Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Sklypas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. C. ieškinį atsakovui UAB „Sklypas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Senovė“ bei UAB „Megrame“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2008-12-22 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą per 30 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti ieškovui priklausančio buto gyvenamajame kambaryje esančio medinio lango su balkono durimis ir vitrina nesandarumą; priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 1 000 Lt nuostolių atlyginimo; dalyje dėl namo administravimo ir aptarnavimo išlaidų bylą nutraukė; likusioje dalyje ieškinį atmetė (t. 1, b.l.254, 261-264). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepasirašė rangos sutarčių su trečiaisiais asmenimis, o atsakovas neperleido ieškovui su rangos sutartimi susijusių teisių bei pareigų, tad tretieji asmenys tiesiogiai nėra atsakingi ieškovui. Kadangi bylos šalis siejo pirkimo - pardavimo santykiai, ieškovas gali naudotis visomis įstatymuose ir/ ar sutartyje numatytomis pirkėjo teisėmis pardavėjo atžvilgiu. Pvz., preliminaria sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovui savarankiškai ar pasitelkiant trečiuosius asmenis pastatyti namą ir butą pagal sutarties sąlygas, kokybiškai, vadovaujantis statybos techninėmis normomis, taisyklėmis ir standartams, atlikti statybos darbus; remiantis Statybos įstatymu atliktiems statybos darbams suteikti 5 m. garantiją (CK 6.333 str. 3 d., 6.698 str. 1 d. 1 p.). Ieškinio pateikimo dieną garantinis terminas dar nebuvo pasibaigęs, taigi atmestinas atsakovo prašymas taikyti ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes. Teismo nuomone, atsakovas 2006-08-02 raštu Nr. 108 (t. 1, b.l.28) pripažino savo atsakomybę dėl statybos darbų trūkumų ir kitais raštais (t.1, b.l.30-32) įsipareigojo juos pašalinti. V. R. atliktos ekspertizės išvados patvirtina, kad balkono durys, vitrina ir kambario langas neatitinka esminių reikalavimų, numatytų langams statybos techniniuose dokumentuose, ieškovo ir atsakovo sudarytose sutartyse - langas, balkono durys su vitrina nesandarūs, todėl neužtikrinama oro cirkuliacija, oro ir garso izoliacija, šiluminė varža. Ieškovas neįrodė, kad šiuos trūkumus galima pašalinti vien tik jo reikalaujamu būdu, taigi ieškinį teismas šioje dalyje tenkintino iš dalies pagal CK 6.334 str. 2 d. 3 p. Teismas taip pat priteisė ekspertizės išlaidas, nes jos buvo būtinos siekiant nustatyti daikto trūkumus (CK 6.249 str. 4 d. 2 p.; 6.328 str. 2 d.).

Skundžiamas sprendimas prieštaringas, kadangi teismas, viena vertus, rėmėsi Statybos įstatymu ir atsakovo su trečiaisiais asmenimis sudarytos rangos sutarties nuostatomis; kita vertus, atsakovui kaip buto pardavėjui perkėlė rangovų pareigas bei garantinius įsipareigojimus ieškovo atžvilgiu. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kurį terminą – kokybės garantijos (CK 6.333 str.) ar garantinį terminą statiniui ir jo dalims (CK 6.698 str.) – pirmosios instancijos teismas taiko bei kodėl ieškinio senaties termino pabaigą siejo su garantinio termino daikto sudėtinėms dalims pabaiga. Dar daugiau, teismas nenustatė, kokios trukmės ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ieškinio senaties terminas praleistas, ar yra pagrindas jį atnaujinti, kaip to reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39.

