Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-16 · Administracinė byla Nr. A-525-1031-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-16
Bylos Nr.
A-525-1031-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-1031/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.2; 15.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,pareiškėjui G. K.,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovams Andriejui Bielinskiui ir Dariui Taminskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. skundu (b.l. 2–5), kurį patikslino (b.l. 27–30), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 4 000 Lt kaip neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-29-789/2008 2008 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą pareiškėjo naudai. Toks sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2009 m. sausio 29 d. nutartį byloje Nr. A442-145/2009. Atsakovo atstovo bei trečiojo asmens veiksmai teismo pripažinti neteisėtais. Teismo sprendime aiškiai pabrėžta, kad viešojo administravimo subjektas nevisiškai tinkamai vykdė jam įstatymo pavestas pareigas. Inspekcijos ir Ministerijos veiksmai jo atžvilgiu yra darantys žalą, pakankamai intensyvūs, ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir turi būti įvertinti pinigais. Teigė, jog nenormalu, kai institucijos griežtai nevykdo įstatymų, kai specializuota institucija medicininio audito atlikimą pareiškėjui sprendė ilgiau nei metus, kai Ministerijai pavaldi Inspekcija nevykdė steigėjo nurodymo nedelsiant atlikti medicininį auditą, kai specializuota institucija (pats steigėjas – Ministerija) nevykdė pareigos valdyti valstybinį medicininį auditą. Dėl viešojo administravimo subjektų netinkamo administravimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą bei nepatogumų, susijusių tiek su laiko gaišinimu, tiek su fiziniu skausmu, paciento teisių neįgyvendinimu, sveikatos pablogėjimu. Nurodė, kad jo skundo nagrinėjimas tęsėsi nepagrįstai ilgai, per visą šį laiką jis buvo priverstas praleisti daug laiko važinėdamas į skirtingas institucijas, pakartotinai kreiptis į tuos pačius ar kitus subjektus. Taip pat institucijos griežtai nesilaikė „vieno langelio“ principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Atsakydami į asmens skundą, viešojo administravimo subjektai nebuvo visiškai objektyvūs, jų atsakymai buvo šališki, neatspindintys realių aplinkybių, tokiu būdu sprendimai buvo daromi neatsižvelgiant į aplinkybių visumą, nagrinėjant tik atskirą situacijos fragmentą. Ministerija vengia vykdyti teismo sprendimą – neįvykdė jo per 15 dienų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 str.), ir perdavė klausimą spręsti netinkamam vykdytojui. Ministerija 2007 m. vasario 12 d. įpareigojo Inspekciją nedelsiant atlikti pareiškėjo prašomą tyrimą pagal kompetenciją, o atsakymas buvo gautas tik 2007 m. balandžio 19 d., t. y. praėjus dviems mėnesiams. Pareiškėjas ilgą laiką neturėjo ir iki šiol neturi galimybės gauti teisingą, pagrįstą bei nešališką atsakymą ir apginti savo, kaip paciento, teisių. Be to, vietoj to, kad tam tikra konkreti institucija iš karto atsakytų į jai užduotus klausimus, pareiškėjas turėjo laukti, kol jo prašymas bus persiųstas kitai institucijai, kuri nėra įgaliota spręsti šiuos klausimus. Tai patvirtina Inspekcijos 2006 m. kovo 30 d. raštas Nr. 4R-395-149D, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie tai, kad jo prašymai ir skundai buvo persiųsti Lietuvos Respublikos odontologų rūmams. Tuo tarpu Ministerija neatliko savo pareigos kontroliuoti valstybinio medicininio audito atlikimą. Iš atsakovų gauti atsakymai tam tikrais atvejais net prieštaravo vieni kitiems, todėl neįmanoma buvo rasti vieno teisingo atsakymo. 