Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.1.8.3; 1.2.14.1; 1.2.14.3.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7.

2014 m. vasario 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams laisvės atėmimo.

D. Č. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devyniems) mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir D. Č. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas D. Č. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 16 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2013 m. spalio 11 d. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2013 m. spalio 11 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 16 d., apie 15.40 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y. pardavėjai S. Ž. demonstruodamas striukės kišenėje turimą metalinę geležtę, reikalaudamas duoti alkoholio, grasindamas žodžiais „nori aš tave pripjausiu ir pasiimsiu ką norėsiu, aš neturiu ką prarasti“, „tuoj tave prismeigsiu ir pasiimsiu ką noriu“ iš prekybos salės pagrobė 2 vnt. vieno litro talpos plastikinius alaus butelius „Tornado Stiprusis“, kurio vieneto kaina – 3,11 Lt, iš viso pagrobė svetimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už 6,22 Lt.

Be to, D. Č., 2013 m. vasario 16 d., apie 17.30 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), agresyviai nusiteikęs, šaukdamas „papjausiu, sudaužysiu, čia jus patiesiu, aš neturiu ko prarasti“, užsimojęs kumščiu, eidamas link nukentėjusiųjų S. Ž. ir R. P., grasino jas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, tokiais savo veiksmais sudarė nukentėjusiosioms pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Č. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį ir sutrumpinti jam skirtos bausmės laiką.

Skunde nurodo, kad su paskirta bausme nesutinka, nes buvo kaltinamas ir nuteistas už nusikaltimą, kurio neįvykdė. Be to, nurodo, kad jam pateikti kaltinimai pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o byla iškelta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir tai neatitinka tos nusikaltamos veikos, kurią jis įvykdė. Teigia, kad jo padaryta veika turėtų būti laikoma atvira vagyste ir kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Pasak nuteistojo, pagal nukentėjusiosios S. Ž. parodymus, jis grasino kažkokiu smailiu daiktu panašiu į atsuktuvą ir ji labai išsigando. Tačiau, pirminėje apklausoje ji nurodė, kad jis pavogė 2 butelius alaus, o ji bandė išvyti jį (D. Č.) iš parduotuvės ir pasivyti kai jis išėjo iš parduotuvės. Tai, nuteistojo teigimu, neatitinka jos parodymų, nes kai žmogus būna labai išsigandęs, kad su juo gali susidoroti, vistiek vijosi jį. Dėl kažkokios priežasties ji neparašė pareiškimo, kai ryte atvyko apsaugos darbuotojai. Teigia, kad tą dieną, parduotuvėje buvo tris kartus, pirmą kartą nusipirko cigarečių, antrą kartą atėjęs į parduotuvę pardavėjos S. Ž. prašė paskolinti alaus, bet pardavėja pasakė, kad skolon alaus neduos, nes baigiasi pamaina. Tada jai pasakė, kad atnešk alaus ir iš vidinės kišenės išsitraukė piniginę, o jai nuėjus į sandėlį, paėmė vyno butelį iš vitrinos ir užsikišo jį už striukės. Grįžusi pardavėja pasakė, kad jis kažką užsikišęs už striukės, jis atsakė, kad vyną. Ji pasakė, kad vyną padėtų į ten iš kur paėmė, tada tą butelį išsitraukė ir padėjo ant prekystalio, ir dar kartą paprašė duoti alaus į skolą. Tuo metu jai kažkas paskambino ir ji pasilenkė atsiliepti, o jis greitai paėmė šalia stovinčio alaus 2 butelius ir išėjo iš parduotuvės. Taigi, pasak nuteistojo, jokio plėšimo nebuvo, tik vagystė.

Nuteistojo teigimu, trečią kartą į parduotuvę atėjo ir buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad žinodamas, jog nukentėjusioji iškvietė apsaugą, jis niekur nebėgo, o stovėjo ir laukė atvykstančios apsaugos. Žinojo, kad išskyrus pavogto alaus, daugiau nieko blogo nedarė. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad jis buvo apsirengęs juoda odine striuke, nors iš tiesų jis buvo su žalsva striuke. Dėl to jam kyla klausimas, ar nukentėjusioji dėl geležtės ar atsuktuvo, jo nesupainiojo su kitu žmogumi. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ją toje parduotuvėje jau buvo apvogę. Atkreipia dėmesį į tai, kad parduotuvėje yra įrengtos vaizdo kameros, tačiau įrašai iš jų į bylą nebuvo pateikti. Nurodo, kad kratos metu pas jį nebuvo rasta jokių draudžiamų daiktų.

Teigia, kad dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo prisipažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi dėl žodžių išsakytų nukentėjusiajai, kuriuos ji palaikė grasinimu. Prašo suteikti galimybę išeiti į laisvę anksčiau, sukurti šeimą, įsidarbinti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, nes per griežta bausmė tik atitolina nuo pilnaverčio gyvenimo, socialinių ryšių. Per atliktą bausmės laiką (8 mėnesius) viską suprato, taip pat suvokė, kad nusikalto, nuoširdžiai gailisi dėl vagystės, todėl prašo tenkinti jo skundą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis, byloje turi būti surenkama tiek įrodymų, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms daryti. Todėl vien tai, kad nebuvo išreikalauti vaizdo kamerų įrašai, nelaikytina proceso pažeidimu, kadangi D. Č. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų.

Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus BPK normų nepažeidė, padarė teisiškai pagrįstas išvadas atitinkančias byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai D. Č. pripažino kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, paskyrė bausmę, kuri atitinka nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pavojingumą, pobūdį ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuosprendį surašė laikantis nustatytų BPK reikalavimų, todėl priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Č. kelia kaltės ir jo veikos kvalifikavimo klausimą dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo ir jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą baudžiamąją bylą patikrina tiek kiek prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo D. Č. kaltės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. BK 178 ir 180 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos va­gys­tės ir plė­ši­mo nu­si­kal­ti­mų su­dė­tys tu­ri daug ben­drų po­žy­mių (šias nusikalstamas veikas sie­ja tai, kad da­rant jas sve­ti­mas tur­tas yra pa­gro­bia­mas, t. y. ne­tei­sė­tai ir ne­at­ly­gin­ti­nai už­val­do­mas), tačiau esminis jų at­ri­bo­ji­mo kri­te­ri­jus yra nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo bū­das. Kaip va­gys­tė kva­li­fi­kuo­ja­mas slap­tas ar at­vi­ras, ta­čiau tik ne­smur­ti­nis sve­ti­mo tur­to pa­gro­bi­mas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė byla Nr. 2K-488/2011).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-75/2010).

Nagrinėjamu atveju iš nukentėjusios S. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad visų pirma nuteistasis D. Č. siekė pagrobti 2 butelius vyno, tačiau tai jai pastebėjus, pradėjo grąsinti ją pripjauti, nes jis neturi ką prarasti ir tada pasiimti ką norės, demonstravo striukės kišenėje turimą metalinę geležtą ir po šių grasinimų paėmęs 2 butelius alaus pabėgo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis D. Č. tokiu elgesiu realizavo savo sumanymą pagrobti svetimą turtą, o grasindamas pardavėjos atžvilgiu pavartoti smurtą ir demonstruodamas striukėje turimą geležtę siekė išvengti pardavėjos pasipriešinimo ir jos galimybės atimti iš jo grobiamą turtą (2 butelius alaus), ir šie veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumą, todėl konstatuojama, kad nuteistojo D. Č. veiksmai teisėtai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jo veikos kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 ar 2 dalį nėra pagrindo. Nors nuteistasis neigia grasinęs metaline geležte nukentėjusiajai S. Ž. ir pas jį asmens kratos metu nebuvo rasta jokių aštrių metalinių daiktų, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiosios S. Ž. parodymais, nukentėjusiosios R. P., liudytojų V. A., V. P., S. Ž. nurodytų aplinkybių, kad D. Č. grasino nukentėjusiajai S. Ž. metaline geležte, teigdamas, kad gali ją papjauti ar kitaip sužaloti, dėl ko nukentėjusioji S. Ž. labai išsigando. Iš nukentėjusiosios S. Ž. duotų parodymų matyti, kad ji D. Č. nesivijo, o tik išėjusi prie durų stebėjo į kurią pusę jis nubėgo ir apie tai pranešė atvykusiems apsaugos darbuotojams. Nukentėjusioji S. Ž. duodama parodymus apibūdino ją užpuolusio asmens bruožus, taip pat atpažino D. Č. jam atėjus į parduotuvę, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusioji S. Ž. D. Č. galėjo sumaišyti su kitu asmeniu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios S. Ž. parodymais, kuriuos patvirtina nukentėjusiosios R. P., liudytojų V. A., V. P., S. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu metu duoti parodymai, kurie buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu. Tai, kad nukentėjusioji S. Ž. papildomų apklausų metu nurodė tikslesnes įvykio aplinkybes nei pirmosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu paaiškintina tuo, kad nukentėjusioji po įvykio buvo labai išsigandusi ir susijaudinusi, dėl patirto streso galėjo neprisiminti visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Dėl bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. Č. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmes nuteistajam, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skirdamas bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, t. y. D. Č. padarė vieną apysunkį ir vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 3, 4 d.), padarė nusikaltimus praėjus labai trumpam laikui po to, kai baigė atlikti laisvės atėmimo bausmę, neišnykus teistumui, kad charakterizuojamas patenkinamai, nedirba, neregistruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka.

Ir nors nuteistasis D. Č. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, nes nori sukurti šeimą, įsidarbinti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, o per griežta bausmė tik atitolina nuo pilnaverčio gyvenimo, socialinių ryšių. Teigia, jog per atliktą bausmės laiką (8 mėnesius) viską suprato, suprato, kad nusikalto, nuoširdžiai gailisi dėl vagystės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima pakeisti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone tai, kad nuteistasis D. Č. nusikaltimus padarė nepraėjus nei 10 dienų po to, kai jis buvo paleistas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų atlikęs laisvės atėmimo bausmę, padarė naujus tyčinius nusikaltimus, rodo, kad nuteistasis iš jam skirtos laisvės atėmimo bausmės atitinkamų išvadų nepadarė ir toliau daro nusikalstamas veikas. Kadangi D. Č. naujus tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus teismui, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikomas recidyvistu. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jo asmenybę, kad teistas 4 kartus, baustas administracine tvarka, nedirba, neregistruotas darbo biržoje, charakterizuojamas patenkinamai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. Č. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skirta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios nėra per griežtos, kadangi yra švelnesnės už laisvės atėmimo bausmės vidurkius, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, kuris yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų ir BK 145 striapsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse numatytomis taisyklėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam skirta galutinė subendrinta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą.