Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-164-739/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-04-05
Bylos Nr.: I-164-739/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00159-2016-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Pareiškėjas: E. A. G.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus

Kategorijos

18.4.2Miesto žemė
18.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
18.7Atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
18.12Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarka ir terminai
55.1Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-164-739/2017.Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00159-2016-1Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.2;18.4.3;18.7; 18.12; 55.1 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 5d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir DalytėsZlatkuvienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjui E. A. G.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, atstovei J. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. G. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas E. A. G.(toliau - ir pareiškėjas)Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus(toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT, ir atsakovas),prašo panaikinti 2016m. kovo 22d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei G. G.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę G. G.( toliau – ir G.G.) yra pareiškėjo motina. Ji pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Š. ir A.B.Š.Panevėžio rajone ir Panevėžio mieste turėtą žemę ir buvo išreiškusi savo valią dėl žemės grąžinimo natūra. Pareiškėjo motinai liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,0213ha žemės. Pareiškėjas sutinka, kad A. Š. žemės dalis patenka į Panevėžio miesto kapinių teritoriją, tačiau mano, kad Sprendimu jo motinai G.G. turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į 0,0213 ha ploto buvusios savininkės A.B.Š.Panevėžio mieste turėtą žemę. Pareiškėjo motinai mirus, jis kaip G. G. įpėdinis buvo pakviestas į atsakovo surengtą posėdį, kuriame atsakovo darbuotojai pranešė, kad į likusią negrąžintą žemę nuosavybės teisės bus atkurtos atlyginant pinigais.Pareiškėjas su tokiu Sprendimo projektu nesutiko, savo nesutikimą išreiškė raštu. Tačiau atsakovas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir Sprendimą priėmė prieš pareiškėjo valią. Be to, pareiškėjas mano, kad atlyginimo už turėtą žemę suma yra neteisinga, neatitinka žemės rinkos vertės. Todėl pareiškėjas teigia, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime ir jo atstovai teismo posėdžiuose su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei paaiškino, kad pareiškėjo motinai G.G. į valstybės išperkamą buvusių savininkų A. Š. ir A.B.Š.žemę, buvusią Panevėžio mieste,nuosavybės teisės buvo atkurtos priimant sprendimus perduoti neatlygintinai naujus žemės sklypus, atlyginant vertybiniais popieriais. Atsakovo tvirtinimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme(toliau – ir Atkūrimo įstatymas)esant nustatytam galutiniam terminui pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir (ar)atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo iki 2003m. balandžio 1d., vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. Atsakovas, atsižvelgdamas į nuo 2012m. vasario 1d. ir nuo 2014m. lapkričio 1d. įsigaliojusias Atkūrimo įstatymo 10,16,21 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatas, informavo G.G. apie galimybę pakeisti pareikštą valią ir prašyti atlyginti už valstybės išperkamą miesto žemę pinigais ar lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau G.G. tokia galimybe nepasinaudojo. Atsakovo, jo atstovų nuomone, nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į miesto žemę pretendentės nurodytu būdu, remiantis Atkūrimo įstatymo 21straipsnio 5 dalies nuostatomis, G.G. teisėtai ir pagrįstai nuosavybės teisės į likusią 0,0213 ha ploto žemės dalį ginčijamu Sprendimu buvo atkurtos atlyginant pinigais. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovai teismo posėdžiuose paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu numatyta atlyginimo už žemę pinigų suma buvo apskaičiuota vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999m. vasario 24d. nutarimu Nr.205, atsižvelgiant į turėtos žemės rūšį, jos buvimo vietą, taikyti pataisos koeficientai ir indeksacija. Atsakovas, jo atstovai tvirtino, kad priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto teritorijai priskirtą žemę. Pareiškėjas, G.G. turto paveldėtojas, ginčija 2016m. kovo 22d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į žemę pareiškėjo motinai G.G., mirusiai 2016m. vasario 9d.Pareiškėjas nesutinka su atsakovo parinktu atlyginimo už išperkamą žemę, priskirtą Panevėžio miesto teritorijai, būdu – pinigais ir nurodo, kad toks atlyginimo už išperkamą žemę būdas prieštarauja pretendentės ir pareiškėjo valiai, o atlyginimo suma yra neteisinga, neatitinka žemės rinkos vertės.