2004 m. birželio 10 d. Inspekcija pateikė pareiškėjui atsakymą dėl jo skundo Nr. 4R-643-265-2D, kuriame nurodė, kad pareiškėjo sveikatai žalos padarymo faktą pagrindžia VšĮ Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojų išvados. Tos pačios institucijos 2007 m. balandžio 19 d. atsakyme dėl patikslinto skundo Nr. 4R-677-210K nurodyta, kad kontrolės metu nebuvo nustatyta asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažeidimų ir trūkumų. Siekdamas iš pradžių įgyvendinti savo teisę į tinkamą viešąjį administravimą, o vėliau – gindamas pažeistas teises teisme, išeikvojo daug laiko (kelionės pas atsakovus, į teismą, į paštą, taip pat pasiruošimas bylos nagrinėjimui pirmoje bei apeliacinėje instancijose). Šiuo atveju valdžios institucijos ne tik nepadėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti asmeniui paciento teisių, bet ir nepagrįstai apsunkino šių teisių įgyvendinimą. Pateikdami pareiškėjui neteisingus, nepagrįstus ar ne iki galo išnagrinėtus atsakymus, viešojo administravimo subjektai atėmė iš pareiškėjo galimybę toliau veikti, ginti savo, kaip paciento teises. Nurodė, kad 2003 m. sausio 17 d. jo ambulatorinėje kortelėje padarytas įrašas, kuriame nurodyta, kad asmens gydymo kokybė yra nepatenkinama, įrašytas siūlymas dantį šalinti dėl to, kad prognozė yra bloga. Iki bylos nagrinėjimo momento, t. y. kol nėra audito šiuo klausimu, pareiškėjas kenčia dėl nesveiko danties, jam nešalinamas dantis tol, kol nepadarytas teisingas, pagrįstas auditas, kurio neįmanoma būtų padaryti, jei dantis būtų pašalintas ir negalima atlikti kito pobūdžio atstatomojo gydymo. Pabrėžė, jog jis jaučia fizinį skausmą. Be to, jis yra socialiai remtinas asmuo, labiau išgyvena dėl neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, jam sudėtingiau ginti savo teises ir dėl materialinių sunkumų. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjui 50 metų, jam labiau kenkia ilgos procedūros ir stresas, susijęs su teisminiais nagrinėjimais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepimais į skundą (b.l. 17–19, 53–55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Inspekcija 2006 m. kovo 21 d. gavo pareiškėjo 2006 m. kovo 21 d. prašymą dėl jam teiktų odontologinio profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Inspekcija pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją persiuntė Lietuvos Respublikos odontologų rūmams (toliau – ir Odontologų rūmai). Odontologų rūmai 2006 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 06/01-82 pažymėjo, kad pareiškėjui nurodyto danties gydymas buvo atliktas 1998 m. balandžio 30 d., o Odontologų rūmai savo veiklą pradėjo tik 2004 m. liepos 1 d., tada, kai pareiškėjui buvo teiktos odontologinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, Odontologų rūmai nevykdė savo narių (odontologų) veiklos kontrolės. Vadovaujantis pareiškėjo 2006 m. balandžio 28 d. pakartotiniu prašymu, Inspekcija VšĮ Centro poliklinikos Lukiškių filiale atliko pareiškėjui 1998 m. balandžio 30 d. – 1998 m. gegužės 22 d. teiktų odontologinio profilio sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir 2007 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 4R-677-210K pateikė kontrolės išvadas. Pareiškėjas 2006 m. kovo 21 d. prašyme (pakartotinis prašymas 2006-04-28) prašė įvertinti VšĮ Centro poliklinikos Lukiškių filialo gydytojos V. S. 36 danties gydymo kokybę. Inspekcija tyrimo metu nustatė, kad paciento ambulatorinėje kortelėje 1998 m. balandžio 30 d. ir 2002 m. lapkričio 29 d. pažymėtos paciento G. K. dantų formulės yra skirtingos, todėl konstatavo, kad pacientui 1998 m. gegužės 23 d. – 2002 m. lapkričio 28 d. buvo gydyti dantys. Inspekcija nenustatė ir paciento ambulatorinėje kortelėje nerado duomenų, kad pacientui gydytoja odontologė V. S. 1998 m. balandžio 30 d. – 1998 m. gegužės 22 d. taisė 36 danties šaknų kanalus. Pabrėžė, jog tokius faktus patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-498-520/2009. Tuo tarpu pareiškėjas Inspekcijos veiksmų bei priimtų sprendimų net neskundė teismui, o ginčijo Ministerijos sprendimus. Iš pareiškėjo pateiktų 4 reikalavimų 2008 m. kovo 13 d. teismo sprendime buvo patenkintas tik pirmasis reikalavimas, todėl pareiškėjo samprotavimai dėl jo patirtų didelių nepatogumų, praeities ir dabarties išgyvenimų, daug laiko praradimo, neturtinės žalos patyrimu yra nepagrįsti. Pareiškėjas klaidingai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas trečiojo asmens (Inspekcijos) veiksmus pripažino neteisėtais. Inspekcija nebuvo atsakovu