Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Maškevičius Teisėja I. Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-723-417/2013Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00682-2009-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13.1.

2013 m. lapkričio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių (1) metų laikotarpiui, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Nuosprendžiu taip pat nuteistas ir J. L., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles: jis 2009 m. gruodžio 19 d., laikotarpiu nuo 07.00 val. iki 08.50 val. akcinėje bendrovėje „duomenys neskelbtini”, esančioje duomenys neskelbtini, krantinėje Nr. 131, dirbdamas AB „ duomenys neskelbtini” kėlimo įrangos ir kranų kėlimo meistru ir būdamas 2007-04-16 atestuotas padalinių vadovų darbų saugos ir sveikatos klausimais, 2007-08-13 atestuotas kėlimo kranų darbo vadovu, būdamas pagal pareigybės nuostatus atsakingas už kranų ir kėlimo įrangos darbą AB „duomenys neskelbtini“teritorijoje, 07.00 val. paskyręs krano mašinistui J. L. darbą su portaliniu kranu KONE, gam. Nr. K-6536, reg. Nr. KR-01-01167 Nr. 8, neapžiūrėjo paskirtos darbo vietos, neįsitikino, jog krano judėjimo kelyje 0,7–1 m atstumu nuo krano konstrukcijų nėra pašalinių daiktų, nepastatė krano galinio ribotuvo prieš laivo trapą, nepaskyrė konkretaus signalizuotojo, krovinio kabinėtojo, nekontroliavo krano mašinisto J. L. darbo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio Darbdavio pareigos sudarant saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas 1 dalies 13 punkto reikalavimus: „kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalina nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų“;

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.351 patvirtintų Kėlimo kranų saugaus naudojimo taisyklių DT 8-00 punkto 8 reikalavimus: „8. Kranai turi būti instaliuojami ir naudojami gamintojo numatytomis sąlygomis pagal gamintojo naudojimo dokumentuose (instrukcijose) nurodytus reikalavimus“, 118.13 punkto reikalavimus: „118. Draudžiama: <...>118.13. dirbti, kai nesutvarkyti apsauginiai įtaisai ir stabdžiai arba jie neveikia”, 56.8 punkto reikalavimus: „Negalima leisti eksploatuoti krano, jeigu: <...> 56.8. nesutvarkytas kablio kėlimo aukščio ribotuvas, keliamosios galios ribotuvas, signaliniai prietaisai, kiti saugos įtaisai arba yra kitų defektų, keliančių žmonėms pavojų“, 84 punkto reikalavimus: „Vadovauti darbams su kranais kiekviename ceche, statybos aikštelėje ar kitame kranų darbo bare turi būti paskiriamas darbų vadovas, atsakingas, kad šie darbai būtų tinkamai planuojami, koordinuojami, prižiūrimi ir atliekami saugiai”, 86.2, 86.3, 86.4 punktų reikalavimus: „Kranų darbo vadovas privalo: 86.2. nurodyti mašinistams (operatoriams) ir stropuotojams krovinių sandėliavimo vietą, tvarką ir rietuvių matmenis; 86.3. paskirti reikiamą skaičių stropuotojų ir, jei reikia, signalininkų; 86.4. kontroliuoti, kad mašinistai ir stropuotojai vykdytų darbo instrukcijas, prireikus instruktuoti juos vietoje apie tai, kaip saugiai atlikti numatomus darbus <...>“, 87 punkto reikalavimus: „Kroviniams užkabinti ar atkabinti, kai to negali atlikti krano mašinistas ar tai netikslinga pagal darbų pobūdį, skiriamas stropuotojas (-ai), kuris tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuotų ir krano darbą”, 88 punkto reikalavimus: „Jeigu mašinistas (operatorius) negali matyti viso perkeliamo krovinio kelio tiesiogiai ar su papildoma įranga, turi būti imtasi visų atsargumo priemonių ir paskirtas atsakingas asmuo signalininkas, kuris privalo palaikyti ryšį (radijo telefonu ar ženklais) su mašinistu ir tiksliai nukreipti krovinį. Šiuo asmeniu gali būti ir stropuotojas, jeigu jis gerai mato visą krovinio kelią, o jį mato mašinistas”, 93 punkto reikalavimus: „Atliekant krovinių kėlimo darbus, krano veikimo zoną būtina pažymėti įspėjamaisiais ženklais. Tokiose zonose pašaliniams asmenims būti draudžiama”, 112 punkto reikalavimus: “Strėlinis kranas turi būti statomas taip, kad kranui dirbant atstumas tarp sukamosios dalies ir pastatų krovinių, rietuvių ir kitų daiktų būtų ne mažesnis kaip l m”;