Kalbėdamas apie atsakovo kaip pardavėjo pareigą atlyginti ieškovo nuostolius, nurodė, jog CK 6.328 str. dėl ieškovo teisės patikrinti daiktus laiko aspektu gali būti įgyvendinama prieš priimant daiktus arba mokant pinigus, o ne vėliau. Eksperto išvadose nustatytas trūkumų buvimo faktas, tačiau liko neaiški jų atsiradimo priežastis. Liudytojas V. R. parodė, kad teisės aktai, kuriais vadovaujantis jis atliko ekspertizę, yra panaikinti ar ginčo teisiniams santykiams netaikytini. O patys bandymai dėl pralaidumo buvo atliekami ūkiniu būdu, užpilant vandens ant lango. Vadinasi, teismas pritaikė CK 6.249 str. 4 d. 2 p. nesant nė vienos atsakovo atsakomybės sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Pirmoji apelianto skundo argumentų grupė yra susijusi su teismo sprendimo paskelbimu ir skelbiant jį teismo motyvų, išdėstytų raštu, nebuvimu. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną CPK 268 str. 3 d. nuostata, numatanti galimybę paskelbti tik įžanginę bei rezoliucinę sprendimo dalis, vėliau surašant tokio sprendimo aprašomąją bei motyvuojamąją dalis, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 str., konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, byla Nr. 35/03-11/06). Todėl nagrinėjant civilines bylas ši procesinė teisės norma netaikytina. Bylos duomenys patvirtina apelianto teiginių teisingumą, jog 2008-12-22 buvo paskelbtas CPK 270 str. nurodyto turinio neatitinkantis teismo sprendimas (t.1, b.l. 254), o motyvuotas teismo sprendimo nuorašas jam buvo išsiųstas 2009-01-09 (t.1, b.l. 255, 265, 267). Tačiau apeliacinės instancijos teismas turi ne tik konstatuoti proceso teisės normos pažeidimą, bet ir įvertinti, ar dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ar pažeidimas pakankamas padaryti išvadą apie tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimą ir taikyti dėl to atsiradusias pasekmes - pakartoti pirmosios instancijos teismo procesą, jei pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

CPK 329 str. 2 d. 4 p. nustato, kad negalioja pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis, kurie yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo negaliojimas siejamas su procese dalyvaujančių asmenų ar aukštesnės instancijos teismų galimybe susipažinti su bylą išnagrinėjusio teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais bei argumentais. Aptariamas pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas – sprendimo be motyvų paskelbimas pats savaime nesuponuoja absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo, nes šiuo atveju motyvuotas, CPK 270 str. reikalavimus atitinkantis teismo sprendimas byloje yra (t.1, b.l. 261-264). Tiek apeliantas, tiek kiti byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę įvertinti, kokias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikė nustatytomis, kokiais įrodymais bei argumentais grindė savo padarytas išvadas dėl dalies ieškovo reikalavimų pagrįstumo, kokiais įstatymais bei teisės aktais rėmėsi teismas, spręsdamas šalių ginčą. Šia prasme nei apelianto procesinės teisės pateikti argumentuotą apeliacinį skundą, nei apeliacinės instancijos teismo galimybės patikrinti apskųsto teismo sprendimo išvadų pagrįstumą, apribotos nebuvo. Todėl šis proceso pažeidimas netapatintinas su CPK 329 str. 2 d. 4 p. įvardintuoju absoliučiu sprendimo negaliojimo atveju ir nesudaro prielaidų dėl šios priežasties panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmąja instancija (CPK 328 str.).

Kita grupė apeliacinio skundo motyvų, kad ieškovas, atsižvelgiant į statybą bei rangą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtinančias garantinius terminus statybos darbų trūkumams šalinti, neturi reikalavimo teisės būtent į apeliantą, o trūkumų ištaisymo tiesiogiai turėtų reikalauti iš rangovo UAB „Megrame“, kad teismas neteisingai nustatė apelianto vaidmenį šiame ginče ir neteisingai traktavo tarpininkavimą tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Megrame“ kaip trūkumų pripažinimą bei įsipareigojimą juos pašalinti, taip pat nėra nei teisiškai, nei faktiškai pagrįsta.