Bylos duomenimis(Nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje byla Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir NTAB))nustatyta, kad pareiškėjo motina G.G.1991m. spalio 4d. tuometinei Panevėžio raj. Ramygalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavė prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Bylos duomenys patvirtina, kad G.G. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Š. žemę Panevėžio raj. Šilaičių kaime, kurios dalis – 2,30 ha patenka į Panevėžio miesto kapinių teritoriją, ir A.B.Š.0,3788 ha žemę, patenkančią į Panevėžio miesto teritoriją.

1991m. spalio 4d. prašyme pretendentė G.G.išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo. Ji prašė kompensacijos. 1993m. liepos 28d. prašymu G.G. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir prašė žemę sugrąžinti natūra.

2001m. vasario 8d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)G.G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A.B.Š. nuosavybės teisėmis Panevėžio mieste valdytą 0,3788 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią 0,1788 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, pilietei pasirinkus atlyginimo būdą.

2003m. rugsėjo 22d. prašymu Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui G.G. už likusį 0,1788 ha buvusios savininkės A.Š.B.žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės dar neatkurtos, prašė atlyginti vertybiniais popieriais, o nuosavybės teisę į A. Š. 2,3, ha ploto žemės dalį prašė atkurti, atlyginant vertybiniais popieriaisuž 2,10 ha žemės, o pretendentei perduoti 0,02 ha žemės.

2003m. gruodžio 9d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) G.G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią buvusios savininkės A.B.Š. nuosavybės teisėmis Panevėžio mieste valdyto 0,3788 ha žemės sklypo 0,1788 ha ploto dalį atlyginant vertybiniais popieriais. Taigi, 2001m. vasario 8d. ir 2003m. gruodžio 9d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimais G.G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusios savininkės A.B.Š. Panevėžio mieste nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

2003m. gruodžio 9d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) G.G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. Š. 2,300 ha žemės, esančios Panevėžio mieste, 2,100 ha ploto dalį, atlyginant vertybiniais popieriais. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią 0,200 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, pilietei pasirinkus atlyginimo būdą.

2008m. balandžio 23d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)G.G.atkurtos nuosavybės teisės į 0,1787 ha ploto buvusio savininko A. Š.žemės, esančios Panevėžio mieste, dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1787 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste. Taigi, 2003m. gruodžio 9d. ir 2008m. balandžio 23d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimais G.G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,2787 ha buvusio savininko A. Š. žemės, patenkančios į Panevėžio miesto teritoriją. O ginčijamu Sprendimu G.G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią A. Š.žemės, patenkančios į Panevėžio miesto teritoriją dalį, tai yra į 0,0213 ha žemės.

Jau minėta, kad 2,30 ha ploto buvusio savininko A. Š. nuosavybės teisėmis Panevėžio raj. Šilaičių kaime valdytos žemės dalis patenka į Panevėžio miesto kapinių teritoriją. Žemė Panevėžio miesto civilinių kapinių įrengimui Panevėžio miestui buvo priskirta 1978m. birželio 12d.Lietuvos TSR Ministrų tarybos potvarkiu 358p bei jį įgyvendinančiais dokumentais((b.l.59-61). DėlPanevėžio miesto savivaldybės reikmėms(Panevėžio miesto civilinėms kapinėms)naudojamo žemės sklypo tarp Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, perėmusios Panevėžio apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas, yra sudarytos panaudos sutartys, kurių terminas - 99 metai(b.l.49-57). Aplinkybės, kad buvusio savininko A. Š. žemės dalis, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises G.G., yra Panevėžio miesto civilinių kapinių teritorijoje, pareiškėjas neginčija. Atkūrimo įstatymo prasme Panevėžio miesto civilinių kapinių teritorija priskiriama Panevėžio miesto teritorijai ir yra valstybės išperkama(Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis).

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. - valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sistemiškai ir teleologiniubūdu aiškinant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, padaryta išvada, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, tai yra po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu(2016m.kovo 22d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.A-339-858/2016). Be to, ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis tokį atkūrimą sieja su atlyginimu pinigais.

Taigi, G.G.turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti pareiškėjos prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu kitu pareiškėjos nurodytu būdu, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai piliečiai iki 2015m. kovo 1d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo už miestams priskirtose teritorijose esančią žemę ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu mišku iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Bylos duomenys patvirtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba pranešė G.G. apie jos teisę pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais ar lygiaverčiu mišku kaimo vietovėje, tačiau G.G. šia teise nesinaudojo.

Minėta, kad 1993m. liepos 28d. pareiškėja buvo išreiškusi valią dėl žemės grąžinimo natūra.2003m. rugsėjo 22d. atsakovui pateiktu prašymu ji pageidavo 0,02 ha A. Š. priklausiusios žemės gauti žemės sklypu, tačiau iš šio prašymo turinio visgi nėra aišku, ar G.G. siekė 0,02 ha žemės susigrąžinti natūra, ar pageidavo, kad už 0,02 ha žemės jai būtų perduotas neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas. Tačiau net esant minėtam neaiškumui, pirmiau aptartos Atkūrimo įstatymo nuostatos nuo 2003m. balandžio 1d. nebenumatė galimybės keisti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, todėl pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises kitu, anksčiau nenurodytu būdu.Be to, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis yra 0,04 ha, išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą, o maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus Savivaldybių nustatomus naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžius, Panevėžio mieste numatomo perduoti žemės sklypo dydis yra ne mažesnis kaip 0,04 ha ir ne didesnis kaip 0,2 ha. Taigi, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo G.G. nuosavybės teisių atkurti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu, kadangi negalėjo pasiūlyti teisės aktais nustatyto dydžio naujo sklypo Panevėžio mieste.

Apibendrinant daroma išvada, kad G.G. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais buvo išreiškusi valią grąžinti natūra likusią A. Š.žemę, kuri pateko į Panevėžio miesto civilinių kapinių teritoriją ir į kurią jai nuosavybės teisės buvo atkurtos skundžiamu Sprendimu. Tuo tarpu ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, bet nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir(ar)atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos pinigais. Byloje nustatyta, kad galimybių atkurti nuosavybės teises į A. Š. žemę, patenkančią į Panevėžio miesto kapinių teritoriją, grąžinant ją natūra, nėra. Todėl daroma išvada, kad atsakovas, atkurdamas nuosavybės teises į A. Š. žemę, už ją atlyginant pinigais, vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sprendimas buvo priimtas prieš jo valią, pareiškėjui nesutinkant su sprendimo projektu. Iš byloje esančio 2016m.kovo 22d. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriuje komisijos(toliau – ir Komisija) posėdžio protokolo nustatyta, kad pareiškėjui raštu buvo pranešta apie 2016m. kovo 22d. Komisijos posėdžio vietą ir laiką, pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdyje, jis ir kiti atvykę asmenys buvo supažindinti su sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimoatlyginant pinigais už Panevėžio mieste turėtą žemę priėmimo tvarka ir parengtais sprendimų projektais. Taigi, atsakovas vykdė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr.1057(toliau – ir Tvarka)112 ir 113 punktų nuostatas. Atkūrimo įstatymas ir Tvarka nenumato, kad pretendento nesutikimas su Sprendimo projektu yra kliūtis priimti Sprendimą, o pirmiau aptartos aplinkybės ir Atkūrimo įstatymo nuostatos patvirtina, kad nuosavybės teisės į 0,0213 ha žemės sklypą G.G. galėjo būti atkurtos ar už nekilnojamąjį turtą galėjo būti atlyginta atsakovo parinktu būdu – pinigais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad priimant Sprendimą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnis, kad atlyginimo už žemę suma yra neteisinga, neatitinka žemės vidutinės rinkos vertės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutioinintegrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika), t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2 miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos „atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, kaip minėta, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtame Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką(pvz., žr., 2016m.kovo 22d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016)sprendžiama, kad byloje nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte. Iš NTAB esančio Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo, teismo posėdyje liudytoja apklaustos G.J. parodymų nustatyta, kad išperkamo žemės sklypo vertė buvo apskaičiuota pagal Metodiką. Nei skunde, nei teismo posėdžiuose pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių skaičiavimų pagal Metodiką netikslumų. Jis nekvestionuoja konkrečios žemės vertės paskaičiavimo pagal Metodiką, o savo argumentus sieja su tuo, kad skundžiamame Sprendime numatyta žemės sklypo vertė( atlyginimo už žemę suma)neatitinka žemės rinkos vertės, todėl nagrinėjamoje byloje teismas neatlieka detalaus atliktų skaičiavimų vertinimo.Remdamasis anksčiau nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad Sprendime G.G. atlyginti už žemę numatyta suma, kurią sudaro pagal Metodiką apskaičiuota ir indeksuota žemės sklypo vertė, nebūtinai turi atitikti rinkos vertę.

Atsižvelgiant į pasakytą, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas(iki 2016m. liepos 1d. galiojusios redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis iki 2016m. liepos 1d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir nuo 2016m. liepos 1d. galiojančios redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Dalia PranckienėIrena VaržinskienėDalytėZlatkuvienė