Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-03-29 · Administracinė byla Nr. A-556-336-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-29
Bylos Nr.
A-556-336-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
K. K., R. K., D. B., R. K. B., Kauno miesto savivaldybės administracijos, M. K.
Atsakovas
Kauno
Advokatai
Ieva Darandė, Bronis Simanavičius
Kategorijos
  • 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 – 336/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.7; 15.2.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjams K. K., R. K. B.,pareiškėjų atstovui advokatui Broniui Simanavičiui,atsakovo atstovei advokatei Ievai Darandė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. K., D. B., R. K. B. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. K., M. K., D. B., R. K. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai L. N. (teisių perėmėjai K. K., M. K.), D. B., R. K. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T 1, b. 1. 3-5), kurį patikslino (T 1, b. l. 35-37), kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. A-992 1 punktą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti piniginę kompensaciją už negrąžintą natūra nekilnojamąjį turtą ir priteisti iš atsakovo 1 440 000 Lt turtinę ir kiekvienam pareiškėjui po 1 500 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamu įsakymu buvo nuspręsta išmokėti lygiomis dalimis R. K. B., L. N., D. B. likusią kompensacijos, apskaičiuotos 1996 metų kainomis dalį – 615 809,76 Lt, už natūra negrąžinamą dalį gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjų manymu, kompensacija nepagrįstai apskaičiuota 1996 metų kainomis ir ne už visą natūra negrąžinamą dalį gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), be to, atsakovas pažeisdamas įstatymus ir prieš pareiškėjų valią turtą 18 metų nuomavo ir šiais veiksmais padarė pareiškėjams 1 440 000 Lt turtinę ir kiekvienam pareiškėjui po 1 500 000 Lt neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, pasitikėjimo valdžia sumenkinimu.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 54-60) prašė skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. 543-v buvo atstatytos pareiškėjams nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 1996 m. spalio 8 d. Kauno miesto valdyba sprendimu Nr. 977 nusprendė patvirtinti gyvenamojo namo įkainojimo aktą, likusios namo dalies natūra negrąžinti ir išmokėti 79 730,09 Lt dalinę piniginę kompensaciją LR Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 336 nustatyta tvarka. Taip pat buvo nuspręsta likusią piniginės kompensacijos dalį išmokėti, kai bus apskaičiuota gyvenamojo namo vertė rinkos kaina, remiantis 1996 m. gegužės 2 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio papildymu. 1996 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 977 nurodyta kompensacija 1996 m. spalio 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. 30 ir 1996 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimais Nr. 32 ir Nr. 33 kiekvienam iš pareiškėjų buvo išmokėta po 79 730,09 Lt. 1995 m. balandžio 11 d. potvarkis Nr. 543-v (kartu su 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 977) iš dalies buvo keičiamas Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 1289, kuriuo buvo patikslinta, kad likusi namo dalis (22,42 kv.m) pareiškėjams natūra nebus grąžinta, o bus išmokėta piniginė kompensacija. Šie pakeitimai buvo atlikti pagal pareiškėjų 1995 m. liepos 7 d. pareiškimą dėl nuosavybės atstatymo būdo pakeitimo ir vykdant Kauno apygardos administracinio teismo 2000 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-468/2000 m. Pabrėžė, kad vykdant 1995 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. 543-v su visais jo pakeitimais, atliktais 1996 m. spalio 8 d., 2001 m. rugsėjo 18 d., prisiimtus įsipareigojimus, Kauno miesto savivaldybės administracija 2006 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 10-2-3837 pateikė valstybės įmonei Registrų centrui (toliau – ir VĮ Registrų centras) užsakymą apskaičiuoti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rinkos vertę kompensacijai 1996 m. rinkos kainomis, vadovaujantis LR Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika, ir nustatyti skirtumą tarp paskaičiuotos ir jau išmokėtos dalinės kompensacijos. VĮ Registrų centras pateikė nurodyto turto įvertinimo ataskaitą ir jos pagrindu surašytą 2008 m. sausio 28 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. L08-11, kurioje nurodyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rinkos vertė kompensacijai 1996 m. kainomis yra 855 000 Lt. Išvadoje dėl likusios išmokėti kompensacijos dalies nurodyta, kad likusi išmokėti kompensacijos suma 1996 metų kainomis yra 615 809,76 Lt. Kiekvienam pareiškėjui tenkanti dalis yra 272 819,37 Lt. Atsakovas 2008 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymais Nr. 1451, 1452 ir 1453 kiekvienam iš pareiškėjų sumokėjo likusią kompensacijos dalį. Atsakovo manymu, pareiškėjų keliamas klausimas dėl tariamos žalos už tariamai negautą nuomos mokestį yra visiškai nepagrįstas, neparemtais jokiais argumentais ir įrodymais, nes pačių pareiškėjų pageidavimu vietoje grąžinimo natūra pareiškėjai norėjo piniginės kompensacijos išmokėjimo. Pareiškėjų pageidavimu priėmus 1996 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 977, jie prarado teises į namą, esantį (duomenys neskelbtini), įgydami reikalavimo teisę į piniginę kompensaciją ateityje, todėl nepateikta jokių duomenų ir įrodymų apie patirtą žalą, atsakovo kaltę, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu (T 2, b. l. 35-38) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies – panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. A-992 1 punktą ir įpareigojo atsakovą perskaičiuoti piniginę kompensaciją už visą negrąžintą natūra gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Teismas skundą dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. 543-v buvo atstatytos pareiškėjams nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdyba 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 977 nusprendė patvirtinti gyvenamojo namo įkainojimo aktą, likusios namo dalies natūra negrąžinti ir išmokėti 79 730,09 Lt dalinę piniginę kompensaciją LR Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 336 nustatyta tvarka. Taip pat buvo nuspręsta likusią piniginės kompensacijos dalį išmokėti, kai bus apskaičiuota gyvenamojo namo vertė rinkos kaina, remiantis LR 1996 m. gegužės 2 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio papildymu. 