Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 2 dalies pagrindu, į P. V. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo terminas nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d.

T. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsniu T. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams bei paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: 1) 100 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį; nustatytas 6 mėnesių paskirtų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų atlikimo termimas; 2) 12 mėnesių elgesio apribojimas, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse bei uždraudžiant be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Lietuvos Respublikos 66 straipsnio 2 dalies pagrindu į T. Č. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo terminas nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 27 d.

A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį,, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš P. V. ir T. Č. solidariai nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. V. naudai priteista 8 603,48 Lt (2491,74 EUR) turtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt (14 481 EUR) neturtinės žalos atlyginimo, civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 6 512,32 Lt (1 886 EUR) turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo P. V. ir T. Č. valstybės naudai priteista 1116,68 Lt (323 EUR) antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, bendrininkaudamas su T. Č., tyčia nužudė D. V., t. y. P. V., 2012 m. liepos 15 d., laikotarpyje tarp 17.10 val. ir 19.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kelyje Paširvintys - Juodiškiai - Giedraičiai, Širvintų r., Motiejūnų I k., bendrininkaudamas su T. Č., pasivijo keliu dviračiu į Motiejūnų I kaimą važiuojantį D. V. ir vieną kartą tyčia ranka sudavė jam į galvą, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės. P. V., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir bendrininkaudamas su T. Č., pastarajam koja tyčia spyrus ne mažiau kaip tris kartus gulinčiam D. V. į kairį šoną, jis (P. V.) tuo pačiu metu tyčia koja spyrė gulinčiam D. V. ne mažiau kaip du kartus į kairį šoną ir ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, po ko D. V. buvo paliktas gulėti. Tą pačią dieną apie 21 val., sumuštam D. V. atvažiavus prie upės „Širvinta“ šalia Gavėnių k., Širvintų r., T. Č., toliau tęsdamas su P. V. pradėtą nusikalstamą veiką, vieną kartą tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam D. V. į galvą, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės, tokiu būdu nukentėjusiajam padarydamas poodines kraujosruvas dešiniajame bei kairiajame žaste, dešinėje plaštakoje, krūtinės ląstos kairėje, galvos sumušimą - kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu dešiniajame galvos smegenų sferiniame paviršiuje, intrasmegeninę kraujosruvą galvos smegenų dešinėje su pratrūkimu į dešinį skilvelį, skystu krauju ir kraujo krešuliais smegenų skilveliuose, kas kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu, tai komplikavosi D. V. galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju ir galvos smegenų pabrinkimu, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, dėl ko nukentėjusysis mirė ligoninėje 2012-07-18, 23.08 val.

T. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis tyčia, bendrininkaudamas su P. V., nužudė D. V. t. y., T. Č. 2012 m. liepos 15 d., laikotarpyje tarp 17.10 val. ir 19.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas kelyje Paširvintys-Juodiškiai-Giedraičiai, Širvintų r., Motiejūnų I k., bendrininkaudamas su nuo alkoholio apsvaigusiu P. V., pasivijo keliu dviračiu į Motiejūnų I kaimą važiuojantį D. V., kuriam P. V. vieną kartą tyčia ranka sudavė į galvą, dėl ko D. V. nukrito ant žemės, T. Č. gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam D. V. koja tyčia spyrė ne mažiau kaip tris kartus į kairį šoną, o P. V. tuo pačiu metu tyčia koja spyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į kairį šoną ir ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, po ko D. V. buvo paliktas gulėti. Tą pačią dieną apie 21.00 val., sumuštam D. V. atvažiavus prie upės „Širvinta“ šalia Gavėnių k., Širvintų r., T. Č., toliau tęsdamas su P. V. pradėtą nusikalstamą veiką, vieną kartą ranka tyčia sudavė nukentėjusiajam D. V. į galvą, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės, tuo nukentėjusiajam padarydamas poodines kraujosruvas dešiniajame bei kairiajame žaste, dešinėje plaštakoje, krūtinės ląstos kairėje, galvos sumušimą kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu dešiniajame galvos smegenų sferiniame paviršiuje, intrasmegeninę kraujosruvą galvos smegenų dešinėje su pratrūkimu į dešinį skilvelį, skystu krauju ir kraujo krešuliais smegenų skilveliuose, kas kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu, tai komplikavosi D. V. galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju ir galvos smegenų pabrinkimu, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, dėl ko nukentėjusysis mirė ligoninėje 2012-07-18, 23.08 val.

