Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties, kuria atmestas prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Teisingas pasirinkimas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, pagal kreditoriaus A. V. pareiškimą atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Teisingas pasirinkimas“, suinteresuotam asmeniui A. T. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Teisingas pasirinkimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius A. V. kreipėsi į teismą, prašydamas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Teisingas pasirinkimas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

2. Nurodė, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (buvo pilnai atsiskaityta už suteiktas paslaugas su įmonėmis uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) ,,Blue Bridge Bond“, akcine bendrove (toliau – AB) ,,Telia LT“ ir kt., mokamos įmokos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau - VSDFV) ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) įmokos). Nebuvo vykdomi Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) ir kitų įstatymų reikalavimai dėl privalomojo įmonės bankroto inicijavimo, kai įmonės darbuotojams daugiau nei 3 mėn. nebuvo mokamas atlyginimas. BUAB „Teisingas pasirinkimas“ vienintelio akcininko Maltos Respublikoje registruotos ofšorinės įmonės Verlekto Worl Limited direktorius (ir galimai savininkas) A. K. (K.) neteisėtai buvo įdarbintas BUAB „Teisingas pasirinkimas“, o vėliau bankroto byloje patvirtintas jo pirmos eilės finansinis reikalavimas. A. K. buvo žinomas kaip įmonės savininkas, o ne darbo santykiais su įmone susijęs asmuo, todėl tikėtina, kad jo įdarbinimas buvo fiktyvus, kas kelia įtarimą dėl galimo neteisėto pasipelnymo iš Garantinio fondo lėšų. A. T. pavadavimo metu jo laikino nedarbingumo laikotarpiu, kuris truko 3 mėn., vadovo pareigas ėjo pareiškėjas, tačiau įmonėje nebuvo priimami jokie verslo sprendimai, didinami ar kitaip keičiami darbuotojų darbo užmokesčiai, įmonės vardu sudaromi sandoriai ir pan. Pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymas rodo A. T. veiksmų neteisėtumą, jis neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, todėl pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu; priteisė iš A. V. A. T. 605 Eur, o BUAB „Teisingas pasirinkimas“ 940 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad buvęs įmonės vadovas A. T. 2017 m. antroje pusėje iš asmeninių lėšų nuolat atsiskaitinėjo su įmonės kreditoriais: iš savo asmeninės sąskaitos pervedė VSDFV Vilniaus skyriui – 5 149,40 Eur, 1 474,14 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Zuzus“ – 471,90 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Bitė Lietuva“ – 234,35 Eur, uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Circle K Lietuva“ – 97,70 Eur, 18,44 Eur; uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Lindorff Lietuva“ – 13,14 Eur, AB „Telia Lietuva“ – 34,95 Eur, 43,58 Eur. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, jog atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Teismo vertinimu, tokie buvusio BUAB ,,Teisingas pasirinkimas“ vadovo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, buvęs įmonės vadovas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad įmonės veikla būtų tęsiama ir išsaugoma.

5. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra nei priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, nei ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl negalima daryti išvados, kad buvęs įmonės vadovas sąmoningai veikė priešingais įmonei interesais ir privedė įmonę prie bankroto.

6. Teismas nustatė, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2018 m. sausio 18 d. pateikė įmonės vadovas A. T.. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 26 d. nutartimi iškėlė BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankroto bylą ir nutartyje nurodė, kad atsakovės balanso už 2017 m. duomenimis, atsakovės turtas įvertintas 238 441 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 100 864 Eur (ieškovo papildomai pateikto bandomojo balanso duomenimis, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 102 769,19 Eur). 154 839,23 Eur įmonės (ilgalaikio nematerialaus) turto yra programinė įranga, kuri, remiantis aiškinamuoju raštu dėl ilgalaikio turto, yra nelikvidi, realaus įmonės turto vertė neviršija 83 602 Eur (238 441 Eur - 154 839 Eur = 83 602 Eur), įmonės pradelstų įsipareigojimų suma yra mažiausiai 77 066,77 Eur, t. y. 56 471,61 Eur skola darbuotojams, 13 822,87 Eur skola VSDFV ir 6 772,29 Eur pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad BUAB „Teisingas pasirinkimas“ yra nemoki.

7. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu dėl direktoriaus pavadavimo laikino nedarbingumo metu nuo 2017 m. gegužės 10 d. įmonės vadovu buvo paskirtas IT skyriaus vadovas A. V.. A. T. nedarbingumas truko 3 mėn., t. y. iki 2017 m. rugpjūčio mėn. Byloje nėra ginčo, jog skola įmonės darbuotojams atsirado 2017 m. balandžio mėn., tačiau bankroto procedūras buvęs įmonės vadovas A. T. inicijavo tik 2018 m. sausio 18 d. Teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, jog A. T. grįžo vadovauti įmonei tik 2017 m. rugpjūčio mėn., todėl iki tol, būdamas nedarbingas, jis neturėjo teisinių priemonių inicijuoti bankroto procesą atsakovei. Nepaisant to, teismas konstatavo, jog buvęs įmonės vadovas bankroto procedūras atsakovei inicijavo tik po 5 mėn., t. y. 2018 m. sausio 18 d., todėl pažeidė ĮBĮ nustatytą pareigą nedelsiant inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokiai įmonei.

8. Suinteresuotas asmuo A. T. paaiškino, to neneigė ir pareiškėjas, jog įmonės veikla buvo specifinė, įmonė negeneravo jokių pajamų, o turėjo tik išlaidas. Įmonėje buvo kuriamos kompiuterinės programos loterijų organizavimui, kurios gavus finansavimą, turėjo būti parduotos. Kadangi investicijų nebuvo gauta, todėl nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, A. T. paaiškino, kad prieš A. V. pradėjus eiti BUAB „Teisingas sprendimas“ direktoriaus pareigas, įmonės vadovybė (tarp jų ir pats A. V.) bei vienintelis įmonės akcininkas susitarė, kad siekiant išsaugoti įmonę, pirmiausia bus atsiskaitoma su kitais darbuotojais ir kreditoriais, o tik po to su pareiškėju ir įmonės vadovu. Šio susitarimo buvo laikomasi ir įmonės direktoriumi tapus A. V.. Liudytoja I. P., kuri dirbo finansų analitike, nurodė, kad tarp įmonės darbuotojų buvo žodinis susitarimas, kad pirma turi būti atliekami planiniai mokėjimai t. y. atsiskaitymas su darbuotojais, buitinės išlaidos. Pareiškėjas visada patvirtindavo, kad gali laukti tiek kiek reikia, jis buvo ištikimas projektui ir teigdavo, kad dėl atlyginimo neturi jokių problemų. Be to, A. V. turėjo kitą pajamų šaltinį, todėl jis nereikalavo atlyginimo, o visi darbuotojai buvo informuoti, kad atlyginimai nėra pastovūs, kam netiko, tas išėjo. Liudytoja E. T. parodė, kad išėjo iš darbo dėl to, jog laiku nebuvo išmokėtas atlyginimas; įmonėje vyko darbuotojų susirinkimai, kurių metu įmonės vadovas žadėjo, kad pinigai bus.

9. Teismas darė išvadą, jog BUAB „Teisingas pasirinkimas“ buvusio vadovo A. T. veiksmai, nors ir uždelsus inicijuoti atsakovės bankroto procedūras, negali būti traktuojami kaip tyčiniai, t. y. įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę arba sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, vertintini kaip verslo nesėkmė, o ne sąmoningas veikimas prieš įmonės ir jos kreditorių interesus. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad įmonės vadovas nebuvo apdairus, rūpestingas bei sąžiningas. Atvirkščiai, apklaustos įmonės darbuotojos patvirtino, kad visi darbuotojai gaudavo informaciją apie įmonės padėtį, įskaitant ir finansinę. Buvo šaukiami įmonės kolektyvo susirinkimai, kurių metu buvo pristatinėjama įmonės padėtis. Vadovas nesiekė įmonės nemokumo, o iš savo asmeninių lėšų atsiskaitinėjo su kreditoriais, tam, kad įmonė galėtų tęsti veiklą.

