- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-02
- Bylos Nr.
- 2-2220-872/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30968-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė
- Trečiasis asmuo
- UAB „Gintrėja“, R. D.
- Ieškovas
- BUAB „Ratlita“
- Atsakovas
- UAB „Reston solutions“
- Advokatai
- Giedrė Subačiūtė
- Kategorijos
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Ratlita“ ieškinį atsakovui UAB „Reston solutions“, tretiesiems asmenims UAB „Gintrėja“ ir R. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas actio Pauliana pagrindu pripažinti tarp UAB „Ratlita“ ir UAB „Reston solution“ 2013-02-26 sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ab initio, taikyti restituciją, UAB „Reston solution“sumokant UAB „Ratlita“ 120 000 Lt sumą. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2013-07-30 nutartimi iškėlė UAB „Ratlita“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. reikalavimus, administratorius nustatė, kad trečiasis asmuo R. D., būdamas UAB „Ratlita“ vadovu, 2013-02-14 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė bendrovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 0,4395 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Reston solution“ už 40 000 Lt sumą. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo 2014-07-16 duomenimis šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 120 000 Lt. Be to, VĮ Registrų centro duomenimis 2014-06-18 UAB „Reston solution“ minimą žemės sklypą pardavė UAB „Gintrėja“. Pažymėjo, jog UAB „Ratlita“ užsakymu atliktoje UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2013-01-08 Verslo vertinimo ataskaitoje auditorių nustatyta žemės sklypo rinkos vertė sudarė 37 800 Lt. Mano, jog atsakovas neturėjo įstatyminės prievolės sudaryti ginčo sandorį. Žemės sklypas buvo sąmoningai parduotas už per mažą kainą, t.y. pardavus už mažesnę nei vidutinė rinkos kaina buvo užkirstas kelias bendrovei gauti bent 80 000 Lt sumą, iš kurios būtų tenkinami kreditorių interesai. Kadangi žemės sklypo pardavimo metu trečiasis asmuo R. D. vadovavo tiek UAB „Ratlita“, tiek ir UAB „Reston solution“, todėl kelia abejones dėl subjektų, kurie sudarė pardavimo sandorį sąžiningumo. Kadangi ginčo žemės sklypas buvo perleistas trečiajam asmeniui UAB „Gintrėja“, todėl prašo taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant UAB „Reston solution“ didžiausią galimą žemės sklypo vertę – 120 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Reston solution“ atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimu nesutiko (b.l. 110-120). Nurodė, jog ieškovas ieškinyje nepateikė jokių faktų, įrodančių, jog iki ginčo sandorio sudarymo, ar jo sudarymo metu UAB „Ratlita“ turėjo įsipareigojimų neabejotiną ir neginčijamą reikalavimo teisę turintiems kreditoriams. Ieškinyje nėra paminėta įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo pradžia, nepateikti jokie dokumentai, kurie įrodytų tokių įsipareigojimų buvimą, tik abstrakčiai nurodoma, jog sudarant ginčo sandorį buvo pažeistos kreditorių teisės. Ieškovas ieškinyje nepateikė duomenų apie dar iki ginčo sandorio sudarymo UAB „Ratlita“ atžvilgiu užvestas civilines bylas, kuriose potencialūs bendrovės kreditoriai būtų pareiškę turtinio pobūdžio reikalavimus. Pats ieškovas ieškinyje nurodo tik apie galimą, t.y. ateityje būsiantį atsiskaitymą su kreditoriais, o tai tik patvirtina faktą, jog ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Ratlita“ kreditorių neturėjo. Pažymėjo, jog dėl ginčo sandorio UAB „Ratlita“ netapo nemoki, jos turtas nesumažėjo, o atsakovui nebuvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, jog Verslo vertinimo ataskaita buvo parengta kompetentingų ir kvalifikuotų verslo ir turto vertintojų, todėl ieškovui nepateikus priešingų įrodymų, nėra pagrindo nesiremti ir nesivadovauti minėtoje Verslo vertinimo ataskaitoje pateiktais duomenimis apie žemės sklypo vertę. Pažymėjo, jog, netgi praėjus beveik pusantrų metų nuo ginčo sandorio sudarymo iki atsakovo sprendimo žemės sklypą parduoti UAB „Gintrėja“, žemės sklypo vertė pakilo tik 6000 Lt, t.y. nuo 40 000 Lt (2013-02-14) iki 46 000 Lt (2014-06-18). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis UAB „Ratlita“ ginčo sandorio sudarymo metu jokių įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai neturėjo. Įvertinus ginčo sandorio metu turėto UAB „Ratlita“ turto dydį – 12 973 403 Lt ir ginčo sandorio sumą – 40 000 Lt, matyti, jog toks sandoris, įmonei, neturinčiai kreditorių negalėjo sukelti nemokumo.
