- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-1708-657/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13842-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- A. P.
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. S. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės A. P. 2 000,00 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 2 000,00 Eur atsakovei A. P. pardavė transporto priemonę AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šalys iki sandorio sudarymo kurį laiką kartu gyveno, šiuo automobiliu naudojosi atsakovė, todėl ieškovas pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė negavęs pinigų, o atsakovė sakė, kad jai būtinai reikia persiregistruoti automobilį. Po sutarties pasirašymo automobilis buvo perduotas atsakovei, kuri žadėjo pinigus ieškovui pervesti pavedimu per savaitę. Šalys susitarė, kad gavęs pinigus ieškovas internetu išregistruos automobilį VĮ „Regitra“, tačiau atsakovė iki šiol nesumokėjo sutartyje numatytos automobilio kainos.
3. Atsakovė A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad kurį laiką jie su ieškovu kartu gyveno, automobilis buvo įsigytas bendromis lėšomis, poros bendriems poreikiams tenkinti. Ieškovas prie automobilio įsigijimo prisidėjo 1 450,00 Eur suma, todėl transporto priemonė, jo reikalavimu, buvo įregistruota jo vardu. Faktiškai automobilis buvo eksploatuojamas ir prižiūrimas atsakovės, kuri padengė ir didžiąją dalį transporto priemonės įsigijimo kainos – 1 700,00 Eur. Šalims nutraukus bendrą gyvenimą, jos susitarė, kad atsakovė iš ieškovo automobilį nupirks už 2 000,00 Eur. Atsakovė reikiamą sumą pasiskolino iš savo tėvo. 2016 m. gegužės 27 d. šalys sudarė sutartį, atsakovė atsiskaitė su ieškovu, o išregistruoti automobilį ieškovas pažadėjo kitą dieną, kadangi sutarties sudarymo metu – 18.30 val. VĮ „Regitra“ jau nebedirbo. Tačiau po sandorio sudarymo, tą patį vakarą ieškovas paskambinęs pranešė, kad jis to nebedarys. Jų su ieškovu santykiai yra įtempti, ieškovas jai keršija, todėl ir teigia, kad pinigų už automobilį negavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas valstybei.
5. Teismas nurodė, kad liudytoja D. F. paaiškino, kad paties sutarties sudarymo fakto nematė. Ieškovas grįžęs į automobilį parsinešė pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau rankose pinigų neturėjo. Važiuojant ieškovas pasakė, kad atsakovė jam pinigus perves vėliau į sąskaitą. Liudytojas V. P. paaiškino, kad davė dukrai 2 000,00 Eur automobiliui išsipirkti iš atsakovo. Vėliau atsakovė jam minėjo, kad pinigus jam atidavė, sutartį pasirašė. Liudytoja atsakovės dukra K. P. paaiškino, kad matė, kaip 2016 m. gegužės 27 d. mama išėjo iš namų pasirašyti automobilio pirkimo – pardavimo sutarties, išeidama išsinešė pinigus, kuriuos mamai davė senelis. Mama grįžo su pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartimi, pinigų neparsinešė. Nei ieškovas, nei atsakovė neneigia, kad automobiliu naudojosi atsakovė, transporto priemonės faktinis perdavimas atsakovei yra įvykęs, ji turi automobilio dokumentus, atsakovė automobiliu naudojosi kaip savu, jį prižiūri. Byloje nėra ginčo, kad sandoris yra įvykęs, šalys transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų. Šalys pripažįsta, kad automobilio dokumentai yra perduoti atsakovei, todėl laikytina, kad ieškovas yra įvykdęs CK 6.318 straipsnio 1 dalyje nustatytą prievolę. Kadangi šalių sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyta konkreti pinigų sumokėjimo vieta ir laikas, nei pinigų sumokėjimo būdas, šalys pripažįsta, kad automobiliu naudojosi ir juo disponavo atsakovė, laikytina, kad ji pinigus už automobilį ieškovui sumokėjo sutarties pasirašymo metu. Tai, kad automobilis vis dar yra registruotas ieškovo vardu ir jis iki šiol jo neišregistravo, nepaneigia fakto, kad sudarius sutartį jis perėjo atsakovės nuosavybėn. Jokių kitokių įrodymų, išskyrus 2016 m. gegužės 27 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė, abu savo nurodytas aplinkybes įrodinėjo liudytojų parodymais. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai bei šalių paaiškinimai nepagrindžia ieškovo nurodytųjų aplinkybių, kad jis pinigų už parduotą automobilį nėra gavęs, todėl ieškinys atmestinas. Ieškinį atmetus, iš ieškovo Valstybei priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 110,01 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniame skunde ieškovas L. S. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, netinkamai aiškino šalių sudarytos automobilio pirkimo – pardavimo sutarties turinį, nepagrįstai prioritetą teikė lingvistiniam sutarties aiškinimui, netinkamai įvertino vidinę šalių valią sudarant sutartį, jų elgesį iki ir po sutarties sudarymo. Netinkamai ir pažodžiui aiškindamas CK 6.314 straipsnio 2 dalies nuostatą bei daikto perdavimą pirkėjui sutapatindamas su sutartyje nurodytos kainos už perduodamą daiktą sumokėjimu, padarė nepagrįstą išvadą, jog sutartyje nurodyta 2 000,00 Eur suma už parduodamą automobilį buvo sumokėta sutarties sudarymo metu, preziumuodamas, jog šiame straipsnyje numatyta pirkėjo pareiga buvo įvykdyta tinkamai. Vien sutarties sudarymo faktas ir jame nurodyta perkamo – parduodamo daikto kaina, nesant specialių formuluočių ar sąlygų dėl paties pinigų sumokėjimo fakto, neįrodo tinkamo sutarties įvykdymo. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
1.2. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė, jog pirkimo – pardavimo sutartis nėra nuginčyta ir nė viena sutarties šalių sutarties nutraukti nepageidavo. Atsakovė nurodė, jog už transporto priemonę mokėjo grynaisiais pinigais, tačiau be savo paaiškinimų ir subjektyvių liudytojų paaiškinimų, kurie nematė paties pinigų perdavimo fakto, nepateikė jokių kitų objektyvių šią aplinkybę įrodančių duomenų. Teismas iš esmės visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, ir visiškai nepasisakė ir nevertino ieškovo paaiškinimų, kuriuos iš dalies patvirtino liudytoja D. F., jog automobilis vis dar yra registruotas ieškovo vardu bei aplinkybes, kodėl tai nebuvo padaryta. Teismas automobilio registracijos faktą šiuo atveju aiškino tik nuosavybės klausimo kontekste ir neatsižvelgė, jog atsakovės liudytojai – artimi giminaičiai negalėjo nurodyti, nei kiek, nei kaip pinigai buvo perduoti ar (ir) apskritai buvo sumokėti, jų paaiškinimai buvo subjektyvūs.
Atsiliepimas
7. Atsakovė A. P. atstovaujama advokatės Kristinos Česnauskienės atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
8. Atsiliepime nurodė, kad teismas tinkamai vertino pirkimo – pardavimo sutarties turinį. Ieškovas neįvardina jokių konkrečių aplinkybių, įrodančių kitokią, nei nustatyta Kauno apylinkės teismo sprendimu, šalių valią, nenurodo, kokio konkrečiai šalių elgesio sutarties atžvilgiu teismas neįvertino. Kauno apylinkės teismo sprendime įvertinti visi liudytojų parodymai, šalių paaiškinimai, kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė standartinę, viešoje erdvėje esančią, transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Šioje sutartyje nėra nustatytas nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momentas, o tuo labiau sąlyga, kad nuosavybės teisė daikto įgijėjui pereis tik po to, kai jis tam tikromis sąlygomis sumokės daikto kainą. A. P. nepertraukiamai naudojasi transporto priemone nuo jos įsigijimo, apmoka visas jos eksploatavimo išlaidas, ir yra įgijusi nuosavybės teisę į transporto priemonę nuo sutarties sudarymo momento.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat savo iniciatyva patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
10. Nustatyta, kad ieškovas L. S. ir atsakovė A. P. 2016 m. gegužės 27 d. 18.30 val. sudarė įprastinę transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas už 2 000,00 Eur pardavė atsakovei automobilį Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
11. Taigi, šalių teisiniams santykiams taikytinos CK XXIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios pirkimą – pardavimą. Minėtame skyriuje yra nustatytos pažeistų sutartinių teisinių santykių gynimo priemonės, kuriomis gali naudotis pardavėjas ir pirkėjas, kai viena ar kita šalis pažeidžia pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas. Pagal CK 6.314 straipsnio 5 dalį, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. Pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį, jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo.
