- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-17
- Bylos Nr.
- 2A-578-302/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „VIA UNICA“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Albertas Bandžius
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžejaus Maciejevskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VIA UNICA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VIA UNICA“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teismų veiksmų, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „VIA UNICA“ (buvęs pavadinimas UAB „Kelio“ restoranai) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 24 310,62 Lt turtinės žalos.
Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas (teisėja Birutė Jonaitienė) ir Panevėžio apygardos teismas (teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Valiulienės, Ramunės Ceknienės ir Vyliaus Kryževičiaus), spręsdami procesinio termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo klausimą, priėmė neteisėtas nutartis, kurios buvo panaikintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir dėl kurių ieškovas patyrė turtinės žalos. Atsakovas apeliaciniu skundu apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-04-28 sprendimą. 2005-06-03 Panevėžio miesto apylinkės teismas, gavęs apeliacinį skundą, nutartimi įpareigojo apeliantą iki 2005-06-15 pašalinti apeliacinio skundo trūkumus. 2005-06-21 Panevėžio miesto apylinkės teismas (teisėja B. Jonaitienė) nutartimi konstatavo, kad apeliantas per nustatytą terminą nepašalino nurodytų trūkumų, nutarė apelianto apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžino apeliacinį skundą apeliantui kaip paduotą praleidus terminą apeliaciniam skundui pateikti. 2005-09-06 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi atmetė atskirąjį skundą ir paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-06-21 nutartį. 2006-02-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi panaikino skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-06-21 nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-06 nutartį bei apeliacinio skundo priėmimo klausimą perdavė Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. 2005-11-09 Panevėžio apygardos teismas pagal M. M. ir I. Č. apeliacinius skundus išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka ir priėmė nutartį, pakeisdamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-04-28 sprendimą - priteisė iš UAB „Kelio“ restoranai M. M. naudai 17 664,59 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką o I. Č. naudai 13 182,24 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (viso 30 846,83 Lt). UAB „Kelio“ restoranai apeliacinis skundas nebuvo nagrinėjamas, nes jį buvo atsisakyta priimti dėl anksčiau minėtos priežasties, t.y. praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti. 2006-05-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo nutartį ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui pagal ieškovų ir atsakovo apeliacinius skundus nagrinėti iš naujo. 2006-09-06 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-04-28 sprendimą ir priteisė iš UAB „Kelio“ restoranai M. M. naudai 30 484,32 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2004-09-28) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (iki 2006-09-06). I. Č. naudai teismas priteisė 22 867,96 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2004-10-09) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (iki 2006-09-06). 2007-02-26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartį. Šiame ieškinyje nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-06-21 nutarties ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-06 nutarties teisėtumas yra patikrintas instancine tvarka ir 2006-02-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi šios nutartys pripažintos neteisėtomis. Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas, priėmę neteisėtas nutartis, netinkamai aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias procesinio termino skaičiavimo tvarką kas reiškia, jog teismai neįvykdė CPK 263 straipsnyje numatytos pareigos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (nutartį) ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Jeigu Panevėžio miesto apylinkės teismas (teisėja B. Jonaitienė) nebūtų priėmęs neteisėtos 2005-06-21 nutarties ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nebūtų priėmusi neteisėtos 2005-09-06 nutarties, o UAB „Kelio“ restoranai apeliacinis skundas būtų priimtas kartu su M. M. ir I. Č. apeliaciniu skundu, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-11-09 būtų priėmusi nutartį dėl visų apeliantų, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-10-28 sprendimas būtų įsiteisėjęs, o UAB „Kelio" restoranai būtų privalėję darbuotojams M. M. ir I. Č. mokėti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-09 nutartyje numatytą sumą - 30 846,83 Lt (17 664,59 Lt + 13 182,24 Lt), o ne Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartyje numatytą sumą - 53 352,28 Lt (30 484,32 Lt + 22 867,96 Lt). Priėmus ir įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutarčiai, buvo išduoti vykdomieji raštai ir antstolis priverstinio išieškojimo tvarka iš ieškovo išieškojo 53 352,28 Lt ir taip ieškovas patyrė 22 505,45 Lt (53 352,28 Lt - 30 846,83 Lt) turtinės žalos. Būtent Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartimi buvo priteista didesnė suma, sąlygojusi ieškovo turtinę žalą negu būtų buvusi priteista suma, jeigu nebūtų neteisėtų teismų veiksmų. Turtinę žalą ieškovas faktiškai patyrė priverstinai įvykdžius Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartį, kuri pagal antstolio Algio Balsevičiaus 2008-06-12 patvarkymą Nr. 0026/05/00637, buvo visiškai įvykdyta 2007-04-11 - 2007-04-12. Be minėtos sumos, antstolis iš ieškovo iš viso išieškojo 74 343,18 Lt, kuriuos sudaro 53 552.28 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką neturtinė žala, išeitinė pašalpą bylinėjimosi išlaidos ir kt. Iš ieškovo buvo išieškota ne tik 53 352,28 Lt, bet ir vykdymo išlaidos, skaičiuotos nuo šios sumos. Jeigu nebūtų neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų ir kaltės, iš ieškovo būtų išieškota 30 846,83 Lt ir nuo šios sumos skaičiuotos vykdymo išlaidos. Antstoliui išieškant 30 846,83 Lt, ieškovas būtų sumokėjęs 3350,00 Lt vykdymo išlaidų (3000,00 Lt antstolio atlyginimas + 350,00 Lt bendrosios vykdymo išlaidos). Tuo tarpu antstoliui išieškojus 53 352,28 Lt, ieškovas sumokėjo 4600,00 Lt (4000,00 Lt antstolio atlyginimas + 600,00 Lt bendrosios vykdymo išlaidos). Taigi, ieškovas patyrė 1250,00 Lt (4600,00 Lt - 3350,00 Lt) turtinės žalos, kuriuos antstolis išieškojo kaip vykdymo išlaidas. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-11-09 nutartimi priteisė iš UAB „Kelio" restoranai 1084,77 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, kuris buvo skaičiuojamas nuo patenkintos ieškinio reikalavimų dalies (CPK 96 str. 1 d.). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006-09-06 nutartimi priteisė iš atsakovo 1639,94 Lt žyminio mokesčio valstybei. Laikant, kad patenkintų ieškinio reikalavimų dalis padidėjo dėl teismų (teisėjų) kaltės ir neteisėtų veiksmų, ieškovui padaryta turtinė žala yra 555,17 Lt (1639,94 Lt - 1084,77 Lt). Taigi, įgyvendinus 2006-09-06 Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį iš viso ieškovas patyrė 24 310,62 Lt (22 505,45 Lt + 1250,00 Lt + 555,17 Lt) turtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-06-10 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas ar pakeitimas instancine tvarka pats savaime dar nėra teisėjo kaltės įrodymu, ir laikė, kad ieškovas leistinais įrodymais nepagrindė būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, pasisakė, kad šis sutrumpintas trejų metų senaties terminas pasibaigė 2009-02-16, tačiau konstatavo, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodytoms aplinkybėms dėl jam padarytos žalos pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, jos grindžiamos tik prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nepasisakė dėl teisėjų kaltės, todėl ši nutartis negali būti pripažinta jų kaltės įrodymu.
Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad dėl priimtų teismų nutarčių civilinės bylos nagrinėjimas užsitęsė ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, kadangi būtent UAB „Kelio“ restoranai ir jo atstovo veiksmai civilinėje byloje Nr. 2-216-198/2005 sąlygojo ilgą bylos nagrinėjimą. Šioje civilinėje byloje 2004-10-29 Panevėžio miesto apylinkės teismas išsiuntė atsakovui UAB „Kelio“ restoranai pranešimą, kuriame nustatė 20 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti. Šis pranešimas atsakovui įteiktas 2004-11-02 (civilinė byla Nr. 2-216-198/2005, T I, b. l. 27). Tačiau 2004-11-24 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovo atstovo advokato Alberto Bandžiaus prašymas (civilinė byla Nr. 2-216-198/2005, T I, b. l. 28) pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, nes atstovavimo sutartis su atsakovu UAB „Kelio restoranai buvo sudaryta tik 2004-11-10. Šis atsakovo atstovo prašymas buvo patenkintas ir terminas atsiliepimui pateikti buvo pratęstas iki 2004-12-20. Teismas atkreipė dėmesį, jog civilinė byla buvo išnagrinėta iš esmės jau antrame teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-216-198/2005, T I, b. l. 178-195) ir 2005 m. balandžio 28 d. civilinėje byloje buvo priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas (civilinė byla Nr. 2-216-198/2005, T I, b. l. 197-204). Atsakovo UAB „Kelio“ restoranai atstovo apeliacinis skundas dėl šio teismo sprendimo buvo pateiktas teismui 2005-05-31 (civilinė byla Nr. 2-216-198/2005, T II, b. l. 3-4). Tačiau šis apeliacinis skundas neatitiko LR CPK 306 str. 1 d. 3 p. reikalavimų, nes jame nebuvo nurodytos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas. Apeliaciniame skunde tik nurodoma, kad sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Todėl atsakovui buvo nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (civilinė byla Nr. 2-216-198/2005, T II, b. l. 7).
Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad žala jam atsirado ir dėl to, kad už priverstinį teismo sprendimo vykdymą antstolis išieškojo vykdymo išlaidas, kadangi atsakovas turėjo teisę geranoriškai sprendimą įvykdyti ir išmokėti ieškovams priteistas sumas.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „VIA UNICA“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nutarčių panaikinimas kasacine tvarka pats savaime neįrodo neteisėtų teisėjų / veiksmų. Pirmosios instancijos teismas painioja dvi būtinas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus ir kaltę - jų buvimo ar nebuvimo plačiau neanalizuodamas. Visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti teisėjų veiksmai (neveikimas) nagrinėjant bylą; ieškovo patirta žala; priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei patirtos žalos ryšis; kaltė yra nustatyti. Kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-06-21 nutarties ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-06 nutarties teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka ir 2006-02-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi minėtos nutartys buvo panaikintos teismams netinkamai aiškinus nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, tai reiškia, jog teismai neįvykdė CPK 263 straipsnyje numatytos pareigos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (nutartį) ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Todėl laikytina, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje esanti civilinės atsakomybės sąlyga -neteisėti teisėjų ar teismo veiksmai - yra nustatyta. Ieškovas pateikė visus galimus žalos pagrindimo įrodymus (teismų sprendimus, skolos išieškojimo dokumentus ir kt.), kuriuos teismas privalėjo vertinti, o ne atmesti vienu deklaratyviu teiginiu, kad patirtos žalos didis grindžiamas ne leistinais įrodymais, bet prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuriuos ieškovo įrodymus ir teiginius laikė prielaidomis. Šioje dalyje skundžiamas sprendimas yra be motyvų. Kadangi užmokestis už priverstines pravaikštas iš ieškovo buvo išieškotas, be to, buvo išieškotos kitos su tuo susijusios išlaidos, žalos faktas yra akivaizdus. Žalos dydis iš viso sudaro 24310,62 Lt. Tikslus jos paskaičiavimas nurodytas ieškinyje. Todėl laikytina, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga - žala - yra nustatyta.
Jeigu nebūtų priimtos neteisėtos nutartys, o UAB „Kelio“ restoranai apeliacinis skundas būtų priimtas kartu su M. M. ir I. Č. apeliaciniu skundu, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-11-09 būtų priėmusi nutartį dėl visų apeliantų, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-10-28 sprendimas būtų įsiteisėjęs, o UAB „Kelio restoranai“ būtų privalėję darbuotojams M. M. ir I. Č. mokėti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-09 nutartyje numatytą sumą - 30 846,8 Lt (17 664,59 Lt + 13 182,24 Lt), o ne Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartyje numatytą sumą 53 352,28 (30 484,32 Lt + 22 867,96 Lt).