Trečiasis asmuo UAB „Gintrėja“ atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 91-95). Nurodė, jog ginčo žemės sklypas buvo įvertintas nepriklausomų ekspertų, atlikta šio turto lyginamoji analizė, nustatyta turto vertė. Kilus abejonių dėl turto vertinimo ataskaitos tikslumo ieškovas turėjo teisę savo iniciatyva užsakyti šio turto vertinimo ataskaitą, tačiau tokio įrodymo į bylą nepateikė. Ieškovas nepatyrė jokios žalos, priešingai šis sandoris ieškovui buvo pelningas.
Trečiasis asmuo R. D. atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 103-109). Nurodė, kad UAB „Ratlita“ šį žemės sklypą valdė daugiau nei trejus metus, tačiau per visą šį laikotarpį juo nebuvo naudojamasi. Įvertinus faktą, kad žemės sklypas yra nenaudojamas, buvo priimtas sprendimas likviduoti įmonėje nenaudojamą ir jai nenaudingą turtą ir panaudoti pinigus gautus už šio žemės sklypo pardavimą tolimesnėje įmonės veikloje. Pažymėjo, jog VĮ Registrų centro nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu. Ieškovas nenurodė jokių individualaus turto vertinimo tvarkos pažeidimų, vertinimo ataskaita nėra nuginčyta, o tai reiškia, kad ieškovas ginčydamas turto pardavimo kainą, leistinais įrodymais nepaneigė, jog ginčo turto pardavimo kaina atitinka realią kainą.
Teismo posėdžiu metu ieškovo atstovas iš esmės palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais. Paaiškino, jog ginčo sandorio sudarymo metu kreditorių nebuvo, tačiau jie atsirado vėliau, pavyzdžiui, įsiskolinimas Kauno teritorinei muitinei, ir įmonės vadovas galėjo tai numatyti.
Atsiliepimas
Atsakovo ir trečiojo asmens atstovė teismo posėdyje iš esmės palaikė atsiliepimuose į ieškinį išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, jog įsiskolinimas Kauno teritorinei muitinei atsirado tik 2013-04-30, t.y. jau po ginčo sandorio sudarymo, ir įmonė ginčo sandorio metu nežinojo nei apie kreditorių, nei apie reikalavimo dydį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatyta, jog 0,4395 ha žemės sklypas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2010-01-08 iki 2013-02-27 priklausė UAB „Ratlita“ (b.l. 19-21). 2013-02-26 UAB „Ratlita“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Reston solution“, pagal kurią pardavė bendrovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovui už 40 000 Lt sumą (b.l. 13-18). 2014-06-18 atsakovas UAB „Reston solution“ minimą žemės sklypą pardavė trečiajam asmeniui UAB „Gintrėja“ už 46 000 Lt sumą (b.l. 96-102). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo 2014-07-16 duomenimis šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2014-06-10 dienai - 120 000 Lt (b.l. 19-21). 2013-01-08 UAB „Ratlita“ užsakymu ekspertė A. K., kuri 2006-09-19 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-284 įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, įmonių apskaitos ir atskaitomybės, verslo, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto srityse, atliko verslo ir vertinimo ataskaitą ir nustatė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė sudaro 37 800 Lt (b.l. 22-84). Vilniaus apygardos teismo 2013-07-30 nutartimi ieškovui UAB „Ratlita“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2013-08-10 (b.l. 8-10). Ieškovą atstovaujantis bankroto administratorius UAB „Bankrotų administravimo grupė“, išanalizavęs įmonės buhalterinius duomenis ir balansus, kreipėsi į teismą, siekdamas nuginčyti 2013-02-26 pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas ieškinyje nurodo, jog atsakovas neprivalėjo sudaryti šio ginčo sandorio, nes žemės sklypas buvo parduotas atsakovui už gerokai mažesnę nei rinkos vertės kainą, todėl toks sandoris pažeidžia kreditorių teises, be to, abi sutarties šalys buvo nesąžiningos. Dėl minėtų priežasčių ieškovas reiškia actio Pauliana ieškinį dėl 2013-02-26 pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. bei CK 6.66 str.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę ginčyti prieš bankroto bylos iškėlimą įmonės sudarytus sandorius visais Civilinio kodekso nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 str. pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. administratorius gina bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Ieškovas nėra praleidęs termino ginčyti sandorius. Tačiau CK 6.66 straipsnyje numatyta, taip pat kasacinės instancijos teismas nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje šios kategorijos bylose yra išskyręs šias būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų buvimas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013).