Ieškovas savo reikalavimus kildina iš sutartyse numatytų paties apelianto įsipareigojimų. 2005-09-21 sutartimi (t.1, b.l.13) apeliantas ieškovo atžvilgiu prisiėmė statytojo funkcijas, t.y. įsipareigojo savarankiškai arba pasitelkiant trečiuosius asmenis pasatyti butą su požemine parkavimo vieta ir perduoti jį nuosavybėn pirkėjui (ieškovui) sutartyje numatytomis sąlygomis bei tvarka, statybos darbus atlikti kokybiškai, vadovaujantis statybos techninėmis normomis, taisyklėmis ir standartais, taip pat atliktiems statybos darbams suteikti Statybos įstatymu numatytas garantijas (Sutarties 2.4.1 p.); garantavo, jog buto statybai ir apdailai bus naudojamos statybinės medžiagos, statybos gaminiai, dirbiniai ir įrenginiai tik turintys Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotus kokybę patvirtinančius sertifikatus (Sutarties 6.2 p.). Kiekvienas sutartinis įsipareigojimas ar sutarties sąlyga privalo būti vykdomi (CK 6.2 str. 6.38 str., 6.200 str.). Apeliantas neteisingai traktuoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-11-06 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 pateiktus išaiškinimus dėl preliminarių sutarčių vykdymo natūra negalimumo. CK 6.165 str. ir 6.401 str. numatytos preliminariosios sutarties reikalauti įvykdyti natūra negalima vieninteliu atveju – kai viena iš jos šalių vengia arba atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tam yra įvirtintas nuostolių atlyginimo institutas. Šiuo konkrečiu atveju pačios 2005-09-21 sutarties šalys ją realiai įvykdė, sudarydamos 2006-01-09 pirkimo-pardavimo sutartį, tuo patvirtindamos ankstesnėje, preliminariojoje sutartyje numatytus savo ketinimus bei įsipareigojimus dėl kiekvienos sutarties sąlygos. 2005-09-21 sutarties sąlygos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo kvestionuojamos ar pripažintos negaliojančiomis, todėl ši sutartis turi jos šalims įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas joje tiesiogiai numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.59 str., 6.154 str., 6.189 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad apelianto prisiimti ieškovo atžvilgiu sutartiniai įsipareigojimai ne tik neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ką draudžia CK 6.157 str. nuostatos, bet ir visiškai jas atitinka. CK 6.333 str., reglamentuojanti pirkimo-pardavimo teisinius santykius, įtvirtina pardavėjo pareigą perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t.y. kurios būtinos daiktui, kad jį galima būti naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.). Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, būtent jam nustatyta prievolė įrodyti, jog trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad šis pažeidė daiktų saugojimo ar naudojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos; priešingu atveju už daiktų trūkumus atsako pats pardavėjas (CK 6.333 str. 3 d.). Šiuo atveju pardavėjas (apeliantas), kaip jau nutartyje minėta, garantavo ieškovui kaip būsimam daikto pirkėjui, o vėliau ir jau pastatyto daikto pirkėjui buto pastatymo ir įrengimo, jo statyboje naudojamų medžiagų, gaminių, dirbinių ir įrengimų atitikimą įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju būtent apeliantas, o ne ieškovas buvo buto statybos dalyvis – statytojas (užsakovas) (Statybos įstatymo 11 str. 1 d. 1 p.), kuriam įstatymų leidėjo valia imperatyviai yra pavesta organizuoti bei atlikti statinio statybos techninę priežiūrą, organizuoti baigto statyti statinio pripažinimą tinkamu naudoti (Statybos įstatymo 12 str. 6 p., 8 p.). Statytojui (užsakovui) nevykdant šiame straipsnyje nustatytų pareigų, kyla jo civilinė ir administracinė atsakomybė (Statybos įstatymo 11 str. 4 d.). Aptariamoms funkcijoms įgyvendinti statinio statytojas (užsakovas) skiria (samdo) statinio techninį prižiūrėtoją, kuris ne tik privalo tikrinti, kad statyba būtų atliekama pagal statinio projektą, bet ir kontroliuoti statybos metu naudojamų produktų bei įrenginių kokybę, neleisti jų naudoti, jeigu jie neatitinka normatyvinių statybos techninių dokumentų bei Reglamentuojamų statybos produktų sąraše, kuriuos kasmet įsakymais tvirtina Aplinkos ministras, įvardintiems jų atitikties reikalavimams bei techninėms specifikacijoms ir jeigu nepateikti statybos produktų kokybę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Statybos įstatymo 18 str. 4 d. (Statybos įstatymo 16 str. 1 d. ir 2 d.). Priešingai nei tvirtino ieškinyje apeliantas, kokybiniai reikalavimai langams bei balkono durims yra nustatyti, pavyzdžiui, jie turi atitikti šiuos nustatytus privalomuosius rodiklius – atitinkamus atsparumo kartotiniam varstymui ir patikimumo klasę, šilumos perdavimo koeficientus, nustatytus oro garso izoliavimo rodiklius, oro skverbties (oro pralaidumo) klasę, vandens nepralaidumo klasę, atsparumo vėjo apkrovai klasę (Aplinkos ministro 2004-03-31 įsakymas Nr.D1 -160; 2005-09-16 įsakymas Nr. D1-444; 2006-09-26 įsakymas Nr. D1-438; 2007-09-25 įsakymas Nr. D1-491; 2008-06-25 įsakymas Nr. D1-332).

Apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 12 str., 177 str. 4 d., 178 str.) nepaneigė ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų dėl netinkamos lango ir durų su virtina kokybes. CK 6.333 str. 6 d. teigia, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis ir kurios yra būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Be to, apeliantas byloje neįrodė, kad langas bei balkono durys su vitrina atitinka Statybos įstatymo 18 str. 4 d. reikalavimus ir turi jų atitikties deklaracijas, be kurių jie iš viso negalėjo būti tiekiami ir montuojami į statinį, ir ką, kaip jau aptarta, turėjo kontroliuoti bei prižiūrėti paties apelianto samdytas asmuo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, apeliantui atsakomybė kyla ne tik kaip buto pardavėjui, bet ir kaip buto statytojui (užsakovui) pagal Statybos įstatymą. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kuriais mėginama paneigti apelianto atsakomybės buvimą bei tvirtinimai tik apie rangovo UAB „Megrame“ atsakomybę prieš ieškovą apelianto ir trečiųjų asmenų sudarytų sutarčių pagrindu, atmestini – ieškovas reikalavimo teisę į apeliantą neabejotinai turi.

Teisėjų kolegija nepripažįsta teisingais ir apelianto skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties instituto netinkamu taikymu. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 2 p.). Sprendžiant dėl apelianto prašymo taikyti ieškinio senatį ir dėl to reikalavimą atmesti pagrįstumo, pirmiausiai įvertintina kada prasideda ieškinio senaties termino eiga, o ji yra susijusi ir su tuo, ar daiktui sutartimi arba įstatymais yra nustatyta kokybės garantija, kuri, pažymėtina, galioja visoms daikto sudedamosioms dalims (CK 6.334 str.). Apeliantas, siekdamas su ieškovu sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino CK bei Statybos įstatyme nekilnojamajam daiktui numatytų garantinių terminų taikymą parduodamam daiktui (Sutarties 4.9. p., t.1, b.l. 8), t.y. kad per įstatymo nustatytą terminą (mažiausiai - penkerius metus) parduodamas daiktas bei jo sudėtinės dalys funkcionuos ir bus tinkami naudoti pagal jų paskirtį. Kadangi parduodamas nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas statybos būdu, kurios procese apeliantas (pardavėjas) dalyvavo kaip statytojas (užsakovas), toks šalių susitarimas yra logiškas ir suprantamas. Garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo momento (CK 6.335 str. 2 d.), šiuo atveju nuo 2006-01-09 (Sutarties 6.3.p.- 6.4. p., t.1, b.l. 10). Ieškovo įvardintas lango bei balkono durų defektas buvo pastebėtas per garantinį terminą, taigi jis turi teisę reikalauti šį defektą ištaisyti (CK 6.338 str. 3 d.), kaip ir reikšti pretenzijas dėl bet kokių kitų daikto ar jo sudedamųjų dalių kokybės pablogėjimų nurodytuoju laikotarpiu. Kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad CK 6.338 str. numatytas terminas bei ieškinio senaties terminai nėra visiškai tapačios sąvokos, nes pirmuoju atveju aptariama reikalavimo pareiškiamo tiesiogiai pardavėjui galimybė per daikto kokybės garantijos terminą. Bylos duomenimis, ieškovas ne kartą tiek tiesiogiai, tiek per vartotojų interesus ginančias institucijas reiškė pretenzijas apeliantui, tame tarpe ir dėl lango su balkono durimis (t.1, b.l.33-52), trūkumus nesėkmingai buvo mėginta ištaisyti, pasitelkiant tretįjį asmenį UAB „Megrame“. Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos patarimu savo sąskaita užsakė ekspertizę, kurios išvados leido įsitikinti, jog medinis langas su balkono durimis bei vitrina turi ekspertizės akte išvardintų trūkumų (t.1, b.l.53-56), dėl ko ieškovo teisės yra pažeidžiamos, o pretenzijos apeliantui – pagrįstos.

CK 1.127 str. 1 d. yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, t.y. tai siejama su subjektyviuoju, o ne objektyviuoju kriterijumi. Kolegijos vertinimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisė į ieškinio pareiškimą ieškovui atsirado nuo 2007-05-10 akto, kuriuo patvirtintas ieškovo pretenzijų pagrįstumas bei buvo nurodytos daikto trūkumų galimos priežastys, turinio sužinojimo. Ieškovas kreipėsi į teismą 2007-07-03, nepraleisdamas įstatymu nustatyto 6 mėn. termino ginti savo pažeistas teises, todėl apelianto prašymas taikyti ieškinio senaties praleidimo pasekmes negali būti tenkinamas. Priešingas senaties termino eigos pradžios traktavimas neatitiktų ir protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų (CK 1.5 str.), atsižvelgiant į tai , kad ieškovas – silpnesnė sandorio šalis, be to, iš tam tikrų veiksmų (trūkumus mėginta ištaisyti) bei susirašinėjimo turėjo pagrįstų lūkesčių, kad trūkumai galiausiai bus ištaisyti ir be kreipimosi į teismą. Aptariamos aplinkybės, kolegijos požiūriu, neabejotinai sudarytų prielaidas teismui savo iniciatyva CK 1.131 str. 2 d. pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą bei ginti pažeistą teisę, net jei būtų pripažinta, kad senaties terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto 1000 Lt ekspertizės atlikimo išlaidų, laikydamas tai ieškovo nuostoliais CK 6.249 str. 4 d. 2 p. prasme. Tokį reikalavimą ieškovas buvo pareiškęs, o teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, yra priskiriamos prie asmens nuostolių. Šiuos nuostolius jis patyrė apeliantui pažeidus sutartį ir garantinius įsipareigojimus daiktui - pirkėjui (ieškovui) reikalaujant, gera valia neištaisė paaiškėjusių daikto trūkumų ir defektų. Todėl teisę šių nuostolių atlyginimą ieškovui atsiranda bendraisiais sutartinės civilinės atsakomybės pagrindais (CK 6.245 str. 3 d., 6.256 str. 4 d., 6.327 str. 1 d. ir 2 d.). o ši apeliacinio skundo dalis pripažintina nepagrįsta.

Apelianto skundo motyvai dėl teismo sprendime neatskleisto liudytojo parodymų bei byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, išdėstytų jų procesiniuose dokumentuose, turinio taip pat patys savaime nesudaro prielaidų panaikinti iš esmės teisėto bei pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, formaliais pagrindais tą daryti įstatymas draudžia (CPK 328 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.