A. M. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. tuo, kad smurtaudamas sukėlė D. V. fizinį skausmą: t. y., jis, 2012 m. liepos 15 d. apie 16.00 val., būdamas aikštelėje prie L. S. PĮ parduotuvės Širvintų r., Širvintų sen., Motiejūnų I k., asmeninio konflikto su D. V. metu, tyčia ranka sudavė jam vieną kartą į kairį veido skruostą ir tokiais veiksmais D. V. sukėlė fizinį skausmą.

Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį bei iš dalies atlikti įrodymų tyrimą, paskiriant teismo medicininę ekspertizę, siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus bei išsamiau išnagrinėti D. V. nužudymo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Iš byloje esančių specialisto išvadų duomenų, patikslintų teismo medicinos eksperto S. L. pirmosios instancijos teismo posėdyje, matyti, kad nukentėjusysis mirė nuo mažiausiai dviejų traumuojančių jo galvą poveikių, vienas kurių buvo padarytas apie 18-19 val., smūgiuojant rankomis ir kojomis. Nuteistasis T. Č. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad 18-19 val. D. V. galvą sumušė P. V. (IV b. t., 136-140 l.). Nuteistasis P. V., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje, neigė šį faktą, tačiau apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad konflikto, kuris vyko netoli Motiejūnų, metu smogė nukentėjusiajam kumščiu į galvą (II b. t., 66-67 l.). P. V., apklausiamas policijos pareigūnų, taip pat nurodė, kad smogė nukentėjusiajam į galvą (II b. t., 61-63 l.). P. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo tyrėjui), sutampa su pirmiau nurodytais T. Č. parodymais. Nors ikiteisminio tyrimo tyrėjui duoti kaltinamojo parodymai nėra įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme, tačiau jie yra reikšmingi, vertinant patikimumą parodymų, kuriuos kaltinamasis davė, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis P. V. iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje nuosekliai tvirtino, jog sudavė į nukentėjusiojo galvą, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neigė šį faktą, galima daryti išvadą, kad P. V. parodymai, duoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, yra nepatikimi. Aukščiau paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pirmasis D. V. galvos traumavimas buvo padarytas P. V., dėl šios traumos trūko kraujagyslė nukentėjusiojo galvoje. Būtent, ši trauma sudarė sąlygas kraujui išsilieti, t. y. buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Liudytojai A. A., L. V., N. Č., A. R., D. T. ir A. J. bei pats nuteistasis T. Č. parodė, kad T. Č. sudavė 2012 m. liepos 15 d. apie 21.00 val. vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, jiems būnant prie upės, po to, kai nukentėjusysis sudavė T. Č. kumščiu į krūtinę, dėl nurodyto nuteistojo suduoto smūgio nukentėjusysis griuvo ant žemės. Bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad antra nukentėjusiojo D. V. galvos trauma, turėjusi reikšmės jo mirčiai, buvo padaryta T. Č. sudavus D. V. į galvos sritį.

Aukščiau paminėtų įrodymų visetas patvirtina, kad, būtent, P. V. ir T. Č. suduoti smūgiai buvo būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, suduoti smūgiai dėsningai sukėlė D. V. mirtį ir buvo jos priežastis, todėl nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmetamas.

P. V. bausmė paskirta, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų, todėl nėra pagrindo jos švelninti.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį T. Č. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, nuteisė jį 5 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidėdamas 3 metams bei paskirdamas nurodytam nuteistajam kelias auklėjamojo poveikio priemones (Lietuvos Respublikos BK 92 str.).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam T. Č. bausmė yra per švelni, o jos vykdymo atidėjimas prieštarauja teisingumo principui bei neužtikrina bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą. Prokuroras grindžia šią nuomonę padarytos veikos ir nuteistojo T. Č. asmenybės pavojingumu.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus nustato Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus normos. Lietuvos Respublikos BK 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK XI skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų.

Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymo nuteistajam T. Č., vadovavosi Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus („Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“) nuostatomis, kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu T. Č. buvo nepilnametis. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde neginčijo, kad nagrinėjant klausimą dėl T. Č. baudžiamosios atsakomybės, turi būti taikomos ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus nuostatos, tačiau, prokuroro teigimu, T. Č. paskirta bausmė yra per švelni, šios bausmės vykdymo atidėjimas prieštarauja teisingumo principui ir neužtikrinta bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.

Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus normomis. Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d.).

Sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės priemonių parinkimo nepilnamečiui, prioritetas turi būti teikiamas nepilnamečio pataisymui, neizoliuojant jo nuo visuomenės, t. y. paskiriant auklėjamojo poveikio priemones, kontroliuojant nepilnamečio elgesį, sulaikant jį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei palaipsniui pripratinant jį prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo, tokiu būdu prisidedant prie jo pilnavertės asmenybės ugdymo. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nepilnamečiui turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), kuria siekiama paveikti nusikaltusį asmenį. Skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d.). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų (Lietuvos Respublikos BK 90 str. 5 d.). Remiantis nurodytomis Lietuvos Respublikos BK normomis, nepilnamečiui pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 3 metų 6 mėnesių iki 10 metų.

Byloje nustatyta, kad T. Č., nužudydamas D. V. bendrais su nuteistuoju P. V. veiksmais, padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkų nusikalstamų veikų kategorijai, kurio pasekmės yra nepataisomos, nukentėjusiojo D. V. nužudymas vertintinas kaip labai pavojinga nusikalstama veika. Tačiau, svarstant klausimą dėl bausmės paskyrimo T. Č., būtina atsižvelgti ne tik į padarytos veikos, bet ir į kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį. T. Č. iki nurodytos nusikalstamos veikos padarymo mokėsi Širvintų rajono Zibalų pagrindinėje mokykloje, kurioje buvo charakterizuojamas labai teigiamai, nurodant, kad visus 10 mokymosi metų labai gerai lankė mokyklą, buvo komunikabilus, draugiškas, sportiškas, pamokų metu buvo susikaupęs, drausmingas, visada stengėsi gauti aukštesnį įvertinimą, aktyviai sportavo, nuo pradinių klasių atstovavo mokyklai įvairiose rajono ir sporto varžybose, buvo mokyklos krepšinio ir futbolo komandų lyderis, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, vienerius metus jis buvo mokyklos tarybos narys ir klasės seniūnas, visas vasaras aktyviai dalyvaudavo skautų stovyklose, padėdavo organizuoti veiklą (IV b. t., 174 l.). Iš Širvintų L. S.-Gucevičiaus gimnazijos charakteristikos matyti, kad T. Č. vertinamas kaip draugiškas, paslaugus, gerai sutariantis su klasės draugais, pripažįstantis savo klaidas, noriai dalyvaujantis klasės ir gimnazijos renginiuose, lanko neformaliojo švietimo užsiėmimą – pramoginius šokius, laisvalaikiu mėgsta sportuoti, polinkio į žalingus įpročius nepastebėta, T. Č. nėra padaręs teisės pažeidimų gimnazijoje (IV b. t., 169 l.). Iš 2014 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų Profesinio rengimo centro pažymos matyti, kad T. Č. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. priimtas mokytis šioje įstaigoje dieniniame skyriuje, pagal profesinio mokymo programą (IV b. t., 175 l.). T. Č. paaiškinimais (kurie nėra paneigti byloje esančių įrodymų), jis nevartoja alkoholinių gėrimų, yra įrengęs savo kambarį pagal sporto salės pavyzdį, gyvena sveiką gyvenimo būdą. T. Č. iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos nebuvo baudžiamas nei administracine (III b. t., 78 l.), nei baudžiamąja tvarka, kas įrodo, kad šis asmuo nėra linkęs pažeisti įstatymo saugomas vertybes.

T. Č. mušė nukentėjusįjį D. V., du kartus: pirmą kartą – sudavęs ne mažiau trijų smūgių koja į kairįjį šoną 2012 m. liepos 15 d., apie 17.10-19.00 val. kelyje Paširvintys-Juodiškiai-Giedraičiai, antrą kartą – tą pačią dieną apie 21.00 val. prie upės „Širvinta“ sudavė vieną smūgį ranka į nukentėjusiojo galvos sritį. Tačiau, vertinant šiuos nuteistojo veiksmus, būtina atsižvelgti į suduotų smūgių lokalizaciją bei intensyvumą. T. Č. iš viso sudavė ne mažiau nei keturis smūgius nukentėjusiajam dviejų konfliktų metu: į kairį šoną – tris kartus, į galvos sritį – vieną kartą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, T. Č. veika buvo atsitiktinė, padaryta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ir šie veiksmai nerodo jo ypatingo pavojingumo. Be to, liudytojų A. A., N. Č., A. R., D. T. ir A. J. bei T. Č. parodymais nustatyta, kad antro konflikto su nukentėjusiuoju metu nurodytas nuteistasis smogė nukentėjusiajam į galvos sritį dėl to, kad pastarasis pirmas jį užpuolė, todėl T. Č. veiksmai iš dalies buvo sukelti ir paties nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų, o tai sumažina T. Č. asmenybės pavojingumą. Iš Specialistų išvadų Nr. M 972/12(01) ir M 972/12-pM-31/12 (01), patikslintų teismo eksperto S. L. paaiškinimais, nustatyta, kad mirtiną nukentėjusiojo galvos traumą sukėlė P. V. veiksmai, atlikti 2012 m. liepos 15 d., apie 18-19 val., o T. Č. suduotas nukentėjusiajam smūgis prie upės tik pagreitino nukentėjusiojo mirtį. P. V. buvo iniciatorius konflikto su nukentėjusiuoju 2012 m. liepos 15 d. 18.00-19.00 val. bei pagrindinis vykdytojas, o T. Č. tik prisidėjo prie P. V. veiksmų. Nustatytos aplinkybės duoda pagrindo teigti, kad T. Č. veiksmai buvo mažiau pavojingi, nei P. V..