nagrinėtoje administracinėje byloje ir jos veiksmai bei priimti sprendimai nebuvo skųsti teismui, o pareiškėjas bylinėjosi su Ministerija. Nesutiko, kad Inspekcijos direktoriaus 2006 m. balandžio 6 d. įsakymu patvirtinta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūra yra neteisėta, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pasiūlė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio teisės akto ištyrimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokį pareiškėjo prašymą atmetė. Pabrėžė, jog pareiškėjo kaltinimas dėl Inspekcijos sprendimų nešališkumo, grindžiamas tuo, kad gydytoja odontologė V. S., kuri pareiškėjui teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, yra „žinomo mokslininko našlė, todėl Inspekcija vengė duoti aiškų atsakymą į pareiškėjo skundus ir tokiu būdu buvo bandoma padėti gydytojai išvengti atsakomybės“, jis neturi jokio realaus pagrindo, o grįstas pareiškėjo samprotavimais. Pareiškėjas klaidingai nurodė, kad „dėl institucijų nekompetentingų veiksmų susiklostė situacija, kad asmeniui nėra šalinamas dantis tol, kol nepadaromas teisingas, pagrįstas auditas, kurio neįmanoma būtų padaryti, jei dantis būtų pašalintas, negalima atlikti ir kito pobūdžio atstatomojo gydymo“, kadangi Inspekcija, atlikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, neturi įgaliojimų apžiūrėti pareiškėjo burnos būklės. Tokius veiksmus atlikti ir pagal tai spręsti apie pareiškėjui teiktas paslaugas turi įgaliojimą Odontologų rūmai, tačiau jie atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl suėjusio senaties termino. Pabrėžė, jog pareiškėjas, tyčia nesikreipdamas dėl danties gydymo ir taip blogindamas jo būklę, pažeidžia Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintą paciento pareigą elgtis atsakingai bei suponuoja paciento kaltę savo neveikimu prisidėjus prie minimo sveikatos pablogėjimo. Padarė išvadą, jog pareiškėjas žalos atlyginimo sąlygų neįrodė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimais į skundą (b.l. 20–21, 59–61) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė sąlygų, kurioms esant atsiranda civilinė atsakomybė, buvimo. Ministerijoje 2007 m. liepos 20 d. buvo gautas pareiškėjo skundas dėl Inspekcijos medicininio audito pateiktų išvadų. Ministerija 2007 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 4-(10.10-22-1)1798 paaiškino, kad Ministerija asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės funkciją teisės aktais yra delegavusi Inspekcijai. Nesutikdamas su Inspekcijos išvadomis, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą. Nurodė, kad dalį savo argumentų dėl neturtinės žalos buvimo pareiškėjas sieja su apeliaciniu procesu, tačiau pareiškėjas pats inicijavo pirmos instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka, o jo reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais ir atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartimi. Nesutiko su teiginiu, kad atsakovų įgaliojimų neturėjimas apžiūrėti pareiškėjo burną rodo pareigūnų nekompetentingumą. Sveikatos priežiūros veikla yra licencijuojama, o nei Inspekcija, nei pati Ministerija nėra sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, todėl neturi įgaliojimų apžiūrėti pareiškėjo burnos būklės bei atlikti kitų veiksmų, kuriuos pagal kompetenciją atlieka tik licencijuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai. Teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendime nekonstatuota, jog Ministerija elgėsi neteisėtai. Nesutiko su tuo, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus sieja su, jo nuomone, Ministerijos pareiga parengti ir patvirtinti valstybinio medicininio audito normas bei su Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūros neteisėtumu, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2009 m. sausio 29 d. nutartimi tokius pareiškėjo reikalavimus atmetė. Pažymėjo, kad, vykdant teismo sprendimą, 2009 m. birželio 1 d. raštu Nr. 4-(4.8-141)-1397 pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas dėl medicininio audito tinkamumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu (b.l. 96–99) skundą atmetė.