Ieškovo teigimu, žemės sklypas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, kas sumažino galimybę atsiskaityti su kreditoriais, pažeidė jų interesus. Tačiau ieškovo išvadas paneigia byloje esanti UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2013-01-08 parengta verslo vertinimo ataskaita bei teismo posėdyje apklaustos ekspertės A. K. paaiškinimai. Ji nurodė, jog vertinant žemės sklypą buvo naudojamas lyginamasis metodas (pajamų vertės ir turto požiūrio). Kadangi Vilkaviškyje nėra aktyvios pirkimo-pardavimo rinkos, analogiškų žemės sklypų pardavimo sandorių nėra, todėl palyginimui buvo parinkti artimiausioje teritorijoje esantys žemės sklypai. Objektai pasirinkti palyginimui yra tik siūlomi parduoti, bet pardavimo sandoriai neįvykę. Remiantis rinkos apklausų duomenimis, profesine patirtimi bei VĮ Registrų centro duomenimis apie realiai įvykusius pardavimų sandorius, reali tokių sklypų pardavimo kaina yra apie 20 proc. mažesnė, todėl taikomi 20 proc. vertės mažinimo pataisos koeficientai. Minimo žemės sklypo 1 aro pardavimo kaina tuo laikotarpiu sudarė apie 3000 Lt. Teigė, jog masinio vertinimo duomenys visiškai nerealūs, kadangi imami duomenys pagal daugelį sandorių ir už 5 metų laikotarpį, tuo tarpu 2009 metais buvo rinkos pakilimas.
UAB „Auditas ir konsultacijos“ parengtos verslo vertinimo ataskaitos išvadoje nurodyta, jog minimo žemės sklypo rinkos vertė yra 37 800 Lt. Ieškovas įrodymų, paneigiančių turto vertinimo išvadas ar papildomų duomenų, dėl kurių galėtų keistis nustatyta ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė, nepateikė. Be to, atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, jog minimo turto pardavimas įmonei buvo netgi naudingas, nes buvo perleistas įmonei pajamų nesukuriantis turtas. Ginčo sandoris nelėmė bendrovės nemokumo, jos turtas nesumažėjo, visa pinigų suma gauta už parduotą turtą buvo pervesta į UAB „Ratlita“ sąskaitą, o tai reiškia, kad sudarius ginčo sutartį bendrovės finansinė padėtis iš esmės liko nepakitusi, tiesiog ilgalaikis bendrovės turtas buvo pakeistas finansiniu turtu. Trečiasis asmuo R. D. atsiliepime į ieškinį taip pat pažymėjo, jog UAB „Ratlita“ šį žemės sklypą valdė daugiau nei trejus metus, tačiau per visą šį laikotarpį juo nebuvo naudojamasi, todėl buvo priimtas sprendimas likviduoti įmonėje nenaudojamą ir jai nenaudingą turtą ir panaudoti pinigus gautus už šio žemės sklypo pardavimą tolimesnėje įmonės veikloje.
Ieškovas, teigdamas, jog turtas perleistas už per mažą kainą, remiasi VĮ „Registro centro“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, pagal kuriuos ginčo sklypo vidutinė vertė yra 120 000 Lt. Nesutiktina su ieškovo argumentais, kadangi nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nurodyta registro išraše, atspindi nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą nagrinėjamoje teritorijoje (zonoje) ir nustatoma masinio vertinimo būdu panaudojant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus turto vertinimo metodus. Taigi, registre nurodoma vidutinė rinkos vertė yra ne konkretaus turto rinkos vertė, o masinio vertinimo būdu įvertinta panašių nekilnojamojo turto objektų grupės vertė. Toks vertinimas negali atskleisti tikrosios turto kainos, todėl laikytinas ne tik netiksliu, bet ir neobjektyviu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-770/2014). Masinio vertinimo būdu nėra vertinamos konkretaus turto individualios savybės, todėl VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta parduoto ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas teigti, jog ginčo sklypas perleistas už mažesnę vertę.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-12 prejudicinę galią šiai bylai turinčiu sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, nustatė, jog UAB „Ratlita“ 2013-03-07 turėjo įsiskolinimų akcininkams: 43 800 Lt S. D. bei 51 816,80 įsiskolinimo R. D.. Tačiau tiek minimoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje šie asmenys rašytiniu pareiškimu teismui patvirtino, kad ginčo pirkimo pardavimo sutartis jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė (b.l. 145). Nagrinėjamu atveju ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo, t.y. iki 2013-02-26, UAB „Ratlita“ turėjo kitų kreditorių, kurie turėjo reikalavimo teisių ieškovui. Į bylą pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-12-15 raštas bankroto administratoriui patvirtina, jog UAB „Ratlita“ pagal apskaičiuotas ir sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2013 metus įsiskolinimo neturėjo (b.l. 141). Pagal į bylą pateiktą Kauno teritorinės muitinės raštą, adresuotą bankroto administratoriui, tik nuo 2013-04-30 tapo žinoma apie Kauno teritorinės muitinės reikalavimą UAB „Ratlita“ ir jo dydį. Ieškovo atstovo argumentas, jog atsakovas sandorio sudarymo metu jau žinojo apie kreditorių - Kauno teritorinę muitinę, tik nežinojo jo reikalavimo dydžio, tačiau galėjo apie jį nujausti, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Nesant duomenų, jog UAB „Ratlita“ iki ginčijamo sandorio sudarymo ar jo sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti apie juos, neturi teisinės reikšmės actio Pauliana aspektu vertinant iki jų atsiradimo sudarytą ginčijamą sandorį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-12 sprendime nustatė, jog remiantis LITEKO duomenimis UAB „Ratlita“ 2013 m. kitų kreditorinių įsiskolinimų neturėjo.
CK 6.67 str. nustatytos sąlygos, kuomet preziumuojamas sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumas, tačiau kaip ir kitos prezumpcijos, šioji taip pat gali būti paneigta. Ieškovas nurodo, jog UAB „Ratlita“, sudarydama sandorį, buvo nesąžininga, nes UAB „Ratlita“ ir UAB „Reston solution“ vadovavo tas pats asmuo, t.y. R. D.. Be to, pagal sandorio turinį matyti, kad atsakovą atstovavo trečiojo asmens sutuoktinė. Teismas sutinka su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, jog ši CK 6.67 str. numatyta nesąžiningumo prezumpcija taikoma tik kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalims. Nėra pagrindo teigti, įvertinus sandorio sudarymo aplinkybes ir sandorio kainą, kitas aplinkybes, jog ginčijamas sandoris pažeidė ar galėjo pažeisti kokių nors kreditorių teises. Be to, teismo vertinimu, atsakovas ir trečiasis asmuo paneigė nesąžiningumo prezumpciją, nes, kaip jau nurodyta aukščiau, turtas perleistas jį įvertinus individualiai, be to, perleistas nepaklausus, nelikvidus, neduodavęs pajamų, ūkinėje veikloje nenaudotas turtas. Ieškovas įrodymais nepagrindė jo nurodytos tikimybės, jog sandorio kaina galėjo būti žymiai didesnė. Teismo vertinimu, atsakovo įmonės elgesys sandorio sudarymo metu atitiko racionalaus ir atsakingo ūkio subjekto elgesį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovo atstovas neįrodė visų būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, o būtent, kad skolininkas ginčijamu sandoriu pažeidė kokių nors sandorio sudarymo metu buvusių kreditorių teises, lūkesčius, kad sandoriu perleistas turtas už žymiai mažesnę nei rinkos vertę, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovui ir trečiajam asmeniui nuneigus ir nesąžiningumo prezumpciją, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2013-02-26 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorį. Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas UAB „Reston Solutions“ bylos nagrinėjimo metu patyrė 463,39 Eur (1600 Lt) išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (b.l. 135-138). Sprendžiant dėl konkretaus atlygintino bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 str. 2 d. nuostatomis, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės nei patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovė rengė atsiliepimą, dalyvavo teismo posėdžiuose, prašomos priteisto išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatyto dydžio, vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 9 p. bei 93 str. 1 d., atsakovo naudai iš ieškovo priteistina 463,39 Eur (1600 Lt) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš įmonės bankroto administratoriui skirtų administravimo lėšų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš bankrutuojančios įmonės priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Toks aiškinimas taikytinas ir tais atvejais, kai ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu reiškia bankroto administratorius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-67/2014, 2014-11-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2014).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 269-271, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB „Reston solutions“, j.a.k. 302881686, iš ieškovo BUAB „Ratlita“, j.a.k. 300624376, 463,39 Eur (1600 Lt) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.