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 171 Darbų saugos taisyklių laivų krovos darbų įmonėse (DT4-01) 9 punkto reikalavimus: „Organizuojant krovos darbų vykdymą konkrečios krovos darbų įmonės jėgomis, turi būti paskirtas iš šios įmonės stividorius, atsakingas už darbų vykdymo organizavimą, saugą. Į stividoriaus pareigas įeina: 9.1. dirbančiųjų instruktavimas saugaus darbo klausimais; 9.2. kontrolė, kaip dirbantieji laikosi šių Taisyklių ir saugos darbe instrukcijų reikalavimų <...>”, 28 punkto reikalavimus: „Būtina numatyti reikiamo pločio (2.1 lent.) saugius praėjimus tarp krovinio rietuvių ir štabelių Krantinės pakraštyje turi būti ne siauresnis kaip l m praėjimas”, 2.1 lentelės l ir 2 punkto reikalavimus: „1. Tilteliai ir trapai rankiniam krovinio transportavimui: - esant vienpusiam judėjimui minimalus reikalavimas -1,0 m, - esant dvipusiam judėjimui -1,5 m, 2. Trapai ir laiptai aptarnaujančiam personalui - 0,7m 8. Darbiniai praėjimai - 1,25 + 1,50”, 301 punkto reikalavimus: „Kėlimo kranai ir kėlimo reikmenys turi būti eksploatuojami pagal gamintojo ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 metų gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintose Kėlimo kranų saugaus naudojimo taisyklėse DT8-00 (Žin., 2001, Nr.11-322) nustatytus reikalavimus”, 318.12, 318.13, 318.20 punktų reikalavimus: „Dirbant kranais draudžiama: 318.12. išjungti krano apsauginius Įtaisus ir mechanizmų stabdžius; 318.13. dirbti, kai nesutvarkyti apsauginiai įtaisai ir stabdžiai arba jie neveikia; <...> 318.20. važiuoti kranu į kitą vietą neįsitikinus, ar ant kelio arba labai arti jo nėra žmonių ir pašalinių daiktų“;

2008-01-29 UAB „duomenys neskelbtini“direktoriaus įsakymu Nr. 6§5 patvirtintos Kranų kėlimo įrangos meistro pareigų instrukcijos Nr.P-17 punktų 2.4., 2.6., 2.10., 2.13., 2.14. reikalavimus: „Kranų, kėlimo įrangos meistras privalo: <...> 2.4.instruktuoti darbuotojus, įforminant instruktavimų registravimo žurnaluose šiuos saugos darbe instruktavimus: pirminis darbo vietoje, periodinis darbo vietoje, papildomas darbo vietoje, specialusis. <...>, 2.6. potencialiai pavojingus darbus atlikti tik išdavus darbuotojams paskyras-leidimus, 2.10. išduoti ir leisti eksploatuoti tiktai tvarkingą kėlimo įrangą ir pagrindines priemones (inventorių), 2.13. tikrinti darbo vietas, įrenginius, įrankius ir individualias apsisaugojimo priemones. Uždrausti atlikti darbus susidarius avarinėms situacijoms arba priežastims, dėl kurių gali įvykti nelaimingi atsitikimai, 2.14. užtikrinti saugią jam priskirtų įrenginių ir įrankių pagrindinių priemonių (inventoriaus) eksploataciją atliekant gamybines užduotis”,, 4.1. punkto reikalavimus: „Kranų kėlimo įrangos meistras atsako už: <...>pavaldžių darbininkų darbų saugos, gamybinės sanitarijos, priešgaisrinės ir aplinkos saugos bei vidaus darbo tvarkos taisyklių ir normų laikymąsi <...> įrenginių ir įrangos teisingą eksploataciją“;

