- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-05
- Bylos Nr.
- eAS-821-552/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01513-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“, Nibrė Kauno miesto savivadybės taryba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Nibrė“ pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1‑10), kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, savivaldybė) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Nibrė“ priklausančiose viešojo maitinimo vietose M. Riomerio g. 1A, Kaune“ (toliau – ir savivaldybės sprendimas, ginčijamas sprendimas).
Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui prašymą (b. l. 138–141) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Prašydamas teismo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nurodė, kad tokiu pačiu atveju Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2470-644/2017 sustabdė trijų Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nebegauna pakankamai pajamų, kurios galėtų padengti pastovias kiekvieno mėnesio išlaidas. Pareiškėjas kiekvieną mėnesį moka įmokas pagal mokestinės paskolos sutartį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, paskolos įmokas, atlyginimus darbuotojams. Pareiškėjo įsiskolinimai sudaro 323 750 Eur, o 2016 m. dėl veiklos pertvarkymo ir investicijų pareiškėjas patyrė net 33 539 Eur nuostolių. Pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo priėmimo atleido 5 darbuotojus, o tuo atveju, jeigu nebus taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus priverstas atleisti visus likusius darbuotojus. Ginčijamu sprendimu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas sutrumpintas net 6 kartus. Nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, pareiškėjo grąžinimas į pirminę padėtį bus neįmanomas arba labai apsunkintas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi (b. l. 151–153) pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog minėtu adresu jam priklausančiame bare ir kavinėje jis vykdo viešojo maitinimo veiklą. Aplinkybę, kad pareiškėjas tokią veiklą vykdo, patvirtina prie skundo pridedamos patalpų nuotraukos, taip pat kasos aparato ataskaitos, iš kurių matyti, kad dalį pareiškėjo pajamų sudaro prekyba maisto prekėmis ir tabako gaminiais. Taigi pareiškėjui išlieka kitos verslo alternatyvos nurodytu adresu esančiuose bare ir kavinėje (prekyba maisto patiekalais, užkandžiais, dienos pietumis, tabako gaminiais). Nors prekyba alkoholiniais gėrimais bare, kaip nurodo pareiškėjas, sudaro didžiąją dalį visų jo pajamų, ir ginčijamu sprendimu apribojus alkoholio prekybą, pajamos iš alkoholio prekybos sumažėtų, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjui išlieka kitos verslo alternatyvos šiame bare, pavyzdžiui, vykdyti (plėsti vykdomą) viešojo maitinimo veiklą kitu paros metu. Teismas vertino, kad mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas nuo 14 val. iki 10 val. (leidžiant prekiauti nuo 10 val. iki 14 val.), nesudarys sąlygų visiškai nutraukti viešojo maitinimo veiklą ar atleisti darbuotojus. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas nurodo, kad jo veikla buvo nuostolinga dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo pelno sumažėjimą, nepaisant skundžiamo sprendimo priėmimo, galimai nulemia ir kitos, su šiuo sprendimu nesusijusios, subjektyvios ir nuo paties pareiškėjo valios priklausančios priežastys. Be to, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjas turėtų galimybę išsireikalauti galimus materialius nuostolius jo patirtai žalai atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Savivaldybė visuomet bus pajėgi atlyginti su ginčijamo sprendimo vykdymu galimai susijusią žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės. Be to, teismas prima facie (lot. k. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo ar nepagrįstumo, nagrinėjamu atveju, nenustatė, tačiau visi pareiškėjo argumentai dėl ginčijamo sprendimo galimo neteisėtumo bus įvertinti bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo nurodyta Kauno apygardos administracinio teismo nutartis negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, nes kiekvienu atveju vertinamos tuo metu ir toje konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo klausimą analogiško pobūdžio bylose, ne kartą reikalavimo užtikrinimo priemonės nebuvo taikytos.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą, konstatavo, kad pareiškėjo prašymo motyvai ir juos pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, kuris nagrinėjamu atveju nėra tikslingas, proporcingas, atitinkantis šalių ir viešojo intereso pusiausvyrą.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 162–165) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. priimto sprendimo Nr. T-410 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Nibrė“ priklausančiose viešojo maitinimo vietose M. Riomerio g. 1A, Kaune“ galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjas teigia sužinojęs, kad tokiu pačiu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės Kauno apygardos administraciniame teisme jau buvo pritaikytos mažiausiai trijų Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų atžvilgiu, t. y. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2470-644/2017 sustabdė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. priimtų sprendimų Nr. T-414, Nr. T-416 ir Nr.T-417 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 17 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė dar vieną prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Mano, kad šioje administracinėje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas turi būti sprendžiamas lygiai taip pat, kaip ir minėtoje nutartyje, nes sutampa visos bylų faktinės aplinkybės. Be to, kaip ir šioje administracinėje byloje, taip ir prieš paminėtoje teismo nutartyje, atsakovas jau ankščiau buvo apribojęs pareiškėjo galimybes prekiauti alkoholiu toje pačioje vietoje nuo 22 val. iki 8 val., ir toks atsakovo ankščiau priimtas iš esmės analogiškas sprendimas buvo pripažintas neteisėtu abiejų instancijų administracinių teismų. Nepaisant to, pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuoja, kad pareiškėjo ginčijamas savivaldybės sprendimas yra prima facie nepagrįstas ir neteisėtas, nes bylos medžiagoje esančių duomenų tikrai pakanka tokiai išvadai padaryti. Nėra jokių duomenų ir argumentų, kurie galėtų leisti teigti priešingai.
Pažymi, kad, pridėdamas rašytinius įrodymus, pagrindė faktą, jog jis moka įmokas pagal mokestinės paskolos sutartį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kas sudaro 2 252,15 Eur/mėn. (b. l. 61-65); paskolos įmokas, kurios sudaro apie 1 700 Eur/mėn. (b. l. 59-60); atlyginimai darbuotojams sudaro apie 3 000 Eur/mėn; patiria prekių įsigijimo kaštus. Tuo pačiu pareiškėjo pajamos, jei jis savo veiklą toliau vykdytų visą parą, o alkoholiniais gėrimais prekiautų tiek, kiek leidžia ginčijamas sprendimas (nuo 10 val. iki 14 val.), sudarytų tik 6 599 Eur/mėn. (b. l. 8, 31-58, 76-77, 80-82). Taigi dėl ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo pareiškėjo gaunamos pajamos nebedengia pastoviųjų pareiškėjo išlaidų, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino ir to, jog pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo priėmimo atleido 5 darbuotojus (http://rekvizitai.vz.lt/imone/nibre_kavine/darbuotoju-skaicius/). Be to, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu pareiškėjui net nėra (nebuvo) sutektas pereinamasis laikotarpis, per kurį jis galėtų pakeisti (pertvarkyti) savo veiklą ir išgyventi bent ginčo laikotarpiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apibendrindamas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs įmonės veiklos perspektyvos vertinimą, detalizavęs sunkią finansinę padėtį, mėnesinių pajamų dydžio pokytį (sumažėjimą) po ginčijamo sprendimo priėmimo, galimus nuostolius, pagrindęs ginčijamo sprendimo įtaką kitiems asmenims – įmonės darbuotojams. Be to, laikinai sustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimą, pareiškėjui būtų sudaryta galimybė realizuoti turimas prekių atsargas, atsiskaityti su tiekėjais, padengti dalį įsiskolinimų, išspręsti įmonėje dirbančių asmenų klausimus, suplanuoti savo veiklą ir palaipsniui optimizuoti, perorientuoti įmonės veiklos kryptis, visiškai nenutraukiant ekonominės veiklos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą (b. l. 177–181) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimta skundžiama nutartimi bei jos motyvais, nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai nutartyje sprendė, jog nėra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo ar nepagrįstumo, nes skundžiamame sprendime yra nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi. Aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų sprendimą esant neteisėtą, nėra. Tai, ar ginčijamas sprendimas yra teisėtas, tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, gali būti nustatyta tik įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės.
Pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė finansinių sunkumų grėsmės, pateikė tik grynojo pelningumo apskaičiavimus, kurių nepagrindė faktiniais duomenimis. Byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų finansinių padarinių, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, juolab, kad pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (pavyzdžiui, bendrovės bankroto tikimybė) yra nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis. Pareiškėjo nurodyta įmonės bankroto tikimybė yra susijusi ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su skundžiamo akto neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jo veiklos apribojimu, o tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, patirti nepatogumus, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo.
Atsakovas dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų argumentų, susijusių su tuo, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos, ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų. Šiuo atveju skiriasi nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus šioje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu nėra apribojama pareiškėjo jokia kita veikla, darbo laikas ar pan., todėl argumentas, jog vien dėl alkoholio pardavimo licencijos laiko ribojimo gali tekti atleisti darbuotojus, kaip tik patvirtina, kad pareiškėjo įmonė faktiškai užsiima ne maisto ruošimo, maitinimo įstaigos veikla, bet iš esmės vykdo alkoholinių gėrimų prekybą visą parą. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog vien tik prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas nuo 14.00 val. iki 10.00 val., sudarys sąlygas visiškai nutraukti baro veiklą, atleisti darbuotojus, o pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, bankrutuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS‑900‑662/2016).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).
Pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. T-410, kuriuo pareiškėjui priklausančiose viešojo maitinimo vietose, esančiose M. Riomerio g. 1A, Kaune, buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, galiojimas.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindžia tuo, kad jų nesiėmus, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, ir jis bus priverstas bankrutuoti; skundžiamas sprendimas prima facie yra neteisėtas, nes jame nenurodyti jo priėmimo motyvai; pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl aplinkybės, jog pareiškėjas dėl priimto ginčijamo savivaldybės sprendimo jau buvo priverstas atleisti 5 darbuotojus; taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje (Nr. eI‑2470‑644/2017) 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi sustabdė trijų Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą, teismų praktikos išaiškinimus, skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį bei jos motyvus, konstatuoja, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo nesutikimo argumentais dėl pareiškėjo teiginių, jog, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, be to, ginčijamas savivaldybės sprendimas prima facie yra neteisėtas. Atsižvelgdama į tai, kad šiais klausimais yra išsamiai pasisakyta tiek skundžiamoje Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2017, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su šių procesinių sprendimų motyvacija, jos nekartoja.
Pareiškėjas atskirajame skunde, norėdamas pagrįsti savo teiginius apie jam daromą didelę ir neatitaisomą žalą, papildomai akcentuoja, kad dėl priimto ginčijamo savivaldybės sprendimo jam jau teko atleisti 5 darbuotojus. Internetinės svetainės www.rekvizitai.lt duomenimis nustatyta (žr. http://rekvizitai.vz.lt/imone/nibre_kavine/darbuotoju-skaicius/), kad pareiškėjas, iki savivaldybei 2017 m. liepos 11 d. priimant ginčijamą sprendimą, turėjo 9 darbuotojus (2017 m. birželio 29 d. duomenys), tuo tarpu 2017 m. rugsėjo 27 d. turėjo 10 darbuotojų. Mažiausias darbuotojų skaičius buvo 7 (2017 m. liepos 25 d.), tačiau jau 2017 m. rugpjūčio 12 d. jų buvo 9. Taigi pripažintina, kad pareiškėjo argumentai dėl atleistų darbuotojų skaičiaus neatitinka tikrovės. Be to, nurodyta pareiškėjo darbuotojų skaičiaus dinamika kaip tik patvirtina, jog ginčijamo savivaldybės sprendimo priėmimas neturėjo ar turėjo nedidelę reikšmę jo veiklai.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat akcentuoja, jog Kauno apygardos administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje (Nr. eI-2470-644/2017) 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi sustabdė trijų Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pasisakydama šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjo nurodyta Kauno apygardos administracinio teismo nutartis kitoje administracinėje byloje negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą šioje administracinėje byloje, nes kiekvienu atveju vertinamos tuo metu ir toje konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad, išnagrinėjus Kauno miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI‑2470-644/2017, šis buvo patenkintas ir minėta teismo nutartis buvo panaikinta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS‑790‑442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje administracinėje byloje klausimą, turėjo būti remiamasi Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2470-644/2017, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi jo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, jog būtent dabartinėje situacijoje nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su ginčijamo sprendimo galiojimo laikinu nesustabdymu, ir kad būtent laikinas sprendimo galiojimo sustabdymas užkirstų kelią tokiai žalai atsirasti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.