10. Teismas laikė svarbia ir tą aplinkybę, jog BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankroto administratorė, vykdydama ĮBĮ jai nustatytas pareigas bei tikrindama BUAB „Teisingas pasirinkimas“ sudarytus sandorius, nenustatė jokių tyčinio bankroto požymių ar kitų įmonės buvusio vadovo veiksmų, kurie galėjo pažeisti kreditorių ar pačios įmonės teises ir teisėtus interesus.

11. Teismas sprendė, jog neegzistuoja ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bankroto pripažinimo tyčiniu požymių, todėl pareiškimą dėl BUAB ,,Teisingas pasirinkimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

12. Atmetus pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas iš pareiškėjo A. T. priteisė 605 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei BUAB „Teisingas pasirinkimas“ – 940 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Pareiškėjas A. V. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti ir pripažinti BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantas darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų negavo nuo 2017 m. balandžio mėn. Bankroto byloje pirmos eilės finansinių reikalavimų suma sudaro 40 880,01 Eur, t. y. daugiau nei 30 proc. visų patvirtintų finansinių reikalavimų sumos, kas rodo, jog BUAB „Teisingas pasirinkimas“ nevykdė su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų daugiau nei 3 mėn. ir atsiskaitinėjo su savo nuožiūra pasirinktais kreditoriais. Ne visi A. T. atlikti mokėjimai buvo būtini.

13.2. BUAB „Teisingas pasirinkimas“ balanse už 2017 m. yra tam tikri neatitikimai, kurių teismas nevertino. 2016 m. spalio 24 d. piniginiu įnašu buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas nuo 250 000 Eur iki 400 000 Eur bei suteikta apie 155 750 Eur paskola akcininko atstovui A. K., tačiau niekur neatsispindi A. K. gautos paskolos dalies apie 102 071,25 Eur grąžinimas, todėl vertinant įmonės balansą, pasigendama 88 190,25 Eur, kas rodo, jog įmonės vadovas A. T. priiminėjo sprendimus ir veikė ne įmonės interesais, tokie jo sprendimai įtakojo blogą įmonės finansinę padėtį, nes buvo pasisavinta BUAB „Teisingas pasirinkimas“ priklausanti 155 750 Eur suma.

13.3. Teismas nevertino A. T. nesąžiningų veiksmų, įmonei jau esant nemokiai, įdarbinant A. K., kuriam buvo nustatytas 2516,10 Eur bruto darbo užmokestis. Tikėtina, kad A. K. įdarbinimas buvo fiktyvus, siekiant pasipelnyti iš Garantinio fondo lėšų.

13.4. Teismas nevertino aplinkybės bei įrodymų (įmonės banko sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.), jog A. T. grynais pinigais į įmonės sąskaitą 2017 m. gegužės 5 d. įnešė 15 040 Eur, iš kurių nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. liepos 4 d. į savo asmeninę sąskaitą padarė 7 pavedimus bendrai 10 604,08 Eur sumai, kaip darbo užmokestį. A. T. nedarbingumo laikotarpiu, 2017 m. gegužės 26 d. jis grynaisiais pinigais į vieną iš įmonės sąskaitų įnešė 26 000 Eur, kurie įmonės kasoje neatsispindi. Tiek pavedimai, tiek grynųjų pinigų įnešimas buvo padaryti A. T. nedarbingumo laikotarpiu, laikinai einantis direktoriaus pareigas A. V. nei prisijungimų prie įmonės bankų sąskaitų, nei įgaliojimų atlikti finansines operacijas neturėjo.

13.5. Esant įmonei nemokiai, buvo atlikta mokėjimų su A. T. susijusiai įmonei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ISPS“ (A. T. yra jos vadovas ir akcininkas), iš kurios buvo nuomojamas automobilis (nuomos kaina 495 Eur / mėn.) ir už automobilio nuomą nuo 2017 m. gegužės 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. buvo sumokėta 3 465 Eur. Darbuotojų paieškai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Noriu darbo“ nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 27 d. buvo sumokėta 3 593,70 Eur, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Verslas ir poilsis“ nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. už automobilio nuomą buvo sumokėta 2 002,28 Eur, nors automobiliu niekas iš įmonės darbuotojų nesinaudojo.

13.6. BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankrotas nėra pirmas nei A. T., nei I. P.; jis buvo vienintelis akcininkas ir vadovas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „ARTAPRO“, kurioje vadovo pavaduotoja dirbo I. P.. Dėl pastarosios nesąžiningo elgesio yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-496- 219/2015.

14. Atsakovė BUAB „Teisingas pasirinkimas“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Iflas“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

14.1. Visą BUAB „Teisingas pasirinkimas“ veiklos vykdymo laikotarpį įmonė neuždirbo jokių pajamų, vienintelės gautos pajamos buvo iš akcininko įnašo.

15. Suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

15.1. Įmonės vadovų ir akcininko veiksmuose nebuvo tyčios bei nuoseklaus ir kryptingo nemokumo siekio, ką pagrindžia A. T. 2017 m. antroje pusėje iš asmeninių lėšų vykdytas atsiskaitymas su įmonės kreditoriais, kad BUAB „Teisingas sprendimas“ galėtų sklandžiai funkcionuoti. A. T. siekė atsiskaityti su kreditoriais nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla, t. y. mokesčių administratoriais, telefono ir interneto ryšio paslaugų tiekėjais, serverio, kuriame buvo talpinamas pagrindinis įmonės produktas (lošimų organizavimo programinės įranga), paslaugų tiekėju ir kitais kreditoriais. A. T. taip pat įnešinėdavo asmenines lėšas į įmonę, kad finansuoti darbuotojų darbo užmokesčio sumokėjimą.

15.2. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija panaši į faktines aplinkybes, analizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, kurioje atmestas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu grindžiamas reikalavimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. BUAB „Teisingas pasirinkimas“, nepaisant finansinių problemų, turėjo perspektyvų jas išspręsti, tai patvirtina, jog įmonės kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų, įmonė buvo sudariusi susitarimą su VSDFV dėl skolos atidėjimo. Galiausiai, įmonės bankrotą inicijavo pats įmonės vadovas A. T., o ne kreditoriai. Mokėjimų eiliškumas tokiomis aplinkybėmis neturi tyčinio bankroto požymių.

15.3. Nuo 2017 m. balandžio mėn. iki bankroto inicijavimo įmonė nesudarė jokių naujų sutarčių bei neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų; vienintelė nauja sutartis buvo sudaryta su UAB „Circle K Lietuva“ dėl kuro kortelių, tačiau šia sutartimi nauji finansiniai įsipareigojimai nebuvo prisiimti. Aptariamu laikotarpiu pinigai buvo tik įnešami į įmonę (daugiausia vadovo asmeninės lėšos), o ne iš jos išimami.

15.4. Dėl A. K. darbo sutarties pats apeliantas pripažįsta, kad minėtam asmeniui nebuvo išmokėtas nei vienas darbo užmokestis visą jo darbo įmonėje laikotarpį, dėl ko BUAB „Teisingas pasirinkimas“ turtinė padėtis niekaip nepasikeitė. Be to, A. K. buvo bendrovės iniciatorius, kuriam priklauso BUAB „Teisingas pasirinkimas“ veiklos vykdymui reikalinga intelektinė nuosavybė, jis įmonės veikloje dalyvavo nuo pat pradžios, o jo įdarbinimo faktą posėdžio metu patvirtino kiti įmonės darbuotojai.

15.5. Mokėjimai UAB „ISPS“ buvo atliekami pagal 2016 m. rugsėjo 1 d. automobilio nuomos sutartį. Automobiliu pagal poreikį naudojosi vadovas A. T., darbuotojas ir akcininkas A. K., finansininkas K. D. ir kiti įmonės darbuotojai. Mokėjimas UAB „Noriu darbo“ savo pobūdžiu nieko nesiskyrė nuo mokėjimų kitiems kreditoriams, įmonė sumokėjo atlygį už ankstesniais laikotarpiais gautas įdarbinimo paslaugas.

15.6. Paskola A. K. buvo suteikta 2016 m. gruodžio 20 d. paskolos sutarties pagrindu bankiniu pavedimu. Paskolos suteikimo metu BUAB „Teisingas pasirinkimas” neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų ir įmonės finansinė padėtis buvo stabili. 2017 m. A. K. grąžino įmonei 102 071,25 Eur, kurie buvo panaudoti atsiskaitymui su kitais įmonės kreditoriais. Aptariamos sumos atsispinti balansuose ir bankroto administratorės ataskaitoje.

