- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-525-324/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06660-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- R. J., V. Š.
- Kategorijos
- 16.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-435/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės vaistinės „Melisanus“ ieškinį atsakovėms V. Š. ir R. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių 75 175,99 Lt negrąžintų piniginių lėšų. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą ieškovei ir įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. 2011 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 2011-45 direktorės R. J. ligos laikotarpiu ieškovės vadovo bei kasininko pareigos buvo perduotos vyriausiajai buhalterei V. Š. Vykdydama Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį, l. e. p. vadovė V. Š. 2012 m. sausio 24 d. dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovės bankroto administratorei E. K. dokumentus ir turtą – 18 Lt, esančių kasoje. Patikrinus ieškovės finansinės apskaitos dokumentus, nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis ieškovės kasoje turėjo būti 75 193,99 Lt. Šis turtas nebuvo įvertintas balanse, sudarytame nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir nebuvo perduotas administratorei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės V. Š. 11 807,21 Lt žalai atlyginti, iš atsakovės R. J. – 63 368,78 Lt žalai atlyginti, priteisė valstybei iš atsakovės V. Š. 354 Lt žyminio mokesčio, iš atsakovės R. J. – 1 901 Lt žyminio mokesčio ir 43 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Konstatavo, kad pareikštas reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas iš bendrovės ir jos vadovų vidinių santykių, todėl dėl atsakovių atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas. Įvertinęs aplinkybes, kad abi atsakovės bendrovės administracijos vadovės pareigas vykdė skirtingais laikotarpiais, kiekvienos iš atsakovių veiksmai, kuriais bendrovei padaryta žala, nėra bendri, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos atsakovių solidariajai atsakomybei kilti. Nustatė, kad iki 2011 m. spalio 18 d. už bendrovės veiklos organizavimą, finansinę atskaitomybę, bendrovės dokumentų bei duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui ir kitų teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą, kaip įmonės vadovė, buvo atsakinga R. J., o laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. visos šios pareigos ir atsakomybė teko laikinai einančiai vadovo pareigas V. Š. Kadangi pavedant vadovės pareigas atlikti V. Š. nebuvo atlikta piniginių lėšų inventorizacija, sprendė, kad pareiga įrodyti, kad visas kasos knygoje apskaitytas lėšas perdavė naujai paskirtai įmonės vadovei ir kasininkei V. Š. tenka turėjusiai organizuoti perdavimą atsakovei R. J. Pažymėjo, kad V. Š. kategoriškai neigia aplinkybę, jog jai buvo perduotas kasos knygoje nurodytas piniginių lėšų likutis, o atsakovė R. J. nepateikė įrodymų apie šių pinigų perdavimą. Įvertinęs aplinkybes, kad tą pačią dieną, kai atsakovei V. Š. buvo pavesta eiti įmonės vadovės ir kasininkės pareigas, atsakovė R. J. gavo nedarbingumo pažymėjimą, kuris tęsėsi iki 2012 m. vasario 2 d., daugiau nei mėnesį ji gulėjo ligoninėje, pati V. Š. po mėnesio vadovavimo įmonei susirgo, jos nedarbingumas tęsėsi daugiau kaip mėnesį, per tą laiką įmonei buvo iškelta bankroto byla, padarė išvadą, kad V. Š. neturėjo galimybių reikalauti perduoti pinigines lėšas iš R. J. Vertindamas 2011 metų spalio mėnesio pajamas ir išlaidas, nustatė, kad pirmą atsakovės V. Š. vadovavimo įmonei dieną turėta apie 1 700 Lt daugiau išlaidų nei pajamų. Dėl to sprendė, kad faktiškai kasoje buvo kažkoks pinigų likutis. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad V. Š. vadovavimo įmonei metu įmonės pajamos sudarė 127 884,05 Lt, o išlaidos – 117 758,84 Lt, konstatavo, jog per šį laikotarpį susikaupė 10 125,21 Lt likutis, kurio atsakovė V. Š. neperdavė turto administratorei. Padarė išvadą, kad atsakovės V. Š. vadovavimo įmonei metu buvo neišsaugota ir neperduota įmonės administratorei 11 807,21 Lt lėšų (10 107,21 Lt + 1 700 Lt), t. y. dėl V. Š. veiksmų (veikimo, neveikimo) įmonei buvo padaryta tokio dydžio žala. Konstatavo, kad kita kasos knygose nurodyta piniginių lėšų likučio dalis (63 368,78 Lt) buvo neišsaugota atsakovės R. J. vadovavimo įmonei metu, todėl dėl šios įmonei padarytos žalos yra atsakinga R. J. Atsižvelgęs į aplinkybes, kad atsakovė R. J. turėjo pareigą organizuoti įmonės piniginių lėšų perdavimą atsakovei V. Š. ir to nepadarė, nėra įrodymų apie faktinį piniginių lėšų perdavimą atsakovei V. Š., pastarosios pasirašytos 2011 metų spalio mėnesio kasos knygos nevertino kaip pakankamo įrodymo, kad realiai grynųjų pinigų likutis buvo perduotas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. J. nurodo, jog neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalis, kuria iš jos buvo priteista 63 368,78 Lt žalai atlyginti, 1 901,78 Lt žyminio mokesčio ir 43 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstai spręsta, kad atsakovė R. J. nepateikė įrodymų apie pinigų perdavimą atsakovei V. Š., nes byloje yra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog naujai paskirtai vadovei piniginės lėšos buvo perduotos.
Neįvertinta aplinkybė, kad atsakovė V. Š. nebuvo naujas asmuo bendrovėje, ji buvo bendrovės akcininkė nuo jos įkūrimo 2001 metais, turėjo 40 procentų visų akcijų, visą laiką dirbo vyriausiąja buhaltere. Kadangi atsakovė V. Š. buvo viena iš bendrovės dalyvių, galinti aktyviai dalyvauti bendrovės valdyme, taip pat ji buvo tiesiogiai atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nepagrįstai pervertintas pinigų perdavimo–priėmimo akto nebuvimas. Priteisiant žalą iš atsakovės R. J., remtasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012 ir neatsižvelgta, kad šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamu atveju atsakovė R. J. vadove paskyrė asmenį, kuris jau buvo bendrovės dalyvis ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Nevertinti atsakovės V. Š. parodymai teismo posėdyje, kad ji faktiškai rūpinosi ir grynaisiais bendrovės pinigais. Kadangi atsakovei V. Š. buvo žinoma bendrovės finansinė padėtis, turėjo būti atsižvelgta į pačios atsakovės V. Š. sudarytą ir pasirašytą 2011 m. spalio 31 d. balansą bei kasos knygą, kurie patvirtina, kad grynųjų pinigų likutis jai buvo perduotas.
Neatsižvelgta į aplinkybę, kad atsakovė V. Š. atsakovei R. J. nereiškė pretenzijų dėl neperduoto pinigų likučio. Atsakovei V. Š. bendrovės finansinė padėtis ir pinigų kiekis seife visą laiką buvo žinomi, todėl, perėmusi vadovės ir kasininkės pareigas, ji iš karto turėjo nustatyti, kad nėra buhalteriniuose dokumentuose jos pačios užfiksuotų pinigų ir imtis atitinkamų veiksmų. Atsakovės V. Š. neveikimas turėtų būti vertinamas kaip patvirtinantis jos pačios sutikimą, kad pinigų likutis buvo perduotas. Atsakovės R. J. sveikatos būklė netrukdė atsakovei V. Š. imtis oficialių veiksmų, kad piniginių lėšų trūkumas būtų užfiksuotas. Pradėjusi eiti vadovės ir kasininkės pareigas, atsakovė V. Š. nenustatė pinigų trūkumo, 2011 m. spalio 31 d. kasos knygoje užfiksavo 72 266,86 Lt pinigų likutį, kuris negalėjo susidaryti, jeigu atsakovė R. J. nebūtų jai perdavusi piniginių lėšų. 2013 m. spalio 14 d. teismo posėdyje atsakovė V. Š. nurodė, kad „R. J. savo ligos metu net ir dirbo vaistinėje“, t. y. ji patvirtino, jog turėjo visas galimybes pareikšti pretenzijas atsakovei R. J. ir pareikalauti perduoti jai trūkstamą pinigų likutį.