1996 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 977 nurodyta kompensacija 1996 m. spalio 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. 30 ir 1996 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimais Nr. 32 ir Nr. 33 kiekvienam iš pareiškėjų buvo išmokėta. 1995 m. balandžio 11 d. potvarkis Nr. 543-v kartu su 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 977 iš dalies buvo pakeistas Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 1289, kuriuo buvo patikslinta, kad likusi namo dalis (22,42 kv.m) pareiškėjams natūra nebus grąžinta, o bus išmokėta piniginė kompensacija. Šie pakeitimai buvo atlikti pagal pareiškėjų 1995 m. liepos 7 d. pareiškimą dėl nuosavybės atstatymo būdo pakeitimo ir vykdant Kauno apygardos administracinio teismo 2000 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-468/2000 m. Ginčijamu įsakymu buvo nuspręsta išmokėti lygiomis dalimis R. K. B., L. N., D. B. likusią kompensacijos, apskaičiuotos 1996 metų kainomis, dalį – 615 809,76 Lt, už natūra negrąžinamą dalį gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Toks įsakymas buvo priimtas remiantis VĮ Registrų centro pateikta nurodyto turto įvertinimo ataskaita ir jos pagrindu surašyta 2008 m. sausio 28 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 08-11, kurioje nurodyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rinkos vertė kompensacijai 1996 m. kainomis yra 855 000 Lt. Išvadoje dėl likusios išmokėti kompensacijos dalies nuodyta, kad likusi išmokėti kompensacijos suma 1996 metų kainomis yra 615 809,76 Lt. Tokiu būdu šioje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai kompensacija apskaičiuota 1996 metų kainomis ir ar kompensacija apskaičiuota už visą natūra negrąžinamą dalį gyvenamo namo (duomenys neskelbtini). Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248–660/2008, kurioje teisėjų kolegija pažymėjo, jog būtinumas teisingai kompensuoti už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ne kartą pažymėtas Konstitucinio Teismo nutarimuose (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d. ir kt.). Teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą visų pirma reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 5 straipsnis nustato, kad atlyginant už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus mokamų pinigų suma apskaičiuojama pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Nors grąžintino turto (gyvenamojo namo) vertė nustatoma laikantis šių įstatyminių reikalavimų, tačiau turto vertė nėra nekintanti. Vertinimo metu nustatoma, kokia vertė buvo tam tikru metu, o praėjus kuriam nors laiko tarpui ji gali pasikeisti didėjimo ar mažėjimo linkme. Paminėtoje nutartyje akcentuota, jog ilgas laikotarpis tarp gyvenamojo namo vertės nustatymo ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo patvirtina, kad atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rinkos kainų kitimo tendencijas, nustatytosios vertės atitikimas dabartinei rinkos vertei yra mažai tikėtinas, o atlyginant už natūra negrąžinamą turtą ne pagal rinkos kainą pažeidžiamas teisingo atlyginimo už negrąžinamą turtą principas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turto vertinimo ataskaita iš esmės neprieštarauja norminių aktų reikalavimams, tačiau kompensaciją apskaičiavus 1996 m. kainomis, o ją pradėjus mokėti po 2008 metų, nors kompensacijų suma ir indeksuojama kiekvienais metais, negalima sutikti, jog ginčijamu įsakymu pareiškėjams atlyginama už natūra negrąžinamą turtą pagal rinkos kainą, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. A-992 1 punktas naikintinas. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovai laikėsi pozicijos, kad ginčijamu įsakymu kompensacija pareiškėjams buvo apskaičiuota už visą natūra negrąžinamą dalį gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), tame tarpe ir už 22,42 kv.m. Tačiau iš turto vertės nustatymo pažymos akivaizdu, jog buvo vertinamas turtas be 22,42 kv.m patalpų, todėl tai yra papildomas pagrindas panaikinti ginčijamo įsakymo 1 punktą, o jį panaikinus, atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti piniginę kompensaciją už visą negrąžintą natūra gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Teismas nepatenkino skundo reikalavimo perskaičiuoti kompensaciją teisės akto išleidimo dienos rinkos kainomis ir už jau išmokėtos kompensacijos dalį 1996 metais, nes tokie reikalavimai nepagrįsti teisės normomis, tokio perskaičiavimo nenumato nei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, nei Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 1456, kuriuo patvirtinta Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarka. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, konstatavo, kad viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos : žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys, nes atsakomybė už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda be kaltės. Pareiškėjai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad atsakovas pažeisdamas įstatymus ir prieš pareiškėjų valią turtą 18 metų nuomavo. Tačiau priėmus 1996 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 977, jie prarado teises į namą, esantį (duomenys neskelbtini), įgydami reikalavimo teisę į piniginę kompensaciją ateityje, be to, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime ir 1995 m. birželio 20 d. nutarime pažymėjo, kad kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atstatytos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais, todėl iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą. Tokiu būdu skunde nurodyta aplinkybė, jog atsakovas pažeisdamas įstatymus ir prieš pareiškėjų valią turtą 18 metų nuomavo, yra neįrodyta ir todėl atmestina. Atsakovas taip pat nepraleido termino sumokėti kompensaciją už išperkamus gyvenamuosius namus, kaip šis terminas numatytas Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, o kitokių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjai nenurodė, todėl priteisti pareiškėjams žalos atlyginimą nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjai K. K., D. B., R. K. B. apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 40-41) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, patenkinant ieškovų skunde išdėstytus reikalavimus.

Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio nuostatą aiškina klaidingai. Visų pirma, ši nuostata nereikalauja iš ginčo šalių įrodinėjimo - tai nustato teismas. Šiuo atveju atsakovas pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (2 str. 13 d.), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (2 ir 3 str., 16 str. 3 d., 10 d. 7 p., 17 str. 2 d., 18 str. 1 d., 19 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Antra, teismas teisingai aiškina CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis, tačiau padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjai turėjo nurodyti dar ir kitokius atsakovo neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Akivaizdu, kad atsakovas išleisdamas patį pirmą nuosavybės atkūrimo aktą pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą jau nekalbant apie vėlesniuosius. Trečia, nekilnojamojo turto išpirkimas (šiuo atveju) yra vienašališkas sandoris, reglamentuotas valstybės valdžios ir valdymo organų teisės aktais (diskriminacinis veikimas). Atsakovas, išleidęs teisės aktą dėl nuosavybės atkūrimo į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), įteisino ieškovų lūkesčius, tačiau elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjų manymu, šiems santykiams taikytina Civilinio kodekso 6.411 straipsnio analogija, t. y. iki pilno atsiskaitymo atsakovas neįgijo nuosavybės teisių, nes nebuvo panaikinti teisės aktai atkuriantys minėtą nuosavybę. Taigi ieškovų reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti atsietas nuo nuosavybės realaus atkūrimo momento, t. y. nuo 1991 metų (prašymų atkurti nuosavybę pateikimas atsakovui).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (T 2, b. l. 44-50) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjų skundo patenkinimo, panaikinant 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. A-992 1 punktą ir įpareigojant atsakovą perskaičiuoti piniginę kompensaciją, ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų skundą šioje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčas šioje byloje iškilo dėl to, kuriam (sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar paskutinės kompensacijos dalies išmokėjimo) momentui turi būti paskaičiuota savininkams natūra negrąžinto turto vertė. Atsakovo nuomone, ši data yra nuosavybės atstatymo data, t.y. 1996 m. spalio 8 d., nes nuosavybės teisių atkūrimo momentu paremta visa vykdoma ribota restitucija ir nustatytas teisinis mechanizmas, kuriuo už ilgą išsimokėjimo terminą savininkams yra kompensuojama (išmokama suma indeksuojama atsižvelgiant į visų praėjusių metų infliaciją).