Aukščiau nurodyti duomenys apie T. Č. padarytą nusikaltimą ir jo asmenybę leidžia teigti, kad jo padaryta veika yra labai pavojinga, tačiau T. Č. asmenybė nėra itin pavojinga, nuteistasis supranta jo padarytos veikos pasekmes, labai išgyvena dėl jų ir gailisi, yra socialiai orientuotas, siekia įsigyti profesinį išsilavinimą, mokydamasis Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų Profesinio rengimo centre, gyvena sveiką gyvenimo būdą. Byloje buvo nustatytos T. Č. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis pripažino savo kaltę bei davė nuoseklius parodymus, tuo padėdamas teismui nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino T. Č. padarytos veikos ir asmenybės pavojingumą bei, paskirdamas nuteistajam T. Č. laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už vidurkį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, 90 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė baudžiamojo įstatymo ir jame įtvirtinto teisingumo principo. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. Č. paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio pirmąją dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistiesiems, padariusiems nusikaltimus neturint (nesulaukus) aštuoniolikos metų, bausmės vykdymo atidėjimas galimas nepriklausomai nuo padaryto tyčinio nusikaltimo (nusikaltimų) sunkumo, jei už tai paskirta ne daugiau kaip penkeri metai laisvės atėmimo (BK 92 straipsnis). Įstatyme nenurodyta aplinkybių sąrašo, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi ne tik BK 92 straipsniu, bet ir bausmės paskirties bei bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41, 54 straipsniai), kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles. Svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar neįgaliųjų ir pan.). Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas pritaikė nuteistojo T. Č. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį, nurodęs, kad atsižvelgia į jį charakterizuojančias aplinkybes, kitas teismo nustatytas ir aptartas aplinkybes, padarydamas išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus T. Č. paskirtos bausmės vykdymą maksimaliam terminui, paskyrus auklėjamojo poveikio priemones. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad asmeniui, sąmoningai padariusiam nusikalstamą veiką, sukėlusią labai sunkius padarinius, bausmės vykdymo atidėjimas netaikomas, nes minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tačiau aukščiau paminėtos pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės apie T. Č. padarytos veikos ir asmenybės pavojingumą leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Nuteistojo T. Č. asmenybė tiek jo šeimos narių, mokymosi įstaigų darbuotojų, vertinama teigiamai, jis mokosi, siekia įsigyti profesinį išsilavinimą, sportuoja, byloje nepaneigta T. Č. nurodoma aplinkybė, kad jis nevartoja alkoholinių gėrimų, nėra duomenų, kad iki nusikalstamos veikos ar po jos padarymo jis pažeidė įstatymus. Įstatymas nedraudžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui, padariusiam labai sunkų nusikaltimą, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, už kurį paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, atmestinas. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad T. Č. paskirtos bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas neabejotinai paveiks T. Č. teigiamus socialinius ryšius, jis neteks galimybės pabaigti mokslus ir įsigyti specialybę, o tai itin apsunkintų jo socializaciją ateityje, ilgam laikui eliminuotų galimybę jaunam asmeniui tapti pilnaverčiu visuomenės nariu – dirbti darbą pagal specialybę, užsidirbti pragyvenimui, mokėti mokesčius valstybei bei atlyginti nukentėjusiajai priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Nėra pagrindo keisti skundžiamo teismo nuosprendžio dalies, kuria nuteistajam T. Č. atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu, nurodė, kad byloje nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių esminę kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį aplinkybę dėl A. M. veiksmais sukelto D. V. fizinio skausmo, A. M. turi būti išteisintas, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių. Prokuroras, apeliaciniame skunde nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad savaime suprantamas dalykas, jog žmogui, į kurio kūną yra smūgiuojama ranka ir nuo to smūgio nugriūnama ant žemės, sukeliamas fizinis skausmas, ir tokiai išvadai padaryti nereikalingos specialios žinios, todėl A. M. turėjo būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius ir inkriminuotas kaltininkui, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam, būtent, smurtavimu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, kad baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu; būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą; toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos.

Iš liudytojų Ž. L., L. S., T. L. ir T. V. bei išteisintojo parodymų matyti, kad A. M. ir D. V. buvo susimušę prie parduotuvės 2012 m. liepos 15 d. apie 16 val., tačiau nė vienas liudytojas, matęs šį įvykį, neparodė, kad D. V. dėl to sušuktų ar kitaip išreikštų skausmo pojūtį, jis niekam nepasakojo apie tokią savijautą ar būseną. Nors tarp nurodyto konflikto ir jo sumušimo kelyje Paširvintys - Juodiškiai – Giedraičiai, buvo pakankamai laiko, kad nukentėjusysis kreiptųsi dėl jo sumušimo prie parduotuvės į policijos pareigūnus, pranešdamas apie įvykį telefonu ar pateikiant pareiškimą dėl jo sumušimo, byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų skundęsis kam nors dėl to, kad jį sumušė A. M.. Be to, liudytojai Ž. L., T. V. (nukentėjusiojo D. V. brolis) pirmosios instancijos teisme parodė, kad iniciatorius konflikto, kilusio 2012 m. liepos 15 d. prie parduotuvės tarp A. M. ir D. V., buvo nukentėjusysis D. V., kuris pirmas užpuolė A. M., dėl ko tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo įvyko susistumdymas. Net jei šio susistumdymo metu A. M. ir galėjo užgauti nukentėjusįjį, gindamasis nuo pastarojo žodžių ar veiksmų, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokie išteisintojo veiksmai, ginantis nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. A. M. veikos negalima kvalifikuoti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, nes būtinosios ginties ribų peržengimas yra tik tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata (Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d.). Šiuo atveju A. M. veiksmai nesukėlė pasekmių, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį dėl A. M. išteisinimo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.