- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-2719-567/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Alvydas Barkauskas, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- L. B.
- Trečiasis asmuo
- G. B.
- Atsakovas
- AB SEB bankas
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. ir trečiojo asmens G. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-647-599/2015 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo G. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. B. pateikė ieškinį, prašydama pripažinti atsakovo vienašališką 2007-10-10 kredito sutarties Nr. 0620718091451-16 (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą, įformintą 2011-12-28 pranešimu apie sutarties nutraukimą Nr. 01.10.02-1306, neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti 2010-10-10 kredito sutartį Nr. 0620718091451-16 (su vėlesniais pakeitimais) bei išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2003-12-15 iki 2010-06-04 (imtinai) ieškovė dirbo pas atsakovą Šiaulių filiale įvairiose pareigose ir pastoviai kilo karjeros laiptais bei buvo skatinama už gerus darbo rezultatus, be to, ieškovė iki darbo pas atsakovą taip pat dirbo kituose bankuose, t. y. nuo 1994 metų - Lietuvos akciniame inovaciniame banke, o nuo 1997 metų iki 2003 metų (imtinai) - Lietuvos žemės ūkio banke (vėliau Nord/LB bankas). Nuo 2004 metų iki atleidimo iš darbo momento pas atsakovą buvo asociacijos „Jupoja“ vadybininkė kreditavimo klausimais. Ieškovė nurodė, jog 2007-06-23 ieškovė, dirbdama pas atsakovą, ištekėjo už vieno iš savo klientų, t. y. UAB „Egmasta“, kuri priklausė asociacijos „Jupoja“ įmonių grupei, tuometinio direktoriaus G. B., kuris turėjo šios įmonės 20 % akcijų bei kitos „Jupoja“ įmonių grupės bendrovės UAB „Valvėsa“ 20 % akcijų. Atsakovo Šiaulių filialo vadovams apie ieškovės ir trečiojo asmens santuoką buvo žinoma, tačiau atsakovo vadovybė nenušalino ieškovės nuo „Jupoja“ įmonių grupės kuravimo. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2007-10-07 su atsakovu sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 0620718091451-16 su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 1400000 Lt sumai dydžio kreditas, skirtas gyvenamojo namo statybai, ir šio kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas gyvenamojo namo su žemės sklypu, esančių Lizdeikos g. 5, Šiauliuose, įkeitimu ir ieškovei, kaip atsakovo darbuotojai, buvo nustatytos ženkliai mažesnės kredito palūkanos. Ieškovė nurodė, jog 2010-06-02 atsakovas pateikė ieškovei pasiūlymą nutraukti darbo sutartį bendru šalių susitarimu, kadangi ieškovės sutuoktinio valdoma įmonė ir atsakovo klientas UAB „Egmasta“ 2010-03-09 pateikė teismui ieškinį dėl skolos iš ieškovės sutuoktinio G. B. išieškojimo, įtraukiant ieškovę į šią civilinę bylą bendraatsakove, nors interesų vengimo politika pas atsakovą buvo patvirtinta tik 2010-03-29, atsakovo grupės etikos politika patvirtinta 2010-02-22, o atsakovo Šiaulių filialo darbuotojai su šiomis tvarkomis buvo supažindinti tik 2010 metų gegužės mėnesį. Darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo buvo nutraukta 2010-06-04 bendru susitarimu, be to, iki pasiūlymo nutraukti darbo sutartį ieškovė jokių pranešimų, įspėjimų ar papeikimų iš atsakovo Šiaulių filialo verslo klientų direktoriaus nebuvo gavusi. Priešingai, ieškovė turi teigiamą rekomendaciją. 2008 metais ieškovė buvo nominuota kaip geriausia 2007 metų verslo klientų vadybininkė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-19 nutartimi buvo pripažinta tai, jog UAB „Egmasta“ reikalavimas ieškovės atžvilgiu buvo nepagrįstas. Ieškovė nurodė, kad nuo atleidimo iš darbo, t. y. nuo 2010-06-04 iki 2012-02-13 (imtinai), ieškovė buvo bedarbė, todėl negalėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų pagal minėtą sutartį. Ieškovės mėnesinis darbo užmokestis, dirbant pas atsakovą, sudarė apie 80 % mėnesio įmokos su palūkanomis už kreditą. 2011-09-12 ieškovė gavo atsakovo įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, po kurio įvyko šalių susitikimas ir buvo aptariamas galimas kredito sutarties laikinas mokėjimo sustabdymas, tačiau 2011-10-12 ieškovė gavo įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo ir ieškovė 2011-10-14 bei 2011-11-08 prašymais siūlė stabdyti skolos išieškojimą iki bus išspręstas teisminis ginčas kitoje byloje bei siūlė atsakovui papildomą prievolių užtikrinimo priemonę, t. y. įkeisti teisę UAB „Valvėsta“ išmokamiems dividendams, tačiau akcijų įkeitimas tuo metu nebuvo galimas, kadangi ieškovės atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kitoje civilinėje byloje pagal nepagrįstus UAB „Egmasta“ ieškininius reikalavimus ieškovei. Atsakovas 2011-12-28 ieškovei išsiuntė pranešimą apie tai, jog kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2011-12-20 (imtinai) atsakovo Probleminių aktyvų kredito komisijos sprendimu, kurio ieškovė negavo. 2012-01-17 Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriui atsakovas pateikė pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovė nurodė, jog kreditavimo sutarties 5.2 p. nuostatose nustatyta, kad atsakovas turi teisę, įspėjęs prieš 15 kalendorinių dienų, nutraukti sutartį vienašališkai, jeigu ieškovė kredito laikotarpiu padaro esminių kredito sutarties pažeidimų yra laikytinas negaliojančiu ab initio, todėl ieškovei pateiktas pranešimas šioje dalyje yra laikytinas negaliojančiu. Kredito sutarties sudarymo faktas pats savaime nereiškia tai, kad šalis sutiko su visomis sutarties sąlygomis. LR vartojimo kredito įstatymo 2 str. 2 d. 1 p. nuostatos nėra taikomos kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl atsakovo argumentas apie tai, jog sutarties nutraukimas atitiko nurodytą teisės normą yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta 40 metų, t. y. kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2047-10-09 (imtinai), kreditą ir palūkanas mokant nedidelėmis įmokomis kiekvieną mėnesį, todėl dėl laikino pažeidimo pobūdžio negalima teigti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties. Ieškovė savo sutartinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį nevykdė tik šešis mėnesius ir bendras ieškovės įsiskolinimas iki kreditavimo sutarties nutraukimo dienos sudarė tik 27929,96 Lt sumą, t. y. tik 1,99 % nuo bendros kreditavimo sumos ir negali būti vertinamas, kaip esminis sutarties pažeidimas. Ieškovės finansiniai sunkumai atsirado tik dėl atsakovo veiksmų. Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo ne tik ieškovė, bet ir atsakovas patirs didelių finansinių nuostolių, nes kreditavimo sutartis buvo sudaryta ir gyvenamasis namas buvo statytas 2007 metais, kada kainos buvo ženkliai didesnės. 2008 metais namo ir žemės sklypo vertė siekė 1750000 Lt sumą, o jau 2012 metais - tik 645000 Lt sumą. Trečiajam asmeniui priklausantis butas, kuris buvo įkeistas atsakovo naudai, taip pat kainuoja tik apie 100000 Lt sumą, todėl preliminariai atsakovas atgautų tik apie 600000 Lt sumą. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-01-24 bei 2012-03-20 nutartys neturi šioje civilinėje byloje prejudicinės galios, kadangi sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas tik formaliai, t. y. ar tinkamai apie sutarties nutraukimą buvo informuotos šalys ir ar buvo laikomasi minėtoje sutartyje įtvirtintų pranešimo apie nutraukimą terminų (LR CK 6.38 str., 6.59 str., 6.188 str., 6.209 str., 6.217 str., 6.218 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškove 2007-10-10 sudarė kredito sutartį Nr. 0620718091451-16 (t. y. su vėlesniais pakeitimais), kuria ieškovei buvo suteiktas 1400000 Lt sumai dydžio kreditas, skirtas gyvenamojo namo statybai ir šio kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas gyvenamojo namo su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu, o ieškovė ir trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatyta tvarka bei terminais, tačiau savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir tuo pagrindu atsakovas minėtą sutartį nutraukė. Atsakovas nurodė, jog minėtą sutartį bei jos 2008-09-15 pakeitimą šalys sudarė, vadovaujantis sutarties laisvės principu, todėl ieškovė galėjo nesutikti su atsakovo paruoštomis kredito sutarties nuostatomis ir pasirinkti kitą kreditorių arba savo nuožiūra spręsti klausimą kitokiu būdu. Ieškovė nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl kredito sutarties sąlygų, minėtą sutartį pripažino ir iš dalies ją vykdė. Atsakovas 2011-09-12 raštu informavo ieškovę apie tai, kad 2011-09-12 dienai yra pradelsti 12988,10 Lt sumai mokėjimai, kuriuos atsakovas pareikalavo padengti iki 2011-10-02 (imtinai), tačiau pradelsti mokėjimai nebuvo padengti iki 2011-10-02 (imtinai) ir 2011-10-12 dienai pradelsta suma jau sudarė 18479,36 Lt sumą ir atsakovas 2011-10-12 raštu pareikalavo pradelstus mokėjimus padengti per dvigubai ilgesnį terminą, t. y. per 30 dienų, bei įspėjo ieškovę apie tai, jog nepadengus šių įsiskolinimų minėta sutartis bus nutraukta, tačiau ieškovė ir šio reikalavimo neįvykdė, todėl atsakovas 2011-12-20 nutraukė minėtą sutartį ir apie tai informavo ieškovę 2011-12-28 raštu. Atsakovas minėtą sutartį nutraukė, laikydamasis kredito sutartimi bei įstatymų nuostatomis reglamentuojančių procedūrų. Atsakovas, nutraukęs minėtą sutartį, sustabdė palūkanų bei delspinigių mokėjimą. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia ieškovei teisės stabdyti sutarties vykdymą. Kredito sutarties esmė yra kredito suteikimas, jo grąžinimas bei palūkanų mokėjimas, todėl yra nelogiška laikyti minėtos sutarties 5.2 p. nuostatas negaliojančiomis. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-01-24 nutartimi bei 2014-03-20 nutartimi ieškovė buvo įspėta dėl pasekmių, jeigu neįvykdys savo prievolių atsakovui. Šios teismo nutartys yra įsiteisėjusios ir yra privalomos visiems asmenims. Atsakovas negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti ieškovei kokias nors išskirtines sąlygas, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros bei prieštarautų teisingumo, protingumo principams, o sprendžiant klausimą dėl kredito sutarties atnaujinimo galimybių, yra būtina, aiškintis iš kokių finansavimo šaltinių ieškovė galės tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles pagal atnaujintą sutartį. Ieškovė atsakovui nenurodė, jog atnaujinus minėtos sutarties vykdymą, ji tinkamai galės padengti pradelstą įsiskolinimą ir kas mėnesį mokėti minėtoje sutartyje nustatytas įmokas. Daroma išvada, kad ieškovė turi rimtų mokumo problemų ir gera valia ieškovė negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Sutarties atnaujinimas negali būti savitikslis vien tam, kad ieškovei būtų sudaromos sąlygos vilkinti laiką ir kuo ilgiau naudotis atsakovui įkeistu turtu, jeigu ieškovė vėl tinkamai nevykdytų atnaujintos sutarties, tai minėtą sutartį iš naujo tektų nutraukti. Atsakovas nurodė, jog ieškovės pasiūlyta papildoma prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, t. y. teisių į dividendus įkeitimas, yra tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi ieškovė nei teismui, nei atsakovui nėra pateikusi jokių duomenų apie tai, kokius dividendus ji realiai gauna ar turi gauti ir jeigu juos gauna, tai kodėl ieškovė jų nepanaudoja savo sutartinių prievolių vykdymui. Aplinkybė, jog įmonė sėkmingai vykdo savo ūkinę - komercinę veiklą, dar neįrodo, kad ji savo akcininkams mokės realius dividendus, kadangi to daryti neprivalo (LR CK 6.217 str., 6.218 str.).
