- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-391-544/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04901-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė (pran.), Margarita Dzelzienė
- Atsakovas
- K. P.
- Ieškovas
- A. P., G. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-391-544/2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-828/2015 pagal ieškovų A. P., G. P. ieškinį atsakovui K. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai A. P. ir G. P. prašė jiems solidariai priteisti iš atsakovo K. P. 6 050 Eur, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2005-09-20 paskolino atsakovui 15 000 Eur, kuriuos jis įsipareigojo grąžinti iki 2007-03-20. Apie tai 2006-12-06 Ispanijos Karalystėje pas notarą surašė skolos pripažinimo dokumentą. Atsakovas grąžino dalį paskolos, įnešdamas pinigus į ieškovės G. P. sąskaitą Ispanijos Karalystės banke „la Caixa“. Ieškovai teigė, kad likusios paskolos sumos atsakovas negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino ir priteisė ieškovams solidariai iš atsakovo K. P. 5 050 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012-08-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovei G. P. - 795,27 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovės G. P. 5,43 Eur, iš atsakovo – 27,41 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžino atsakovui K. P. iš teismo depozitinės sąskaitos 289,62 Eur avansą. Konstatavo, jog ginčo šalis siejo paskolos teisiniai santykiai ir atsakovas paskolą privalėjo grąžinti iki 2007-03-20. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog grąžino ieškovams visą jam suteiktą paskolą. Atsakovo pateiktus 2009-04-14 ir 2009-07-28 kvitus teismas vertino kaip nepatvirtinančius fakto, kad atsakovą grąžino 700 Eur skolos. Nurodė, kad nėra duomenų, kam priklauso minėtuose kvituose nurodyta banko sąskaita bei visas jos numeris. Ieškovų paaiškinimus dėl 2007-2010 m. laikotarpiu atliktus grynųjų pinigų įnešimo į ieškovės banko sąskaitą teismas laikė labiau tikėtinai atitinkančius tikrovę. Įvertinęs atsakovo atliktų mokėjimų aplinkybes ir tvarką bei įstatyminį prievolės įvykdymo patvirtinimo reglamentavimą, šalių santykių konfliktišką pobūdį, teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovas likusios skolos dalies (5 050 Eur) ieškovams negrąžino. Patenkinus ieškovų reikalavimą grąžinti skolą, priteisė ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Įvertinęs ieškinio patenkinimo proporcingumą, teismas paskirstė visas šalių bei teismo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas K. P. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą ir ieškinį atmesti visa apimtimi. Nurodė, jog visa skola ieškovams yra grąžinta ir jie apie tai buvo informuoti iki civilinės bylos nagrinėjimo pradžios. Teigia, kad ieškovės G. P. paaiškinimai dėl grynųjų pinigų įnešimo turėtų būti vertintini kaip bandymas nepagrįstai pasipelnyti. Mano, jog ieškovai nesąžiningi, nes iš pradžių reikalavo grąžinti visą sumą, o ieškinį pareiškė tik dėl dalies skolos. Daro išvadą, kad pakartotiniu reikalavimu ieškovai siekė išsiaiškinti, kokius įrodymus turi atsakovas, kad būtų galima pateikti kuo didesnį ieškinį. Pažymėjo, jog ieškovei G. P. nebuvo jokių sunkumų pasitikrinti savo sąskaitą ir įsitikinti, kad skola yra grąžinta. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus. Sprendžia, kad byloje esantys įrodymai leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovas atliko mokėjimus, kuriuose nenurodyta grynųjų pinigų įnešėjo pavardė, skirtus ieškovų skolai padengti. Teismas užskaitė pinigų sumas tik pagal atsakovo pateiktus kvitus, o neįskaitė 2008-07-09 ir 2008-10-09 mokėjimų, nors jie vienodi kaip ir 2008-08-08 įmokėjimas, kurį teismas pripažino kaip skolos dalies grąžinimą. Teigia, kad 2008 metais kas mėnesį mokėjo po 500 Eur. Prieš grįžtant į Lietuvą pervedė 600 Eur į ieškovės G. P. sąskaitą, taip padengdamas visą skolos likutį. Paaiškino, jog dalis skolos buvo įmokėta į G. P. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „la Caixa“ banke, tačiau pateiktuose kvituose nėra nurodyta pinigų gavėjo ir sąskaitos turėtojo pavardė, todėl jis kitaip negali įrodyti, kad pervedė pinigus ieškovams. Ieškovai iš pradžių teigė neturintys daugiau sąskaitų bankuose, bet pateikti įrodymai patvirtino priešingai, todėl, jei teismui nepakaktų įrodymų, prašo pakartotinai kreiptis su prašymu rinkti įrodymus, pateikiant klausimą: kam priklauso sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) „la Caixa“ banke. Mano, kad teismas nepagrįstai priteisė dalį bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ikiteismine tvarka, nes tokia tvarka privalomai nenumatyta, be to, reikalavimas grąžinti visą 15 000 Eur skolą nesąžiningas ir melagingas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai A. P., G. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą nėra pagrindo. Teigia, kad atsakovas nepateikia naujų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog teismo sprendimas neteisingas, o vertina ir interpretuoja jam naudingai esamus byloje įrodymus. Atsakovas, įrodinėdamas pinigų grąžinimą, nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, nes pinigų grąžinimo faktą grindžia išrašais iš G. P. sąskaitos, kurioje yra tik duomenys apie tai, kad į šią sąskaitą buvo įnešami pinigai. Sutinka su teismo pinigų patekimo į sąskaitą fakto vertinimu. Pažymi, jog daugumoje atveju atsakovas, atlikdamas mokėjimus į jų sąskaitą, nurodydavo, kad grąžina skolą, nurodydavo savo pavardę. Tokie atsakovo padaryti mokėjimai nekelia abejonių, priimtini kaip rašytiniai įrodymai ir jie patvirtina dalies skolos sugrąžinimo faktą. Nurodo, jog su atsakovu siejo ir verslo reikalai, todėl atsakovas galėjo atlikti mokėjimus į jų sąskaitą dėl kitų reikalų, o grąžindamas skolos dalį. Nors ir nesutinka su teismo sumažinta 1 000 Eur suma, nes mokėjimai nesusiję su skolos grąžinimu, tačiau šioje dalyje sprendimo neskundžia. Tvirtina, kad apeliaciniame skunde nurodytus mokėjimus į G. P. sąskaitą atliko jie patys. Kadangi tarp jų buvo blogi santykiai, o atsakovas pinigus pervedinėjo siekdamas turėti rašytinį įrodymą apie paskolos grąžinimą, yra neįtikėtina, kad, atlikdamas mokėjimo pavedimus, tam tikrais atvejais jis nenurodė nei mokėtojas, nei mokėjimo paskirties. Tvirtina, kad pateikti įrodymai apie ieškovės turimas kitas sąskaitas banke nepatvirtino atsakovą pervedus pinigus. Atsakovo nurodyta sąskaita jiems nežinoma. Teigia, jog kvito turėjimas nereiškia, kad pinigus įnešė tas asmuo, kuris turi kvitą, jeigu jame nėra nurodytas mokėtojas, o pinigų įnešimo faktas su mokėtojo pavarde, nesat pinigų įnešimo paskirties, nepatvirtina paskolos grąžinimo fakto.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1-2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nustatyta, kad 2006-12-06 Ispanijos Karalystėje A. P., G. P. ir K. Ž. (dabartinė pavardė – P.) surašė notaro patvirtintą skolos pripažinimo dokumentą, pagal kurį K. Ž. pripažino 2005-09-20 pasiskolinęs iš A. P., G. P. 15 000 Eur ir įsipareigojo juos grąžinti iki 2007-03-20 (1 t., b. l. 8-17). G. P. priklausančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 1192 Ispanijos Karalystės banke „la Caixa“ išrašai patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2007 m. iki 2010 m. K. P. (Ž.) įnešė į šią sąskaitą iš viso 8 950 Eur (2 t., b. l. 14-62).
