Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-11 · Administracinė byla Nr. eI-4685-394/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-11
Bylos Nr.
eI-4685-394/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00523-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Advokatai
Rolandas Rutė
Kategorijos
  • 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
  • 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Administracinė byla Nr. eI-4685-394/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00523-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 11 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,dalyvaujant pareiškėjui E. S., jo atstovui advokato padėjėjui Rolandui Rutei,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei L. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2018 m. gruodžio 22 d. apie 16.10 val. (duomenys neskelbiami) vairavo automobilį „Volvo S40“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,31 promilės girtumas), dėl ko teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu. Dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai ir gailisi. Padaręs šią nusikalstamą veiką buvo sulaikytas ir policijos pareigūnų pristatomas į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) laikino sulaikymo kamerą. Buvo vežamas žymėtu policijos automobiliu, mano, kad pritaikytu sulaikytų asmenų pervežimui, bei įrengtomis vaizdo kameromis, į kurį buvo patalpintas be antrankių, o vėliau 2018 m. gruodžio 22 d. apie 17.40 val. (duomenys neskelbiami) jam buvo uždėti antrankiai, rankos surakintos už nugaros bei jo atžvilgiu naudojamas elektros impulsinis prietaisas, nors jis automobilio salono nespardė, susižaloti ar išlipti iš automobilio neketino. 2019 m. sausio 15 d. jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, buvo kaltinamas tuo, kad jis įvairiais žodžiais žemino policijos pareigūnų garbę ir orumą bei nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo nustoti žeminti jo garbę ir orumą bei spardyti automobilio saloną, ir šiais savo veiksmais padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 506 straipsnio 4 dalyje ir 508 straipsnyje. Teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, 2019 m. vasario 27 d. nutarimu ją pagal Administracinių nusižengimų kodekso 506 straipsnio 4 dalį nutraukė. Šis Šiaulių apylinkės teismo nutarimas patvirtina, kad antrankiai ir elektroimpulsinis prietaisas jo sulaikymo ir pristatymo į Šiaulių apskrities VPK laikino sulaikymo kamerą buvo naudojami be teisėto pagrindo, dėl ko jis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, pažeminimą. Administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad jį vežant policijos automobiliu nėra girdima nei smūgių, nei trenksmo, ar panašių garsų, girdimas tik vienkartinis bilstelėjimas, pareigūnai neišsakė reikalavimų nustoti spardyti ar panašiai. Pareiškėjas mano, kad 2018 m. gruodžio 22 d. apie 17.40 val. Pakruojo rajone, Karašilio kaime, policijos pareigūnai uždėję jam antrankius be teisėto pagrindo, jo ažvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniu skausmu, nepatogumais, pažeminimu, dėl policijos atliktų veiksmų išgyveno anksčiau ir dabar. Patirtą neturtinę žalą vertina 800 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime bei teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. vasario 27 d. nutarimu nutraukė administracinio nusižengimo bylą pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalį, nes pareiškėjo veiksmai neatitiko šiame straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Teismas pažymėjo, jog protokole E. S. pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis nevykdė teisėto policijos pareigūno nurodymo – reikalavimo nustoti žeminti jo garbę ir orumą bei nustoti spardyti automobilio saloną, tačiau iš bylos medžiagos nėra galimybės spręsti apie tokių reikalavimų turinį, o juo labiau apie veiksmus tų reikalavimų nevykdant. Įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad E. S. padarė šį administracinį nusižengimą, o visos abejonės traktuotinos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šioje byloje teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl vengimo ar trukdymo policijos pareigūnams uždėti pareiškėjui antrankius, nutarimu nėra konstatuoti policijos pareigūnų neteisėti veiksmai naudojant prievartos priemones. Faktas, kad administracinio nusižengimo byla dalyje pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta ir teismui nepakako įrodymų pareiškėją nubausti administracine tvarka, nesudaro pareigūnų veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Remiantis Policijos įstatymo 21 straipsniu, pareigūnas, įgyvendindamas policijos uždavinius, turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ir pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Minėto įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus, o pagal 4 dalies 2 punktą pareigūnas turi teisę naudoti antrankius konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas padariusius (galimai padariusius) asmenis. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 22 d. buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, nes vairavo transporto priemonę neblaivus, kai neblaivumas viršijo 1,5 promiles, dėl ko buvo sulaikytas ir pristatomas į policijos įstaigą. Kadangi pristatant pareiškėją policijos pareigūnams kilo įtarimų dėl sulaikytojo elgesio, kad išvengti turto sugadinimo, asmens sužalojimo, pastarieji nusprendė panaudoti antrankius. Teisme buvo vykdoma vaizdo ir garso įrašo peržiūra, kurio metu užfiksuota, kad „yra girdimi reikalavimai „duodam rankas, rankos už nugaros, duodi rankas, ramiai“, iš ko galima daryti išvadą, jog E. S. nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui duoti rankas, kad būtų galima uždėti antrankius, dėl ko ir buvo panaudotas elektros šoko įtaisas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nenustatyta, jog policijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, panaudojo prievartos priemones pažeisdami teisės aktų normas, o nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo E. S. skundas netenkintinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildina iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, panaudojant prievartos priemones – antrankius ir elektros impulsinį prietaisą Taser.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į atsakovų profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Pakruojo rajono PK vyriausiasis patrulis 2018 m. gruodžio 22 d. surašė ir Šiaulių AVPK Pakruojo rajono PK viršininkui įteikė tarnybinį pranešimą „Dėl policijos pareigūnų įžeidinėjimo“, kuriame nurodė, jog 2018 m. gruodžio 22 d. apie 17.40 val., dirbdamas kartu su vyriausiąja patrule K. M., pristatinėjo į Šiaulių AVPK OVS neblaivų vairuotoją E. S. (nustatytos 2,31 promilės), kurį sulaikė ir jiems perdavė kitas policijos ekipažas; vežamas E. S. pradėjo daužyti į tarnybinio automobilio galinių durelių plastikinę apdailą, paklausus, kodėl daužo, atsakė, kad nori išlipti; kadangi E. S. elgėsi nenuspėjamai, šūkavo, pareigūnas sustojo kelkraštyje, kad uždėti specialias priemones – antrankius; pareikalavo E. S. rankas laikyti už nugaros, tačiau rankų jis nesudėjo, stangrino, todėl buvo panaudotas elektros impulsinis prietaisas Taser ir uždėti antrankiai; kol sulaikytą asmenį pristatė į laikino sulaikymo patalpas, pastarasis įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais (administracinio nusižengimo byla Nr. A18.-149-1065/2019, 4 b. l.). 2019 m. sausio 15 d. E. S. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, pažeidimo esmė – 2018 m. gruodžio 22 d. 17.40 val. (duomenys neskelbiami) būdamas neblaivus įvairiais įžeidžiančiais žodžiais žemino Šiaulių AVPK Pakruojo r. PK pareigūnų garbę ir orumą bei nevykdė teisėto policijos pareigūno nurodymo – reikalavimo nustoti žeminti jų garbę ir orumą bei nustoti spardyti tarnybinio automobilio saloną, t. y. padarė nusižengimus, numatytus Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje ir 508 straipsnio 1 dalyje (administracinio nusižengimo byla Nr. A18.-149-1065/2019, 2-3 b. l.). Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą 2019 m. vasario 27 d. nutarimu E. S. pripažino kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 508 straipsnyje (pareigūno garbės ir orumo pažeminimas), tačiau bylą dalyje dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, padarymo nutraukė. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, jog E. S. veiksmai neatitinka ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo požymių, nes byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių apie tai, kad E. S. atžvilgiu buvo aiškiai išreikšti reikalavimai nustoti žeminti pareigūnų garbę ir orumą bei nustoti spardyti automobilio saloną, kurių nevykdymas buvo inkriminuotas administracinio nusižengimo protokolu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013).

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su administracinio nusižengimo bylos tyrimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Prievartos priemonių panaudojimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 27 straipsnis, kurio 1 dalyje sakoma, jog pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms vykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ir sveikatai. Pagal šio straipsnio 3 dalies 2 punktą, pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi). Įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad pareigūnas turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas padariusius (galimai padariusius) asmenis, atlikdamas šių asmenų apžiūrą, vykdydamas šių asmenų išsiuntimą / grąžinimą iš / į Lietuvos Respublikos.

Specialiąsias priemones, kurias Policijos įstatymo numatytais pagrindais gali naudoti policijos pareigūnai, numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtinta Specialiųjų priemonių specifikacija, kurios 2.2. punkte išvardintos asmens judesių ribojimo priemonės, tame tarpe ir antrankiai, kuriais surakinamos rankos ar kojos, siekiant riboti kūno judesius, bet paliekant galimybę stovėti, sėdėti ar eiti, o 2.8. punkte nurodytas ir elektros šoko įtaisas.

Tarnybiniame pranešime „Dėl policijos pareigūnų įžeidinėjimo“ nurodyta, kad antrankiai E. S. buvo uždėti dėl to, kad jis, vežamas tarnybiniu automobiliu, pradėjo daužyti į automobilio galinių durelių plastikinę apdailą, elgėsi nenuspėjamai, šūkavo. Pareiškėjas tiek nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą Šiaulių apylinkės teisme, tiek nagrinėjant šią bylą, teismo posėdžių metu aiškino, kad nieko panašaus nedarė, tik keikėsi, vadino pareigūnus necenzūriniais žodžiais, klausinėjo, kur yra vežamas. Teismo posėdyje buvo peržiūrėtas ir vaizdo įrašas, darytas policijos tarnybiniame automobilyje vežant pareiškėją 2018 m. gruodžio 22 d., iš kurio matosi, kad pareiškėjas, sėdėdamas automobilyje, kalba, šūkauja, keikiasi, kažko ieško kišenėse, rankinėje, užgesina šviesą, tačiau automobilio durelių nedaužo ir nieko panašaus, kas leistų padaryti išvadą, kad jis gali sugadinti daiktus ar susižaloti pats, nedaro, ir tik pareigūnui bandant uždėti antrankius, pareiškėjas nesiduoda, muistosi. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo duoti rankas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, to nenustatė ir Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, kad pareiškėjas prieš tai nevykdė kažkokių tai konkrečių policijos pareigūnų reikalavimų, dėl ko būtų atsiradusi būtinybė taikyti prievartos priemonę – uždėti antrankius. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo sulaikytas įtarus jį nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje, padarymu (vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,31 promilės girtumas) ir vežamas į policijos įstaigą, taigi vadovaujantis Policijos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punktu, policijos pareigūnas turėjo teisę panaudoti antrankius. Tačiau iš tarnybinio pranešimo matosi, kad E. S. sulaikė ir pristatyti į policijos įstaigą perdavė kitas policijos ekipažas, kuris nematė būtinumo panaudoti prievartos priemonę – antrankius E. S. atžvilgiu ir šios priemonės netaikė, dalį kelio E. S. važiavo be antrankių. Policijos įstatymas numato, kad pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, todėl, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, kad panaudoti antrankių nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės. Be to, Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 223.3. punkte sakoma, kad antrankiai gali būti uždėti tik konvojuojant transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, t. y. konvojuojant ne specialiaisiais automobiliais, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1194-492/2018). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad policijos automobilis, kuriuo buvo vežamas pareiškėjas, buvo pritaikytas sulaikytų asmenų pervežimui, tai matosi ir iš peržiūrėto vaizdo įrašo, taigi ir ta aplinkybė patvirtina, kad panaudoti antrankius nebuvo jokio teisinio pagrindo.

2018 m. gruodžio 22 d. surašytame tarnybiniame pranešime „Dėl policijos pareigūnų įžeidinėjimo“ nurodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudota ir kita prievartos priemonė - elektros impulsinis prietaisas Taser. Šio prietaiso naudojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-394 patvirtintos Elektros impulsinių prietaisų Taser naudojimo policijos veikloje taisyklės (toliau – Taisyklės, nauja redakcija nuo 2011-03-25), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtintas Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašas bei Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2018 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 47V-610 patvirtintas Elektros impulsinio prietaiso Taser naudojimo tvarkos aprašas. Šiais teisės aktais nustatyta, kad prietaisas Taser – tai specialioji priemonė, kuri gali būti naudojama prieš asmenį įstatyme nustatytomis prievartos panaudojimo sąlygomis ir fizinės prievartos panaudojimo pagrindais. Pareigūnas, prieš panaudodamas šią specialiąją prievartos priemonę, privalo įvertinti asmens pasipriešinimo lygį, specialiosios priemonės naudojimu siekiamą tikslą, kokio poveikio efektyvumo tikimasi panaudojus priemonę, priemonės panaudojimo ir poveikio padarinius. Prieš naudodamas specialiąsias priemones, tame tarpe ir prietaisą Taser, pareigūnas privalo paaiškinti asmeniui atsakomybę, kylančią už pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą, įspėti apie ketinimą panaudoti specialiąsias priemones; pareigūnas gali nevykdyti šių veiksmų tik tais atvejais, kai bet koks delsimas naudoti specialiąsias priemones kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei, sveikatai ar turtui arba kai toks įspėjimas neįmanomas. Elektros šoko įtaisus pareigūnas gali naudoti prieš pavojų keliantį asmenį, o pavojų keliančiu asmeniu pagal Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos aprašo 3 punktą laikomas asmuo, padaręs arba galbūt padaręs teisės pažeidimą ir (ar) nevykdantis pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų ir savo aktyviais veiksmais ar turimais daiktais akivaizdžiai ir realiai keliantis pavojų pareigūno ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar turtui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjo atžvilgiu elektros impulsinis prietaisas Taser buvo panaudotas nepagrįstai, nesant būtinumo, nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog pareiškėjo elgesys vežant jį policijos automobiliu realiai kėlė pavojų pareigūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, pareiškėjas tik stengėsi išvengti dedamų antrankių, kurių taip pat nebuvo pagrindo naudoti.

Konstatavus policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, svarstytinas klausimas, ar pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013).

Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėto antrankių ir elektros impulsinio prietaiso panaudojimo jis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, pažeminimą, dėl policijos atliktų veiksmų išgyveno, ant riešų nuo antrankių liko žymės, nuo elektros impulsinio prietaiso panaudojimo skaudėjo nugarą.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus ir fizinį skausmą dėl uždėtų antrankių ir panaudoto elektros impulsinio prietaiso, tačiau pareigūnų padarytą pažeidimą laikyti intensyviu, galėjusiu sukelti pareiškėjui žymias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, nėra pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nurodė, kad į medikus nesikreipė, iš vaizdo įrašo matosi, kad jo pristatymas iš Pakruojo iki Šiaulių AVPK užtruko apie pusę valandos, o su antrankiais buvo vežamas dar trumpiau, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui kilo jo nurodyta neturtinė žala. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, prievolė atlyginti žalą valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla. Atitinkamai šiuo atveju nenustačius neturtinės žalos, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nuspredžia :

Pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos Valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė