Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, išteisintas nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje, numatyto nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis yra tas, kas padarė sukčiavimo nusikalstamą veiką: veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tyčią savo ir kitų asmenų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, tam tikslui panaudodamas suklastotus dokumentus – A. T. (A. T.) vardu išduotus dokumentus: Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją, vairuotojo pažymėjimo kopiją, vairuotojo kortelės kopiją, socialinio draudimo pažymėjimo kopiją, sveikatos kortelės kopiją, taip suteikdamas melagingas, tikrovės neatitinkančias žinias apie savo asmenį ir profesiją, 2009 m. gruodžio 15 d. įsidarbino vairuotoju – ekspeditoriumi uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė: (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną bendrovės teritorijoje, (duomenys neskelbtini), savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą, didelės vertės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini) Lizingas“ turtą, kuriuo pagal finansinio lizingo sutartį naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“: krovininį automobilį „Mercedes Benz Actros 1844 LS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 220030,56 Lt vertės ir priekabą „Koegel SN 24P90/1.110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 61153,56 Lt vertės, iš viso 281184 Lt 12 ct vertės turto, padarydamas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini) Lizingas“ 281184 Lt 12 ct turtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka E. K. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų visų bylos įrodymų analize, padarė išvadas dėl E. K. nekaltumo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad E. K. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisėjų senato 2005 m. bir­že­lio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“, 4 punkte pažymėjo, kad bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mai ne­nu­ma­to ape­lian­tų tei­sės pa­duo­tus ape­lia­ci­nius skun­dus pa­keis­ti ar pa­pil­dy­ti. Vi­si ape­lia­ci­nio skun­do pakeitimai ir pa­pil­dy­mai grą­ži­na­mi ape­lian­tui, 5 punkte, pažymėjo, kad nuosp­ren­džių (nu­tar­čių) teisėtumas ir pa­grįs­tu­mas pa­tik­ri­na­mas ne­vir­ši­jant ape­lia­ci­nių skun­dų ri­bų ir tik dėl tų as­me­nų, dėl ku­rių pa­duo­ti skun­dai, 6 punkte pažymėjo, kad ape­lia­ci­nio skun­do ri­bas api­brė­žia nuosp­ren­džio (nutarties) ap­skun­di­mo pa­grin­dai ir mo­ty­vai, ape­lian­to pra­šy­mai – jų ap­im­tis, po­bū­dis, konkretumas, tiks­lu­mas. Pa­gal pra­šy­mų ap­im­tį nu­sta­to­ma, ar skun­džia­mas vi­sas nuosp­ren­dis (nutartis), ar tik jo da­lis (pvz., as­muo nu­teis­tas už ke­le­tą nu­si­kals­ta­mų vei­kų, o skun­du gin­či­ja tik vie­nos iš jų pa­da­ry­mą). Pa­gal pra­šy­mų po­bū­dį ir nuosp­ren­džio (nu­tar­ties) ap­skun­di­mo pa­grin­dus bei mo­ty­vus nu­sta­to­ma, ar skun­du gin­či­ja­mas da­ly­va­vi­mas pa­da­rant nu­si­kals­ta­mą vei­ką, ar tik kaltės for­ma, vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mas, baus­mės griež­tu­mas (švel­nu­mas) ir pan. Tiks­liai su­for­mu­luo­ti kon­kre­tūs pra­šy­mai pa­pras­tai nu­sta­to aiš­kes­nes ape­lia­ci­nio skun­do ri­bas nei ben­dres­nio po­bū­džio pra­šy­mai. Ape­lian­tui ne­tiks­liai ar net ne­tin­ka­mai su­for­mu­la­vus sa­vo pra­šy­mą, ape­lia­ci­nės instancijos teis­mas apie ape­lia­ci­nio skun­do ri­bas tu­ri spręs­ti iš skun­de nu­ro­dy­tų nuosp­ren­džio (nutar­ties) ap­skun­di­mo pa­grin­dų ir mo­ty­vų; 7 punkte pažymėjo, kad nu­teis­to­jo ar iš­tei­sin­to­jo padė­tį ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ga­li pa­blo­gin­ti tik tais pa­grin­dais, ku­rie nu­ro­dy­ti pro­ku­ro­ro, privataus kal­tin­to­jo, nu­ken­tė­ju­sio­jo ar ci­vi­li­nio ieš­ko­vo ape­lia­ci­nia­me skun­de. Be to, nu­teis­to­jo ar iš­tei­sin­to­jo pa­dė­ties ne­ga­li­ma pa­blo­gin­ti la­biau, nei to pra­šo­ma ape­lia­ci­nia­me skun­de. Kai apeliantas skun­de kon­kre­čiai nu­ro­do pra­šo­mos pa­skir­ti baus­mės rū­šį ir jos dy­dį, griež­tes­nės nei prašo­ma baus­mės pa­sky­ri­mas lai­ko­mas ape­lia­ci­nio skun­do ri­bų vir­ši­ji­mu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytą kaltinimą, apeliacinio skundo argumentus ir pateiktus prašymus, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroro pateiktą prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir kvalifikacijos pakeitimo, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroro prašymas E. K. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį peržengia apeliacinio skundo ribas, kadangi Šiaulių apygardos prokuratūros Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde nėra kaltinamas E. K. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nėra analizuojamos šios veikos padarymo aplinkybės, nėra prašoma pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Sukčiavimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai neteisėta turtinė nauda gaunama apgaulingai nukentėjusiesiems žadant suteikti atitinkamas paslaugas. Tai gali būti daroma ir sudarant fiktyvias sutartis (t. y. sutartis kurių neketinama vykdyti) dėl paslaugų teikimo ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius. Šiuo atveju sukčiavimas susijęs ir su iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu, jų netinkamu vykdymu ar tik šių pareigų vykdymo imitavimu. Tačiau vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

Sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą.

Pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nenustatyta, jog buvo padaryta nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas E. K.. Kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių tai, kad E. K. įsidarbindamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pateikdamas A. T. dokumentų kopijas siekė apgaulės būdu įgyti svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą t. y. krovininį automobilį „Mercedes Benz Actros 1844 LS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 220030,56 Lt vertės, ir priekabą „Koegel SN 24P90/1.110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 61153,56 Lt vertės, iš viso 281184,12 Lt vertės turto.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis E. K. parodė, kad 2008-2009 metais susipažino su asmeniu, vardu A.. A. žinojo, kad jis dirba vairuotoju. Šis žmogus jam paskambino 2009 m., prieš Naujuosius metus, ir pasiūlė darbą per Kalėdas 2–3 savaitės padirbėti Lietuvoje ir užsidirbti pinigų. Jis sutiko, nes buvo reikalingi pinigai. Jie susitiko (duomenys neskelbtini) autobusų stotyje, nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, o iš jo į (duomenys neskelbtini). A. padavė dokumentus ir parodė pastatą, į kurį jis turi nueiti. Jį pasitiko direktorius, paėmė dokumentus, paklausė, ar turi „Čip“ kortelę. Ji yra tarptautinė, joje rašomas darbo ir poilsio laikas, kitų dokumentų neprašė. Rašė rusų kalba, kad priimtų į darbą, to teksto nepasirašė. Važiavo krautis į (duomenys neskelbtini), išvyko į (duomenys neskelbtini). Jis suprato, kad oficialiai nedirba, kad tai yra vienkartinis darbas. Sutarė užmokestį 500 eurų už šį laikotarpį, taip pasakė A., o įmonės direktorius apie tai nekalbėjo. Kokiu maršrutu vykti, nurodydavo dispečeris, išsikrovus Vengrijoje, atvažiavo į (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) grįžo į (duomenys neskelbtini), jam paskambino A. ir pasakė, kad reikia vykti į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas kelių policijos, jam buvo uždėta 2000 eurų bauda, ir A. atvežė pinigus, baudą sumokėjo (duomenys neskelbtini). Jam buvo išduoti dokumentai ne jo vardu, jo vardu buvo pasas, kortelė. A. jam pasakė, kad automobilį paliktų (duomenys neskelbtini), aikštelėje. Nuvykęs į aikštelę jis paliko mašiną, atidavė A. raktus, telefoną, pasakė, kad pinigus atiduos vėliau. Jis mano, jog A. buvo direktoriaus K. M. pažįstamas. Savo paso kopijos, vairuotojo pažymėjimo kopijos niekam nedavė. Mano, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis būtų sunkiai įsidarbinęs Lietuvoje. Automobiliu išvyko 2009-12-15, kada turėjo grįžti, sutartyje nurodyta nebuvo. Jam A. nesakė, kad jo veikloje buvo kažkas nelegalaus. Įmonės ekspeditorius jam siųsdavo žinutę, porą kartų skambinosi vienas kitam. Pilantis kurą (duomenys neskelbtini), pritrūko pinigų, tai skambino direktoriui. Jam nekilo įtarimų, kad automobilį turėjo palikti (duomenys neskelbtini), nes jam buvo pasakyta, kad važiuos kitas vairuotojas, tokia praktika yra taikoma. Savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu tvirtina visa apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis E. K. parodė, kad važinėja automobiliu, turi savo vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę. „Čip“ kortelė leidžia važinėti su krovininiais automobiliais. Kada važinėjo automobiliu, jį buvo sustabdžiusi policija. Jis pateikdavo savo dokumentus. Dokumentuose, kurie yra byloje, ne jo nuotrauka. Jis barzdos niekada neturėjo. A. T. pavardė jam nieko nesako. Kai darbinosi į įmonę, pateikė dokumentus, kuriuos jam padavė tarpininkas A., su kuriuo susipažino. Kai veždavo krovinius, kelionės lapus gaudavo. Važinėjo įmonės tikslais, kur skyrė dispečeris. Kelionės lapuose būdavo atspaudas, o vardo ir pavardės nebūdavo. Kai įsidarbino, įmonės savininkui „Čip“ kortelę rodė. „Čip“ kortelėje buvo jo vardas ir pavardė, jo nuotrauka. Jis rašė prašymą priimti į darbą, direktorius paprašė nepasirašyti prašymo. Jis nesuprato, kam tai buvo reikalinga direktoriui.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas K. M. parodė, kad buvo K. M. individualios įmonės savininkas, įmonė užsiėmė krovinių gabenimu. Buvo įmonėje įsidarbinęs asmuo, panašus į kaltinamąjį. Įdarbinimą tvarkė su buhaltere. Įdarbinant kaltinamąjį matė. Jis atvyko pagal skelbimą, buvo skelbimą įdėjęs į kažkokį laikraštį, kad reikalingi vairuotojai. Žino, kad jis buvo iš (duomenys neskelbtini), rusas, dėl sąlygų sutarė. Jo dokumentus buvo atšvietęs – ir teises, pasą, visus dokumentus, kurie buvo reikalingi priimant į darbą. Ne visų dokumentų originalus matė, nematė kai kurių dokumentų originalų. Tiksliai nepamena, kokių dokumentų originalus matė. Paso originalą, atrodo, matė, o davė jo atšviestą kopiją. Pasą turėjo, žiūrėjo. Žmogaus pavardės, vardo nepamena. Teises matė, jos buvo naujo pavyzdžio, kieno vardu, nepamena. Viskas atitiko – pavardė ir vardas, visi duomenys to žmogaus, kuris iš (duomenys neskelbtini). Nuotraukos dokumentuose buvo panašios į tą žmogų, kuris buvo atvykęs. Nekėlė įtarimų, nes nuotraukos buvo labai panašios į kaltinamąjį, kaip nulieta. Su kaltinamuoju nelabai gerai sekėsi dirbti, kelis reisus padarė, paskui nebeatsakė į telefono skambučius, dingo su visa mašina. Po kiek laiko (duomenys neskelbtini) numetė mašiną. Mašiną rado, kriminalistus iškvietė. Buhalterei R. Š. davė nurodymą kaltinamąjį įdarbinti, ji buvo atsakinga už įdarbinimą. Koordinuodavo, ką ir kur vežti, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur T. B. buvo vadybininkas. Skubėjo priimti jį į darbą, nes buvo krizė, atlyginimus mažino, daug žmonių išėjo iš darbo, todėl labai reikėjo vairuotojų. Automobilis, kuris buvo patikėtas kaltinamajam, priklauso (duomenys neskelbtini) banko lizingui. Jo įmonė buvo automobilio naudotojas, ne savininkas. Kaltinamasis atvažiavo, apsitarė, prieš išvažiuojant į reisą įformino, apie valandą truko įdarbinimas. Buvo atvažiavęs ne vieną kartą. Jis buvo atvažiavęs pirmą kartą tik apsižiūrėti. Vairuotojas atliko kelis reisus negrįžęs į teritoriją, o paskui dingo. Rašė prašymą kriminalistams, nurodė telefonus, kad nėra mašinos, nenuvažiavo į pakrovimo vietą, kad padėtų surasti mašiną, ir galvojo, kad girtuokliauja, ne pirmas kartas, su kitais vairuotojas buvo dėl girtuokliavimo. Kaltinamajam jokių pretenzijų neturi.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas T. B. parodė, kad kaltinamasis buvo įdarbintas K. M. įmonėje, vežė krovinius. Jis tuo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir jam teko bendrauti su kaltinamuoju. Kai K. M. įdarbino kaltinamąjį, jį pristatė lietuviška pavarde, kaip panevėžietį, bet lietuviškai nešnekantį. Siuntė pradžioje jį į (duomenys neskelbtini), paskui jis (duomenys neskelbtini) išsikrovė ir tada jam, neva, automobilis sugedo. Vairuotojas jam skambino vieną kartą, kai buvo išsikrovęs Lietuvoje. Tada jo paprašė parvaryti furgoną, nes norėjo jį atleisti, kai grįš. Kaltinamasis, kai paskambino, buvo neblaivus, sakė, kad jam turi sumokėti pinigus. Kaltinamasis jam rašė SMS žinutes, kad sugedo (duomenys neskelbtini), vėliau pasakė, kad užgėrė.

Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis E. K. neparodė, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, dėl pateikto kaltinimo kaltu neprisipažino, tikslo pasisavinti svetimą turtą nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Kito asmens dokumentus pateikė todėl, kad norėjo įsidarbinti Lietuvos įmonėje, nes tuo metu reikėjo pinigų. Manė, kad jam kaip (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui būtų buvę sunku įsidarbinti Lietuvos įmonėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši išteisintojo versija nėra paneigta byloje surinktais įrodymais. Kadangi iš bylos duomenų visumos matyti, jog E. K. įsidarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju ekspeditoriumi, pakluso nustatytai tvarkai ir vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko T. B. nurodymus vykti į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir ten gabeno krovinius.

Išteisintasis E. K. parodė, kad automobilį „Mercedes Benz Actros“ su puspriekabe „Koegel“ paliko (duomenys neskelbtini), automobilio raktelius, dokumentus ir telefonus atidavė asmeniui, vardu A.. Byloje nėra nustatyta, kas paliko minėtą automobilį (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Nors iš 2010-12-10 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) matyti, kad kvapo pėdsake, paimtame 2010-01-21 (duomenys neskelbtini), iš automobilio „Mercedes Benz Actros 1844 LS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo vairuotojo sėdynės, rastas E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), kvapas (2 t., 104–106 b. l.), tačiau ši aplinkybė neabejotinai nepatvirtina ir nepaneigia to, kad E. K. minėtą automobilį paliko (duomenys neskelbtini), kadangi prieš tai E. K. minėtą automobilį vairavo ilgą laiką.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti išteisintojo E. K. duotais parodymais, kadangi jie yra iš esmės nuoseklūs, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme išteisintasis parodė iš esmės tapačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu. E. K. parodė, kad įsidarbindamas jis rašė rusų kalba, tačiau dokumentų nepasirašė, kadangi to prašė direktorius. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina 2010-12-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, kad tirti pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 darbo sutarties Nr. 30 eilutėje „Darbuotojas“ A. T. vardu pasirašė ne A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) o kitas asmuo. Nustatyti, ar tirti pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 darbo sutarties Nr. 30 eilutėje „Darbuotojas“ A. T. pasirašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ar kitas asmuo nebuvo galima dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 3 psl. 2.2 punkte. Rankraštinius įrašus eilutėse „(Pareigos), (Vardas, pavardė)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 prašyme dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo (nuo 2009-01-01) parašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 prašymo dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo (nuo 2009-01-01) skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė ne A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) o kitas asmuo. Nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 prašymo dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo (nuo 2009-01-01) skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ar kitas asmuo nebuvo galima dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 3 psl. 2.2 punkte. Rankraštinius įrašus 2009-12-15 prašyme priimti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui parašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini). Tirti pateikto 2009-12-15 prašymo priimti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė ne A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) o kitas asmuo. Nustatyti, ar tirti pateikto 2009-12-15 prašymo priimti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 3 psl. 2.2 punkte (2 t. 94–97 b. l.). Be to, išteisintojo duotus parodymus, jog jis įsidarbindamas parodė „Čip“ kortelę, iš dalies patvirtina liudytojo K. M. duoti parodymai, kad priimamas į darbą A. T. jam parodė kai kuriuos originalius dokumentus. Išteisintojo parodymus, kad, kai jis važinėjo automobiliu, jį buvo sustabdžiusi policija ir jis pateikdavo savo dokumentus, patvirtina (duomenys neskelbtini) vaivadijos transporto policijos nutarimas skirti piniginę baudą (2 t. 43–65 b. l.), iš kurio matyti, kad 2010 m. sausio 8 d. šalies kelyje Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje patikrinti buvo sustabdytas automobilis „Mercedes Benz“, registracijos numeris (duomenys neskelbtini), su priekaba „Koegel“, registracijos numeriu CF590. Automobilį vairavo ponas E. K., kuris kontrolei pateikė šiuos dokumentus: vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registracijos dokumentus, sumokėjimo už kelius kortelę, licencijos išrašą bei skaitmeninio tachografo kortelę.