Trečiasis asmuo G. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą, ir išieškoti iš ieškovės trečiojo asmens naudai patirtus nuostolius dėl ieškovės piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis, kurie pasireiškia 3433,56 Lt / 994,43 EUR trečiojo asmens iki 2015-01-27 permokėtomis palūkanomis dėl negalėjimo laiku atsiskaityti su kreditoriais bei trečiojo asmens patiriami nuostoliai už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2015-01-27 (imtinai) iki įvyks trečiojo asmens turto, t. y. 7000 vienetų UAB „Valvėsta“ akcijų ir trečiojo asmens buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas iš varžytynių, išieškant iš ieškovės trečiojo asmens naudai po 44,02 Lt/12,75 EUR sumą už kiekvieną dieną bei skirti ieškovei 20000 Lt/5792 EUR baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad ieškovė beveik niekuomet nevykdė jokių sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį, kadangi visas įmokas pagal šią sutartį mokėjo trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo mokėjo komunalinius mokesčius bei kitus namui išlaikyti reikalingus mokesčius, todėl ieškovės darbo netekimas niekaip negalėjo bei neįtakojo ieškovės sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą. Sutartiniai įsipareigojimai pagal minėtą sutartį nebuvo vykdomi ir tuomet, kai trečiasis asmuo dėl sveikatos būklės bei susidariusios sudėtingos situacijos, kurią sukėlė ieškovės neteisėti veiksmai, buvo atleistas iš darbo „Jupoja“ įmonių grupėje. Ieškovė ilgą laiko tarpą dar iki kredito sutarties nutraukimo sąmoningai blogino savo turtinę padėtį, sudarydama fiktyvius savo turto perleidimo sandorius, dėl ko visas ieškovės asmeninis arba bendras sutuoktinių turtas, kuris buvo registruotas ieškovės vardu, buvo fiktyviai perleistas ieškovės motinai, siekiant nuslėpti visą turtą nuo trečiojo asmens bei bendrųjų kreditorių. Vienintelis ieškovės vardu registruotas turtas yra 6000 vienetų UAB „Valvėsta“ akcijų, kurios buvo ieškovei padovanotos trečiojo asmens, o šių akcijų ieškovė nesugebėjo perleisti savo motinai, kadangi jos buvo areštuotos kreditorių, todėl ieškovė neturėjo šių akcijų visiškos disponavimo galimybės. Nei trečiasis asmuo, nei atsakovas nėra atsakingi už tai, jog ieškovė liko be darbo, nes ieškovė galėjo ginčyti tokį atleidimą iš darbo teismine tvarka, tačiau to nepadarė. Visa atsakovo suteikto kredito suma pagal kredito sutartį buvo pervesta ieškovei ir tik ieškovė turėjo galimybę ja disponuoti, todėl ieškovė nuslėpė ir pasisavino 300000 Lt suteikto tikslinio kredito sumos, todėl trečiasis asmuo, siekdamas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus atsakovui bei laiku pabaigti namo statybas, pinigų sumas skolinosi iš savo vadovaujamos UAB „Egmasta“, dėl ko ir susidarė trečiojo asmens skola kreditoriui UAB „Egmasta“. UAB „Valvėsta“, kurios akcijų suteikimo teisę į dividendus atsakovui siūliusi įkeisti ieškovė, yra pati paėmusi kreditus iš atsakovo ir viena iš kredito suteikimo UAB „Valvėsta“ sąlygų buvo draudimas išmokėti dividendus iki kol paskola nebus grąžinta atsakovui, todėl ieškovė iš esmės siūlė atsakovui įkeisti tik bevertę teisę. Ieškovė neturi jokių finansinių galimybių tinkamai vykdyti kredito sutartį ir tai ji pati pripažįsta, t. y. ieškovės šiuo metu gaunamos pajamos per mėnesį sudaro tik apie 68 Lt sumą. Pagal minėtą sutartį ieškovė ir trečiasis asmuo solidariai kredito grąžinimui kas mėnesį turėjo mokėti atsakovui po 5150 Lt sumą, o kadangi įmokos nemokamos jau 36 mėnesius ir jeigu ieškovės ieškinys būtų patenkintas, tai ieškovei atsirastų prievolė iš karto sumokėti atsakovui 185400 Lt nesumokėtų kredito įmokų. Nurodė, kad trečiasis asmuo šiuo metu yra nemokus. Ieškovės argumentas apie tai, kad jos tikslas yra apginti pažeistas teises bei išsaugoti savo vienintelę gyvenamąją vietą yra nepagrįstas, kadangi ieškovė įkeistame name, esančiame Lizdeikos g. 5, Šiauliuose, nebegyvena jau nuo 2010-11-03 ir ieškovei kreipiantis su šiuo ieškiniu į teismą, šis ginčo namas jau buvo parduotas iš varžytynių bei ieškovė šio turto pardavimo iš varžytynių niekaip neginčijo ir turto pirkėjui jokių pretenzijų neturėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-03-16 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, panaikinti Vilniaus miesto 2014-11-27 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimą vykdymo procese pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1310-394/2012, leidžiant atsakovui AB SEB bankas nukreipti išieškojimą į hipoteka neįkeistą trečiojo asmens G. B. turtą, įskaitant, bet neapsiribojant, trečiojo asmens G. B. turimas UAB „Valvėsta“ akcijas. Teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo vadovaujantis su atsakovu sudarytos kredito sutarties (t. y. su vėlesniais pakeitimais) bendrosios dalies 4.1 p., 4.4 p., 4.5 p. bei 4.6 p. nuostatomis, įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti palūkanas atsakovui pagal minėtos sutarties grafiką. Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 p., 5.2.1 p., 5.2.2 p. nuostatose buvo numatyta atsakovo teisė vienašališkai nutraukti minėtą sutartį prieš terminą, įspėjus kredito gavėjus raštu prieš 15 kalendorinių dienų, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjai padaro esminių sutarties pažeidimų, tarp kurių yra ir pareigos mokėti atsakovui grafike numatytomis dienomis kreditą bei apskaičiuotas palūkanas pažeidimas, nors vieno įsipareigojimo nevykdymo suma viršija 5000 Lt sumą ar ekvivalentą užsienio valiuta ir kredito gavėjai nepateikia atsakovui pakankamai įrodymų apie galimybes laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės sutartiniai įsipareigojimai nustatytu laiku bei tvarka grąžinti atitinkamą kredito dalį ir mokėti palūkanas atsakovui bei jų pažeidimas yra esminės minėtos sutarties sąlygos, kad eilinės paskolos įmokos nesumokėjimas yra esminis paskolos sutarties pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė buvo priversta sudaryti ginčijamą sandorį ir šį ginčo sandorį sudarė ne savo laisva valia bei nesuprato šio ginčo sandorio esmės. Pažymėjo, kad ieškovė tuo metu dirbo pas atsakovą atsakingose pareigose ir ieškovė turi atitinkamą išsilavinimą bei ilgametę darbinę praktiką, būtent paskolų sudarymo bei teikimo klausimais, kadangi jos tiesioginės darbinės pareigos pas atsakovą buvo atitinkamų klientų konsultacija paskolų suteikimo, sudarymo bei grąžinimo klausimais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė jau nuo 2011-07-10 pažeidinėjo pasirašytos kredito sutarties esmines sąlygas bei netinkamai vykdė savo sutartines prievoles pagal minėtą sutartį. 2011-10-12 atsakovas įspėjo ieškovę dėl minėtos sutarties nutraukimo bei nustatė terminą ne vėliau iki 2011-11-12 padengti pradelstą 18479,36 Lt sumai įsiskolinimą ir 2011-10-18 raštu atsakovas nurodė tai, kad ieškovei nepadengus susidariusio įsiskolinimo, atsakovas dar papildomai raštu informuos apie konkrečią minėtos sutarties nutraukimo datą, be to, ginčo kredito gavėjams neatsiskaičius su atsakovu nustatytais terminais, atsakovas tik 2011-12-28 pranešimu informavo ieškovę apie tai, jog minėta kredito sutartis (t. y. su vėlesniais pakeitimas) buvo nutraukta nuo 2011-12-20 bei buvo sustabdytas palūkanų ir delspinigių tolimesnis skaičiavimas pagal minėtą sutartį ir buvo inicijuotas priverstinis skolos išieškojimas prieš terminą. Teismas nustatė, kad ginčo tarp šalių nėra, o ieškovė laikotarpiu nuo 2011-10-01 iki 2014-10-24 kredito dengimui pagal minėtą sutartį atsakovui yra sumokėjusi tik 6,41 Lt sumą. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo G. B. jokių mokėjimų atsakovui pagal minėtos sutarties nuostatas neatliko.
Teismas nurodė, jog visi minėtoje kredito sutartyje numatyti teisiniai pagrindai dėl kredito atgavimo prieš terminą yra išimtinai susiję su įstatymų nuostatose nustatyta atsakovo pareiga valdyti kredito riziką bei imtis priemonių jai mažinti. Griežtas kreditavimo sutarties nuostatų laikymasis atsakovui turi esminės reikšmės, kadangi griežto kreditavimo sutarčių nuostatų laikymosi reikalavimas yra specialiai nustatytas visam finansų sektoriui. Finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę, todėl nepaisant to, kad minėta sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi ir ieškovė yra vartotoja. Teismas padarė išvadą, kad šis teisinis ieškovės statusas nesuteikia ieškovei išskirtinumo teisės prieš atsakovą ir visiškai jos neatleidžia nuo tinkamų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pagal minėtą kredito sutartį vykdymo, t. y. ieškovės nemokumas ilgą laiko tarpą iš esmės pažeidžia atsakovo teises. Nutraukdamas minėtą kredito sutartį, atsakovas tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokaus kliento prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymu, kadangi atsakovas, prieš nutraukdamas ginčo sutartį, apie tai kelis kartus įspėjo ieškovę bei ieškovei suteikė minėtoje sutartyje numatytus terminus įsiskolinimui padengti. Tik nepadengus minėtų įsiskolinimų, vadovaujantis sutarties nuostatomis, vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nei teismui, nei atsakovui nepateikė jokių realių rašytinių įrodymų, patvirtinančių iš UAB „Valvėsta“ ieškovės naudai gaunamų realių, o ne hipotetinių dividendų dydį. Teismas nurodė, jog įmonė, kuri sėkmingai vykdo savo ūkinę - komercinę veiklą, neprivalo savo akcininkams mokėti dividendus, kadangi akcininkai gali nuspręsti visą gaunamą pelną nukreipti tolesnės veiklos vystymuisi.
Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus apie tai, kad ieškovė nuosavybės teise jau valdo teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje priteistą ieškovei turtą, kadangi minėtas teismo sprendimas abiejų šalių yra apskųstas apeliacine tvarka ir jis nėra šiuo metu įsiteisėjęs. Apeliacinė instancija gali minėtą teismo sprendimą tiek panaikinti, tiek pakeisti, tiek palikti galioti, todėl ir šioje dalyje ieškovės argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nepažeidė minėta sutartimi sulygtos informavimo tvarkos bei jos laikydamasis atsakovas tinkamai informavo ieškovę apie susidariusį įsiskolinimą pagal minėtą sutartį bei sutarties nutraukimą. Atsakovas tinkamai nustatė net ilgesnį terminą minėtos sutarties nutraukimui, negu buvo sulygtas ginčo sutartimi. Teismas nurodė, jog ieškovė nepateikė teismui jokių rašytinių ir pagrįstų įrodymų apie tai, kad šiuo metu ieškovė jau yra finansiškai pajėgi tinkamai grąžinti susidariusį įsiskolinimą bei mokėti kasmėnesines įmokas. Teismas nustatė, jog ieškovė šiuo metu yra visiškai finansiškai nepajėgi atsiskaityti su atsakovu bei tinkamai tęsti minėtos sutarties sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Likusi neišmokėta ginčo kredito suma yra labai didelė, o ieškovės šiuo metu gaunamos pajamos nesiekia net minimalių pajamų, todėl jeigu šalys ir būtų sugrąžintos į pradinę padėtį, tai ieškovė finansiškai nepajėgtų iš karto sumokėti visų pradelstų mokėjimų už 36 mėnesių laikotarpį bei toliau be jokių pažeidimų mokėti atsakovui kas mėnesį naujas įmokas. Atsakovas neprisiėmė sutartinės pareigos atsakyti už ieškovės mokumą arba prisidėti prie išlaikymo. Ieškovės nemokumo rizikai apdrausti buvo įkeistas ginčo turtas. Tai reikštų tai, kad jeigu skolininkas nebeįstengia tinkamai grąžinti bei mokėti kredito įmokų, tai turi būti padengta iš įkeisto turto, todėl teismas padarė išvadą, jog būtent tik ieškovės bei trečiojo asmens G. B. veiksmai, nevykdant tinkamai savo sutartinių įsipareigojimų ir ignoruojant atsakovo raginimus sumokėti pradelstą įsiskolinimą, sąlygojo atsakovo sutartinę teisę nutraukti ginčo kredito sutartį dėl esminių pažeidimų (LR CK 6.212 str. 1 d., 6.874 str. 2 d., LR CPK 176 str. – 179 str.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovė L. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydama:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo tenkinti visiškai;priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad 2007-10-10 būsto kreditavimo sutartis Nr. 0620718091451-16 buvo pažeista iš esmės ir kad atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, jog kreditavimo sutartis bus įvykdyta ateityje. Pažymėjo, kad kreditavimo sutartis (įskaitant jos pratęsimą) buvo sudaryta 40 metų terminui, kreditas pagal sutartį šalių turėjo būti grąžinamas ir palūkanos, lyginant su visa suteikto kredito suma, mokamos nedidelėmis įmokomis kiekvieną mėnesį. Tuo tarpu ieškovė įmokas vėlavo mokėti tik pusę metų. Atotrūkis tarp pažadėtojo ir faktiškai atlikto prievolių įvykdymo nebuvo didelis (sutarties nutraukimo dienai, ieškovė buvo pradelsusi sumokėti tik 2 proc. visos kredito sumos). Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal būsto kredito paskolos esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui. Ieškovė savo įsipareigojimų nevykdė tyčia ar dėl neatsargumo, įsipareigojimai nebuvo vykdomi dėl objektyvių nuo ieškovės valios nepriklausančių priežasčių. Ieškovė nesielgė pasyviai – ji vyko pas atsakovą, teikė jam pasiūlymus dėl papildomų prievolių užtikrinimo. Abi šalys, tiek atsakovas, tiek ieškovė dėl sutarties nutraukimo patirs labai didelių nuostolių. Pažymėjo, kad ieškovė nesielgė pasyviai vėlavimo vykdyti įsipareigojimus laikotarpiu, t. y. ieškovė bendravo su atsakovo atstovais, prašė sutarties nenutraukti, siūlė papildomas užtikrinimo priemones, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo ir negalėjo tikėtis gauti to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad ieškovė nebuvo nesąžininga, kad ieškovės laikinas nemokumas susidarė dėl objektyvių aplinkybių (darbo netekimo ir prasidėjųsių nepagrįstų civilinių procesų). Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, kad ieškovė atsakovo atžvilgiu buvo sąžininga, net ir neturėdama finansinių galimybių vykdyti kreditavimo sutartį, su atsakovu bendradarbiavo, siekė, kad kreditavimo sutartis nebūtų nutraukta, siekė atidėti sutarties vykdymą, tačiau atsakovas, pasinaudodamas savo pranašesne padėtimi, į ieškovės pasiūlymus ir prašymus visiškai nereagavo, pasinaudodamas nesąžiningomis kreditavimo sutarties nuostatomis, neteisėtai nutraukė kreditavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovė neginčijo atleidimo iš darbo teismine tvarka, todėl ginčo tarp šalių šiuo klausimu nekyla. Aplinkybė, kad ieškovė neginčijo paties darbo sutarties nutraukimo fakto, nepaneigė ieškovės teiginių, jog atsakovas iš dalies pats savo veiksmais prisidėjo prie ieškovės nemokumo bei tuo pačiu kreditavimo sutarties nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad byla tarp ieškovės ir UAB „Egmasta“ dėl skolos priteisimo galutinai baigėsi tik 2013-06-19 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013, o dovanojimo sutarties nuginčijimo Actio Pauliana pagrindu tik 2014-07-18 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1030/2014. Tik po šių teismų sprendimų priėmimo tapo visiškai aišku, kad UAB “Egmasta” nepagrįstai iniciavo civilinius procesus ieškovės atžvilgiu ir tik tuomet tapo neabejotinai aišku, kad atsakovo pasiūlymas ieškovei dėl darbo sutarties nutraukimo abiejų šalių sutarimu buvo pateiktas nepagrįstai. Po 2014-07-18 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo ieškovė nedelsiant pateikė ieškinį atsakovui dėl kreditavimo sutarties pripažinimo neteisėtu. Pažymėjo, kad praėjus penkeriems metams po darbo sutarties nutraukimo ieškovė nesiekia atkurti darbo santykių su atsakovu, todėl savo gynybos būdą pasirinko, ginčydama kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą, o ne darbo sutarties nutraukimo faktą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės pasiūlymą įkeisti teisę į dividendus, gaunamus pagal UAB „Valvėsta“ akcijas, vertino, neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad ieškovės finansiniai sunkumai prasidėjo, kai ji buvo atleista iš darbo AB SEB banke paties atsakovo iniciatyva, bei buvo nepagrįstai įtraukta į teisminį procesą tarp UAB „Egmasta“ ir G. B.. Dėl vykstančio teisminio proceso ieškovė neturėjo galimybės įsidarbinti pagal savo patirtį ir profesiją. Ieškovė neketino nevykdyti įsipareigojimų atsakovui. Atsakovui pateikus pranešimą apie įsiskolinimą, ieškovė nedelsiant sureagavo į šį pranešimą, susitikimo su atsakovo atstovais, siūlė atsakovui papildomas prievolių užtikrinimo priemonės, kurios realiai būtų užtikrinusios ieškovės įsipareigojimų atsakovui įvykdymą. Ieškovė prašė atsakovo pakeisti mokėjimų grafiką, leidžiant ieškovei šalims sutartu laikotarpiu mokėti tik palūkanas. Ieškovė atsakovui siūlė ne tik įkeisti dividendų teisę, tačiau ir kitus būdus, kuriais siekė kreditavimo sutarties vykdymo išsaugojimo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino atsakovo elgesio, nutraukiant kreditavimo sutartį, kai atsakovas nesileido į derybas su ieškove, ir vėliau nesiimant jokių veiksmų, siekiant susigrąžinti paskolą, atsakovo pasyvų elgesį po to, kai G. B. sumažino atsakovui įkeisto turto vertę. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad kreditavimo sutarties nutraukimą lėmė ir paties atsakovo veiksmai. Ieškovei susituokus su atsakovo kliento UAB „Egmasta“ direktoriumi ir akcininku, atsakovui buvo gerai žinoma apie galima interesų konfliktą, tačiau jokių veiksmų atsakovas nesiėmė šiai situacijai išvengti. Priešingai, sutuoktiniams suteikė kreditą palankiomis sąlygomis. Vėliau atsakovas pasiūlė nutraukti ieškovei darbo sutartį, remiantis interesų konfliktų politika, tačiau apie priimtas tvarkas ieškovė buvo informuota jau po to, kai interesų konfliktas iš esmės buvo kilęs. Atsakovas gerai žinojo, kad darbo užmokestis yra vienintelės ieškovės pajamos, žinojo, kokio dydžio įsipareigojimus ieškovė turi atsakovui, nepaisant to, pasiūlė ieškovei nutraukti darbo sutartį ir taip netekti gerai apmokamo darbo (LR CK 6.38 str., 6.59 str., 6.188 str., 6.212 str., 6.217 str., 6.228¹ str. 1 d.).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo G. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas:
Žemesnės instancijos teismas
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas trečiojo asmens prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir trečiojo asmens nuostolių, patirtų dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, atlyginimo ir šią skundžiamo sprendimo dalį pakeisti tokiu būdu:Skirti ieškovei 20000Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis;Priteisti iš ieškovės patirtus nuostolius dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kurie sudaro 994,43 EUR trečiojo asmens iki 2015-01-27 permokėtomis palūkanomis dėl negalėjimo laiku atsiskaityti su kreditoriais;Priteisti iš ieškovės trečiojo asmens patiriamus nuostolius už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2015-01-27 iki įvyks trečiojo asmens turto, t. y. 7000 vnt. UAB „Valvėsta“ akcijų ir trečiojo asmens buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas iš viešųjų varžytynių, priteisiant trečiojo asmens naudai 12,75 EUR nuostolius už kiekvieną dieną iki viešųjų varžytynių įvykimo;Priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens naudai;Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, kadangi ieškinys yra nepagrįstas, ieškovė tai žinojo ar privalėjo žinoti, o pareikštu ieškiniu siekė ne apginti savo pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, o sukelti kitoms šalims nepatogumų, trukdžių, rūpesčių ir papildomų nuostolių. Ieškovės turimas išsilavinimas ir ją atstovaujančių advokatų profesinė patirtis analogiškose bylose patvirtina, kad ji žinojo arba turėjo žinoti, kad reiškia nepagrįstą ieškinį. Pažymėjo, kad ieškovė siekia bet kokiomis įmanomomis priemonėmis ir būdais sukliudyti trečiajam asmeniui parduoti savo valdomas 7000 vnt. UAB „Valvėsta“ akcijų ir atsiskaityti su kreditoriais, kad trečiajam asmeniui nebebūtų skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai nuo negrąžintų pinigų sumų. Nurodė, kad įvairūs beveik visų instancijų teismai skirtingose bylose jau yra beveik visais įmanomais pagrindais nagrinėję klausimą dėl leidimo trečiajam asmeniui parduoti 7000 vnt. UAB „Valvėsta“ akcijų su tikslu atsiskaityti su kreditoriais ir šį leidimą visuomet davę.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į ieškovės L. B. apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad būtų neadekvatu, nenatūralu laikyti, kad kreditoriaus pareiga suteikti kredito gavėjui kreditą nėra esminė kredito sutarties sąlyga. Taip pat būtų neadekvatu laikyti, jog kredito gavėjo pareiga pagal sutartį dalimis grąžinti kreditą ir už naudojimąsi kreditu mokėti palūkanas nėra esminė sutarties sąlyga. Kadangi bankas savo pareigą įvykdė - kreditą suteikė, ieškovė taip pat privalo įvykdyti savo įsipareigojimus. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies 4 punktą ieškovė, kaip kredito gavėja, įsipareigojo pagal nustatytą grafiką kas mėnesį mokėjimo dienomis grąžinti dalimis kreditą ir kas mėnesį nuo negrąžintos kredito dalies mokėti apskaičiuotas palūkanas, o taip pat sumokėti netesybas (bendrosios dalies 4.5 ir 4.6 punktai). Bankas, kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti kredito sutartį, vadovaudamasis kredito sutarties pagrindu: sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte nurodyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas padaro esminių kredito sutarties pažeidimų (piniginių prievolių sistemingas, ilgalaikis nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas). Pažymėjo, kad vadovaujantis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-01-24 ir 2012-03-20 nutartimis, ieškovė buvo įspėta dėl pasekmių, jeigu neįvykdys savo prievolių bankui. Kadangi ji gera valia šių prievolių nevykdė, teismas nusprendė priverstinai išieškoti skolą bankui. Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti ieškovei kokias nors išskirtines sąlygas, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Sprendžiant dėl kredito sutarties atnaujinimo galimybių, buvo būtina aiškintis, iš kokių finansavimo šaltinių ieškovė galės vykdyti savo prievoles pagal atnaujintą sutartį. Pirmiausia reikėtų padengti pradelstus mokėjimus, o po to vykdyti prievoles pagal grafiką: grafike nustatytais terminais (kas mėnesį) dalimis grąžinti kreditą ir už negrąžinto kredito dalį kas mėnesį mokėti palūkanas. Ieškovė nurodė, kad penkerius metus neturėjo darbo. Teigė, kad ieškovei atsiranda galimybės įsidarbinti bei gauti stabilias pajamas. Daroma išvada, jog ieškovė dėl mokumo problemų gera valia negali vykdyti savo piniginių prievolių. Sutarties atnaujinimas negali būti savitikslis, vien tam, kad ieškovei būtų sudaromos sąlygos vilkinti laiką. Jei skolininkė nevykdytų atnaujintos sutarties, sutartį vėl tektų nutraukti. Bankas, siekdamas stabdyti įsiskolinimų augimą, nutraukė sutartį ir sustabdė sutartinių palūkanų ir netesybų skaičiavimą. Todėl, sutartį atnaujinus, vėl tektų atnaujinti jų skaičiavimą. Pažymėjo, kad ginčas šioje byloje vyksta dėl kredito sutarties sąlygų vykdymo. Bankas nėra prisiėmęs įsipareigojimo dalintis su ieškove kredito negrąžinimo rizika ir kredito grąžinimo nėra įsipareigojęs saistyti su ieškovės darbu banke. Nei darbo sutarties nutraukimas, nei santuokos nutraukimas neatleidžia ieškovės nuo savo prievolių vykdymo pagal kredito sutartį.
Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens G. B. apeliacinį skundą, prašydamas jį spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo G. B. pateikė atsiliepimą į ieškovės L. B. apeliacinį skundą, prašydamas:
Žemesnės instancijos teismas
ieškovės L. B. apeliacinį skundą atmesti visiškai; visiškai patenkinti trečiojo asmens G. B. apeliacinį skundą, skirti ieškovei L. B. maksimalią CPK 95 str. 2 d. nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atlyginti trečiojo asmens G. B. patirtus nuostolius, kurie buvo patirti dėl ieškovės L. B. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis;likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-647-599/2015 palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovės pateiktas skundas yra pateiktas visiškai be jokių argumentų, kuris buvo pateiktas vien tik siekiant pratęsti šios bylos nagrinėjimą bei kuo ilgiau išsaugoti šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, įtraukti šalis į visiškai bereikšmį šios bylos nagrinėjimą, sukelti šalims papildomų išlaidų bei jų teisių suvaržymų.
Atsiliepimas
Ieškovė L. B. pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens G. B. apeliacinį skundą, prašydama:
atmesti apelianto G. B. apeliacinį skundą; 2015-03-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą trečiojo asmens ginčijamose dalyse palikti nepakeistą;priteisti iš trečiojo asmens ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad visiškai nepagrįstas trečiojo asmens argumentas neva dėl ieškovės turimo išsilavinimo ir ją atstovaujančių advokatų profesinės patirties analogiškose bylose ji žinojo arba turėjo žinoti, kad reiškia nepagrįstą ieškinį. Trečiasis asmuo kategoriškai teigė, kad atsakovas kredito sutartį nutraukė teisėtai ir ieškovei turėjo būti žinoma, kad ji teikia nepagrįstą ieškinį. Pažymėjo, kad ieškovė dar iki kredito sutarties nutraukimo palaikė ryšius su atsakovu, teikė jam prašymus dėl mokėjimų. Tai, kad ieškinys dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu buvo pateiktas tik po kurio laiko, nereiškia, kad ieškovė neturėjo tikslo apginti, ieškovės manymu, jos pažeistų teisių. Ieškovė, turėdama darbinės patirties, puikiai žinodama vartotojų teises bei manydama, kad atsakovo vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, pateikė ieškinį. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad ieškovė nesiekė apginti jos pažeistų teisių, nepagrįsti jokiais įrodymais, yra tik jo asmeninė nuomonė. Ieškovės pagrindinis tikslas teikiant ieškinį buvo pripažinti atsakovo vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį tokią, kokia ji buvo iki vienašališko sutarties nutraukimo. Tai, kad ieškovė jokių kitų reikalavimų (išdėstyti įmokų pagal kredito sutarties mokėjimą ilgesniam terminui ar išdėstyti iki šios dienos susidariusio įsiskolinimo mokėjimą) pirminiame ieškinyje nereiškė, tai visiškai nesusiję su ginčo klausimu. Pažymėjo, kad neteisingas yra trečiojo asmens teiginys, kad ieškovė deklaruoja savo nemokumą. Ieškovė, teikdama prašymus dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, prašo teismo įvertinti jos situaciją pagal pateiktus dokumentus ir prašo arba atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, arba atidėti. Esama ieškovės turtinė situacija yra dėl atsakovo vykdomo išieškojimo iš ieškovės turto. Tuo atveju, jeigu ieškovės ieškinys būtų patenkintas, išieškojimas būtų nutrauktas ir ieškovės turtui nebūtų taikomas areštas, dėl ko ieškovė galėtų realizuoti jai priklausantį turtą ir taip atsiskaityti su kreditoriumi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne.
CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nuo 2011-10-12 pagal 2007-10-10 Kredito sutartį Nr. 0620718091451-16 atsakovui nesumokėjo nei vienos kredito dalies, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė atliko esminį sutarties pažeidimą, kuris pagal 2007-10-10 Kredito sutarties Nr. 0620718091451-16 5.2 p. sudarė teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes 18479,36 Lt kredito dalies įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kredito sutarties vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad ieškovės ir trečiojo asmens turtinei padėčiai pablogėjus ir rinkoje sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms, atsakovas turėjo besąlygiškai keisti kredito sutarties sąlygas arba jos nenutraukti. Ta aplinkybė, kad atsakovas, nuo 2011-10-12 negaudamas nė vienos kredito dalies, 2 mėnesius nenutraukė vienašališkai kredito sutarties, parodo, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, per 2 mėnesius negaudamas nė vienos kredito dalies pagal kredito sutartį, taigi ir tam tikro pelno, užtikrino šalių interesų pusiausvyrą.
Tai, kad ieškovė, reikalaudama pripažinti 2007-10-10 kredito sutarties Nr. 0620718091451-16 (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą neteisėtu, neatlikdama jokių mokėjimų banko naudai, patvirtina, kad ieškovė kredito sutarties nutraukimą ginčijo formaliais pagrindais, tuo parodydama, kad nėra suinteresuota atlikti net minimalius mokėjimus banko naudai, formaliai ginčydama kredito sutarties nutraukimą, nes nepateikė įrodymų, kad gali prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuojanti galimybė skolinius įsipareigojimus iš dalies padengti turtu, savaime nereiškia, kad bankas savo pelno sąskaita turi sudaryti ieškovei išskirtines sąlygas, nes nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu.
Tai, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, pateikdama ieškinį formaliais pagrindais, tikėjosi, kad jai atsirastų galimybė per bylinėjimosi laikotarpį išvengti priverstinio vykdymo veiksmų, savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turėjo pareigą išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita.
Ta aplinkybė, kad ieškovė, siekė naudos savo poreikiams tenkinti, savaime nereiškia, kad atsakovas, kaip bankas, turėjo atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovei, neatliekant kredito dalies mokėjimų nuo 2011-10-12, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgėsi pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovė turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio kredito sutarties pažeidimo ir ji turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ieškovės darbo sutarties nutraukimas ir ekonominės krizės aplinkybė ir atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.
Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad ieškovė tinkamai nebendradarbiavo, nes pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą. Ta aplinkybė, kad nuo 2011-10-12 pagal kredito sutartį nesumokėjo nei vienos kredito dalies, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nėra suinteresuoti realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, yra jų tikslas, tuo patvirtinant, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus įvykdyta ateityje (LR CK 6.204 str. 3 d., 6.186 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nes pagal sudarytas kreditavimo sutarties sąlygas ieškovė buvo tinkamai informuota pagal sutarties nuostatas, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį dėl esminio jos pažeidimo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti atsakovo vienašališką 2007-10-10 kredito sutarties Nr. 0620718091451-16 (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti 2010-10-10 kredito sutartį Nr. 0620718091451-16 (su vėlesniais pakeitimais) bei išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo skirti ieškovei L. B. maksimalią CPK 95 str. 2 d. nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir atlyginti trečiojo asmens G. B. nurodytus nuostolius, nes byloje nėra duomenų dėl ieškovės L. B. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Ta aplinkybė, kad ieškovė formaliais pagrindais pareiškė ieškinį, savaime nereiškia neteisėtų ieškovės veiksmų, nes kiekvienas asmuo, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo asmens G. B. nurodytų nuostolių nėra teisinio pagrindo priteisti, nes nenustatytos visos sudėtinės atsakomybės dalys, t.y. neteisėti ieškovės veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys.
Tai, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 6.38 str., 6.158 str., 6.193 str. 6.195 str., 6.200 str., CPK 5 str., 7 str., 12 str., 13 str., 95 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai atmetami, apeliantams nėra priteisiamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantai neįgijo pareigos atlyginti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą nepakeistą.