Byloje šalys neginčija, kad tarp jų buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.870 str. 1 d.). Kaip ir bet kuri prievolė, apelianto prievolė grąžinti pasiskolintą pinigų sumą turėjo būti vykdoma sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d.). Iš 2006-12-06 Skolos pripažinimo rašto matyti, jog apeliantas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2007-03-20 (1 t., b. l. 8-16). 2014-10-21 teismo posėdžio metu ieškovai paaiškino, jog konkretaus termino grąžinti skolą dalimis nenustatė (3 t., b. l. 35-36). Pateikti ieškovų banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad atsakovas skolą ieškovams grąžindavo dalimis, o mokėjimus atlikdavo maždaug kas mėnesį (2 t., b. l. 14-62). Nors apeliantas tvirtina, kad 15 000 Eur skola buvo grąžinta dalimis ją sumokant į ieškovės G. P. banko sąskaitą grynųjų pinigų perlaidomis ir grynuosius pinigus įnešant į bankomatą, tačiau su tuo visiškai sutikti nėra pagrindo. Išanalizavus ieškovų pateiktus banko sąskaitos išrašus už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2010 m., matyti, jog ieškovai pripažino apelianto dalinius skolos mokėjimus, kuriuose buvo nurodytas pinigų siuntėjas ir perlaidos paskirtis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįskaitė į skolos grąžinimą 2007-02-14, 2007-03-19, 2007-03-29, 2007-05-25, 2007-06-04, 2007-08-11, 2007-09-24, 2008-07-09, 2008-10-09, 2010-05-24 atliktų mokėjimų grynaisiais pinigais per bankomatą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys skirtingai traktuoja pirmiau paminėtų mokėjimų paskirtį bei mokėtoją. 2014-10-21 teismo posėdžio metu ieškovai paaiškino, jog ginčo mokėjimus galėjo atlikti ir jie patys, nes pildydavo banko sąskaitą, kad būtų užtikrintas pakankamas sąskaitos likutis, pinigus į ją įnešdavo ir kiti asmenys, su kuriais juos siejo verslo santykiai (3 t., b. l. 35-36). Apeliantas patikimais ir leistinais įrodymais minėtų ieškovų paaiškinimų nepaneigė (CPK 178 str.). Šiuo atveju, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovų paaiškinimus dėl ginčijamų grynųjų pinigų įnešimų, tinkamai ir pagristai pritaikė tikimybių pusiausvyros principą ir teiginius vertino kaip labiau tikėtinus (CPK 185 str.). Pagrįsdamas savo teiginius dėl jo įneštų, bet teismo bei ieškovų į skolos grąžinimą neįskaitytų grynųjų pinigų sumokėjimo per bankomatą, apeliantas remiasi ieškovės G. P. banko sąskaitos įplaukų istorija. Ištyrus apelianto ginčijamus mokėjimus nustatyta, jog visais virš paminėtais pinigų įnešimo į ieškovės sąskaitą atvejais nėra nurodytas nei mokėtojas, nei įnešimo paskirtis (2 t., b. l. 14-62). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti ginčytinus pinigų mokėjimo atvejus kaip atliktus apelianto vardu skolai ieškovams padengti, nes mokėjimai nepagrįsti jokiais patikimais ir leistinais įrodymais (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta tenka apeliantui, kuris, tvirtindamas, kad ieškovams sumokėjo visą skolą, turėjo pateikti šį faktą patvirtinančius dokumentus (CPK 12 str.). Bylos duomenimis, apeliantas turi patirties ūkinėje-komercinėje veikloje, todėl, kolegijos manymu, jam turėjo būti žinoma, kaip yra fiksuojami sutartinių įsipareigojimų įvykdymai, o dokumentų apie atliktus dalinius skolos grąžinimo atvejus neišsaugojimas, kol negrąžintas 2006-12-06 Skolos pripažinimo raštas, vertintinas kaip nerūpestingas ir neatidus elgesys. Kritiškai vertintini 2014-10-21 teismo posėdžiu metu apelianto duoti paaiškinimai dėl neįvardintų atliktųjų grynųjų pinigų įnešimų per bankomatą (minėtas perlaidas atlikinėjo jo dabartinė žmona), nes jam nebuvo objektyvių kliūčių nurodyti grynųjų pinigų siuntėją bei perlaidos paskirtį (CPK 178 str.). Faktą, kad sumokėjo 700 Eur skolos dalį, apeliantas grindžia 2009-04-14 ir 2009-07-28 grynųjų pinigų kvitais (3 t., b. l. 5-10). Iš pateiktųjų kvitų matyti, jog minėtomis datomis į banko „la Caixa“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įnešta 500 Eur ir 200 Eur, tačiau nenurodyta pinigų siuntėjas bei perlaidos paskirtis. Apeliantas teigia, kad minėta sąskaita priklauso ieškovei G. P., tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog „la Caixa“ ieškovė tokiu numeriu sąskaitos neturi (3 t., b. l. 17-26). Įvertinus apelianto 15 000 Eur skolos dalinio mokėjimo nusistovėjusią tvarką, kolegija pažymi, kad beveik visi mokėjimai buvo pervesti į G. P. priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 1192 banke „la Caixa“, todėl dalies skolos pervedimas į visai kitą banko sąskaitą beveik trijų mėnesių intervalu vertintinas nelogišku ir abejotinu. Juo labiau, kad apeliantas nenurodė priežasčių, kodėl minėtus dalinius mokėjimus iškilo būtinumas atlikti į visai kitą banko sąskaitą (CPK 12 str., 178 str.). 