- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-571-163/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01281-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Aušra Maškevičienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- L. J. K.
- Atsakovas
- D. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-571-163/2015
2015 m. gegužės 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. J. K. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. K. ieškinį atsakovams D. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, praleisto termino atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodo, kad 1997-05-16 ieškovė dovanų sutartimi atsakovui padovanojo gyvenamąjį namą, unikalus (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), Pryšmančių k., Kretingos r. Sutartis buvo patvirtinta notaro. Namas yra 0,6113 ha dydžio žemės sklype, kurį atsakovas nusipirko 1999-03-16 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi. Prieš sudarant dovanojimo sutartį, ieškovės sveikata buvo silpna, atsakovas, kuris yra jos sūnus, žadėjo rūpintis ja, jos sveikata, teikti visokeriopą pagalbą ir priežiūrą, asmeninę paramą, padėti ūkyje, buityje, prižiūrėti namus, todėl ieškovė ir padovanojo savo sūnui gyvenamąjį namą. Atsakovas pasirašė priesaiką-pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojo vykdyti jos valią, niekam turto neperleisti ir jos nenuskriausti. Ji liko gyventi tame name, tačiau sūnus nevykdė savo pasižadėjimo. Remiantis CK 6.472 str. 1 d., dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo sutarties panaikinimo, jeigu apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerkiami geros moralės požiūriu.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutinka, reikalavimai yra nepagrįsti. Atsakovas, gyvendamas kitame mieste, nuolatos padėjo ieškovei ūkio darbuose, ja rūpinosi. Po to, kai ieškovė susitaikė su dukromis, prasidėjo nesutarimai su atsakovu. Atsakovas toliau stengiasi padėti ieškovei, ja rūpintis, bet ieškovė su juo nebendrauja, atsisako bet kokios jo pagalbos. 2000 metais atsakovas savo lėšomis pašalino nuo medžių šakas, kad šios negadintų stogo konstrukcijos. Pablogėjus ieškovės sveikatai, atsakovas siūlė ieškovei parduoti namą ir jai nupirkti butą jos pasirinktoje vietoje. Ieškovė kategoriškai atsisakė tai daryti. Namas yra senas, todėl jį remontuoti yra ekonomiškai netikslinga. Ieškovė prašo pripažinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir nurodo, kad ji buvo sudaryta jai nežinant. Be to, ieškovė prašo atnaujinti praleistą terminą dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo. Toks prašymas yra taip pat nepagrįstas, nes ieškovė jau 1999 metais žinojo apie žemės sklypo pirkimą.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad reikalavimas dėl dovanojimo sutarties panaikinimo yra teismo diskrecija ir jis įvertins sandorio teisėtumą, ar apdovanotojo veiksmai gali būti laikomi griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Dėl reikalavimo pripažinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir restitucijos taikymo trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovė klaidingai nurodo faktines aplinkybes ir argumentus. Prašo ieškinio dalį dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmesti kaip nepagrįstą.
Kretingos rajono apylinkės teismas 2014-11-28 nusprendė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Neatnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas sprendė, jog tikėtina, kad ieškovė dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės, kitų asmenų įtakos atsisako atsakovo pagalbos ir paramos. Atsakovas, būdamas savininku, nesiėmė jokių veiksmų, jų nederino su ieškove. Visos bylos aplinkybės rodo, kad atsakovas neatliko jokių veiksmų, kurie būtų smerktini geros moralės požiūriu, stengėsi vykdyti savo, kaip sūnaus, pareigas motinai, nori jas atlikti toliau, bet pati ieškovė atsisako priimti paramą ir pagalbą. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo bylos duomenimis nėra nustatyta, kad sandoris būtų sudarytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, todėl ieškovės reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Ieškovė prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad 1998-02-04 ieškovė pranešė apie sutikimą perleisti sumokėtas sumas už namų valdos žemės sklypą, kuris yra patvirtintas notariškai, ir teismas sprendžia, kad ji nuo tada žinojo, kad su atsakovu bus sudaryta namų valdos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantė teigia, kad teismas klaidingai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl atsakovo veiksmų sužalojant nekilnojamąjį turtą, taip pat atsakovas melagingai nurodė, kad buvo dėtos pastangos įvesti vandentiekį, tačiau ieškovė atsisakė, kadangi vandentiekio įvedimui reikia savininko – atsakovo, o ne ieškovės – dovanotojos sutikimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo parašu patvirtintos priesaikos apeliantei bei atsisakė iškviesti liudyti apeliantės dukras šioje byloje, galinčias pateikti svarių įrodymų, siekiant visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Taip pat apeliantė teigia, kad atsakovas su ja elgiasi itin nepagarbiai, vartoja moralės požiūriu netoleruotinus žodžius prieš ieškovę, todėl dovanojimo sutartis turi būti panaikinta CK 6.472 straipsnio pagrindu. Apeliantė taip pat teigia, kad teismas netinkamai vertino ir tyrė įrodymus, susijusius su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimu ir restitucijos taikymu, senaties termino atnaujinimu.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau tekste – NŽT prie ŽŪM) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi rašytiniais įrodymais byloje įrodyta, kad apeliantė pirkimo–pardavimo sutartimi nusipirko ginčytinus statinius.
Atsakovas D. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad namo būklė yra labai prasta dėl jo amžiaus, o ne dėl atsakovo tyčinių veiksmų. Taip pat teigia, kad atsakovė dėl silpnos sveikatos gali būti veikiama kitų asmenų. Atsakovas nurodo, jog nesiėmė jokių veiksmų, galinčių pakenkti ar įžeisti jo motiną – apeliantę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantė apeliaciniu skundu prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis ieškovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.
Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.
Byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, praleisto termino atnaujinimo. Ieškovė ieškiniu prašė panaikinti dovanojimo sutartį bei pripažinti žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Atsakovas su ieškiniu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
Dėl dovanojimo sutarties panaikinimo
CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Apeliantė nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad namo remontas yra netikslingas, o prasta namo būklė atsirado ne dėl atsakovo kaltės veiksmų, o dėl gyvenamojo namo amžiaus. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, galinčių aptvirtinti, kad atsakovas siūlė apeliantei nupirkti butą pasirinktoje vietoje. Be to, atsakovo teiginiai, kad apeliantė atsisakė įvesti vandentiekį, yra nepagrįsti, kadangi vandentiekio įvedimui reikia namo savininko – atsakovo, sutikimo, o ne apeliantės, gyvenančios ginčijamame name. Taip pat atsakovas nesilaiko duotos priesaikos ja rūpintis ir paremti bei nepagarbiai elgiasi su apeliante, todėl tokie veiksmai smerktini geros moralės požiūriu.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad nesutarimai su motina prasidėjo 2007 m., kai ieškovė susitaikė su savo dukterimis. Taip pat atsakovas dėjo visas pastangas padėti ieškovei visuose ūkio darbuose, tačiau ji atsisako. Be to, atsakovas nurodo, kad logiškai nepagrįstas yra ieškovės teiginys, jog atsakovas ja nesirūpina nuo tos dienos, kai jam buvo padovanotas nekilnojamasis turtas, kadangi tokiu atveju ieškovė galėjo imtis aktyvių veiksmų panaikinti sandorį, o ne praėjus 15 metų. Atsakovas nurodo, jog ieškovės teiginiai yra nepagrįsti, kaltinant atsakovą dėl namo būklės pablogėjimo, kadangi namas statytas 1880 metais ir nebuvo kapitališkai rekonstruotas, todėl jo susidėvėjimas yra natūralus procesas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant užtikrinti viešąjį interesą, atitinkantį civilinių santykių stabilumą ir civilinės atsakomybės priemonių taikymo adekvatumą, bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį. CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis. Šiuo aspektu reikšmingais gali būti pripažįstami duomenys, ar neigiamai vertintinus veiksmus apdovanotasis atliko vien savo iniciatyva, ar kitam asmeniui juos išprovokavus, ar šių veiksmų neigiamų padarinių buvo sąmoningai siekiama ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai aiškino geros moralės sąvoką ir nepagrįstai netaikė CK 6.472 straipsnio 1 dalies, nes neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovo griežtai geros moralės požiūriu smerktinu elgesiu. Apeliantės teigimu, atsakovas jo negerbia, vartoja psichologinį smurtą, tai taip pat yra geros moralės požiūriu smerktini veiksmai. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingų faktų, kad apeliantės sūnus pasikėsino į dovanotojos ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Taip pat vertinant pastato būklę, aplinkybę, kad pastatas nebuvo kapitališkai rekonstruotas nuo jo pastatymo datos – 1880 metų, negalima objektyviai teigti, kad būtent medžio šakų, kabojusių virš namo stogo, pašalinimas yra vienintelė priežastis, dėl ko namas yra itin prastos būklės. Apeliantės nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti jos sūnaus veiksmus prieštaraujančiais gerai moralei ir sudarančiais pagrindą naikinti dovanojimą. Pirmosios instancijos teismas teisėtai sprendė, kad šalių nesutarimai dėl remonto ir kitais klausimais negali būti pripažinti veiksmais, griežtai smerktinais moralės požiūriu, ir neatitinka pirmiau nurodyto išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.
Dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Apeliantė teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė davė notariškai patvirtintą sutikimą užskaityti jos sumokėtas išmokas atsakovui, kai atsakovas sudarė namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę ištiri ieškovės rašyseną, pasirašant ginčytinus dokumentus.
NŽT prie ŽŪM teigia, kad rašytiniais įrodymais byloje įrodyta, kad apeliantė perleido atsakovui namų valdos žemę, sumokėtas valstybės vienkartines išmokas, todėl skunde nurodytas argumentas, kad žemės sklypas perduotas jai nežinant yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės aktas yra viena iš įrodymų rūšių ir pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma, ji vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus dėl ekspertizės skyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).
Vertinant pirmosios instancijos teismo atsisakymą skirti ekspertizę, atsižvelgtina į tai, kad byloje buvo pateikta pakankamai kitų oficialių rašytinių įrodymų, kuriais remiantis galima išspręsti klausimą iš esmės, todėl ekspertizės skyrimas, kaip papildomų įrodymų pateikimas, nėra būtinas. Byloje nustatyta, kad ieškovė 1998-02-04 pateikė tuometiniam Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui prašymą, kuriuo prašė įskaityti sumokėtus už namų valdą Pryšmančių k., Kretingos r., 189,34 Lt atsakovui, kuris pirko namų valdą. Šis prašymas patvirtintas notaro. 1999-03-16 buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovui buvo parduota 0,6113 ha dydžio namų valda Pryšmančių k., Kretingos r. Atsakovas, gavęs dovaną, sudarė namų valdos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovė davė notariškai patvirtintą sutikimą įskaityti jos sumokėtas išmokas atsakovui. Atsakovas buvo statinių, esančių namų valdos žemės sklype, savininkas ir tuometinė Klaipėdos apskrities viršininko administracija sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Vertinant šių rašytinių įrodymų visetą, kad buvo pateiktas ne vienas dokumentas su ieškovės parašais bei jų notariniais patvirtinimais, konstatuotina, kad ekspertizės skyrimas yra netikslingas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius byloje, visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir duomenis, susijusius su byla, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą šioje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti nepakeistą Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-11-28 sprendimą.