Portalinio krano KONE K6535 (1981 m. gamybos) gamyklinės eksploatavimo instrukcijos: skyriaus „Bendra krano eksploatacijos instrukcija“ 2.2 punkto reikalavimus: “2. Priemonės prieš įvedant kraną į eksploataciją: <...> 2.2 Kranininkais būtinai skiriami asmenys, kurie yra tinkami šiam darbui. Kranininkas turi būti supažindintas su visais krano organais ir žinoti jų teisingą eksploataciją. Kranininkas turi turėti savo žinioje krano eksploatacijos, aptarnavimo ir apžiūros instrukciją ir žinoti jas <...>”; 4.3., 4.4. punkto reikalavimus: “4. Krano eksploatacija: <...> 4.3. krano su defektais eksploatacija yra griežtai draudžiama. Ypač visos apsauginės įrangos ir apsauga nuo perkrovimo turi būti nepriekaištingame stovyje ir darbinėje padėtyje. 4.4. Apsauga nuo perkrovimo ir galiniai išjungikliai yra apsauginėmis sistemomis. Jie nėra krano organų valdymo pagalbiniais įtaisais. Jie taiso žmogaus klaidas. Apsauga nuo perkrovimo nėra įtaisas sverti pagalbiniam kroviniui. Iki pakėlimo kranininkas turi žinoti, kad krovinys neviršija krovinio galios. Tuo užtikrinama krano ilgalaikė tarnyba ir mažos išlaidos remontui"; skyriaus ,,Nurodymai ir instrukcija kranininkui” 1. punkto reikalavimus: “Priemonės iki krano eksploatacijos: <...> Prieš pradedant kėlimo darbus išsiaiškinti efektyvią ir saugią krano judėjimo trajektoriją <...>įsitikinti, kad veikia visi apsauginiai galiniai išjungikliai <...>”; skyriaus „Galinio išjungiklio judėjimo patikrinimas" 1., 2., 3. punktų reikalavimus: „1. Patikrinti, kad atspara teisingai valdo galinį išjungėją visose krovininio vežimėlio ir tilto padėtyse. Dėl didesnio patikimumo svirtis turi pasistumti dar truputį toliau nuo galinio išjungiklio suveikimo punkto. Svirtis, tačiau, neturi persistumti iki savo vidinio ribotuvo, nes tokiu atveju galinis išjungiklis gali būti gadinamas, 2. Patikrinti, kad galinio išjungiklio vidinė erdvė yra švari ir kad nėra pašalinių daiktų bei drėgmės. Aptikus drėgmės įtakos pėdsakus, reikia patikrinti laido, dangčio ir pavarinio lyno sandarinimą. Dangčio tvirtinimo varžtų užveržimas pernelyg tampriai nepagerina sandarumo, 3. Patikrinti, kad svirtis laisvai juda ir grįžta į ramybės būseną“; skyriaus ,,Patikrinimas ir aptarnavimas“ 1., 2., 3. punktų reikalavimus: ,,l. Patikrinti galinio išjungiklio svirties valdymo kelią ribinio atjungimo punkte. Judėjimo kelias turi būti mažesnis, nei maksimaliai leistina svirties valdymo eiga, kartu su tuo, kai kontaktų veikimas turi būti patikimas, 2. Patikrinti ir pravalyti galinio išjungiklio vidinę ertmę ir esant reikalui, pakeisti juos naujais, 3. Patikrinti laisvą svirties valdymo eigą ir tai, kaip ji grįžta į pradinę padėtį, pagal reikalingumą sutepti valdymo galvutę ir ašį mažo klampumo tepalu jų praėjimo punktuose“;

dėl to 08.50 val. krano mašinistas J. L., važiuodamas portaliniu kranu pokraninio kelio bėgiais, matydamas, jog tarp krano portalo konstrukcijų ir laivo trapo nėra pakankamai erdvės ir manydamas, jog nekliudys, su krano portalo konstrukcija kliudė ir nuvertė prie laivo VIND-LIFT pritvirtintą trapą, kuriuo iš laivo lipęs E. K.-Schildhauer nukrito į ledu padengtą Kuršių marių Malkų įlankos vandenį ir patyrė dešinės plaštakos III piršto II–III falangų atvirą išnirimą, dešinio stipinkaulio distalinio galo skeveldrinį lūžimą, stuburo kaklinės dalies III slankstelio priekinio krašto atskilimą, kraujosrūvą po dešinės akies jungine, muštines žaizdeles nosies nugarėlėje, ant dešinio antakio bei smakro, daugybines poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kūne, bendrą kūno atšalimą, būklę po skendimo, dešinės pusės potrauminę bozalinę pneumoniją, kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo J. P. gynėjo teigimu, teismas nurodo, kad J. P. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog kiekvienas kranų kėlimo įrangos meistras yra ir kranų darbų vadovas. Tačiau taip teismas iškraipo objektyvią tiesą, nes J. P. nurodė, kad kiekvienas kėlimo įrangos meistras yra atestuotas būti kranų darbų vadovu ir turi teisę tokias pareigas eiti, jeigu jos jam yra pavedamos, nes pagal kranų kėlimo įrangos meistro pareiginės instrukcijos Nr. P-17 1.5. p. tokioms pareigoms eiti yra keliamas reikalavimas turėti kranų darbų vadovo pažymėjimą. Anot advokato, šiuo atveju byloje nėra nė vieno įrodymo, kad jam būtų buvę pavesta vykdyti kranų darbų vadovo pareigas vykdant krovimo darbus, kai įvyko nelaimingas atsitikimas. Teismas nepagrįstai iš kranų kėlimo įrangos meistro pareiginės instrukcijos konteksto ištraukė vieną frazę ir ją savaip interpretuoja, tačiau visiškai jos nederina su visu kontekstu. Teigia, kad pagal kranų kėlimo įrangos meistro instrukcijos Nr. P-17 1.1. p. kranų kėlimo įrangos meistras yra tiesioginis vadovas ir darbų organizatorius jam priskirtame bare, tačiau pagal to paties punkto pirmą sakinį jam priskirtas baras yra vadovavimas jam priskirtų brigadų gamybinei veiklai, o pagal 1.2. p. jo pagrindinė užduotis yra užtikrinti savalaikį ir kokybišką gamybinių užduočių vykdymą, planinių ekonominių rodiklių įvykdymą. Būtent šių dviejų punktų visuma, o ne vieno punkto vieno sakinio interpretavimas ir apibrėžia pagrindinę kranų kėlimo įrangos funkcinę paskirtį – organizuoti jam pavaldžių darbuotojų paskirstymą darbui taip, kad gamybinės užduotys būtų įvykdytos tinkamai ir laiku, paskirstyti darbuotojus dirbti ten, kur jų reikalaujama ir yra būtina. Kranų kėlimo įrangos meistro pagrindinė užduotis yra paskirstyti jam pavaldiems darbuotojams darbo vietas ir koordinuoti jų darbą su paslaugų užsakovais, tačiau ne vadovauti kiekvienam kranininkui jo darbo vietoje, kadangi to įvykdyti neįmanoma, nes vienu metu dirba daugiau nei 10 kranininkų ir skirtingose viso uosto vietose (pradedant nuo Vakarų laivų gamyklos ir baigiant Baltijos laivų statykla).

Pasak advokato, teismas taip pat interpretuoja ir portalinio krano mašinisto pareiginės instrukcijos Nr. P-23 1.1. p. Minėtas punktas nurodo, kad kranininkas yra pavaldus kranų kėlimo įrangos meistrui ir užduotis gauna per brigadininką, bet tai reiškia ne ką kitą kaip kad kranininką į konkrečią darbo vietą skiria kranų kėlimo įrangos meistras ir jis kontroliuoja kranininko veiklą tik tiek, kiek tai susiję su darbų paskirstymu. Tokią išvadą advokatas daro todėl, kad pagal Kėlimo kranu saugaus naudojimo taisyklių DT 8-00 84 p. kranų darbų vadovas skiriamas kiekvienam ceche, statybos aikštelėje ar kitame kranų darbo bare. Pagal tų pačių taisyklių 85 p. numatyta savininko teisė nesudėtingiems pakrovimo ir iškrovimo darbams kranų darbo vadovo pareigas pavesti kranininkui, jei jis yra atestuotas ir kaip kranų darbų vadovas. Taigi kranų darbų vadovas yra skiriamas kiekvienu atveju atskirai vadovauti kiekvieno atskiro krano darbui arba gali būti kaip atskiras specialistas neskiriamas. Mano, kad vienas kranų darbų vadovas negali vienu metu vadovauti keliems kranų darbo barams, t. y. keliems skirtingose vietose esantiems kranams. Kaip matyti iš kranų ir kranininkų užsakymo paraiškos, tuo pat metu dirbo 10 kranininkų skirtinguose darbų baruose, todėl, nuteistojo advokato manymu, J. P. negalėjo vienu metu būti kranų darbų vadovu visuose šiuose baruose. Jei būtų galima vadovautis teismo pateiktais aiškinimais, tai J. P. turėjo būti kranų darbų vadovu visuose šiuose darbų baruose vienu metu, jog J. P. pažeidė savo pareiginės instrukcijos 2.13 p. ir tai pasireiškia tuo, kad jis nepatikrina kiekvienos kranininko darbo vietos prieš pastarajam pradedant dirbti. Pagal šį instrukcijos punktą kranų kėlimo įrangos meistras yra įpareigotas tikrinti kranininkų darbo vietas, tačiau nėra nurodytas to atlikimo laikas ir periodiškumas, t. y. kranų kėlimo įrangos meistras nėra įpareigotas tikrinti kiekvieno kranininko darbo vietos prieš kranininkui pradedant darbą.

Kaip byloje paaiškino daugelis kaip liudytojų apklaustų specialistų, kranų kėlimo įrangos meistras kranininkus privalo kontroliuoti periodiškai, o uždrausti atlikti darbus susidarius avarinėms situacijoms arba priežastims, dėl kurių gali įvykti nelaimingi atsitikimai, tik tai pastebėjęs kontrolės metu arba gavęs informacijos apie tokias situacijas. Būtent paties kranininko pareiga vadovaujantis jo instrukcijos Nr. P-23 2.2. p. patikrinti krano darbo vietą prieš darbo pradžią, o pastebėjus trūkumus ar gedimus vadovaujantis instrukcijos 2.3. p. 5 d. pranešti apie tai. Taisyklių pažeidimas suprantamas kaip imperatyvių jų nuostatų nesilaikymas. Kranų kėlimo įrangos meistrui, skirtingai nuo kranininko, nėra imperatyviai nurodyta tikrinti krano darbo vietos prieš pradedant darbą su juo, todėl advokatas daro išvadą, kad negalima pripažinti, jog J. P. pažeidė šį savo instrukcijos punktą.