15.7. Dar prieš A. V. pradėjus eiti direktoriaus pareigas, įmonės vadovybė (tarp jų ir pats A. V.) bei akcininkas susitarė, kad siekiant išsaugoti įmonę, pirmiausia bus atsiskaitoma su kitais darbuotojais ir kreditoriais, o tik po to su A. V. ir A. T.. A. V. laikėsi šio susitarimo ir tapęs įmonės vadovu. Taigi, A. V. darbo užmokesčio skola atsirado jo paties iniciatyva, su jo žinia bei sutikimu ir dėl A. V., kaip įmonės vadovo, veiksmų. Nors įmonės vadovybė (įskaitant patį A. V.) laikytini darbuotojais, tačiau jie patys suteikė prioritetą kitiems darbuotojams ir kreditoriams.

15.8. A. T. įmonės mokumo būklės stebėjimui pasitelkė bankroto procedūrų profesionalą bankroto administratorę uždarąją akcinę bendrovę „Tigesta“. Konsultacijų buvo kreiptasi iš karto po pirminio įmonės atsiskaitymų sutrikimo (2017 m. balandžio mėn.), siekiant nustatyti įmonės galimybes toliau tęsti veiklą ir išsiaiškinti ar direktoriui nekyla pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. A. V., laikinai eidamas įmonės vadovo pareigas ir žinodamas informaciją apie įmonės būklę, taip pat nepastebėjo jos nemokumo požymių ir tuo labiau nematė būtinybės kreiptis dėl bankroto iniciavimo.

15.9. Teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama, prašymas dėl tyčinio bankroto nebegali būti nagrinėjamas, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria prašymas dėl BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

17. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

18. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

19. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad neegzistuoja ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bankroto pripažinimo tyčiniu požymių, pareiškimą dėl BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atmetė. Teismas atsakovės buvusio vadovo veiksmus vertino kaip verslo nesėkmę, o ne sąmoningą veikimą prieš įmonės ir jos kreditorių interesus. Apeliantas A. V., nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė atskirąjį skundą, kuriame, be kita ko, nurodo, kad BUAB „Teisingas pasirinkimas“ mokėjimai buvo vykdomi ne pagal CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo eiliškumą bei, kad buvęs BUAB „Teisingas pasirinkimas“ vadovas A. T. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo

21. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3597/2013).

22. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

23. Taigi, visų pirma, turi būti nustatomas įmonės nemokumo atsiradimo momentas. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Bylos duomenimis BUAB „Teisingas pasirinkimas“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartimi, įmonės direktoriaus A. T. pareiškimo pagrindu, teismui įvertinus 2017 m. duomenis apie bendrovės turimą turtą bei įsipareigojimus kreditoriams ir konstatavus bendrovės nemokumą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2017 m. balansu, konstatavo, kad atsakovės turtas įvertintas 238 441 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 100 864 Eur (ieškovo papildomai pateikto bandomojo balanso duomenimis, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 102 769,19 Eur); 154 839,23 Eur įmonės (ilgalaikio nematerialaus) turto yra programinė įranga, kuri, remiantis aiškinamuoju raštu dėl ilgalaikio turto, yra nelikvidi, realaus įmonės turto vertė neviršija 83 602 Eur (238 441 Eur - 154 839 Eur = 83 602 Eur), įmonės pradelstų įsipareigojimų suma yra mažiausiai 77 066,77 Eur, t. y. 56 471,61 Eur skola darbuotojams, 13 822,87 Eur skola VSDFV ir 6 772,29 Eur pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams; nustatytos aplinkybės, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, sudaro pagrindą spręsti apie įmonės nemokumo atsiradimo momentą 2017 metų antrąjį ketvirtį, nes ginčo byloje, jog skola įmonės darbuotojams atsirado 2017 m. balandžio mėn. nėra. Suinteresuotas asmuo A. T. taip pat iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jau tuo metu, kai jis vadovavo įmonei, įmonė buvo faktiškai nemoki, todėl jam, kaip įmonės vadovui, kilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo 2018 m. balandžio mėn.

24. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką vien prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Įmonės vadovo pavėluotas kreipimasis arba nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti vertinamas kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių, jeigu, laiku neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai, o, kaip jau minėta, konstatuoti, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia, galima jeigu nustatomas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Nors apeliantas nurodo, kad BUAB „Teisingas pasirinkimas“ nevykdė su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų daugiau kaip 3 mėn., tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad įmonės vadovybė (apeliantas A. V. ir buvęs direktorius A. T.) bei akcininko atstovas A. K. buvo susitarę, jog siekiant išsaugoti įmonę, pirmiausia bus atsiskaitoma su kitais darbuotojais ir kreditoriais, o tik po to su jais. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis elektroninis susirašinėjimas tarp apelianto ir I. P., kuriame pats A. V. nurodo, kad jis atlyginimo gali laukti tiek kiek reikės („gali mane rezervuot kiek reikia“). Byloje taip pat nėra ginčo, kad įmonės darbuotojai nuolat buvo informuojami apie bendrovės finansinę padėtį ir jos veiklos perspektyvas. Apeliacinės instancijos teismas ypatingai svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad buvęs įmonės direktorius A. T. iš savo asmeninių lėšų atsiskaitydavo su darbuotojais ir kitais kreditoriais, mokėdavo įmokas VSDFV, kas suponuoja išvadą buvus suinteresuoto asmens pastangas tęsti bendrovės veiklą. Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kad bendrovei esant faktiškai nemokiai, suinteresuotas asmuo, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino jos įsipareigojimus, t. y. tyčia siekė įmonę privesti prie bankroto bei pažeisti kreditorių teises ir interesus. Priešingai, nuo 2017 m. balandžio mėn. BUAB „Teisingas pasirinkimas“ nesudarė jokių naujų sutarčių, kuriomis būtų prisiimti nauji įsipareigojimai. Vien tai, kad bendrovės finansinė padėtis pablogėjo ir ji tapo nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto. Nagrinėjamu atveju nenustačius priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, nėra pagrindo BUAB „Teisingas sprendimas“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes jokių konkrečių suinteresuoto asmens A. T. kaltų veiksmų dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia nenustatytas.

25. Nors apeliantas nurodo, kad A. T. nesąžiningus veiksmus pagrindžia, jog įmonei esant nemokiai, jis įdarbino A. K., kuriam nustatė 2516,10 Eur bruto darbo užmokestį, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta. Kaip pagrįstai nurodo suinteresuotas asmuo, A. K. nebuvo išmokėtas nė vienas darbo užmokestis visą jo darbo įmonėje laikotarpį, todėl BUAB „Teisingas pasirinkimas“ turtinė padėtis dėl aptariamo asmens įdarbinimo niekaip nepasikeitė.

26. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais suinteresuoto asmens argumentus, susijusius su apelianto A. V. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu dėl direktoriaus pavadavimo laikino nedarbingumo metu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio įmonės vadovu buvo paskirtas IT skyriaus vadovas A. V.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017 išaiškino, kad teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Įgaliotinis, veikdamas suteikto įgaliojimo ribose, sukuria teises ir pareigas asmeniui, išdavusiam įgaliojimą. Atitinkamai asmuo, veikiantis pagal įgaliojimą, vien šiuo pagrindu negali būti laikomas įmonės faktiniu vadovu. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui.

Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo

27. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

28. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jei atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

29. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nekonstatavo, kad BUAB „Teisingas sprendimas“ pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, tačiau suinteresuoto asmens veiksmus, atsiskaitant su kreditoriais iš asmeninių lėšų, vertino kaip siekį išsaugoti ir tęsti įmonės veiklą. Apelianto teigimu, CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas reiškia egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją. Suinteresuotas asmuo iš esmės neneigia CK 6.930¹ straipsnyje numatytų reikalavimų – atsiskaitymų eiliškumo iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidimo, tačiau teigia, kad šiuo atveju mokėjimų eiliškumas neturi tyčinio bankroto požymių. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais neturi pagrindo nesutikti.

30. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Bylos duomenimis nustatyta, kad buvęs vadovas A. T. iš savo asmeninių lėšų mokėjo VSDFV Vilniaus skyriui, UAB „Zuzus“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Circle K Lietuva“, UAB „Lindorff Lietuva“, AB „Telia Lietuva“, UAB „Noriu darbo“, UAB „Blue Bridge Bond“, AB „Lietuvos paštui“, UAB „Verslas ir poilsis“, įmonės darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens atlikti tiesioginiai mokėjimai BUAB „Teisingas sprendimas“ kreditoriams, nors ir nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto eiliškumo, negalėjo pabloginti įmonės turtinės padėties, be to, nėra pagrindo išvadai, kad šiais atsiskaitymais (mokėjimais) buvo siekiama pabloginti BUAB „Teisingas sprendimas“ finansinę padėtį. Priešingai, iš pateiktų sąskaitos išrašų matyti, kad buvo siekiama tęsti įmonės veiklą – sumokėti už telefono paslaugas ir interneto ryšį, taip pat serverio, kuriame buvo talpinamas pagrindinis įmonės produktas, paslaugas, automobilio, kuriuo naudojosi įmonės vadovas, akcininkas ir kiti darbuotojai, nuomą ir degalus, darbuotojų paieškos paslaugas, pašto išlaidas ir kt. Atsižvelgtina į praktikoje dažnai susiklostančią situaciją, kai finansinius sunkumus patiriančios, bet veiklos neketinančios nutraukti įmonės ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko ypatingai svarbia aplinkybe tai, kad suinteresuotas asmuo iš savo asmeninių lėšų siekė sumokėti mokesčius mokesčių administratoriams bei išmokėti atlyginimus darbuotojams, t. y. siekė iš esmės atsiskaityti su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla. Pirmosios instancijos teismas, tokius suinteresuoto asmens veiksmus pagrįstai vertino kaip siekį išsaugoti ir tęsti įmonės veiklą, nes vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nėra pagrindo išvadai, kad BUAB „Teisingas sprendimas“ vadovas – suinteresuotas asmuo A. T. atliko veiksmus, kuriais siekė bloginti bendrovės finansinę padėtį, sumažinti kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą. Kaip minėta, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Šiuo atveju tokių aplinkybių konstatuoti nėra pagrindo, todėl nėra ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio.

31. Apeliantas taip pat nurodo, kad BUAB „Teisingas sprendimas“ buvęs vadovas A. T. ir akcininko atstovas A. K. sudarė nenaudingą įmonei sandorį, kuriuo A. K. buvo suteikta 155 750 Eur paskola. Iš byloje esančios bankroto administratorės veiklos ataskaitos matyti, kad administratorė nustatė, jog A. K. įmonei grąžino 102 071,25 Eur, todėl liko skolingas 53 678 Eur paskolos ir 875,02 Eur palūkanų, tačiau apeliantas akcentuoja, kad paskolos dalies grąžinimas neatsispindinti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, todėl paprastai sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu nėra nagrinėjami klausimai dėl tam tikrų sandorių teisėtumo, o tik vertinama, ar dėl nustatytų aplinkybių visumos galima konstatuoti tyčinį įmonės bankrotą. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuoti asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir / ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorė ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Bankroto administratorei nėra draudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo gali reikalauti ir bendrovės kreditoriai (ĮBĮ 21 -23 straipsniai), nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, plačiau dėl paskolos suteikimo A. K. ir jos apskaitymo įmonės buhalterinėje apskaitoje nepasisako.

32. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas suinteresuoto asmens argumentus dėl prašymo dėl tyčinio bankroto negalimumo nagrinėti, pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama, atkreipia dėmesį į tai, jog iš tikrųjų įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo inicijavimas įstatymo yra ribojamas tam tikra bankroto proceso stadija. Jeigu bankroto procedūra vykdoma teismo tvarka, įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu yra pagrindas inicijuoti net iki kol įsiteisėja teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-932-381/2017).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

33. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos tesimo 2019 m. birželio 5 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Atmetus apelianto A. V. atskirąjį skundą bei atsižvelgiant į priešingą šalių teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo A. T., todėl jo naudai iš apelianto priteistina 931,70 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui A. T. iš apelianto A. V. 931,70 Eur (devynis šimtus trisdešimt vieną eurą 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.