Nepagrįstai 2011 metų spalio mėnesio kasos knyga nevertinta kaip pakankamas įrodymas, kad realiai grynųjų likutis buvo perduotas. Kasos knyga yra privalomas buhalterinės apskaitos dokumentas, kurio pildymas yra reglamentuotas teisės aktais. Atsakovė V. Š., būdama bendrovės vyriausiąja buhaltere, visą laiką buvo atsakinga už tai, kad kasos knygos duomenys būtų tikslūs ir teisingi. Turėjo būti atsižvelgta, kad atsakovės kategoriškas neigimas, jog jokio pinigų likučio ji negavo, neatitinka rašytiniame įrodyme užfiksuotų duomenų ir tokie atsakovės parodymai turėjo būti laikomi nepagrįstais. Atsižvelgta tik į atsakovei V. Š. palankias aplinkybes, nes, nustatant neišsaugotų piniginių lėšų dydį kiekvienos atsakovės atžvilgiu, remtasi būtent kasos knygoje užfiksuotais duomenimis, tačiau sprendžiant, ar atsakovei V. Š. buvo perduotas grynųjų pinigų likutis, laikyta, kad kasos knyga yra nepakankamas įrodymas.
Nepagrįsta išvada, kad 63 368,78 Lt suma buvo neišsaugota atsakovės R. J. vadovavimo metu. Atsakovė V. Š. savo parašu patvirtino, kad 2011 m. spalio 31 d. bendrovės kasoje buvo 72 266,86 Lt, be to, šią pinigų sumą ji pakartotinai fiksavo kito mėnesio kasos knygoje. Kasos knygoje užfiksuotas piniginių lėšų judėjimas taip pat patvirtina, kad išlaidos buvo daromos būtent iš atsakovei V. Š. perduotų grynųjų pinigų likučio. Dėl to visa atsakomybė už 2011 m. spalio mėnesį buvusio pinigų likučio neišsaugojimą tenka atsakovei V. Š. Byloje esantis 2011 m. spalio 31 d. balansas, kurį sudarė ir pasirašė atsakovė V. Š. ir kuriame nurodyta, kad tą dieną bendrovės pinigai ir pinigų ekvivalentai sudarė 78 856 Lt, patvirtina aplinkybę, kad bendrovės piniginių lėšų sumažėjo būtent atsakovės V. Š. vadovavimo laikotarpiu. Į 2011 m. spalio 31 d. balansą nebuvo atsižvelgta, nors jo duomenys nėra paneigti leistinomis priemonėmis.
Neatsižvelgta į 2013 m. spalio 14 d. teismo posėdyje atsakovės V. Š. pasakytą baigiamosios kalbos teiginį, kad „J. padėtį įmonėje žinojo, jeigu susidarė tokia padėtis, tai turime atsakomybę nešti abidvi“, kuriuo ji patvirtino savo atsakomybę už neišsaugotas bendrovės pinigines lėšas. Taip pat neatsižvelgta į atsakovės V. Š. parodymų nenuoseklumą ir nelogiškumą. Atsakovė teigė, kad bendrovės seife rasdavo raštelių, kuriuose būdavo nurodoma, jog iš seifo yra paimti pinigai, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Ji taip pat teigė, kad seniai žinojo, jog įmonėje nėra lėšų, tačiau oficialiuose buhalteriniuose dokumentuose nuolat nurodydavo atitinkamus grynųjų pinigų kiekius. Atsakovė teismo posėdžio metu teigė, kad „Buvo net, kad trūko pinigų, surašiau aktą“, tačiau nepateikė tai patvirtinančio įrodymo. Atsakovė taip pat teigė, kad pinigų trūko ir 2011 m. spalio 18 d., tačiau neužsiminė apie akto surašymą ar panašaus pobūdžio veiksmų atlikimą.
Nepagrįstai iš atsakovės R. J. priteistos visos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Ji dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, apie kitą posėdžio datą atsakovė ir jos atstovė būdavo informuojamos teismo posėdžio salėje pasirašytinai, atsakovei jokie procesiniai dokumentai nebuvo siųsti. Tuo tarpu atsakovė V. Š. dalyvavo tik dviejuose teismo posėdžiuose, jai procesiniai dokumentai buvo įteikinėjami paštu po kelis kartus. Dėl to didžioji procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma susidarė dėl to, kad paštu reikėjo siųsti dokumentus atsakovei V. Š. Taigi šias išlaidas valstybei turėtų atlyginti atsakovė V. Š.
Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 63 368,78 Lt žalai atlyginti, 1 901,78 Lt žyminio mokesčio ir 43 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį atsakovės R. J. atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė apie nebuvimą įrodymų, jog įmonės administracijos vadovė, kartu atliekanti kasininkės pareigas, ligos metu savo pareigas laikinai atlikti pavedusi įmonės buhalterei, perdavė pastarajai įmonės pinigines lėšas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs apie neįrodytą 2011 m. spalio 18 dieną UAB „Melisanus“ kasos knygoje užfiksuotos pinigų sumos perdavimą atsakovei V. Š., 2011 m. spalio 18 d. direktorės R. J. įsakymu ją paskyrus įmonės administracijos vadove ir kasininke, tačiau padaręs išvadą apie ne mažesnio, nei 1700 Lt, pinigų likučio buvimą pirmą V. Š. vadovavimo įmonei dieną ir priteisęs iš jos ieškovei 1700 Lt bei pinigų skirtumą tarp V. Š. vadovavimo laikotarpiu gautų pajamų ir išlaidų (127884,05-117758,84 Lt), o iš atsakovės R. J. – skirtumą tarp 2011 m. gruodžio 31 d. kasos knygoje užfiksuoto pinigų kiekio ir iš atsakovės V. Š. priteistos sumos (75193,99-11807,21 Lt), neatskleidė bylos esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pagal LR Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintas Inventorizacijos taisykles, keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, grynieji pinigai turėjo būti inventorizuoti, t.y. suskaičiuoti pagal jų nominaliąją vertę (3,5,39 punktai), tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pinigų suskaičiavimo ir jų perdavimo atsakovei V. Š. akto nebuvimas nepatvirtina atsakovės V. Š. paaiškinimo, jog 2011 m. spalio 31 d. kasos knygoje yra nurodyti realiai kasoje nesantys pinigai, o 2011 m. spalio 18 d. įmonės seife buvo rasti centai, t.y. jai neperduoti mėnesio pradžioje kasoje fiksuoti 44811,19, pridėjus 15640 Lt pajamas ir minusavus 1790 Lt išlaidas.
Pirma, atsakovė V. Š., tapusi įmonės vadove ir kasininke, pastarųjų pareigų nepavedusi eiti kitam asmeniui, dėl ligos į darbą neatvykus atsakovei R. J., privalėjo paskirti inventorizacijos komisiją kasoje esančių pinigų inventorizavimo aprašo surašymui (LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 26 p.). Šios pareigos ji neatliko, todėl pinigų nebuvimo faktas teisės akto nustatyta tvarka nėra konstatuotas.
Antra, teismas nustatė ne mažesnės nei apytiksliai 1700 Lt pinigų sumos buvimą (skirtumas tarp 2011 m. spalio 18 d. pajamų ir išlaidų –1670 Lt) įmonės kasoje (seife) 2011 m. spalio 18 dieną, nes tokia suma įmonės išlaidos viršijo pajamas. Šios teismo išvados atsakovė V. Š. neapskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasoje rastų pinigų suma turėjo būti didesnė, nes anksčiau, nei išduoti bendros 3680 Lt sumos kasos pajamų orderiai, 2011 m. spalio 18 dieną atsakovei V. Š. iš kasos buvo išmokėta 5000 Lt, V. N. – 350 Lt. Nurodoma aplinkybė leidžia spręsti, jog atsakovės V. Š. paaiškinimai apie „popierinius pinigus“, realiai kasoje pinigų nesant, nėra teisingi.