Pasak nuteistojo gynėjo, nors teismas nurodo, kad J. P. privalėjo žinoti, kad jo baro teritorijoje, į kurią jis paskyrė kranu Nr. 8 dirbti J. L., laivo trapas yra išsikišęs ir todėl darbo vietos sąlygos gali būti pakitusios, todėl privalėjo pats asmeniškai patikrinti šio krano darbo vietą, tačiau LAT 2008-11-18 nutartyje Nr. 2K-461/2008 yra išaiškinęs, kad svarbiausias nusikalstamo nerūpestingumo kaltės momentas išreiškiamas jo kriterijuose, kurie įstatyme įtvirtinti žodžiais: „turėjo ir galėjo numatyti, kad padariniai atsiras”. Galėjimas numatyti yra subjektyvusis kriterijus, kuris išreiškia nuo asmeninių subjekto savybių priklausantį rūpestingumo, atidumo lygį, galimybę suvokti ir veikti (neveikti) taip, kad tam tikri pavojingi padariniai neatsirastų. Turėjimas (pareiga) yra objektyvusis kriterijus, išreiškiantis objektyvų, nepriklausantį nuo kaltininko subjektyvių savybių, rūpestingo, atidaus, pareigingo elgesio, kuris apibrėžiamas visuotinai priimtinomis protingumo ir apdairumo taisyklėmis, tam tikru teisės aktu, kuriame nustatytas tam tikras reikalaujamas asmens elgesys. Konstatuojant nusikalstamą nerūpestingumą būtina nustatyti abu, t. y. ir objektyvųjį, ir subjektyvųjį, kriterijus. Subjektyvusis kriterijus paprastai nenustatinėjamas tais atvejais, jeigu nustatoma, kad asmuo apskritai neturėjo pareigos būti rūpestingas ir atidus. Teigia, kad šiuo atveju teismas apsiribojo tik objektyvaus kriterijaus nustatymu, t. y. kad J. P. turėjo žinoti, kad trapas yra išsikišęs ir gali būti pakitusios darbo sąlygos toje vietoje, tačiau visiškai neanalizavo, ar jis galėjo tai žinoti. Advokato įsitikinimu, kad prie laivo pastatytas trapas yra išsikišęs ir dėl to gali būti pasikeitusios darbo sąlygos toje vietoje, J. P. negalėjo žinoti, nes jam tokia informacija prieš pradedant darbo pamainą nebuvo suteikta iš prieš tai dirbusio kranų kėlimo įrangos meistro. Byloje yra nustatyta, kad prieš J. P. kelias paras dirbo kitas kranų kėlimo įrangos meistras ir kad būtent jo pamainos metu ir buvo pastatytas laivas, kad būtent jis paskyrė J. L. dirbti su kranu Nr. 8 per J. P. darbo pamainą. Byloje nenustatyta, kad apie trapo ypatumus prie laivo būtų buvęs informuotas J. P., todėl J. P. negalėjo žinoti to, kad prie laivo pastatytas trapas yra išsikišęs ir gali kliudyti krano darbui. Be to, kontroliuoti trapų pastatymą yra ne kranų kėlimo įrangos meistro pareiga, o kranų mechaniko pareiga, numatyta jo pareiginės instrukcijos Nr. P-22 3.11.p.

Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad J. P. pažeidė savo instrukcijos 2.10 p., nes leido dirbti su netvarkinga kėlimo įranga. Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad J. L. dirbdamas su kranu Nr. 8 nenaudojo jokios kėlimo įrangos, nes tai nebuvo reikalinga pagal atliekamo darbo specifiką. Kranas tai nėra kėlimo įranga. Kėlimo įranga yra papildomi įrengimai, kurie naudojami krano tam tikriems kroviniams kelti (pvz., lopšys žmonėms kelti, speciali įranga dideliems arba negabaritiniams svoriams kelti), todėl šis punktas negalėjo būti pažeistas, nes tokia įranga nebuvo naudojama. Be to, nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl kėlimo įrangos ar dar kažko naudojimo, o dėl netinkamo krano valdymo, t. y. todėl, kad kranas buvo naudojamas be ribotuvo prieš kliūtį. Pažymi, kad net jei ir būtų buvusi naudojama netvarkinga kėlimo įranga, tai tarp jos naudojimo ir nelaimingo atsitikimo nebūtų priežastinio ryšio, nes krano ribotuvas nėra kėlimo įranga, o yra krano technologinė įranga, kurios priežiūra yra kranų mechaniko reikalas pagal jo pareiginės instrukcijos Nr. P-22 3.5. p.

Teismas taip pat nurodo, kad J. P. pažeidė darbuotojų saugos sveikatos instrukcijų rengimo tvarkos 86.3. p. ir 86.4 p., nes jis buvo kranų darbų vadovas. Advokato teigimu, J. P. net nebuvo kaltinamas pažeidęs kokią nors šios tvarkos nuostatą, be to, minėta tvarka tokių punktų neturi. J. P. nebuvo paskirtas kranų darbų vadovu prie krano Nr. 8, su kuriuo įvykio metu dirbo J. L..