2014-10-21 teismo posėdžio metu ieškovai paaiškino, jog realiai jie naudojosi tik viena banko sąskaita, iš kurios buvo vykdomi įvairūs atsiskaitymai, o kitos sąskaitos buvo skirtos vaikams, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovai sąmoningai nenurodo visų savo vardu turimų banko sąskaitų (CPK 185 str.). Vertinant apelianto prašymą išreikalauti įrodymus iš Ispanijos Karalystės apie tai, kam priklauso banko sąskaita „la Caixa“ banke, į kurią 2009-04-14 ir 2009-07-28 buvo pervesta 700 Eur, atsižvelgiama į tai, kad 2013-10-28 pirmosios instancijos teismas kreipėsi į Velez-Malagos teismą dėl įrodymų rinkimo, kuriuo, be kita ko, prašė surinkti apelianto skunde nurodytą informaciją, tačiau tokia informacija nebuvo ir nėra pateikta (2 t., b. l. 183-196). Įvertinus įrodymų rinkimo bei pateikimo trukmę, kolegijos manymu, prašymo dėl pakartotinių įrodymų rinkimo tenkinimas neabejotinai atsilieptų teismo proceso koncentracijai ir ekonomiškumui, įvertinant civilinės bylos iškėlimo datą (2012-08-27) (CPK 7 str.; 1 t., b. l. 2). Pažymėtina ir tai, jog 2014-10-21 teismo posėdžio metu apeliantas nepatvirtino pervedęs 700 Eur būtent į ieškovų sąskaitą (CPK 178 str.; 3 t., b. l. 35-36). Apelianto teiginys, kad jis paskutinę skolos dalį (600 Eur) sumokėjo ieškovams prieš išvykdamas į Lietuvą, įrodymais nepatvirtintas, todėl 600 Eur mokėjimą įskaityti į skolos grąžinimą nėra pagrindo (CPK 12 str., 178 str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nėra pakankamų ir leistinų įrodymų, leidžiančių teigti, kad apeliantas yra sumokėjęs ieškovams ginčijamą skolos dalį (CPK 178 str., 185 str.).
Nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai iš jo ieškovams priteisė išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Nustatyta, kad 2012-04-17 ir 2012-04-26 ieškovai UAB „Teisės biuras“ pagalba kreipėsi į atsakovą, reikalaudami sumokėti 15 000 Eur skolą (1 t., b. l. 69-70, 73-74). Už UAB „Teisės biuras“ paslaugas ieškovai sumokėjo pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras 289,62 Eur, tame tarpe – ir už ieškinio surašymą bei dokumentų teismui paruošimą (1 000 Lt) (1 t., b. l. 80-81). Tokiu būdu buvo stengiamasi konfliktą sureguliuoti ir ginčą išspręsti be teismo, todėl kolegija neturi pagrindo pripažinti ieškovų elgesį nesąžiningu, nes, gavus papildomų duomenų, ieškinys buvo pareikštas ne visai 15 000 Eur, bet 6 050 Eur sumai (1 t., b. l. 2-6). CPK 88 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o jos 9 punkte nurodyta, kad prie bylinėjimosi išlaidų priskirtinos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Byloje nenustatyta, jog apeliantas, kaip protingas ir rūpestingas žmogus, iki 2012-04-17 būtų informavęs ieškovus apie grąžintą 15 000 Eur skolą, jei, kaip tvirtina, ją buvo padengęs (CK 6.65 str. 1 d.). Pagal bylos duomenis, ieškovai advokatų teisinėmis paslaugomis nesinaudojo ir tokių išlaidų atlyginti neprašo. Todėl konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priskyrė ieškovų patirtas išlaidas už UAB „Teisės biuras“ teiktą pagalbą prie bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo būtinos ir pagrįstos rašytinais įrodymais (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 185 str.).
Apeliacinio skundo netenkinus, iš atsakovo K. P. priteisiamos ieškovės patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą 200 Eur (pagal 2015-03-20 pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 745498 sumokėjo R. L.) (3 t., b. l. 101-103).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.