Šalies argumentai

Nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 21 d. Inspekcijai pateikė prašymą Nr. 20/03/2006, kuriame prašė atsakyti į papildomus klausimus dėl Inspekcijos 2004 m. birželio 10 d. rašto Nr. 4R-643-265-2D. Inspekcija 2006 m. kovo 22 d. raštu Nr. 4R-371-149D pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją persiuntė Odontologų rūmams ir informavo pareiškėją apie persiuntimą. Odontologų rūmai 2006 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 06/01-82 atsakė į pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad Odontologų rūmai savo veiklą pradėjo vykdyti tik 2004 m. liepos 1 d., ir tuomet, kai pareiškėjui buvo suteiktos odontologinės paslaugos, Odontologų rūmai dar nevykdė savo narių (odontologų) veiklos kontrolės funkcijos. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjo gydymo laikotarpiu jam reikėjo kreiptis į Lietuvos Stomatologų sąjungą; Odontologų rūmai neturi įgaliojimų ir techninių galimybių nagrinėti skundų dėl įvykių pareiškėjo minimu laikotarpiu. 2006 m. balandžio 28 d. pareiškėjas Inspekcijai pateikė prašymą Nr. 28/04/006, kuriame prašė atsakyti į jo 2006 m. kovo 22 d. rašte pateiktus klausimus, kurie pagal Inspekcijos nuostatus priskirtini jos kompetencijai. Ministerija 2007 m. vasario 12 d. raštu „Dėl pareiškėjo G. K. skundo tyrimo“ Nr. 10-(4.8-14)-412 prašė Inspekciją atlikti pareiškėjo prašytą tyrimą pagal kompetenciją pagal jo 2006 m. balandžio 28 d. prašymą. Inspekcija atliko tyrimą ir 2007 m. kovo 20 d. surašė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės aktą Nr. 3A-59-210K, o 2007 m. balandžio 19 d. surašė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitą Nr. 1A-67-210K. 2007 m. balandžio 19 d. Inspekcija priėmė sprendimą „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ Nr. 4A-66-210K, kuriame nurodė, kad kontrolės metu asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažeidimų vidaus ir išorės dokumentuose nustatytiems reikalavimams bei kokybės vadybos sistemos trūkumų nenustatyta. 2007 m. balandžio 19 d. Inspekcija pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. 4R-677-210K, kuriame nurodė, kad kontrolės metu nebuvo nustatyta asmens sveikatos priežiūros teikimo pažeidimų ir trūkumų, informavo apie galimybę nustatyti žalos dydį ir apie sprendimo dėl išnagrinėto skundo apskundimo tvarką. Pareiškėjas 2007 m. gegužės 22 d. ir 2007 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Inspekcijos direktorę dėl Inspekcijos 2007 m. balandžio 19 d. išvados Nr. 4R-677-210K peržiūrėjimo ir papildymo. Inspekcija 2007 m. birželio 7 d. pareiškėjui pateikė atsakymą Nr. 4R-1193-275D, kuriame nurodė, kad pagal ambulatorinėje kortelėje esančius duomenis Inspekcija negali nustatyti, kas pareiškėjui taisė 36 danties šaknų kanalus. Pareiškėjas 2007 m. liepos 20 d. pateikė skundą Ministerijai dėl medicininio audito išvadų. Ministerijos Ryšių su visuomene skyrius 2007 m. liepos 24 d. raštu Nr. 4-(7.4-17)-1707 informavo pareiškėją, kad apie pateikto skundo išnagrinėjimą jis bus informuotas iki 2007 m. rugpjūčio 20 d. Ministerija 2007 m. rugpjūčio 8 d., atsakydama į pareiškėjo 2007 m. liepos 20 d. skundą, rašte Nr. 4-(10.10-22-1)-1798 nurodė, kad Inspekcija Ministerijos pavedimu pareiškėjo skundo pagrindu atliko 1998 m. balandžio 30 d. – 1998 m. gegužės 22 d. VšĮ Centro poliklinikos Lukiškių filiale pareiškėjui teiktų odontologinio profilio sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir 2007 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 4R-677-210K informavo pareiškėją apie atlikto tyrimo rezultatus. Rašte nurodė, kad pareiškėjui 1995 m. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Inspekcija neturi įgaliojimų vertinti, kadangi sveikatos priežiūros paslaugų teikėją kontroliuojanti institucija įgaliojimus veikti gavo pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 154 patvirtintus Inspekcijos nuostatus, o nei Odontologų rūmai, nei Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, nei Inspekcija neturi įgaliojimų vertinti tų asmenų sveikatos priežiūros paslaugų, kurios buvo teiktos prieš įsteigiant šias institucijas. Ministerija 2007 m. spalio 9 d. rašte Nr. 4-(10.10-22-1)-2184 pareiškėjui nurodė, kad į analogišką skundą Ministerija jam atsakė 2007 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 4-(10.10-22-1)-179 ir pakartotinai jo prašymas nebus nagrinėjamas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendimu panaikino Ministerijos 2007 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 4-(10.10-22-l)-1798 ta apimtimi, kuria nuspręsta, kad 1995 m. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Inspekcija neturi vertinti ir įpareigojo Ministeriją iš esmės išnagrinėti skundą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar valstybinis medicininis auditas buvo atliktas tinkamai; kitų pareiškėjo reikalavimų teismas netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-145/2009 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.250 straipsniais, pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui nebūtina nustatyti, jog asmeniui yra padaryta ir turtinė žala, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Ministerijos ir Inspekcijos neteisėtus veiksmus (aktus), neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendimu patenkino vieną iš pareiškėjo skundo reikalavimų (panaikinti Ministerijos 2007-08-08 sprendimą Nr. 4-(10.10-22-l)-1798). Be to, pareiškėjas Inspekcijos sprendimų, priimtų atlikus asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę, neskundė. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendime nebuvo nustatyti jokie neteisėti Inspekcijos veiksmai. Konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl Inspekcijos veiksmų nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nurodė, jog pareiškėjas, patraukęs Inspekciją nagrinėjamoje byloje atsakovu, taip ir negalėjo nurodyti, kokie šios institucijos neteisėti veiksmai pakenkė jo sveikatai. Aplinkybę, jog pareiškėjas visuose teismo posėdžiuose prašė stabdyti bylos nagrinėjimą iki Ministerija įvykdys 2008 m. kovo 13 d. teismo sprendimą ir tada paaiškės Inspekcijos neteisėti veiksmai, vertino kaip pareiškėjo norą vilkinti bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas skunde konstatavo, kad neturtinė žala jau yra atsiradusi dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, todėl jo pareiga buvo pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Vien fakto, kad teismas įpareigojo Ministeriją dar kartą išnagrinėti dalį pareiškėjo skundo, nepakanka civilinės atsakomybės sąlygoms atsirasti. Taip pat kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Inspekcijos direktoriaus patvirtinta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūra yra neteisėta, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu 2008 m. kovo 13 d. pasiūlė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio teisės akto ištyrimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-145/2009 tokį pareiškėjo prašymą atmetė. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimo vykdymo ar Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiksmų. Be to, vykdant teismo sprendimą 2009 m. birželio 1 d. raštu Nr. 4-(4.8-141)-1397, pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas dėl medicininio audito tinkamumo. Padarė išvadą, kad, nenustačius Ministerijos ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 109–112), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su teismo išvada, jog nenustatyti nei Ministerijos, nei Inspekcijos neteisėti veiksmai (neveikimas). Pažymi, jog neaišku, kodėl tokiu atveju skundas apskritai buvo priimtas nagrinėti.

2. Teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendimu iš esmės konstatavo neteisėtus institucijų veiksmus. Taip pat pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje (byla Nr. AS575-233/2009). Daro išvada, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai vertino įrodymus, nemotyvavo sprendimo, kadangi bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina neteisėtų Inspekcijos ir Ministerijos veiksmų (neveikimo) egzistavimą.

3. Teigia, jog ne jo kaltė, kad Ministerija laiku nevykdo teismo sprendimo ir jis negauna papildomų Inspekcijos neteisėtų veiksmų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nestabdė bylos nagrinėjimo iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2005/2009, kurioje skundžiamas Ministerijos 2009 m. birželio 1 d. aktas.

4. Nesutinka su teismo išvada, jog teismas patenkino tik vieną jo ankstesnio skundo reikalavimą, kadangi žalos atsiradimas siejamas ne su patenkintų ar atmestų reikalavimų santykiu, bet tik su tais institucijos veiksmais, kurie pripažinti neteisėtais.

5. Pabrėžia, jog materialinės teisės požiūriu nėra įrodyta, kad kokybės kontrolės procedūra yra teisėta, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi (byloje Nr. A442-145/2009) tokio nenuginčijamo fakto ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies prasme neįtvirtino.

6. Teigia, jog aiškiai nurodė Inspekcijos veiksmus, kurie pakenkė jo sveikatai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 123–125) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 126–127) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, siekdamas, jog jo naudai iš Inspekcijos ir Ministerijos būtų priteistas 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, neturtinės žalos atsiradimą jis siejo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-29-789/2008. Vilniaus apygardos administracinis teismas tokiu procesiniu sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Ministerijos 2007 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. A-(10.10-22-1)-1798 ta apimtimi, kuria nuspręsta, kad 1995 metais teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Inspekcija neturi įgaliojimų vertinti. Bei įpareigojo Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar valstybinis medicininis auditas buvo atliktas tinkamai. Darytina išvada, jog minėtu procesiniu sprendimu teismas iš esmės nustatė neteisėtus Ministerijos veiksmus, konstatavęs, jog nepagrįstai buvo nuspręsta, kad Inspekcija neprivalo atlikti atitinkamų veiksmų. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimą paliko nepakeistą (byla Nr. A442-145/2009).

Todėl šiuo atveju, sprendžiant, ar pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, būtina nustatyti, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimu neteisėtais pripažinti veiksmai (neveikimas) – sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad 1995 metais teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Inspekcija neturi įgaliojimų vertinti, priėmimas ir atitinkamai pareiškėjo skundo neišnagrinėjimas visa apimtimi lėmė pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Byloje jau nustatyta, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu iš esmės konstatuoti neteisėti Ministerijos veiksmai (neveikimas), todėl, sprendžiant kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pareiškėjui būtent tokiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta neturtinė žala. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas, pagrįsdamas neturtinės žalos jam atsiradimą, nurodė, kad jis dėl neteisėtų veiksmų sugaišo daug laiko, yra labiau pažeidžiamas, nes jis yra socialiai remtinas, vyresnio amžiaus, be to, jis patiria fizinius skausmus, kadangi jam skaudą dantį, kuris negali būti gydomas, kol Inspekcija ir Ministerija tinkamai atliks tyrimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo amžiumi, finansine būkle, laiko gaišimu, nepatvirtina neturtinės žalos pareiškėjui atsiradimo fakto. Byloje pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad pareiškėjo 36 danties būklė yra bloga, tačiau tokie įrodymai vertintini kaip nesusiję su teismo sprendimu panaikinto Ministerijos sprendimo dalimi, t. y. byloje nėra duomenų apie priežastinį ryšį tarp tokios žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo). Daugiau duomenų, kurie leistų spręsti apie atsakovų neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui sukeltą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę įtampą, pažeminimą ar kita ir atitinkamai tokių išgyvenimų ryšį su minėtais neteisėtais veiksmais (neveikimu), teismui pateikta nebuvo.

Todėl, pareiškėjui nepateikus įrodymų, kurie būtų pagrindas konstatuoti kitus neteisėtus atsakovų veiksmus ar neveikimą, bei konstatavus, kad neįrodyta, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimu konstatuoti Ministerijos neteisėti veiksmai (neveikimas) sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą ir kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp tokių veiksmų (neveikimo) ir galimo fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, kitaip tariant, nenustačius privalomų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimo, darytina išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir jo naudai iš atsakovų priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat pateikė argumentus dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei dėl neteisėtos Asmens sveikatos priežiūros kokybės paslaugų kontrolės procedūros. Tokie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra susiję su nagrinėjama byla ir nepagrindžia pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos jam atsiradimo. Be to, šiuo atveju, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas klausimas būtent dėl neturtinės žalos atsiradimo, o ne dėl ankstesnio teismo sprendimo įvykdymo, todėl visi su tuo susiję argumentai vertintini kaip neturintys įtakos sprendžiant kilusį ginčą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog negavo papildomų Inspekcijos neteisėtų veiksmų įrodymų, kol nebuvo tinkamai įgyvendintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimas. Pažymėtina, jog šiuo atveju būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti tokius įrodymus, be to, jis, kreipdamasis į teismą teigė, jog neturtinė žala jam jau yra padaryta, todėl neteisėtus veiksmus (neveikimą), kurie, kaip teigia pareiškėjas, sukėlė jam neturtinę žalą, patvirtinantys įrodymai negali būti siejami su būsimais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir pritaikęs teisės aktų nuostatas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Ministerija, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat prašė priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju toks motyvuotas prašymas pateiktas nebuvo, todėl nėra pagrindo atsakovo naudai iš pareiškėjo priteisti teismo išlaidų. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria

pareiškėjo G. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasLaimė Baltrūnaitė