Advokatas nesutinka ir su teismo išvada, kad J. P. pažeidė portalinio krano „KONE K6535“ (1981 m. gamybos) gamyklinės eksploatavimo instrukcijos 2.1. p., nes šio punkto pažeidimu jis net nebuvo kaltinamas, tai reiškia, kad teismas išėjo iš kaltinimo ribų. Pažymi, kad priežastinio ryšio teismas nenustatinėjo, o nustatinėjo priežastinį ryšį tarp taisyklių pažeidimų ir pasekmių. Advokato nuomone, nukentėjusysis buvo sužalotas ne dėl to, kad J. P. kažko nepadarė ar pažeidė, o dėl to, kad J. L. netinkamai eksploatuodamas kraną kliudė ir nuvertė trapą, ant kurio buvo nukentėjusysis. Todėl net jei J. P. ir būtų pažeidęs kokias nors taisykles, tai dėl tų pažeidimų atsirado pasekmės.

Advokatas taip pat ginčija J. P. inkriminuotos veikos kvalifikavimą, mano, kad inkriminuota veika kvalifikuota netinkamai. Anot nuteistojo gynėjo, iš pradžių J. P. buvo kaltinamas dėl tos pačios veikos, tačiau ją kvalifikuojant pagal BK 176 str. 1 d., o vėliau ta pati veika prokurorės buvo perkvalifikuota į BK 137 str. 3 d. Savo sprendimą dėl veikos perkvalifikavimo prokurorė motyvavo tuo, kad J. P. nėra nukentėjusiojo darbdavys ar jo įgaliotas atstovas. Veikos pagal abu paminėtus BK straipsnius yra labai artimos viena kitai, tačiau jas atriboja vieną nuo kitos ne darbo santykių tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kaip darbdavio ar jo įgalioto atstovo buvimas, bet tai, dėl kokių priežasčių nukentėjusysis buvo objekte. Jei nukentėjusysis buvo nelaimingo atsitikimo vietoje ryšium su jo darbinėmis funkcijomis, nepriklausomai nuo to, kad jas vykdė ir nebūdamas susijęs darbiniais santykiais su kaltininku, tai veika kvalifikuojama pagal BK 176 str. 1 d., jei nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo vietoje buvo ne ryšium su jo atliekamomis darbinėmis funkcijomis, tai veika kvalifikuojama pagal BK 137 str. 3 d., tokios nuostatos laikosi ir LAT (2009-10-13 nutartis Nr. 2K-361/2009).

Teigia, kad byloje yra nustatyta, kad nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo vietoje buvo vykdydamas savo darbines funkcijas, t. y. kaip laivo įgulos narys, todėl nepriklausomai nuo to, kad nukentėjusiojo ir J. P. nesiejo tiesioginiai darbiniai santykiai, J. P. inkriminuota veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 176 str. 1 d. Taip pat kvalifikavus veiką pagal BK 176 str. 1 d. buvo būtina nustatyti, kad J. P. buvo įgaliotas darbdavio atstovas. Ši aplinkybė byloje nebuvo nustatinėjama, nebuvo tiriama net ir pradiniame kaltinime, kur J. P. buvo kaltinamas pagal BK 176 str. 1 d., jis net nebuvo kaltinamas, kad veiką padarė būdamas įgaliotu darbdavio atstovu.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. P. gynėjo skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jį apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, pagrindžiančiais J. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Ir apelianto skundo argumentai apylinkės teismo padarytų išvadų nepaneigia.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu nuteistajam bei jo gynėjui nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymas savaime negali būti laikomas prieštaraujančiu įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir atmeta apelianto pateiktus argumentus.

Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegija jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis ištirtais įrodymais, nustatyta, kad J. P. dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Tuo tarpu apelianto byloje nustatytų aplinkybių savitas interpretavimas vertintinas kaip pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kai dėl neatsargumo sunkiai sužalojamas žmogus, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių.

Kaip matyti iš nuteistojo J. P. pozicijos, J. P. neigė, jog jam priklauso prižiūrėti kranininkus jų darbų eigoje, tai, anot jo, daro projektų vadovas, kuriuo įvykio metu buvo D. T..

