Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, gynėjai advokatei Irutei Čiukšytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas: pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš S. P. garažo) – vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl D. B. automobilio vagystės) – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šios bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuotas laikino sulaikymo ir suėmimo terminas nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. liepos 20 d., nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. lapkričio 28 d.

Iš A. R. nukentėjusiajam D. P. priteista 270 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam V. T. priteista 80 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad slapta pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent: 2010 m. gegužės mėnesio pradžioje, teisiamojo posėdžio metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 6.00 val., Utenos r., Saldutiškio sen., (duomenys neskelbtini) k., panaudojęs fizinę jėgą išlaužė medinio garažo lentą ir įsibrovęs į S. P. priklausantį garažą, nuo traktoriaus „ T – 40“ atjungęs akumuliatoriaus laidus, pagrobė jam svetimą, D. V. P. priklausantį akumuliatorių 270 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam D. V. P. padarydamas 270 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad slapta pagrobė automobilį, o būtent: 2010 m. liepos 17 d., teisiamojo posėdžio metu tiksliai nenustatytą valandą, Utenos r., Saldutiškio sen., (duomenys neskelbtini) k., iš A. T. priklausančio namo neužrakinto miegamojo kambario, nuo stalo pagrobė V. T. priklausančią 80 Lt vertės rankinę su joje buvusiu V. T. dujų įrangos įmonės antspaudu 150 Lt vertės, neturinčia vertės pinigine su dokumentais – V. T. asmens tapatybės kortele, bankų SEB „Vilniaus bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir banko „SNORAS“ Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo kortelėmis, 20 Lt, iš virtuvės nuo stalo pagrobė D. B. priklausančio automobilio O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius neturinčius vertės, ir toliau tęsdamas nusikalstamą veiką iš kiemo pagrobė automobilį O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį D. B. 1900 Lt vertės su joje buvusia magnetola (duomenys neskelbtini) Lt vertės, bei iš automobilio bagažinės įrankių dėžę – 600 Lt vertės su joje buvusiais įrankiais priklausančiais V. T., tuo nukentėjusiajai V. B. padarydamas 2000 Lt turtinę žalą, o V. T. 600 Lt turtinę žalą,

A. R. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Nurodo, kad buvo nuteistas neteisingai. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusysis V. T. ir liudytojai meluoja. Teigia, kad teismas jam skyrė bausmę neatsižvelgęs į tai, kad jis augina mažametį vaiką, kuriam reikalinga jo, kaip tėvo parama, kad nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikaltimus.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas pagal LR BK 178 str. 2 d. Nuteistasis savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių bei jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su paskirta, jo manymu, per griežta bausme ir prašo ją švelninti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimo ir A. R. švelninti už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bei subendrintos bausmės, nes jos paskirtos nepažeidžiant LR BK 54 straipsnyje reglamentuotų bausmės skyrimo pagrindų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas A. R. bausmes už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą atskirai, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, numatytus LR BK 54 str. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. R. padarė du baigtus, apysunkius nusikaltimus, vieną jų - staiga susiformavusia apibrėžta tiesiogine tyčia, kitą - iš anksto suplanuota apibrėžta tiesiogine tyčia, į apelianto nustatytą ir pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat į tai, kad nėra A. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę: Vilniaus 2 – ųjų pataisos namų charakterizuojamas patenkinamai, į psichiatro ir priklausomybių įskaitas neįrašytas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apeliantas anksčiau ne kartą teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, tarp jų ir už tokių pat veikų – vagysčių, teistumas neišnykęs, vagystę iš S. P. garažo padarė praėjus vos daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. R. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių ir nusikalstamos veikos, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo tik nuoseklus nuteistojo gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Apylinkės teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes bei tai, kad A. R. yra recidyvistas (BK 27 str. 1d.), t.y. būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1d.), pagrįstai jam skyrė sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos bausmės rūšies už kiekvieną nusikalstamą veiką A. R. skirti nėra pagrindo. Apylinkės teismo už inkriminuojamus nusikaltimus atitinkamai paskirtos vienerių metų (už vagystę iš S. P. garažo) ir vienerių metų šešių mėnesių (už D. B. automobilio vagystę) laisvės atėmimo bausmės yra mažesnės už straipsnių sankcijose numatytų šių bausmių vidurkius. Kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, mano, kad A. R. paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek trukme yra adekvačios jo padarytiems nusikaltimams, asmenybės pavojingumui ir tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, todėl nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. R. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje taikant palankesnį bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą. Todėl A. R. paskirta subendrinta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Kaip minėta, tą aplinkybę, kad A. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, teismas jau įvertino skirdamas bausmę. Todėl nėra pagrindo pagal apeliacinio skundo prašymą šios aplinkybės vertinti dar kartą. A. R. skunde nurodyta aplinkybė, kad jis turi mažametį vaiką, negali būti pagrindu jam švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Be to, ši aplinkybė jam buvo žinoma ir anksčiau, tačiau nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų padarymo.

Byloje nėra nustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių A. R. turėtų būti švelninama bausmė. Apeliantas nenurodė jokių kitų aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę skiriant bausmes ir parenkant jų rūšis bei nustatant bausmių trukmes. Taigi konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo apeliantui A. R. švelninti bausmę.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.