Trečia, pinigų perdavimo – priėmimo aktas, inventorizavus turtą, įstatymais nėra numatytas kaip vienintelis leistinas pinigų buvimo įmonėje faktą patvirtinantis įrodymas, pasikeitus jos vadovams ir kasininkams (CPK 177 straipsnio 2,3 dalys). Atsakovė V. Š. 2011 m. spalio 31 d. savo parašu patvirtino mėnesio kasos knygą, kurioje pinigų likutis kasoje nurodomas 72266,86 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės V. Š. teiginiu apie apskaitos dokumentuose nurodytos pinigų sumos fakto patvirtinimą būtų galima remtis tuomet, jei kasos knygą būtų užpildęs kitas įmonės vadovo paskirtas kasininkas, kuris, vykdydamas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punkto reikalavimus, kasos knygoje kasdien, jeigu vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nenustatyta kitaip, baigiantis darbo dienai, turi susumuoti dienos kasos operacijas, įrašyti kasos likutį ir atiduoti vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) antrąjį atplėšiamąjį lapą su kasos pajamų ir išlaidų dokumentais kaip kasininko apyskaitą (išspausdinti, jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu). Kasos knygoje pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), priėmęs šiuos dokumentus ir privalantis kontroliuoti, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga (Taisyklių 18 p.). Nuo 2011 m. spalio 18 dienos atsakovė V. Š. buvo ne tik dokumentus priėmusi įmonės buhalterė, bet ir kasininkė, materialiai atsakanti už visų jos priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos ūkio subjektas gali patirti tiek dėl sąmoningų jos veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo (Taisyklių 22 p.). Nuoroda kasos knygoje į konkrečius kasos pajamų orderius ir įrašai „pirkėjai už grynus Petrašiūnų v-nė“ ir kt. leidžia spręsti, jog UAB „Melisanus“ kasininkė priėmė į kasą grynuosius pinigus, todėl atsakovės V. Š. parašas 2011 m. spalio 31 d. kasos knygoje apie 72266,86 Lt grynųjų pinigų likutį reikštų ne tik kasininkės patvirtinimą, jog nuo 2011 m. spalio 18 d. įmonė gavo pajamas grynais pinigais, bet ir pinigų, nurodytų kaip likutis 2011 m. spalio 1 dieną ir pažymėtų kaip likutis mėnesio pabaigoje, faktinį buvimą įmonės kasoje, 2011 m. spalio 18 dieną įmonės direktore ir kasininke tapus atsakovei V. Š.
Ketvirta, UAB „Melisanus“ 2011 m. spalio 31 d. balanse, kurį sudarė ir patvirtino atsakovė V. Š., nurodoma, jog įmonėje yra 78856 Lt pinigų ir pinigų ekvivalentų. Šį balansą V. Š. pateikė 2011 m. gruodžio 7 d. Kauno apygardos teismui UAB „Melisanus“ bankroto byloje Nr.2-359-259/2014 (t. 1 b.l. 42-43). Buhalterinė apskaita reiškia ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemą, skirtą informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. Už buhalterinių įrašų teisingumą nagrinėjamu atveju atsako atsakovė V. Š. kaip įmonės vadovė ir buhalterė (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 11 straipsnio 1 dalis). Susiejus jos, kaip kasininkės įrašą apie 72266,86 Lt pinigų likutį tos pačios datos kasos knygoje, su balanso duomenimis apie 78856 Lt įmonės turimus pinigus, darytina išvada, kad, nors atsakovė R. J. ir neperdavė atsakovei V. Š. kasoje buvusių pinigų pasirašytinai, 2011 m. spalio 31 d. kasoje buvo kasos knygoje nurodytas pinigų likutis, o už disponavimą šiais pinigais buvo atsakinga atsakovė V. Š. (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su apeliante, jog, esant kitiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas be pagrindo suteikė vienintelio leistino įrodymo reikšmę pinigų perdavimo – priėmimo aktui. Apeliantė pagrįstai teigia, kad, be nurodomų aplinkybių, pinigų faktinio perdavimą patvirtina ir pretenzijų dėl pinigų nebuvimo nereiškimas R. J. (jos buvo pateiktos tik po to, kai 2012 metais bankroto administratorė pareikalavo V. Š. perduoti balanse ir kasos knygoje nurodytus pinigus), nelogiški jos paaiškinimai apie seniai įmonėje nesančias lėšas, tuo pačiu jas žymint buhalteriniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta neteisinga pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad atsakovė V. Š. neturėjo jokių galimybių reikalauti iš R. J. perduoti pinigines lėšas. 2013 m. spalio 14 d. teismo posėdyje ji nurodė, kad ligos metu R. J. dirbo vaistinėje (t. 1 b.l. 184). Nors to nepatvirtina kiti įrodymai, tai yra atsakovės V. Š. teiginys. Ligoninėje R. J. gulėjo 2011 m. lapkričio 18 d. – gruodžio 29 d. laikotarpiu, atsakovė V. Š. buvo nedarbinga nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. Taigi, 2011 m. spalio 18 d. – lapkričio 17 d. laikotarpiu reikalavimą dėl piniginių lėšų perdavimo atsakovei R. J. atsakovė V. Š. galėjo nusiųsti bent jau paštu.