Iš UAB „duomenys nesklebtini“ 2008-01-29 direktoriaus įsakymu Nr. 675 patvirtintos Kranų kėlimo įrangos meistro pareigų instrukcijos Nr. P-17 nuostatų matyti, jog 1.1. punktas numato, kad kranų kėlimo įrangos meistras yra tiesioginis vadovas ir darbų organizatorius jam priskirtame bare. Iš faktinių bylos duomenų (Pažymėjimas B Nr. 030958 – J. P. AB „Vakarų laivų remontas“ mokymo centre 2000-04-20 atestuotas kėlimo kranų darbo vadovu (t. 1, b. 1. 166) matyti, kad J. P. buvo tinkamai atestuotas kranų darbų vadovu, todėl jam kilo pareiga kontroliuoti ir prižiūrėti jam tiesiogiai pavaldžių krano mašinistų darbą, kadangi remiantis kranininko pareiginių nuostatų P-23 punktu 1.1. jam priskirtas baras yra ir kranininkų darbų paskyra bei priežiūra. Iš minėtos instrukcijos 2.1. punkto matyti, kad J. P. privalėjo ne tik paskirti kvalifikuotą kranininką, bet ir prieš pradedant krano eksploataciją atlikti jo apžiūrą, įsitikinti, ar kranas atitinka saugumo normas, visos reikiamos dalys vietoje, nėra gedimų, būtent tokia pareiga – apžiūrėti darbo vietą kranų meistrui numatyta ir jo darbo instrukcijoje. Tuo tarpu 2.13. punkte numatyta, jog kranų kėlimo įrangos meistras privalo tikrinti darbo vietas, įrenginius, įrankius ir individualias apsisaugojimo priemones, uždrausti atlikti darbus, susidarius avarinėms situacijoms arba priežastims, dėl kurių gali įvykti nelaimingi atsitikimai.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1-107 patvirtintos „Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“ 84 punkte nustatyta, kad vadovauti darbams su kranais kiekviename ceche, statybos aikštelėje ar kitame kranų darbo bare turi būti paskiriamas darbų vadovas, atsakingas, kad šie darbai būtų tinkamai planuojami, koordinuojami, prižiūrimi ir atliekami saugiai. Tuo tarpu šias funkcijas atliko J. P., todėl jis buvo atsakingas, kad šiame teisės akte įtvirtintos jo pareigos būtų atliekamos tinkamai. 86.3. punkte nustatyta, kad kranų darbo vadovas privalo paskirti reikiamą skaičių stropuotojų ir, jei reikia, signalininkų, o 86.4. punkte – kontroliuoti, kad mašinistai ir stropuotojai vykdytų darbo funkcijas. Kaip nustatyta iš nuteistųjų J. P., J. L. ir liudytojų D. T., A. A. ir kitų parodymų, kranų darbų vadovas J. P. stropuotojų neskirdavo, krano mašinistai juos atpažindavo iš specialiais ženklais pažymėtų šalmų be jokio paskyrimo, nežinodami, ar tas asmuo turi reikiamą kvalifikaciją, klausydavo jų nurodymų. Tad, įvertindama paminėtąjį reglamentavimą, teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai prieštarauja teisės aktų nustatytiems saugos reikalavimams, ir šiuo atveju nėra aišku, koks konkrečiai asmuo (stropuotojas) teikė nurodymus J. L. įvykio metu, ar tas asmuo išvis turėjo teisę eiti stropuotojo pareigas. Pareiga paskirti stropuotoją ir įsitikinti jo kvalifikacija, kaip jau nustatyta, teko kranų darbų vadovui J. P., kuris šios pareigos nevykdė.

Taigi paminėtosios instrukcijos, įsakymo nuostatos aiškiai rodo kad J. P. privalėjo asmeniškai įvertinti jam pavaldžių darbuotojų, kaip šiuo atveju J. L., darbo vietą, ten esančias sąlygas, įrenginius, įrankius ir kitas svarbias aplinkybes, kad darbai būtų atliekami saugiai nekeliant pavojaus ten dirbančių asmenų sveikatai ir gyvybei. Tačiau, kaip matyti, J. P. galbūt pernelyg pasitikėdamas kitų jam pavaldžių asmenų atsakingumu, galbūt dėl darbinėje veikloje susiklosčiusios praktikos iki galo neatliko savo darbinių funkcijų, todėl ir nežinojo, kad jo baro teritorijoje, į kurią jis paskyrė kranu Nr. 8 dirbti krano mašinistą J. L., yra laivas „Vind-lift“, trapu prišvartuotas prie krantinės, trapas išsikišęs, todėl darbo vietos sąlygos gali būti pakitusios, galinčios sukelti grėsmę darbuotojų saugumui. Tad nebuvo nustatyta ir tai, jog krano kelyje nėra galinio ribotuvo, o krano judėjimo kelyje yra pašalinių daiktų, ir šios aplinkybės lėmė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta E. K.-Schildhauerio sveikata. Pažymėtina ir tai, kad padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neteigia, kad J. P. privalėjo faktiškai būti prie visų jo atsakomybėje, kontrolėje esančių kranų (nes vargu ar fiziškai tai išvis įmanoma), tačiau J. P. privalėjo pagal užimamas pareigas ir jam pavestas darbines funkcijas asmeniškai bei periodiškai įvertinti esamą padėtį, kaip šiuo konkrečiu atveju, įvykio vietoje, ir imtis visų būtinų priemonių, kad darbo sąlygos būtų saugios. Ir tik tuo atveju, jei J. P. būtų tinkamai užtikrinęs savalaikį ir kokybišką gamybinių užduočių vykdymą (gynėjo cituojamas Kranų kėlimo įrangos meistro instrukcijos Nr. P-17 1.2. punktas), tačiau nuteistasis J. L. būtų nepaisęs J. P. ir(ar) savavališkai pasirinkęs veiksmų planą, būtų galima konstatuoti, jog J. P. veiksmai neturėjo priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis. Tačiau nagrinėjamuoju atveju akivaizdu, kad J. P. neveikimas, po to sekęs nuteistojo J. L. neatsargumas ir lėmė kilusius padarinius. Kaip jau minėta, iš faktinių bylos duomenų panašu, kad darbinėje praktikoje konkretų darbą atliekantis darbuotojas de facto pasirenka tinkamiausią ir, jo nuomone, saugiausią jų atlikimo būdą. Tačiau de jure darbų organizavimas, jų paskirstymas konkretiems darbuotojams, užduočių įvykdymo savalaikiškumas ir tinkamumas šiuo konkrečiu atveju priklausė būtent J. P..

Nuteistojo J. P. gynėjo teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. P. privalėjo išduoti paskyrą-leidimą, kadangi Kranų, kėlimo įrangos meistro pareigybės nuostatų 2.6 punktas įpareigoja išduoti paskyrą- leidimą atlikti potencialiai pavojingus darbus. Tuo tarpu direktorius yra patvirtinęs tik Pavojingų darbų sąrašą. Tad apylinkės teismas supainiojo dvi sąvokas: pavojingi darbai ir potencialiai pavojingi darbai.

Tačiau vertindama šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju gynėjas ypač didelį dėmesį skyrė lingvistiniam Kranų, kėlimo įrangos meistro pareigybės nuostatų, konkrečiai 2.6 punkto, aiškinimui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2002 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ juo netekus galios buvo pripažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 817 „Dėl potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąrašo, Įgaliojimų suteikimo viešosioms įstaigoms tikrinti potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę tvarkos, Įrenginių techninės būklės tikrinimo įstaigų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarkos patvirtinimo ir valstybės institucijų, atsakingų už potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros organizavimą, paskyrimo, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl potencialiai pavojingų įrenginių ir pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2001, Nr. 57-2053) 5 punktas. Todėl darytina išvada, kad potencialiai pavojingi darbai ir yra pavojingi darbai, kurie buvo patvirtinti UAB „Vakarų krova“ Pavojingų darbų sąraše (t. 1, b. l. 181).

Savitas ir nuteistojo J. P. gynėjo vertinimas, jog jo ginamasis nepagrįstai kaltinamas pažeidęs Kranų, kėlimo įrangos meistro pareigybės nuostatų 2.10 pukto reikalavimą leisdamas J. L. dirbti su netvarkinga kėlimo įranga, nes, gynėjo teigimu, kranas nėra kėlimo įranga.

Kranas – mašina, skirta objektų pakėlimui ar pajudinimui. Daugiausiai naudojama transporto pramonėje prekėms krauti (ypač laivyboje) ir statybose sunkiems objektams išjudinti (http://lt.wikipedia.org). Tad iš paminėtojo enciklopedinio išaiškinimo akivaizdu, kad sutikti su anksčiau paminėtuoju gynėjo argumentu nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas pateiktame skunde kelia savo ginamojo J. P. veikos kvalifikavimo klausimą, teigdamas, kad ji kvalifikuota netinkamai.

BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicija nustato, kad pagal šią normą atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus. Iš to darytina išvada, kad šio nusikaltimo subjektai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Būtinas šio nusikaltimo požymis – padarinių, išvardytų BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, atsiradimas. Pažymėtina, kad šie padariniai apima tik santykius darbo sferoje ir neapima atvejų, kai nukenčia asmenys, kurių veikla nėra susijusi su darbu objektuose, kur atsirado padariniai, išvardyti BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.

Teorijoje, tais atvejais, kai žala dėl darbo apsaugos taisyklių pažeidimo padaroma asmenims ne ryšium su darbo santykiais, kaltininkai priklausomai nuo nusikaltimo padarymo aplinkybių turi atsakyti kaip už pareiginius nusikaltimus ar nusikaltimus asmeniui: tokios krypties yra ir teismų praktika. Tad, kadangi J. P. nebuvo nukentėjusiojo E. K.-Schildhauerio darbdavys ar pastarojo įgaliotas asmuo, todėl nuteistojo J. P. veika ir kvalifikuotina pagal BK 137 straipsnio 3 dalį.

Taigi, apygardos teismo įsitikinimu, anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių J. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto 176 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Tuo tarpu savitas apelianto nustatytų aplinkybių interpretavimas nepaneigia jų tikrosios esmės. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalį), išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio(-ių) skundo(-ų) esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. P. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą atmesti.