12. Ieškovas, sutarties neatsisakė, neprašė išreikalauti automobilį iš pirkėjos, o naudodamasis viena aukščiau išvardinta savo galimai pažeistų teisių gynimo priemone (CK 6.314 str. 5 d.) prašė priteisti jam nesumokėtą automobilio pardavimo kainą.
13. Byloje nėra ginčo, jog buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kad automobilis buvo perduotas ir juo naudojasi pirkėja A. P., kad ši sutartis kartu yra transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktas. Taigi pagrindinis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl to, ar pirkėja A. P. sumokėjo už perkamą automobilį.
14. Sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73 str., 1.74 str.), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 1 d.).
15. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinę sutartį. Sutartyje nėra nurodytas pinigų sumokėjimo terminas ar faktas, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys buvo numatę sudarydami sutartį.
16. Kaip jau minėta šalys aplinkybės dėl rašytinės automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo neginčijo. Aiškinantis šalių tarpusavio prievolinius teisinius santykius, atsižvelgiama į šalių paaiškinimus, byloje esančius netiesioginius rašytinius įrodymus (CK 6.193 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, susiklosčiusias aplinkybes bei šalių argumentus, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad atsakovė neapmokėjimo už perkamą automobilį sutarties sudarymo dieną.
17. Teisėjų kolegija iš esmės tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria, nes CK 6.314 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.
18. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).
19. Byloje nėra ginčo dėl to, jog automobiliu naudojosi ir naudojasi atsakovė, kad ji turi daiktą ir visus dokumentus, t. y. daiktas yra perduotas atsakovei. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog šalys susitarė, jog pinigai už parduodamą automobilį bus pervedami į ieškovo sąskaitą. Visi byloje esantys duomenys turi būti vertinami kartu, todėl kiekvieno dokumento įrodomąją galią gali patvirtinti ar paneigti kiti byloje esantys dokumentai ar duomenys. Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog šalys sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Liudytojas V. P. tvirtino, jog skolino atsakovei pinigų automobilio pirkimui, liudytoja K. P. patvirtino, jog žinojo, kad pinigų automobilio pirkimui davė senelis. Šių liudytojų parodymai nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, kaip ir liudytojos D. F. parodymais, kuri nematė paties sutarties sudarymo fakto nematė, tik teigė, jog ieškovas parsinešė pirkimo – pardavimo sutartį, bet pinigų rankose neturėjo. Taigi, nesant neginčijamų įrodymų, ieškovo teiginiai, jog pinigai už parduodamą automobilį nebuvo sumokėti sutarties sudarymo metu, laikytini neįrodytais.
20. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
21. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, savo išvadas padarė įvertinęs visų surinktų byloje įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 str.), todėl keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
22. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, kurias sudaro išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, taip pat atsižvelgiant į pateiktą 2017 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. NTP-7-6373 Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, valstybei iš ieškovo priteistina 63,69 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 63,69 Eur (šešiasdešimt tris eurus 69 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. (Ši suma turi būti sumokėta jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.