Teismo argumentai, kad ieškovas galėjo gražiuoju sumokėti priteistas sumas, nesudaro pagrindo ieškiniui atmesti, kadangi tai susiję tik su vykdymo išlaidomis bei žyminiu mokesčiu. Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (2007 m. birželio 26 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-263/2007). Dėl ieškinyje išdėstytos priežastinio ryšio motyvacijos bei priežastinio ryšio, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė. Šioje dalyje sprendimas taip pat yra be motyvų, todėl laikytina, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga - priežastinis ryšys — yra nustatyta, kadangi neteisėtų nutarčių priėmimas yra pakankama priežastis nuostoliams atsirasti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kaltė civilinės atsakomybės atveju yra preziumuojama (pavyzdžiui, LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008, ir kt), todėl ne ieškovas privalėjo įrodinėti teisėjų kaltę, bet atsakovas privalėjo pateikti įrodymus, kad kaltės nėra. Byloje pakanka teisėjų kaltės įrodymų, tačiau į ieškovo argumentus teisėjų kaltės klausimu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė. Šioje dalyje skundžiamas sprendimas taip pat yra be motyvų. Procesinio termino apeliaciniam skundui praleidimo klausimą nagrinėję teisėjai B. Jonaitienė, B. Valiulienė, R. Čeknienė ir V. Kryževičius padarė akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, o tokių klaidų ilgametę teisėjo patirtį turintys teisėjai neturėtų daryti. Teisėjai, netinkamai aiškindami procesinio termino skaičiavimo taisykles, buvo neapdairūs, nerūpestingi, neatidūs ir nesielgė taip, kaip turi elgtis profesionalus bei kvalifikuotas teisėjas. Todėl akivaizdu, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė - yra nustatyta bei įrodyta, nors atsižvelgiant į egzistuojančią prezumpciją, to daryti ieškovas neprivalėjo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms - pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, dėl daugelio ieškovo argumentų iš esmės nepasisakė, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo - skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant būtų galima tenkinti ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Ieškovo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo taikymo, nurodant, kad pirmos instancijos teismas šalių santykiams spęsti netinkamai aiškino Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 d. nuostatas, taip pat bendrosios civilinės atsakomybės (Civilinio kodekso 6.246 – 6.249 straipsnių nuostatas. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu kolegija nesutinka.
Dėl CK 6.272 straipsnio 2 dalies
CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).
Apeliantas prašė priteisti neteisėtai atleistiems iš darbo asmenims išmokėtą darbo užmokesčio skirtumą, kuris susidarė dėl to, kad užsitęsė bylos nagrinėjimas teisme. Jis kelia klausimą dėl žalos padarymo Panevėžio miesto apylinkės teismo (teisėja B. Jonaitienė) 2005-06-21 nutartimi, kuria klaidingai konstatuota, kad apeliantas per nustatytą terminą nepašalino apeliacinio skundo trūkumų ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-09-06 nutartimi, kuria atmetė atskirąjį skundą ir paliko galioti neteisėtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-06-21 nutartį, nes jose buvo padaryta teisės aiškinimo klaidų. Šią nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 15 d. nutartimi panaikino ir perdavė apeliacinio skundo klausimą spręsti iš naujo. Taigi iš to darytina išvada, kad pirmos ir apeliacinės instancijos teismų nutartys nebuvo teisėtos. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-09 nutartį, nes joje buvo padaryta teisės taikymo klaidų. Taigi iš to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nebuvo teisėta. Minėta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei. Taigi taikant valstybės atsakomybę, turi būti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę bylą, kurioje pareikštas ieškinys valstybei.
Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių.
Teisėjo ar teismo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.
Dėl teisėjų kaltės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal atsakovo UAB „VIA UNICA“ (buvusi UAB „Kelio“ restoranai) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Č. ir M. M. ieškinį atsakovui UAB „VIA UNICA“ dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo, atleidimo iš darbo ir neturtinės žalos atlyginimo, bylos Nr. 3K-3-130/2006, nurodė, jog teismų išvada neteisinga aiškinant procesinių terminų pasibaigimo laiką aiškinant procesinės teisės prasme, nors kalbine prasme aiškinant teismo nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti iki 2005 m. birželio 15 d. gali būti aiškinamas skirtingai. Kasacinis teismas konstatavo, kad terminas procesiniam veiksmui atlikti turi būti tikslus ir nekeliantis abejonių, nes jo praleidimas sukelia teisines pasekmes, todėl buvo išaiškintas apelianto naudai. Tokiu būdu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje nutartyje konstatavo ne aiškią teismų klaidą padarytą taikant įstatymą ir tuo labiau ne šiurkščią klaidą, o tik termino apibrėžtumo netikslumą ir padarytą neteisingą išvadą dėl termino pabaigos.
