- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-09
- Bylos Nr.
- I-1812-426/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė, Rūta Miliuvienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- C. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Irenos Paulauskienės ir Jolitos Rasiukevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. J. (C. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas C. J. skunde (t. I, b. l. 1–5) prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1830(01938) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui J. C., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2018 m. gegužės 12 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nesutiko su atsakovo išvadomis.
Nurodo, kad jis, uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) akcininkas, dirba projektų vadovu. Nesutiko su atsakovo vertinimu, kad mokamas mažesnis nei darbo sutartyse nustatytas minimalus darbo užmokestis patvirtina, jog Bendrovėje įdarbinti asmenys dirba ne visą darbo dieną. Akcentuoja, kad atlyginimas skaičiuojamas proporcingai dirbtam darbo laikui. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Be to, atsakovas nesikreipė į Valstybinę darbo inspekciją.
Pažymi, kad pareiškėjo turimas lėšas patvirtina banko išrašas. Be to, jis yra deklaravęs gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Akcentuoja, kad gaunamos pajamos yra teisėtos, todėl atsakovo teiginiai, kad užsienietis neturi pinigų pragyventi, yra nepagrįsta.
Akcentuoja, kad jis neprivalo dirbti visą darbo dieną, kadangi yra Bendrovės akcininkas. Teigia, kad jis pats turi teisę nuspręsti, kiek laiko skirti darbui, ir kiek – Bendrovės tikslų įgyvendinimui. Pažymi, kad atlyginimo dydis savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi.
Akcentuoja, kad pareiškėjas kartu su Bendrovės darbuotojais 2016 m. nuvyko į apklausą, buvo užpildyta anketa, o 2017 m. liepos mėnesį į apklausą neatvyko, kadangi buvo išvykęs į tarptautinę statybos parodą. Akcentavo, kad įmonė statė kaimo turizmo sodybą ir tai buvo itin aktualu Bendrovei.
Šalies argumentai
Atsakovas nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškina, kad sprendimą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atsakovas priėmė 2016 m. balandžio 13 d., galiojantį iki 2018 m., gegužės 12 d., t. y. galiojant Įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2017 m. sausio 1 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Atsakovas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos (toliau – Sodros informacinė sistema) 2017 m. lapkričio 13 d. duomenimis minėtoje įmonėje yra įdarbinti penki darbuotojai, trys iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jų darbo užmokestis yra mažesnis nei darbo sutartyse numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis mėnesinis darbo užmokestis. Atsako vertinimu, įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai įmonėje dirba ne visą darbo laiką. Taip pat nustatė, kad užsienietis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas Sprendime konstatavo, kad Bendrovė beveik visą pareiškėjo leidimo laikinai gyventi turėjimo laikotarpį neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – įmonėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad atlyginimas už darbą mokamas proporcingai dirbtam laikui, todėl ne dėl darbdavio kaltės darbuotojams nėra mokamas visas darbo užmokestis, kai jie neatvyksta į darbą dėl sveikatos sutrikimų, pravaikštų ir kt., visiškai nepagrįsti, nes darbuotojams nuolat mokamą ne visą darbo užmokestį įrodo Sodros informacinėje sistemoje užfiksuoti duomenys. Atsakovas pabrėžia, jog iš pastarųjų duomenų paaiškėjo, kad beveik visą pareiškėjo leidimo laikinai gyventi turėjimo laikotarpį dviem Bendrovės darbuotojams (O. V. ir V. R.) nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, o tai atsakovo vertinimu, patvirtina, kad darbuotojai įmonėje nedirbo viso darbo laiko.
Akcentavo, kad pats pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi 7 eilutėje nurodė, jog darbo užmokestis yra jo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis. Pateiktoje darbo sutartyje nurodyta, jog jis dirba projektų vadovu, jam mokamas ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Pasak atsakovo, surinkti duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atmestini skundo teiginiai, kad pareiškėjas turi lėšų pragyvenimui.
Atsiliepimas
Atsakovas pažymi, kad nustatė, jog įmonė neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsiliepime nurodo, kad 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Migracijos skyrių apklausai, tačiau neatvyko. Taip pat nustatė, kad užsienietis negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir per pastaruosius metus nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose, pripažinta, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje vykdant bendrovės veiklą nėra būtinas.
Migracijos departamento vertinimu, prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui pagrįsti. Tvirtina, kad sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl Bendrovės ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui 2016 m. gegužės 13 d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. gegužės 12 d.
Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, užsienietis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą atsisakoma išduoti, jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. To paties straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir, kad Bendrovėje dirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nėra.
Pareiškėjo skundo argumentai bei pateikti duomenys dėl Bendrovės vykdomos veiklos neaktualūs, kadangi sprendime fiktyvios veiklos pažeidimas nebuvo nustatytas.
Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovės akcininkas, tačiau tai nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
Atsakovas, atlikęs patikrinimą, remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis, 2016 m. lapkričio mėn. nustatė, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o pareiškėjas gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to, minėtas užsienietis negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir per pastaruosius metus nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet taip pat ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).
Taigi, ta aplinkybė, kad Bendrovės darbuotojams buvo mokamas mažesnis nei darbo sutartyse nustatytas atlyginimas, pagrįstai vertintas, jog Bendrovėje įdarbinti asmenys dirbo ne visą darbo dieną. Minėta, kad norma siejama ne tik su minimaliu dirbančių asmenų skaičiumi, bet ir su būtinybe dirbti visą darbo dieną bei nustatyto darbo užmokesčio mokėjimu. Teismas sutinka su Migracijos departamento išvada, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius Sodros informacinės sistemos duomenis. Pareiškėjo vertinimas, kad darbuotojai gauna darbo užmokestį proporcingai atliktam darbui negali paneigti imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
Darbo sutartyse, sudarytose su darbuotojomis O. V. ir V. R., buvo sudarytos neterminuotos darbo sutartys, nustatyta 8 val. darbo dienos trukmė bei nemažesnis kaip minimalus darbo užmokesčio mokėjimas (t. I, b. l. 98–99, 100–101).
Atsakovas nustatė, kad beveik visą pareiškėjo leidimo laikinai gyventi turėjimo laikotarpį dviem Bendrovės darbuotojams (O. V. ir V. R.) nebuvo mokamas visas darbo užmokestis (t. II, b. l. 38–39, todėl atsakovo išvada, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo viso darbo laiko, yra pagrįsta.
Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2016 m. birželio–spalio mėn. ir 2017 m. sausio –spalio mėn. buvo mokamas 8,38–11,95 eurų mėnesinis darbo užmokestis, o 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėn. darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas (t. II, b. l. 34). Pažymėtina, kad 2016 m. vasario 15 d. darbo sutartyje buvo nustatyta 8 val. per dieną darbo savaitė ir mokamas ne mažesnis nei nustatytas minimalus darbo užmokestis. Darbo sutartis 2016 m. gegužės 6 d. buvo pakeista. Nustatyta, kad pareiškėjas dirba nuotoliniu būdu pagal neterminuotą darbo grafiką, mokant atlyginimą pagal atliktą darbo laiką ir mažesnį nei nustatytas minimalus darbo užmokestis (t. II, b. l. 24–25). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kokias kitas pajamas, išskyrus gaunamą uždarbį, jis realiai gavo. Pareiškėjo pateikti duomenys (t. I, b. l. 11–14) nepaneigia oficialių atsakovo surinktų duomenų (t. II, b. l. 38) apie pareiškėjo gautas pajamas. Pareiškėjas sąskaitos išrašų ar kitų duomenų apie realiai gautas pajamas nepateikė.
Pareiškėjas prašyme, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, buvo nurodęs, jog jo darbo užmokestis yra pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad jis turėjo pakankami lėšų pragyventi. Vien ta aplinkybė, jog jis yra Bendrovės akcininkas, nepatvirtina pakankamo lėšų kiekio, reikalingo pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atmestini jo teiginiai, kad pareiškėjas turi lėšų pragyvenimui. Būtent pareiškėjas turėjo pareigą šiuos teiginius pagrįsti.
Atsakovas pažymi, kad nustatė ir tai, jog Bendrovė neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
Pareiškėjas į apklausą neatvyko, teigia, jog buvo išvykęs, tačiau ir teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų atsakovo tyrimo metu surinktą informaciją.
Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Ši norma yra imperatyvi. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo.
Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).
Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.
Pažymėtina, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2018 m. gegužės 12 d.
Teismas akcentuoja, kad Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas dirba nuotoliniu būdu, tai ir darbines funkcijas gali vykdyti nebūdamas Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo C. J. (C. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.