Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. B. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. nubaustas už tai, kad 2011 m. lapkričio 21 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, vairavo automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lyjant lietui, nepaliko tarpo tarp šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė stovintį automobilį Subaru Outback, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį L. J.. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijai ir nenubraižęs eismo įvykio vietos schemos. Automobilio vairuotojas vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kol nebuvo patikrintas blaivumas ar atsisakyta tai atlikti. Tokiais veiksmais P. B. pripažintas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 5; 9; 33; 132; 233; 234 punktų reikalavimus ir padaręs pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 126 str. 4 d. P. B. pagal ATPK 127 str. 2 d. paskirta 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, pagal ATPK 126 str. 4 d. paskirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei nuobaudai apimant švelnesnes ir paskirta galutinė 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Apeliaciniu skundu P. B. prašo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas rėmėsi tik suinteresuotų asmenų parodymais, nesiaiškino visų aplinkybių, abejonės spręstos ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinis teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas be jokių įrodymų, tik pagal suinteresuotos šalies - nukentėjusiojo L. J. parodymus. Be to, nukentėjusiojo parodymai neatitiko kitų parodymų. Policijos pareigūnas be kokių nors svarių įrodymų konstatavo, kad transporto priemonės buvo susidūrusios, nufotografavo transporto priemones, tačiau nenaudojo liniuotės, todėl iš bylos medžiagos nesimato, kokiame aukštyje yra abiejų automobilių apgadinimai. Policijos pareigūnas įvykio nematė, į įvykio vietą atvyko daug vėliau, tačiau eismo įvykio vietos schemą nubraižė taip, kaip viskas buvo įvykio metu. Teismas rėmėsi prieštaringa rašytine bylos medžiaga, iš eismo įvykio schemos nustatyta, kokia rasta ir užfiksuota eismo įvykio vieta atvykus pareigūnui, tačiau tarnybiniame pranešime pareigūnas A. K. nurodė, kad tik 15.51 val. gavo pranešimą apie eismo įvykį, o eismo įvykio vietos schemoje nurodyta, jog ji braižyta 2011-11-21, 12 val. 10 min. Be to, schemoje nurodyta automobilio važiavimo kryptis, nors savo pranešime pareigūnas teigia, jog lijo lietus ir protektoriaus rašto žymės buvo nulijusios. Schemoje taip pat nepažymėtas atstumas nuo paliktų vėžių iki nukentėjusiojo automobilio, kas apsunkina klausimo sprendimą, ar būtent ten važiavęs automobilis galėjo apgadinti kitą. Teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, tačiau jie neatitinka bylos aplinkybių. Nukentėjęs parodo, kad iki iškviečiant policiją jis atvyko į kiemą, kur stovėjo jo, P. B., automobilis ir nurodė, kad pastarojo priekinis dešinysis bamperis perbrėžtas ir nušluostytas. Tačiau policijos pareigūnas parodė, kad matė tik perbrėžtą bamperį, ir jis, P. B. šį nušluostė jau atvykus pareigūnui. Teisme nukentėjusysis jau aiškino, kad jo bamperis nuplautas. Tokiais nenuosekliais įrodymais teismas negalėjo remtis, juolab, jog teisme nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad turi piktumų ant jo, P. B., dėl ankstesnio elgesio. Šios aplinkybės teismas nevertino. Teismas nesiaiškino ir automobilių apgadinimų kilmės, atitikimo, kadangi apgadinimai skirtingame aukštyje. Padarytos fotonuotraukos be matavimo liniuotės, todėl negalima sprąsti ar apgadinimai sutampa. Teismas rėmėsi tik policijos pareigūno vizualiniu palyginimu, neskyrė trasologinės ekspertizės. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog dienos metu apžiūrėjęs savo automobili pamatė, kad apgadinimai raudonos spalvos, o nukentėjusiojo automobilis žalias, yra apgadinimų neatitikimų. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusiojo automobilis po įvykio buvo apvalytas jo, P. B.. Nagrinėjant administracinę bylą, institucija surašiusi protokolą, neprašė į teismo posėdį kviesti kitų asmenų, kurie galėjo patvirtinti, ar kieme buvo daugiau automobilių, nerinko kitų įrodymų, tuo perkeldama įrodinėjimo naštą atsakomybėn traukiamam asmeniui.

P. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog jam nepagrįstai inkriminavo alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, nes jokiame įvykyje nedalyvavo. Pasak nukentėjusiojo įvykis įvyko apie 12 val., o neblaivumas nustatytas 19 val., kas logiškai nepaaiškinama.

Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono PK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nutarimas teisingas, teismas visapusiškai išaiškino pažeidimo aplinkybes.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo P. B. apeliaciniame skunde neigia padaręs pažeidimus, už kuriuos nubaustas skundžiamu Šilalės rajono apylinkės teismo nutarimu.

ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų išeina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad P. B. padarė ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. numatytus pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus - teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Nors P. B. apeliaciniame skunde išdėsto argumentus apie nukentėjusiojo parodymų neatitikimus, tačiau jo apeliaciniame skunde keliama versija apie raudonų dažų žymes ant jo automobilio rodo paties apelianto nenuoseklumą, kadangi jis 2011-11-21 rašytame paaiškinime teigė, jog apgadinimai ant automobilio priekinės dešiniosios dalies atsirado seniai, važiuojant į sodą per krūmus, teisme P. B. parodė, jog jo automobilio apgadinimai yra iš seniau, dažai pažeisti. Akivaizdu, jog, jei P. B., kaip teigia apeliaciniame skunde, po įvykio būtų pastebėjęs kitos spalvos dažų žymes ant savo automobilio, apie tai būtų nurodęs ankstesniuose savo paaiškinimuose, o naujų versijų kėlimas apeliaciniame skunde apie neva kitų spalvų dažų žymes laikytinas tik kaip bandymas išvengti atsakomybės.

P. B. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog tarp jo ir nukentėjusiojo L. J. yra buvę nesutarimų, taigi abejojama L. J. parodymų patikimumu. Nepaisant to, jei tarp L. J. ir P. B. ir yra buvę nesutarimų, kas leistų manyti esant L. J. suinteresuotu, kiti objektyvūs bylos duomenys (pareigūno tarnybinis pranešimas, parodymai, alkoholio matuoklio parodymai, eismo įvykio schema, transporto priemonių apžiūros aktai) vis dėlto patvirtina P. B. kaltę. Nekyla abejonių, kad nustatytu įvykio laiku P. B. tikrai buvo aikštelėje, kurioje pasak nukentėjusiojo ir įvyko eismo įvykis, tiek P. B., tiek L. J. vienas kitą pastebėjo, nenustatyta, jog tuo metu aikštelėje buvo pašalinių asmenų. Pats P. B. neneigia fotonuotraukose užfiksuotų savo automobilio apgadinimų, kurie atsižvelgiant į eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotą P. B. automobilio judėjimo trajektoriją, sutampa su apgadinimais ant L. J. automobilio. Tiesa, jog abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių, apgadinimų aukštis nebuvo išmatuotas, tačiau net ir be šio veiksmo yra matyti, jog apgadinimai nėra akivaizdžiai nesutampantys. Nors P. B. pateikė savą automobilio apgadinimų atsiradimo versiją, pagal kurią jis savo automobilį neva apibraižė seniau, važiuodamas per krūmus į sodą, tačiau pareigūnas A. K. teisme aiškino, jog automobilių įbrėžimai buvo neseni. Taigi teismas pagrįstai pripažino P. B. kliudžius ir apgadinus kito asmens transporto priemonę. Įvertinus automobilių Opel Astra ir Subaru Outback susidūrimo mechanizmą ir apgadinimų mastą, darytina išvada, jog P. B. turėjo suprasti, kad kliudė kitą transporto priemonę ir ją apgadino. Tokio pobūdžio kontakto apeliantas objektyviai negalėjo nepajusti, tuo labiau, jog, kaip matyti iš bylos aplinkybių, eismo įvykis įvyko aptvertoje teritorijoje, išvažiuodamas iš aikštelės P. B. turėjo pravažiuoti pro šalia išvažiavimo stovėjusį L. J. automobilį. P. B., būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, turėjo įvertinti tai, kad išvažiuojant iš aikštelės reikia pravažiuoti pro prie išvažiavimo stovėjusią kitą transporto priemonę, todėl turėjo ypač atidžiai ir saugiai vairuoti, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų asmenų turto saugumui. Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog P. B., kliudęs kitą transporto priemonę, išlipo ir pavalė kontakto vietą ant L. J. automobilio, tačiau aplinkybę apie pavalytą kontakto vietą automobilyje Subaru Outback nurodoma tiek pareigūno A. K., tiek L. J. paaiškinimuose, tai jie abu patvirtino ir teisme. Byloje nebuvo nustatyta, kad tai galėjo padaryti kokie nors pašaliniai asmenys, kas leistų abejoti teismo išvadomis. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog P. B. iš įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijai ir nenubraižęs eismo įvykio vietos schemos, kas atitinka ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo požymius.

