Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos 50-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-8878-955/2016 pagal pareiškėjos 50-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsnio). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Bylos duomenimis nustatyta, kad 1984 m. birželio 28 d. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 242 nusprendė paimti žemės sklypus su želdiniais ir įrengimais iš miesto fondo – 10 601 kv. m. ploto prie (duomenys neskelbtini) ir suteikti 50-ajam individualių automobilių garažų statybos kooperatyvui 216 garažų statybai. Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. balandžio 19 d. pažymoje apie statybos leidimo išdavimą Nr. 70-21-3 nurodoma, jog Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus archyviniame fonde saugomoje leidimų statybai vykdyti Kauno mieste 1983-10-13/1988-03 m. registracijos knygoje įrašyta, kad 1985 m. liepos 4 d. užregistruotas statybos leidimas Nr. 65/85, kuriuo leista metalinių garažų kooperatyvui Nr. 50, statyti 217 vietų garažus (duomenys neskelbtini) Kauno miesto savivaldybės administracijos urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. rašte „Dėl adresų suteikimo“ Nr. 70-2-3197 yra nurodyta, jog siekiant garažams (duomenys neskelbtini) suteikti adresą yra būtina pateikti pastatų statybai galiojančius dokumentus. Pareiškėja 50-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrija pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvo išduotas leidimas 50-ajam individualių automobilių garažų statybos kooperatyvui statyti 216 metalinių garažų ir kad minėti pastatai – 216 metaliniai garažai buvo priimti naudoti pagal statinio naudoti aktą. Pareiškėja pareiškime nurodė, jog juridinę reikšmę turintį faktą siekia nustatyti tuo tikslu, kad minėtai bendrijai būtų suteiktas adresas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog fakto nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, bylą nutraukė.Atskiruoju skundu keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nagrinėjama byla buvo nutraukta nustačius, kad prašomas nustatyti juridinis faktas pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009). Todėl nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels pareiškėjai tam tikrus teisinius padarinius.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi metaliniai garažai neatitinka reikalavimų, keliamų nekilnojamajam daiktui ir negali būti laikomi stacionariais statiniais, dėl ko šie statiniai nėra laikytini adreso objektais, kuriems galėtų būti suteikiamas adresas. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, nurodo, kad metaliniai garažai nelaikytini laikinaisiais statiniais, tuo tarpu pareiškimu yra siekiama nustatyti juridinį faktą, kad metaliniai garažai yra pastatyti turint statybos leidimą, kuriam esant pareiškėja turėtų galimybę kreiptis dėl adreso suteikimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą ar pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas jai sukels teisines pasekmes, yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjos eksploatuojami metaliniai garažai laikytini laikinaisiais ar nuolatiniais statiniais, kurie galėtų būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, juos įregistruojant Nekilnojamojo turto registre.Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: žemės sklypai; statiniai; butai daugiabučiuose namuose; patalpos. Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą. Registruojant nekilnojamąjį daiktą į nekilnojamojo turto registrą, padaromas nekilnojamojo daikto registro įrašas. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys kaupiami nekilnojamojo turto registro duomenų banke (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis). Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad statinys registruojamas nekilnojamojo turto registre tik tada, kai daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos eksploatuojami garažai, kaip statiniai, būtų suformuoti įstatymų nustatyta tvarka, duomenys apie juos būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, o statiniai, kaip nekilnojamojo turto objektai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad metaliniai garažai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, jiems nėra suteiktas unikalus numeris, dėl to jie nėra įregistruoti ir Nekilnojamojo turto registre. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme. Tai gyvenamieji namai, pramonės, transporto, žemės ūkio, komercijos, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, valstybės valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų ir kiti pastatai, taip pat tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, vandens ir nuotekų valymo įrenginiai, pylimai, atraminės sienutės, keliai, gatvės, aikštės, inžineriniai tinklai, monumentalios skulptūros ir kt.; Apibrėžimas „tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). Tuo tarpu to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog laikinaisiais statiniais laikomi tokie statiniai, kuriuos leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. Taigi, akivaizdu, kad įvertinus Statybos įstatyme apibrėžtas sąvokas, pareiškėjos eksploatuojami metaliniai garažai laikytini laikinaisiais statiniais, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyta, kad adresų objektais žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus, taip pat sodininkų bendrijų žemės sklypai, neužstatyti pastatais; žemės sklypai su juose esančiais pastatais, suformuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas; pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas; pastatuose esančios gyvenamosios patalpos (toliau vadinama – butai) ir negyvenamosios patalpos, kurios yra arba gali būti suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kaip jau minėta, Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris. Tuo tarpu nustačius aplinkybę, kad metaliniai garažai Statybos įstatymo prasme priskirtini laikiniesiems statiniams, kurie ir teisės į juos nekilnojamojo turto registre neregistruojami, spręstina, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad metalo garažas (laikinasis statinys) gali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kuriam kaip ir pirmosios instancijos teismas sprendė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ galėtų būti suteiktas adresas. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančiais teisės aktais, nors pareiškimu buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę, t. y. kad 1985 metais statyti metaliniai garažai buvo statomi turint statybą leidžiantį dokumentą bei pastatyti buvo priimti naudoti pagal statinio priėmimo naudoti aktą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo tikslu, kad pareiškėjai būtų suteiktas adresas. Dėl to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ar pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels jei teisines pasekmes, t. y. ar pareiškėjos eksploatuojamiems metaliniams garažams galėtų būti suteiktas adresas, pagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančiais teisės aktais, kadangi net ir priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, tokiu atveju, adreso suteikimas turėtų būti vykdomas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.