumažėjo ir susidarė neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėja skundą grindė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu ir jį aiškinančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

Atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–32).

Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012-02-22 nutarimu buvo keistas įstatyminis ištarnauto laiko pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo reglamentavimas. 2013-12-03 Įstatymu Nr. XII-636 (nuo 2014-01-01) į stažą pensijai skirti buvo įtrauktas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990-03-11 ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990-03-11. Atkreipė dėmesį, kad naujas įstatyminis reikalavimas į stažą įskaičiuoti laiką SSRS ginkluotose pajėgose apima kelias sąlygas: tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose privalo būti faktinis (t. y. faktas turi būti įrodytas); tarnyba privalo būti ne naikintojų būriuose ir batalionuose; tarnybos laikas – tęstis ir po 1990-03-11; tarnyba – prievartinė būtinoji karinė tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose; pilietybės įgijimo teisinių pagrindų ir faktų buvimas.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-22 nutarime konstatavo, jog įstatymas privalo įtraukti tų valstybinių pensijų gavėjų, kurie po nepriklausomybės gavimo turėjo privalomosios tarnybos stažą, priverstinai tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose, privalomosios karinės tarnybos stažą į stažą valstybinei pensijai skirti. Kitų subjektų, t. y. savanoriškai dirbusių SSRS karinėje tarnyboje, kariniuose daliniuose, ar pasienio tarnybose, teisių Konstitucinis Teismas nepraplėtė. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas praplėtė socialines garantijas tik tiems asmenims, kurie objektyviai neturėjo galimybės pasitraukti iš tarnybos, dėl to grėsė teisinės sankcijos. Pareiškėja turėjo galimybę nutraukti darbo sutartį su kariniu daliniu ir tai, kad nebuvo perimta įstaigos kontrolė atgavus nepriklausomybę, nelaikytina negalėjimu atlikti tarnybą Lietuvos valstybei. Darbo pagal darbo sutartį prilyginimas priverstinei, būtinajai karo tarnybai neteisėtai praplėstų Įstatymo ribas ir Įstatymas būtų aiškinamas bei taikomas per plačiai. Pareiškėjos 1990-03-11 tolimesnė tarnyba Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje laikytina savanoriška karine tarnyba. Atsakovių nuomone, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Konstitucinio Teismo 2012-02-22 nutarime nurodytais argumentais, pareiškėja karinę tarnybą SSRS pajėgose po 1990-03-11 atliko savanoriškai, todėl prilyginti ir įskaityti pareiškėjos nurodytą karinės tarnybos laiko dalį VRM neturi teisinio pagrindo.

Skundas tenkintinas.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Panevėžio AVPK) 2014-01-20 tarnybos laiko apskaitos lape Nr. 50-2-IL-191 nurodė, kad pareiškėja vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 27 metus 4 mėnesius ir 11 dienų. Į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti aktualiu ginčui laikotarpiu įskaitė TSRS vidaus reikalų ministerijos Karinės dalies 6509 kontrolierės eitas pareigas laikotarpiu nuo 1986-09-08 iki 1991-12-10 ir Panevėžio miesto įstaigos OČ 12/5 režiminio skyriaus vyresniosios kontrolierės pareigas eitas laikotarpiu nuo 1991-12-11 iki 1996-02-01 (b. l. 39–41).

Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) 2014-01-31 raštu Nr. HDP(P)-702 grąžino Panevėžio AVPK pareiškėjos tarnybos laiko apskaitos lapą Nr. 50-2-IL-191 ir nurodė peržiūrėti bei pagrįsti pareiškėjos tarnybos laiką po 1990-03-11 TSRS Vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje 6509, einant kontrolierės pareigas, įskaitymą į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (b. l. 45).

Panevėžio AVPK 2014-02-05 tarnybos laiko apskaitos lape Nr. 50-2-IL-313 nurodė, kad pareiškėja vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 25 metus 7 mėnesius ir 12 dienų. Į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti aktualiu ginčui laikotarpiu įskaitė TSRS vidaus reikalų ministerijos Karinės dalies 6509 kontrolierės eitas pareigas laikotarpiu nuo 1986-09-08 iki 1990-03-11 ir Panevėžio miesto įstaigos OČ 12/5 režiminio skyriaus vyresniosios kontrolierės pareigas eitas laikotarpiu nuo 1991-12-11 iki 1996-02-01 (b. l. 47–49).

VRM 2014-03-07 sprendime Nr. 11SP-842, vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai neterminuotai nuo 2014-02-01 paskyrė 922,62 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Nustatė, kad pareiškėja Panevėžio AVPK viršininko 2014-01-17 įsakymu Nr. 50-TE-28 atleista iš vidaus tarnybos nuo 2014-01-20 pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą, ištarnautas laikas: 25 m. 7 mėn. ir 12 d., iš to skaičiaus: A – iki 1994-12-31 – 6 m. 6 mėn., B – nuo 1995-01-01 – 19 m. 1 mėn. (b. l. 6).

Tarnyba 2014-03-18 raštu Nr. 11DP(P)-1562 atsiuntė VRM kanclerio 2014-03-07 sprendimą Nr. 11SP-842, išaiškino jo apskundimo tvarką bei pateikė informaciją dėl valstybinės pensijos mokėjimo (b. l. 5).

VRM 2014-03-24 rašte Nr. 1D-2381(11), atsakydama į pareiškėjos 2014-02-06 prašymą, remdamasi Konstitucinio Teismo 2013-02-22 nutarimu, atsižvelgdama į 2013-12-03 Įstatyme Nr. XII-636 (nuo 2014-01-01) nustatytas sąlygas į stažą įskaičiuoti tarnybos laiką SSRS ginkluotosiose pajėgose, pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas nepraplėtė kitų subjektų, t. y. savanoriškai dirbusių SSRS karinėje tarnyboje ar pasienio tarnybose, teisių Konstitucinis Teismas nepraplėtė. Taip pat nurodė, kad į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuotas tarnybos laikas nuo 1986-09-08 iki 1990-03-11, kai ji tarnavo TSRS vidaus reikalų ministerijos 6509 karinėje dalyje. Tolesnę tarnybą po 1990-03-11 laikė savanoriška karine tarnyba SSRS pajėgose, pasienio tarnyboje ir vertino, kad ši tarnyba negali būti įtraukta į stažą pensijai skirti po 1990-03-11 (b. l. 7–8).

Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai į jos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaičiuotas tarnybos laikas nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11, kai ji tarnavo TSRS vidaus reikalų ministerijos 6509 karinėje dalyje.

Ginčui aktuali Įstatymo (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-636) redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-01-01. Pareiškėjai skirta pensija už tarnybą, vadovaujantis įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų. To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 1 procentą įstatyme nurodyto darbo užmokesčio. Taigi, kaip matyti, nuo pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti trukmės, be kita ko, priklauso pareigūnui ar kariui skiriamos valstybinės pensijos dydis.

Laikotarpiai, kurie patenka į pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, reglamentuojami Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje, kurio 1 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013-12-03 Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01) nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995-01-01, t. y. faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990-03-11 ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990-03-11.

Analogiška stažo vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarime Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ 6.1 punkte.

Konstitucinis Teismas 2013-02-22 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007-01-18 redakcija) 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007-01-18 redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314; 2012-10-02 redakcija; Žin., 2012, Nr. 122-6133) 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta , kad faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990-03-11 įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, prieštaravo Konstitucijai.

Bylai aktualus pareiškėjos tarnybos laikotarpio vertinimas Įstatymo prasme po 1990-03-11, kai ji nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11 ėjo TSRS vidaus reikalų ministerijos Karinės dalies 6509 kontrolierės pareigas. Atsakovė pareiškėjos tolesnę tarnybą (po 1990-03-11) laikė savanoriška karine tarnyba SSRS pajėgose ir teigė, kad ši tarnyba neapima atvejų ir sąlygų, kad toks laikotarpis būtų įtraukiamas į stažą pensijai skirti po 1990-03-11.

Teismas nesutinka su atsakovės išdėstyta pozicija. Atsakovė pareiškėjos tarnybą laikotarpiu nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11 vertino kaip savanorišką tarnybą ir šio laikotarpio neįtraukė į stažą pensijai skirti, tačiau jokiais objektyviais duomenimis, kad pareiškėjos tarnyba turi būti vertinama kaip savanoriška, teismui nepagrindė.

Iš 2014-01-20 tarnybos lapo (b. l. 25–27) matyti, kad pareiškėja nuo 1986-09-08 iki 1991-12-10 ėjo TSRS vidaus reikalų ministerijos Karinės dalies 65209 kontrolierės pareigas pagal Karinės dalies 6509 1986-09-08 įsakymą Nr. 212. Kad pareiškėja minėtu laikotarpiu būtų buvusi atleista iš tarnybos ar perkelta į kitas pareigas atsakovė tokių duomenų nepateikė. Atsakovė neginčijo, kad pareiškėja ir po 1990-03-11 tęsė tarnybą, tačiau šią tarnybą vertino kaip savanorišką. Pareiškėjos tarnyba karinėje dalyje, įvertinus įstaigos specifiškumą, pati savaime negali būti laikoma savanoriška. Šiuo atveju tai tik atsakovės išdėstyta pozicija, kuri objektyviais duomenimis nepagrįsta. Tai, kad tarnybos lape (b. l. 18) nurodyta, jog pareiškėja TSRS vidaus reikalų ministerijos Karinės dalies 65209 kontrolierės pareigas ėjo nuo 1986-09-08 iki 1990-03-11 nepaneigia faktinės aplinkybės, kad pareiškėja tose pačiose pareigose, pagal tą patį įsakymą tęsė tarnybą ir po 1990-03-11. Šią aplinkybę patvirtina ir tarnybos lapas (b. l. 25). Teismas sutinka su pareiškėjos išdėstyta pozicija, kad ji nepertraukiamai tęsė tarnybą po 1990-03-11 ir tik dėl to, kad Lietuvos valstybė 1991-12-11 perėmė įkalinimo įstaigos kontrolę, ji nuo to laiko dirbo Panevėžio miesto įstaigos OČ 12/5režiminio skyriaus vyresniosios kontrolierės pareigose. Atsakovė nepagrindė išdėstytos pozicijos, kad pareiškėjos tarnyba laikotarpiu nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11 laikytina savanoriška tarnyba. Teismo vertinimu, negali būti eliminuotas laikotarpis nuo 1990-03-11 iki 1991-12-11 iš pareiškėjos tarnybos stažo, nesant objektyvių duomenų, paneigiančių jos tarnybą, apsiribojant tik atsakovės išdėstyta pozicija. Kitų Įstatymo aspektų atsakovė neginčijo.

Be to, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, reikšmingas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, savo praktikoje išaiškino, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas sukuria viešosios valdžios pareigą laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų asmenų atžvilgiu. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad asmenys turi pagrįstą pagrindą manyti, jog valstybė įstatymais ir (ar) kitais teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus vykdys ir asmenų įgytos teisės pagal šiuos teisės aktus bus išlaikytos ir ginamos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendintos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-06-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-969-14). Taigi, šiuo atveju buvo pažeisti ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai, nes kaip minėta, pareiškėja visą tarnybos laiką nebuvo atleista iš tarnybos ir vėl į ją priimta, o nuolatinai šią tarnybą tęsė ir įgijo pagrįstą lūkestį, kad visas jos tarnybos laikotarpis bus įskaičiuotas į stažą pensijai gauti.

Taip pat atsakovė neįvertino ir tuo metu po 1990-03-11 buvusios politinės padėties Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990-03-21 kreipėsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kviesdama kiekvieną Lietuvos pilietį tarnauti Lietuvai ir sąžiningai dirbti savo darbą. Be to, Lietuvos Respublikos 1990-03-11 įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galiojo iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštaravo Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui. Taigi, pakitę politiniai ir visuomeniniai santykiai po 1990-03-11 turėjo įtakos ir Lietuvos Respublikoje veikusių įstaigų funkcionavimui bei jų perdavimui Lietuvos valstybei. Tai buvo tęstinis procesas ir nepriklausęs nuo pareiškėjos valios, dėl ko jai negali kilti neigiamos pasekmės ir paneigti jos tarnybos tęstinumo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja atitiko Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, todėl jai tarnybos laikotarpis nuo 1990-03-11 iki 1991-12-10 (įskaitytinai) turi būti įskaitytas į stažą pensijai gauti. Pareiškėjos tarnybos laikotarpis nuo 1991-12-11 įskaitytas į stažą.

Konstatuotina, kad VRM kancleris 2014-03-07 sprendimu Nr. 11SP-842 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. P.“ nepagrįstai patvirtino pareiškėjos ištarnautą laiką 25 m. 7 mėn. 12 d. ir 2014-03-24 sprendime Nr. 1D-2381 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ netinkamai įvertino pareiškėjos tarnybos aplinkybes, todėl šie sprendimai naikinami, o VRM į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įpareigotina įtraukti faktinį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį nuo 1990-03-11 iki 1991-12-10 (įskaitytinai), atitinkamai perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį bei įpareigoti VRM išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos D. P. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2014-03-07 sprendimo Nr. 11SP-842 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo D. P.“ dalį, kuria patvirtintas ištarnautas laikas 25 m. 7 mėn. 12 d. ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2014-03-24 sprendimą Nr. 1D-2381 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukti faktinį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikotarpį, nuo 1990-03-11 iki 1991-12-10 (įskaitytinai), atitinkamai perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.