P. B. apeliaciniame skunde mini eismo įvykio vietos schemos surašymo laiko netikslumus, teigdamas, jog tarnybiniame pranešime pareigūnas A. K. nurodė, kad tik 15.51 val. gavo pranešimą apie eismo įvykį, o eismo įvykio vietos schemoje nurodyta, kad ji braižyta 2011-11-21, 12 val. 10 min. Tačiau tokie argumentai nepagrįsti, kadangi iš schemos matyti, jog joje nurodytas laikas – 12 val. 10 min. – atitinka eismo įvykio, o ne schemos nubraižymo laiką. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad schemoje nurodyta automobilio važiavimo kryptis, nors savo pranešime pareigūnas nurodo, jog lijo lietus ir protektoriaus rašto žymės buvo nulijusios. Tačiau tokie P. B. argumentai nekelia abejonių dėl eismo įvykio vietos schemos įrodomosios reikšmės, kadangi aplinkybė, jog padangos protektoriaus rašto žymes nuplovė lietus nereiškia, jog nebėra įmanoma pastebėti, jog šalia L. J. automobilio pravažiavo kitas automobilis, juolab, jog pareigūnas teisme taip pat patvirtino, jog buvo galima matyti (matėsi grioveliai), kad šalia L. J. automobilio pravažiavo kitas automobilis.

P. B. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nubaudimu pagal ATPK 126 str. 4 d. ATPK 126 str. 4 d. numatyta, jog transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Taigi matyti, jog administracinė atsakomybė pagal ATPK 126 str. 4 d. kyla ne tik už vairavimą neblaiviam, bet ir už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Alkoholio matuokliu P. B. 19 val. 05 min. buvo nustatytas 0,73 promilių neblaivumas. Kadangi nekyla abejonių, jog P. B. suprato, jog apgadino kitą transporto priemonę, taigi sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, pats pripažino, jog apie 17 val. vartojo alkoholio, nors tuo metu eismo įvykio aplinkybės dar nebuvo nustatytos, toks elgesys visiškai atitinka ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo požymius, todėl P. B. apylinkės teismo nutarimu pagrįstai už tai ir buvo nubaustas.

Nors apeliantas skunde teigia, kad nebuvo skirta trasologinė ekspertizė, tačiau konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, kurie neturi išskirtinio prioriteto vieni prieš kitus. Šiuo atveju aplinkybė, jog teismas neskyrė ekspertizės nepaneigia kitų įrodymų, kurių visuma patvirtina, jog P. B. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.

Remiantis išdėstytu, naikinti Šilalės rajono apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

P. B. apeliacinio skundo netenkinti ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.