Tas pats pasakytina ir dėl kitos Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutarties, kurią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi panaikino padaręs išvadą, kad priėmus atsakovo apeliacinį skundą po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka minėtas skundas liko neišnagrinėtas ir pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas šio skundo ribose. Kasacinis teismas nenustatė apeliacinės instancijos teismo šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo padarytų klaidų.
Pagrindas civilinei atsakomybei, atsirandančiai įgyvendinant teisę, yra nurodytas žalos padarymas piktnaudžiaujant teise, bet ne bet koks žalos padarymo faktas. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų nesutapimas su kasacinės instancijos teismo išvadomis bei tai, kad kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, nereiškia, jog konstatuota, kad žala atsirado dėl teisėjų kaltės. Esant tokioms aplinkybėms teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nėra teisėjų kaltės. Nesant jų kaltės valstybė žalos neatlygina (CK 272 straipsnio 2 dalis).
Dėl kitų civilinei atsakomybei būtinų sąlygų
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neanalizavo kitų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio. Šis argumentas nesudaro pagrindo teisėto sprendimo panaikinimui, nes kaip ir paminėjo pirmos instancijos teismas civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos viso sąlygos, todėl nenustačius vienos iš minėtų sąlygų – kaltės tokia atsakomybė negalima, todėl teismas neanalizuodamas kitų sąlygų nepadarė procesinio pažeidimo sąlygojusio sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Be to teismas nurodė, kad žalos dydį ieškovas grindžia prielaidomis, o ne įrodymais, kaip reikalauja procesinis įstatymas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Su šiuo teismo motyvu kolegija sutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu (b.l. 12-19), tiek Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (b.l. 38-47) iš apelianto priteistas darbo užmokestis buvusiems darbuotojams nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, t.y. išieškotino darbo užmokesčio dydis priklausė tiesiogiai nuo sprendimo įvykdymo dienos, o ne nuo teismo veiksmų priimant ir nagrinėjant apeliacinius skundus. Pažymėtina, kad net ir 2006-09-06 išnagrinėjus Panevėžio apygardos teisme apelianto skundą, jis nevykdė sprendimo, tačiau padavė kasacinį skundą ir dar prašė stabdyti išieškojimą pagal įsiteisėjusį sprendimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m. spalio 18 d. nutartimi (civ.byla Nr. 2-216-198/2005, t 2, b.l. 258-259) sustabdė išieškojimą pagal minėtą sprendimą. Ši aplinkybė taip pat yra pagrindas sutikti su pirmos instancijos teismo motyvu, jog ieškovas žalos dydį grindžia tik prielaidomis, nes esant tokiems jo veiksmams dėl noro bylinėtis su buvusiais darbuotojais, neduoda pagrindo spręsti, jog net ir tuo atveju, jeigu nebūtų priimtos teismų panaikintos nutarties, sprendimo įvykdymo laikas būtų trumpesnis ir iš jo būtų išieškotos mažesnės sumos.
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo nurodyta aplinkybe, jog paties apelianto veiksmai paduodant netinkamai surašytą apeliacinį skundą (civ.byla Nr. 2-216-198/2005, t 2, b.l. 3-4), bei tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 26 d. nutartyje konstatavo, jog atsakovo kasacinis skundas nepagrįstas ir buvo atmestas, t.y. atsakovo veiksmai paduodant tiek apeliacinį, tiek kasacinį skundą sąlygojo nepagrįstą pakankamai ilgą bylos nagrinėjimą. Būtent atsakovo skundų padavimas tęsė byloje procesą, toks tęsimas sąlygojo vis didesnę išmoką iš darbo santykių priteisimą ieškovams, dėl ko kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad tarp teismo (teisėjų) veiksmų ir tarp priteistos ieškovams sumos yra priežastinis ryšys.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, nors su dalimi teismo sprendimo išvadų ir motyvų nesutiko, tačiau apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi apeliantas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl šios išlaidos iš jo nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.