2. Teismas neatsižvelgė į ginčo teisinius santykius reguliuojančius visus teisės aktus, Konstitucinio Teismo nutarimus (1994-10-19, 1995-06-20 nutarimai), neatsižvelgta į valstybės tikslus, padėtį ir galimybes, dėl kurių Lietuvoje buvo vykdoma ribota restitucija. Nuosavybės atstatymo sąlygos ir tvarka buvo nustatyti tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti kompensacijos dydį piliečiams ir kad valstybė būtų pajėgi finansiškai patenkinti visų piliečių reikalavimus kompensuojant jiems už prarastą nuosavybę. Kompensavimas piliečiams pagal nekilnojamo turto kainas piniginių lėšų išmokėjimo metu numatytas nebuvo, todėl pareiškėjų siekis gauti kompensaciją pagal rinkos kainos pokyčius yra neteisėtas, nes teisės aktai tokio kompensavimo nenumato.

3. Teismas nenurodė, kurių metų kainomis turi būti skaičiuojama pareiškėjams natūra negrąžinto turto vertė. Teismas apsiribojo įpareigojimu atsakovui perskaičiuoti piniginę kompensaciją pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Atkreipia dėmesį į tai, tad atsakovas trečdalį rinkos vertės pareiškėjams kompensavo dar 1996 metais, kitą dalį išmokėjo 2008 metais, kompensuojamą sumą indeksuojant, t. y. už ilgą kompensacijos išmokėjimo laiką sumokant 202 648,35 Lt sumą. Atsakovo nuomone, pareiškėjų interesai nėra pažeisti, nes kompensacija jiems paskaičiuota pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir išmokėta pagal nustatytą tvarką.

4. Nuosavybė į natūra negrąžintą turtą pareiškėjams buvo atstatyta Kauno miesto valdybos 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 977, todėl nuo šios datos valstybė pareiškėjams yra skolinga tik pinigine kompensacija, kuri mokama išsimokėtinai. Kompensacijos dydis rinkos kainomis nustatomas nuosavybės atstatymo dienai ir nurodomas sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet neperskaičiuojamas įvertinus rinkos pokyčius kiekvieną kartą, kai mokama dalis kompensacijos.

5. Kompensavimas dėl ilgo išsimokėjimo termino už natūra negrąžintą turtą yra paremtas indeksavimo principu, kai išmokama kompensacijos suma yra indeksuojama atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją. Kompensacijos indeksavimas pagal infliaciją atitinka valstybės pasirinktą ir teisės aktais nustatytą ribotos restitucijos taikymą ir teisingą atlyginimą. Išsimokėjimas reiškia sprendimo priėmimo metu buvusios turto vertės kompensavimą pinigais per nustatytą terminą, o ne turto vertės sumokėjimą pagal vertę, esančią prievolės įvykdymo metu.

6. Tai, kad per kompensacijos išsimokėjimo laikotarpį, kuris yra ilgas, gerokai pasikeitė nekilnojamojo turto rinkos kaina, pareiškėjų interesai ir teisėti lūkesčiai nėra pažeisti, nes išmokant kompensaciją ji yra indeksuojama pagal infliaciją (nuo nuosavybės atstatymo dienos iki kompensacijos visiško išmokėjimo). Pareiškėjai sutiko gauti dalinę kompensaciją už natūra negrąžinamą turtą, žinojo apie terminą, per kurį ji turi būti išmokėta, todėl prisiėmė ir galimas tokio apsisprendimo pasekmes.