Kolegija nesiremia liudytojo K. M. parodymais, kadangi šio liudytojo duoti parodymai nenuoseklūs ir tarpusavyje vieni kitiems prieštarauja. K. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog matė, turėjo ir žiūrėjo paso originalą, o davė jo atšviestą kopiją. Teises matė, jos buvo naujo pavyzdžio, kieno vardu, nepamena. Viskas atitiko, pavardė ir vardas, visi duomenys to žmogaus, kuris iš (duomenys neskelbtini). Nuotraukos dokumentuose buvo panašios į tą žmogų, kuris buvo atvykęs. Nekėlė įtarimų, nes nuotraukos buvo labai panašios į kaltinamąjį. Liudytoja R. Š. parodė, kad matė tik dokumentų kopijas. Žino, kad po kurio laiko sakė, jog dingo mašina, vėliau atėjo laiškas iš (duomenys neskelbtini), kad policija sustabdė jų vairuotoją ir buvo nurodyta pavardė – E. K., suprato, kad išvažiavo kitas žmogus, nei formino. Ji padarė klaidą, kad priimamo į darbo asmens nepaprašė dokumentų originalų. Šias R. Š. nurodytas aplinkybes patvirtina ir išteisintojo E. K. duoti parodymai, kad jis darbindamasis pateikė tik asmens, vardu A., jam duotas dokumentų kopijas, o direktoriui rodė „Čip“ kortelę. Byloje nenustatyta, kad E. K. disponavo A. T. asmens paso originalu, ar kitais minėtam asmeniui priklausančių asmens dokumentų originalais. Pagrindą nesiremti liudytojo K. M. parodymais, patvirtina ir dviprasmiška K. M. pozicija dėl jo pranešimo apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką tikslo, bei jo vadovaujamai įmonei padarytos žalos. Kadangi iš byloje esančių 2010-01-08 prašymo (duomenys neskelbtini) apskr. VPK (duomenys neskelbtini) r. PK viršininkui (1 t., 33 b. l.) matyti, kad K. M. kreipėsi į policiją su prašymu nustatyti automobilio su puspriekabe buvimo vietą, iš 2010-01-12 pranešimo dėl didelės vertės turto išvaistymo (1 t., 32 b. l.) matyti, kad K. M. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir padėti surasti dingusį automobilį. 2010-02-25 pateikė prašymą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kuriuo prašė nustatyti asmenį įvykdžiusį nusikalstamą veiką ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir pateikė 60 825,10 Lt ieškinį . Tačiau civilinis ieškinys byloje pareikštas nebuvo, o K. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad pretenzijų E. K. neturi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kolegijos vertinimu, byloje buvo imtasi visų priemonių siekiant nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kadangi byloje buvo apklausti liudytojai K. M., R. Š., kurie tiesiogiai dalyvavo priimant A. T. vardu prisistačiusį asmenį, taip pat kiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, buvo imtasi telekomunikacijų priemonėmis perduodamos informacijos kontrolės siekiant nustatyti kitus nusikalstamos veikos padaryme galimai dalyvavusius asmenis, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie galėjo padėti nustatyti objektyvią tiesą byloje. Tačiau visų surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos ir pagrįstos išvados, kad E. K. veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmenimis, panaudodamas A. T. vardu išduotus dokumentus: Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją, vairuotojo pažymėjimo kopiją, vairuotojo kortelės kopiją, socialinio draudimo pažymėjimo kopiją, sveikatos kortelės kopiją, turėjo tyčią savo ir kitų asmenų naudai įgyti didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini) Lizingas“ priklausantį turtą, kuriuo pagal finansinio lizingo sutartį naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“: krovininį automobilį „Mercedes Benz Actros 1844 LS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 220030,56 Lt vertės, ir priekabą „Koegel SN 24P90/1.110“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 61153,56 Lt vertės, iš viso 281184,12 Lt vertės turto, t. y. buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą.

Atsižvelgiant į tai, kad tiesioginis nusikalstamos veikos objektas yra normali valstybės ar savivaldos institucijų veikla, BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas, be kitų dokumentams būdingų požymių, paprastai yra tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai. Privačių asmenų sukurti dokumentai taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė byla Nr. 2K-7-200/2008). Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės bylos Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-113/2012, 2K-139/2012). Nors BK 300 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Kasacinėje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012, 2K-272/2012).

Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės bylos Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas – tai veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės pagaminti dokumentą, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą arba pagamina kito asmens vardu (kasacinės bylos Nr. 2K-7-127/2008; 2K–362/2007).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnyje numatyta darbo sutarties sudarymo tvarka, šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis); šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui; šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Taigi iš šių normų matyti, kad Darbo sutarčiai yra privalomas parašo rekvizitas, Darbo sutartis įgyja juridinę reikšmę, t. y. darbdaviui ir darbuotojui sukuria teises ir pareigas, tik po to, kai Darbo sutartis pasirašoma ir vienas sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų patvirtinančių tai, kad E. K., panaudodamas A. T. priklausančių asmens dokumentų kopijas ir sudarydamas darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pasirašęs darbo sutartyje, taip pat pasirašęs ir kitus su priėmimu į darbą susijusius dokumentus. 2010-12-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad tirti pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 darbo sutarties Nr. 30 eilutėje „Darbuotojas“ A. T. vardu pasirašė ne A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) o kitas asmuo. Nustatyti, ar tirti pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 darbo sutarties Nr. 30 eilutėje „Darbuotojas“ A. T. pasirašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 3 psl. 2.2 punkte. Rankraštinius įrašus eilutėse „(Pareigos), (Vardas, pavardė)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 prašyme dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo (nuo 2009-01-01) parašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 prašymo dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo (nuo 2009-01-01) skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė ne A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) o kitas asmuo. Nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-12-15 prašymo dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo (nuo 2009-01-01) skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 3 psl. 2.2 punkte. Rankraštinius įrašus 2009-12-15 prašyme priimti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui parašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini). Tirti pateikto 2009-12-15 prašymo priimti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė ne A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) o kitas asmuo. Nustatyti ar tirti pateikto 2009-12-15 prašymo priimti į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui skiltyje „(parašas)“ A. T. vardu pasirašė E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 3 psl. 2.2 punkte.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja R. Š. parodė, kad kaltinamasis priimant į darbą prisistatė A. T. pavarde. Jis pasirašė darbo sutartį, neprisimena, ar lietuviškai ar rusiškai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis E. K. parodė, kad jis rašė prašymą priimti į darbą, direktorius paprašė nepasirašyti prašymo. Jis nesuprato, kam tai buvo reikalinga direktoriui.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Šiuo atveju išnaudotos visos galimybės nustatyti kas pasirašė Darbo sutartyje ir kituose dokumentuose, tačiau tai nėra nustatyta. Kolegijos vertinimu, liudytojos R. Š. nurodyta aplinkybė, kad E. K. pasirašė darbo sutartį, tačiau neprisimena, ar lietuviškai, ar rusiškai, nepatvirtina to, kad Darbo sutartyje pasirašė E. K., kadangi parašo rekvizitas negali atskleisti, kokia kalba (lietuvių ar rusų) jis buvo rašytas.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog darbo sutartyje ir kituose dokumentuose pasirašė E. K., daroma išvada, kad E. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Be to, teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroro pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą ir E. K. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra perteklinis, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodyta, kad „jeigu kaltininkas pats suklastojo dokumentą ir jį panaudojo sukčiavimui padaryti, jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 182 straipsnį ir 300 straipsnį“. Nagrinėjamu atveju kaltinimas formuluojamas taip, kad apgaulė pasireiškia būtent svetimų asmens dokumentų panaudojimu, todėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, apima BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.