Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I.

Pareiškėjas tvirtino, kad skundžiamas Kauno VGTPT 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-12-N-2391-3778 yra nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas ir šališkas, kadangi jis Marijampolės rajono apylinkės teismo 1994 m. sausio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 6 metams laisvės atėmimo bausme už nusikaltimą, kurio nepadarė, o jo kaltei pagrįsti nebuvo surinkti faktiniai įrodymai, išskyrus vienintelį – suklastotą jo prisipažinimo protokolą. Nurodė, jog jis 2008 m. rugsėjo 9 d. pareiškimu kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės vyriausiąjį prokurorą, prašydamas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2008 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 3-178 informavo, kad jo pareiškimas išnagrinėtas ir priimtas nutarimas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tačiau Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras G. Š. 2009 m. sausio 28 d. pranešimu Nr. 3-178 informavo apie nutrauktą procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pridedant 2009 m. sausio 27 d. nutarimą Nr. 3-178 nutraukti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir išaiškinant šio nutarimo apskundimo tvarką. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas jį 2009 m. vasario 6 d. apskundė Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui. Kauno apygardos prokuratūroje buvo priimtas nutarimas panaikinti Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 27 d. nutarimą nutraukti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir skundo nagrinėjimo medžiaga sprendimo priėmimui perduota Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kuri 2009 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 17.2-6919 informavo pareiškėją apie generalinio prokuroro A. V. priimtą nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kartu išaiškinant šio nutarimo apskundimo tvarką. Paaiškina, kad dėl minėto Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimo 2009 m. balandžio 22 d. padavė skundą Vilniaus apygardos teismui, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 2 d. neskundžiama nutartimi jo skundą atmetė. Šiuo atžvilgiu jis 2010 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateikė pareiškimą dėl komisijos sudarymo, siekiant ištirti, kokius pažeidimus padarė valstybės pareigūnai (prokurorai ir teisėjai) ir kas sąlygojo jų neteisėtų veiksmų atsiradimą jo atžvilgiu, taip pat prašė inicijuoti kitus atitinkamus veiksmus, siekiant apginti įstatymų saugomus jo teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S. Š. 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr. S-2010-9228 jis buvo informuotas, jog įgyvendinti procesines teises jam turėtų padėti advokatas. 2012 m. vasario 1 d. jis su prašymu dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi į Kauno VGTPT, o 2012 m. liepos 13 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau Kauno VGTPT 2012 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2215 nustatė 30 dienų terminą pateikti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio kopiją, kuriuo nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-54/94 yra suklastoti pareiškėjo parodymai, kadangi Tarnyba siekia išsiaiškinti, ar nėra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6–7 dalyse nurodytų pagrindų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pažymėjo, kad jis tokio sprendimo neturėjo ir jo pateikti negalėjo, todėl Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą. Mano, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba ėmėsi neadekvačių veiksmų, kurie iš anksto jo atžvilgiu buvo nukreipti į aklavietę. Teigia, jog tokie Tarnybos veiksmai prasilenkia su tarnybine etika, rodo nekompetentingumą ir akivaizdų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, kas be jokios abejonės patvirtina ginčijamo sprendimo nepagrįstumą, nemotyvuotumą bei šališkumą pareiškėjo atžvilgiu.