7. Teisingas atlyginimas pareiškėjams kompensuojant už natūra negrąžintą turtą yra toks, kai jis vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Iš principo reikalavimai yra du. Pirma, kompensacija turi būti paskaičiuota pagal rinkos kainą, ir, antra, kompensacija turi būti sumokėta iki 2011-01-01. Dėl ilgo valstybės nustatyto išsimokėjimo termino pareiškėjams išmokėta rinkos kaina buvo indeksuota, atsižvelgiant į visų praėjusių metų infliaciją. Remiantis indeksavimu, pareiškėjams išmokėta papildoma suma yra 202 648,35 Lt ir ji skirta kompensuoti pareiškėjams už ilgą kompensacijos išsimokėjimo terminą. Už kiekvienus metus, per kuriuos valstybė nesumokėjo kompensacijos, pareiškėjai gavo apie 17 000 Lt. Tai, kad pareiškėjams nustatyta kompensacija yra teisinga ir pagrįsta, patvirtina Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikti išaiškinimai (1998-06-18, 2001-04-02, 2005-08-23 nutarimai). Valstybės prisiimti įsipareigojimai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti susieti su valstybės finansinėmis bei materialinėmis galimybėmis.

8. Teismo sprendime nurodoma LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-660/2008 nagrinėjamo ginčo vertinimui teisiškai nėra reikšminga, nes joje pasisakyta skirtingais, nei nagrinėjamoje byloje, teisiniais klausimais, bylos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

9. Skirtingą kompensavimo tvarką nuomininkams ir savininkams sąlygojo skirtingi kompensavimo tikslai šių skirtingų grupių asmenims. Savininkams natūra grąžintų patalpų nuomininkams reikėjo skubiai spręsti kitos gyvenamosios vietos klausimus, todėl kompensacijos jiems turėjo būti mokamos greitai. Natūra negrąžinamo nekilnojamo turto savininkams kompensavimo skubos nebuvo ir šios srities finansavimas buvo sprendžiamas pagal valstybės išgales, nes šių asmenų apgyvendinimo problemos nebuvo, todėl buvo nustatytas ilgas išmokėjimo terminas, už kurį buvo nustatyta kompensavimo tvarka taikant indeksavimą.

10. Kol kas kompensacijos išmokėjimo terminas nėra suėjęs, todėl ginčijamo įsakymo dalies panaikinimas vien dėl to, kad nesumokėta visa kompensacija, yra neteisėtas. Vykdant priimtą teismo sprendimą, pareiškėjai nepagrįstai praturtėtų, nes rinkos kainą už tą patį turtą gautų kelis kartus. Pirmą kartą dalį rinkos kainos gavo 1996 metais, antrą kartą rinkos kainą nori gauti išmokant paskutinę kompensacijos dalį. Teismo sprendimas natūra negrąžinto turto vertę apskaičiuoti 2008 metų kainomis sukeltų labai daug neigiamų pasekmių tiek atsakovui, tiek visuomenei, o sprendimas akivaizdžiai būtų nesąžiningas kompensacijas jau gavusių asmenų atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (T 2, b. l. 103-105) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą pareiškėjų skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal byloje pateiktus įrodymus.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai atsisakė nuosavybės atkūrimo natūra ir, kad jiems yra sumokėta beveik visa kompensacija, byloje ginčo nėra, todėl yra nepagrįstas pareiškėjų siekis taikyti kitokias teisės normas, nagrinėjant ginčo teisinius santykius. Ginčijamame sprendime teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjai nebuvo savininkai turto, už kurį pageidavo gauti piniginę kompensaciją, atsakovas nepraleido įstatyme nustatytų kompensacijos išmokėjimo terminų, todėl, nesant pažeidimų, atsakovo civilinė atsakomybė neatsiranda ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. A-992 1 punktą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti piniginę kompensaciją už negrąžintą natūra nekilnojamąjį turtą, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Nurodė, jog jiems už negrąžintą nekilnojamąjį turtą kompensacija nepagrįstai paskaičiuota 1996 metų kainomis, ne už visą natūra negrąžinamą turtą. Turtinė žala atsirado dėl to, kad nekilnojamasis turtas atsakovo buvo nuomojamas, nors tam prieštarauta. Atsakovo veiksmai padarė ir neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, pasitikėjimo valdžia sumenkinimu.

Dėl kompensacijos paskaičiavimo.

Šis aspektas identiškomis faktinėmis aplinkybėmis jau buvo paliestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad esami aukštesnės instancijos teismų inter alia administracinių teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Taigi aukščiau paminėtoje administracinėje byloje padarytos išvados yra neabejotinai teisiškai reikšmingos nagrinėjant šią administracinę bylą, jei nėra kitų išskirtinių aplinkybių, o tokių nenustatyta. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje išnagrinėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos buvo keliamas klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo momento už negražintą nekilnojamąjį turtą.

Administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010 buvo pažymėta, kad „Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ redakcijos 17 straipsnio nuostata, jog perduodamas natūra turtas savo realia verte išpirkimo momentu turi būti lygiavertis išperkamam turtui, sietina būtent su minėto sprendimo priėmimo data, t. y. su ginčo turto rinkos verte 1996 metais. Pažymėtina, jog šioje ginčo byloje susiklosčiusią situaciją aiškinant priešingai, būtų sudarytos prielaidos ne teisingo kompensavimo principo įgyvendinimui, o nepagrįstam pareiškėjų praturtėjimui, turto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės jų motinai 1996 metais, rinkos vertę nepagrįstai skaičiuojant 2008 metų kainomis“. Taip pat 2010 m. vasario 17 d. (ta pati administracinė byla Nr. A525-1539/2010) sprendime pabrėžta, jog „vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytą būtinybę indeksuoti neišmokėtas kompensacijas, konstatuotina, jog Įsakymu nurodyta likusios neišmokėtos piniginės kompensacijos dalies apskaičiavimo būdas vertintinas kaip teisingas kompensavimas pareiškėjoms už natūra negrąžintiną nekilnojamąjį turtą, atitinkantis faktines kilusio ginčo aplinkybes. Kartu pastebėtina, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad teisės aktais įgaliotos institucijos ilgą laiką (nuo 1996-10-22 sprendimo priėmimo iki ginčijamo Įsakymo priėmimo 2008-04-28) nesiėmė reikiamų veiksmų apskaičiuoti likusios išmokėti kompensacijos dalį, negali būti vertinama kaip pagrindas pripažinti Įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti, nes atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas piliečiams neišmokėtos piniginių kompensacijų sumos kiekvienais metais turi būti indeksuojamos atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją”.

Teisėjų kolegija, tikrinanti šią administracinę bylą, atsižvelgdama į bylose sutapančias faktines aplinkybes, visuomeniniams santykiams taikytinas tas pačias teisės normas, neturi pagrindo kitokios pozicijos užėmimui nei administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010. Vadinasi, pareiškėjų apeliacija aptariamu aspektu pripažintina niekuo neparemta.

Dėl kompensacijos apskaičiavimo ne už visą turtą.

Pagal atsakovo pateiktą su apeliaciniu skundu gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), įvertinimo ataskaitą Nr. B08-295 (2T, b.l. 51) matyti, kad skaičiavimas už pareiškėjų nurodytą papildomai kompensuotiną plotą 22, 42 kv.m. yra atliktas atskirai. Skundžiamas įsakymas 22, 42 kv.m. ploto dalies neapima. Už šį ginčo plotą apsispręsta kompensaciją išmokėti Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 1289 (2T, b.l. 96), kuris nekvestionuojamas, todėl nėra jokio pagrindo teiginiui dėl atsakovo neapskaičiavimo bei atsisakymo išmokėti kompensaciją už 22,42 kv.m.

Dėl turtinės žalos atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005; procesinio sprendimo kategorija 13.2; 14.3; 15.2).

Tikrinamoje administracinėje byloje analizuojant, ar yra pirmoji viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumą (pačių pareiškėjų valia vietoje turto grąžinimo natūra buvo pasirinkta piniginė kompensacija. Ši valinė išraiška suponavo 1996 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 977, kuriuo paneigta teisė į namo, esančio (duomenys neskelbtini), grąžinimą natūra, bet įgyta reikalavimo teisė į piniginę kompensaciją, kurios atitinkamos dalys realiai jau išmokėtos) bei šioje nutartyje jau padarytas išvadas teigtina, jog atsakovo neteisėtas veikimas ar neveikimas nenustatytas. Minėtas teiginys lemia kitą išvadą: nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų nėra galima ir viešoji atsakomybė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus vienos visumos narius. Neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu, t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau vienareikšmiškai turi būti visi elementai būtini neturtinei atsakomybei atsirasti.

Tikrinamoje administracinėje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumas nenustatytas, nėra pagrindo teigti ir apie atsiradusią neturtinę žalą, tuo labiau priežastinio ryšio egzistavimą, todėl darytina kategoriška išvada, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas pagrįstai taip pat. Vien tik pareiškėjų paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą nepakankami priimti sprendimą dėl tokios žalos atlyginimo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariamas reikalavimas akivaizdžiai niekuo neparemtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. A-992 1 punktas ir atsakovas įpareigotas perskaičiuoti piniginę kompensaciją už visą negrąžintą natūra gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, panaikinti, ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, o pareiškėjų K. K., D. B., R. K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius