Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2020 m. spalio 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. B. kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų, atlyginimą.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 82/04K-80 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 11) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 27 paroms. Taip pat Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 82/04-126 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 12) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų. Abiejuose nutarimuose teigiama, kad pareiškėjas atsisakė atlikti laisvės atėmimo bausmę jam Marijampolės PN administracijos paskirtame 1-ame nuteistųjų būryje, todėl buvo nutarta paskirti minėtas nuobaudas. Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad pareiškėjas iš viso 57 paras laisvės atėmimo bausmę atliko kamerų tipo patalpose.

Analizuojant Departamento 2020 m. balandžio 9 d. rašto Nr. 2S-1328 „Dėl S. B. skundų nagrinėjimo“ (b. l. 38–39) turinį nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 13 d. bei 2020 m. kovo 10 d. nutarimais, 2020 m. kovo 5 d. ir 2020 m. kovo 11 d. pateikė Departamentui skundus, kuriuose prašė panaikinti jam paskirtas nuobaudas. Departamentas informavo pareiškėją, kad, atsižvelgiant į surinktą pirminę medžiagą ir skunduose nurodytas aplinkybes, buvo priimtas sprendimas pradėti tarnybinį patikrinimą.

Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundų argumentus bei surinktą medžiagą, konstatavo, jog pareiškėjui nuobaudos buvo paskirtos pažeidžiant BVK 143 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. netinkamai įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad Departamento sprendimas panaikinti Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 13 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais pareiškėjui paskirtas nuobaudas būtų teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas apygardos administraciniam teismui, todėl konstatuotina, jog sprendimas yra galiojantis ir sukeliantis Marijampolės PN teisines pasekmes.

Bausmių vykdymo kodekso (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020-01-01 iki 2020-05-01) 12 straipsnio 2 dalis numato, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Taip pat BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas teigia, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi pareigą vykdyti pataisos įstaigos administracijos, taip pat ir įsakymą atlikti laisvės atėmimo bausmę paskirtame nuteistųjų būryje.

Nuteistiesiems galimos skirti nuobaudos yra reglamentuotos BVK 142 straipsnyje. Nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) panaikinta paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę; 2) pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų (išskyrus nepilnamečius nuteistuosius) perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų; 3) pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios arba drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki trisdešimt parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki penkių parų. Iš Išvadoje nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2020 m. sausio 28 d. buvo skirtos 35 drausminės nuobaudos, iš jų 9 laikomos galiojančiomis. Atsižvelgiant į pareiškėjui skirtų nuobaudų skaičių bei įvertinus tai, jog Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 13 d. bei 2020 m. kovo 10 d. nutarimų priėmimo metu 9 iš jų buvo galiojančios, darytina išvada, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo Marijampolės PN galiojusį pataisos įstaigos režimą, todėl jam už Marijampolės PN administracijos teisėtų reikalavimų nevykdymą galėjo būti paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 30 parų.

Nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis. Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčių teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 143 straipsnio 1 dalis). Nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam. Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda (BVK 143 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis 143 straipsnio 2 dalimi skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios pagrįstos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1249-756/2019 ir kt.).

Kaip anksčiau minėta, Departamentas Išvadoje konstatavo, jog Marijampolės PN administracija 2020 m. vasario 13 d. bei 2020 m. kovo 10 d. nutarimais skirdama pareiškėjui nuobaudą nesilaikė BVK 143 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos prieš skiriant nuteistajam nuobaudą įvertinti pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, nuteistojo paaiškinimus ir t. t. Pareiškėjas skunde paaiškino, jog nuteistųjų 1-ame būryje turi priešų, bijo dėl savo sveikatos bei gyvybės, todėl atsisakė vykdyti Marijampolės PN administracijos įsakymą atlikti laisvės atėmimo bausmę minėtame būryje, akcentavo, jog pataisos įstaigos administracijai buvo žinoma apie tarp jo ir 1-ame būryje esančių nuteistųjų kilusį konfliktą.

Departamentas tarnybinio tyrimo metu nustatė, jog Marijampolės PN pareigūnams buvo žinoma apie tarp pareiškėjo ir 1-o būrio nuteistųjų kilusį konfliktą. 2019 m. rugsėjį kilusio konflikto metu pareiškėjas liudijo, jog šie nuteistieji jam bei kitiems asmenims daro psichologinį spaudimą, atiminėja daiktus, verčia dalį įstaigos parduotuvėje nusipirktų daiktų atiduoti jiems, naudoja fizinį smurtą, organizuoja alkoholio gamybą ir platinimą pataisos įstaigoje. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pataisos įstaigoje sutikti nuteistieji iš 1-o būrio jam daro psichologinį spaudimą, grasina fiziniu susidorojimu.

Teismas, įvertinęs minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, jog Marijampolės PN pareigūnai, skirdami pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, elgėsi aplaidžiai, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl buvo padarytas BVK 143 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimo pažeidimas ir pareiškėjui paskirta nepagrįsta nuobauda. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje Marijampolės PN veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisti 5 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis konstatuotina, jog pareiškėjas neteisėtų Marijampolės PN direktoriaus nutarimų pagrindu buvo nepagrįstai priverstas 57 paras laisvės atėmimo bausmę atlikti kamerų tipo patalpose.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2019 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019 ir kt.).

Vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmeniui, kalinamam kamerų tipo patalpose, be kita ko, ne tik realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, bet ir sukeliama kitų nepatogumų, tam tikrų dvasinių išgyvenimų, o tai, kad asmuo nepagrįstai laikomas kamerų tipo patalpose, ypač ilgesnį laiką, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Be to, tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo pasunkėjęs, kadangi kitaip būti ir negalėjo – asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose, vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, taikomas griežtesnis režimas ir su juo susiję ribojimai. Pabrėžtina, jog tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-341/2008, 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-309/2012, 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-483/2014 ir kt.).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas dėl nepagrįsto perkėlimo į kamerų tipo patalpas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Marijampolės PN administracija nebūtų priėmusi nepagrįstų nutarimų, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotus pažeidimus, jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypač neigiamų padarinių (pavyzdžiui, išgyvenimų, sukrėtimų, kurie būtų turėję įtakos tolesniam pareiškėjo gyvenimui), kad Marijampolės PN pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 570 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 570 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo S. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.