Nesutikdamas su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali bylos išnagrinėti iš esmės.
Minėta, kad 2011 m. lapkričio 17 d. – 2011 m. gruodžio 21 d. laikotarpiu atsakovė V. Š. sirgo. Iš jos paaiškinimo matyti, jog 2011 m. lapkričio 14 d. darbuotojams buvo išduoti pinigai atsiskaitymams su tiekėjais, R. G. pinigai buvo išduoti išlaidų orderiu, grįžusi po ligos, dokumentus iš jos perėmė (t. 1 b.l. 106). Nors 2011 m. lapkričio 28 d. teismo nutartimi bankroto byloje UAB „Melisanus“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, piniginės lėšos areštuotos, leidžiant atsiskaitymus tik su darbuotojais darbo užmokesčiui, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, pagal įrašus 2011 m. lapkričio mėnesį įmonė turėjo 73060,08 Lt pajamų ir patyrė 73396,92 Lt išlaidų, gruodžio mėnesį – turėjo 3263,97 Lt pajamų. Nurodomų įrašų įrodomoji reikšmė kelia abejonių dėl to, kad atsakovė V. Š., konstatavusi 72266,86 Lt grynųjų pinigų likutį kasoje 2011 m. spalio 31 d., 2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių (iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo) kasos knygų savo parašu dėl nenustatytų priežasčių nepatvirtino, o 2012 m. gruodžio 27 dienos balanse nurodė įmonę turint tik 18 Lt grynųjų pinigų. Dėl to pastarieji įrodymai turi būti įvertinti, susiejus kasos knygose nurodytus duomenis su bankroto administratoriui pagal perdavimo – priėmimo aktą perduotais mokėjimo dokumentais, t.y. turi būti patikrinta, ar UAB „Melisanus“ laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. turėjo 2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių kasos knygose nurodomą pajamų ir išlaidų kiekį, ar per tą laikotarpį išlaidos pagrįstai sumažino 2011 m. spalio 31 d. turėtus grynuosius pinigus iki 18 Lt. 2012 m. balandžio 19 d. kreditorių susirinkime, kuriame dalyvavo ir atsakovės, savo veiklos ataskaitoje bankroto administratorė nurodė, jog nėra dalies atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų, trūksta išlaidas patvirtinančių duomenų, kasos išlaidų orderiuose nenurodyti dokumentai, kurių pagrindu išduodami pinigai, nėra vadovo bei kasininko parašų (rašytiniais įrodymais iš bankroto bylos apeliacinės instancijos teismas remiasi, vadovaudamasis jų žinomumo atsakovėms aplinkybe bei CPK 179 straipsnio 2 dalimi). Nagrinėjamoje byloje nėra nei šių duomenų, nei, apeliacinės instancijos teismo manymu, specialių žinių reikalaujančio apskaitos dokumentų įvertinimo, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar 2011 m. spalio 31 d. atsakovės V. Š. parašu patvirtintos piniginės lėšos iki nutarties iškelti bankroto bylą buvo teisėtai panaudotos, ar neišsaugotos dėl jos kaltės. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs minimų aplinkybių, nusprendė dėl abiejų atsakovių kaltės, neperdavus bankroto administratoriui 2011 m. gruodžio mėnesio kasos knygoje užfiksuoto piniginių lėšų kiekio, todėl sprendimas pripažintinas neatitinkančiu teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų ir panaikintinas (CPK 263 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Dėl tirtinų aplinkybių apimties byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl konstatuotinas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.